Tarasenka Petras, archeologas, karininkas, pedagogas, rašytojas.

Petras Tarasenka, arheologas, rašytojas, karininkas, pedagogas

Gimė 1892 12 19 d. Karališkių kaime, Balninkų valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Mokėsi Alantos pradžios mokykloje , vėliau Anykščiuose. 1912 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1912–1913 m. dirbo mokytoju Alantoje. 1915–1917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, kovojo Pirmojo pasaulinio karo frontuose. 1918–1919 m. gyveno ir mokytojavo Pskove, studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute. 1919–1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1921 m. baigė aukštuosius karininkų kursus, suteiktas kapitono laipsnis.  1924 m. prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo Klaipėdoje. 1930–1934 m. Valstybės archeologinės komisijos narys.  1940–1941 m. Karo muziejaus ekskursijų vadovas, 1941–1944 m. kultūros paminklų apsaugos Archeologijos skyriaus vedėjas, 1944–1946 m. Kauno valstybinio muziejaus direktorius, 1948–1958 m. K. Čiurlionio dailės muziejuje mokslinis bendradarbis. 1958 m. Lietuvos SSR nusipelnęs kultūros veikėjas.

Parašė knygas-vadovėlius:

„Gimtoji senovė” (1925, 1926 m.), „Priešistorinė Lietuva” (1927 m.), sudarė archeologinių paminklų registrą „Lietuvos archeologijos medžiaga” (1928 m.), kuriai kaip priedą parengė pirmąjį visos Lietuvos archeologinių paminklų žemėlapį.

Parašė apybraižas:

„Lietuvos piliakalniai” (1956 m.) ir „Pėdos akmenyje” (1958 m.).

P. Tarasenka kaupė duomenis apie aukštaičių, žemaičių ir Užnemunės piliakalnius. Paruošė tik vieną iš numatytų knygų – „Užnemunės piliakalniai”, kurią apie 1960 m. įteikė leidyklai. Knyga išėjo tik 2001 m.  Siekdamas sudominti jaunimą paminklais, parašė apysakas – „Praeities vartai” (1935 m.), „Perkūno šventykloje” (1939 m.). Pokario metais ypač populiarios tapo jo knygos „Užburti lobiai” (1956 m.), „Didžiųjų Tyrulių paslaptys” (1956 m.), „Pabėgimas” (1957 m.), „Rambyno burtininkas” (1958 m.).

Mirė 1962 05 17, Kaune.

Verified by MonsterInsights