Kalbos turtai – mūsų savastis
Molėtų viešosios bibliotekos projektas „Už centą ir blusą iš Molėtų į Vilnių nuvarytų” spalio 2 d. suteikė galimybę kalbėtis kelių kartų žmonėms.
Projekto vadovė Auksuolė Nazarovienė sukvietė į Informacijos skyrių, įsikūrusį dėl bibliotekos renovacijos Molėtų gimnazijoje, ir gimnazistus, ir senjorus, kad šie pristatytų savo darbus ir pasiklausytų etnologės Gražinos Kadžytės įvertinimo bei minčių apie lietuvių kalbos tarmes.
A.Nazarovienė, pradėjusi renginį įvadu apie kalbos turtus Vydūno ir Mikalojaus Daukšos mintimis, pakvietė gimnazistus pristatyti savo darbus, kuriuos jie atliko vasarą, o apibendrinti turėjo rudenį. Esminis klausimas, į kurį turėjo atsakyti gimnazistai, buvo: ar man, jaunam žmogui, tarmė yra kalbos turtas? Iš trumpučių pristatymų, girdėjosi tik teigiamas ir argumentuotas atsakymas, nes buvo kalbinti patys artimiausi žmonės: mama, tėtis, močiutė, senelis, teta… Pristatyti patys įvairiausi nutikimai, turbūt tie, kurie labiausiai sudomino jauną žmogų. Kalbiniu požiūriu gana įvairūs, nes iš kelių Lietuvos regionų, nors daugiausia turbūt buvo savų – Videniškių krašto tarme užrašytų pasakojimų. Kai kurie gimnazistai pamėgino tarmių pavyzdžiais pailiustruoti savo pasakojimus. Daugiausia kalbintų žmonių buvo apie aštuoniasdešimties metų amžiaus.
Gimnazistų pristatymą stebėjusi jų mokytoja Lina Kraujelienė, džiaugėsi, kad turi šią gabią grupę, su kuria galima leistis į avantiūras: pasitikrinti, ar tai, apie ką rašo vadovėliai yra šalia…
Ir etnologė Gražina Kadžytė, pradėjusi apibendrinti gimnazistų darbus, vadindama juos jaunaisiais kolegomis, pastebėjo, kad šia idėja ir dalyvavimu projekte buvo sužadinta pagarba tarmei. Ji kvietė būti savanoriais, rimčiau padirbėjus, pridėjus tai, kas būtina moksliniam darbui, galima visa tai pateikti Respublikiniam jaunųjų filologų konkursui, arba, įrašius į atitinkamas laikmenas, iššifravus tuos užrašus, pateikti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, pavyzdžiui, mainais už ekskursiją Lituanistikos židiny…
Kalbėdama apie mokslinio darbo atitikimus, ji pirmiausia pabrėžė kruopštumą ir konkretumą, informacijos tikslumą – kas, kada ir kur pateikė informaciją, kas ją užrašė. Turėdama didžiulę ekspedicinę praktiką, etnologė sakė, jog pakalbėjus dvi valandas su žmogumi, iššifruoti tarmišką tekstą gali prireikti ir savaičių… Taigi anonimiškumas tokiame darbe nėra toleruotinas.
G. Kadžytė padrąsino gimnazistus nebijoti savo minčių, paanalizuoti sakytinę ir rašytinę kalbą. Kalbėjimas, anot jos, savomis mintimis, yra daug įtaigesnis. Tačiau ne deklaratyvus kalbėjimas, kurį labai mėgsta mūsų politikai… Net ir gimnazistų pasakymuose ji pastebėjo deklaratyvumo: tarmės pasitarnauja šiuolaikinio jaunimo ugdymui. O kaip atrodo tas jaunimas, kuris turi ugdytis?…
Išvada: reikia labiau pasitikėti savimi, nebijoti būti originaliomis asmenybėmis. Tuomet išugdoma ir išsiugdoma pagarba.
Nors molėtiškiai savo pasakojimuose labiau išskyrė istorinę – etnologinę patirtį, tačiau, anot etnologės, matėsi kam ir tarmė bus palikusi įspūdį. Pasak G. Kadžytės, tarmė neleidžia daryti bendrinės kalbos klaidų, o pažinti tarmę – reiškia pažinti save. Juk mūsų kalba – graži kalba, labai sena, turinti sanskrito, lotynų, graikų ir kitų kalbų žodžių, turtingiausia iš visų kalbų, turinti šešis šimtus milijonų žodžių…
Renginyje dalyvavusius senjorus taip pat domino krašto savastis. Jie domėjosi tautosakos naujadarais, jų atsiradimu ir fiksavimu, iš to išplaukiančiomis patarlėmis ir priežodžiais. O paskui prisipažino, kad yra Gražinos Kadžytės radijo laidų klausytojai ir apskritai gerbėjai…
Jolanta Matkevičienė
