Mažai parašyta – daug pasakyta

„Matyt, viskas ateina savaime. Žmogui yra kažkas duodama. Man buvo kažkiek duota, kažkiek atseikėta, ir aš rašiau.

Tai, kas man buvo duota, buvo nuostabu. Kažkokia jėga skyrė tą kūrybos periodą, kad rašyčiau, kad visa tai išgyvenčiau. Nežinau, ar dar aplankys tokia būsena…” Taip lygiai prieš 11 m. pirmąją savo poezijos knygelę „Meditacija ties mėlynu lubinu” pristatydama kalbėjo Molėtų literatė, daugkartinė literatūrinės Kazio Umbraso premijos laureatė Virginija Žvarėlaitė. Šių metų gegužės 29 d. brangiausi skaitytojai ir draugai rinkosi į Kultūros centro fojė (Molėtų dailės galeriją) atverti naują mūsų krašto poetės kūrybos puslapį – buvo pristatyta nauja molėtiškės poezijos knygelė „Raudonoji planeta” (leidykla „Kamonada”). Tądien ne kartą buvo cituojami tiek poetės eilėraščiai, tiek ankščiau spaudoje išsakytos mintys, nes kiekvienas žodis tik įrodo, kokia svarbi poezija Virginijos Žvarėlaitės gyvenime: „Norėčiau sau palinkėti nepaskęsti kasdienėje rutinoje, nes tuomet mano kūryba labai nukentėtų; kad gyvenimas turėtų prasmę, kūrybinė ugnelė turi rusenti. Noriu sau palinkėti gerų ir supratingų draugų, taip pat ir skaitytojų. Tegu jų būna nedaug, bet mano kūryba jiems tebūna atgaiva.” Tiek pirmosios, tiek naujausios knygelės krikštatėviu vadinamas abiejų leidinių redaktorius Vytautas Kaziela prisipažino nenorėjęs kalbėti apie knygą, kuri kupina moteriškumo. Pasak jo, tai ne knyga, o poezijos rinkinys, kur yra saldesnių aukštumų ir silpnesnių vietų. Redaktorius įsitikinęs, nors eilėraščiai trumpi, net gi varvekliniai, tačiau kai mažai parašyta – daug pasakyta, o tokio rinkinio, dar ilgai niekas neišleis. Štai, poetės buvusi mokytoja, vėliau ir kolegė, Joniškio vidurinės mokyklos lituanistė Rima Andrukonienė pastebėjo, kad Virginijos gerai nepažįstanti, kaip ir kiekvienas savęs, todėl bandė su moterimi susipažinti per knygą, lygindama tiek ankstesnįjį leidinį, tiek dabartinį kūrinį. Anot mokytojos, ši knyga apie laimingą, pilnatvę išgyvenančią moterį. Nors tekstai sutrumpėję, prasmės atsiranda daugiau, kai sumažėja žodžių, reiškia, poetas tobulėja. Nuoširdžiai mokytojos kūriniu džiaugėsi sėkmingai kurianti jaunoji Molėtų krašto poetė Agnė Šikaitė dėkodama knygelės autorei už galimybę daug ką apmąstyti ir keliauti kartu su knygos įkvėpiamais įspūdžiais. Jei Česlovas Milošas yra paskęs, kad „poeziją ne ranka vedžioja, lietuvių kalbos mokytoja Aldona Baranauskienė juokavo, kad poetės viduje dar tiek visko daug, kad turėtų išspragsėti, iššauti, kas susikaupę. Daugelio literatų atspirties tašku laikomos Molėtų literatų draugijos pirmininkė Danutė Urbonavičienė neslėpė džiaugsmo perspektyvia, stipria, ganėtinai subrendusia poete ir pripažino, kad skaitytojas tik tobulėja su šia poezija, su nekasdieniškomis mintimis. Molėtų viešoji biblioteka ilgus metus puoselėja kasmetinę literatūrinę Kazio Umbraso premiją. 2000 metais Virginija Žvarėlaitė tapo literatūrinės Kazio Umbraso premijos III vietos, 2003 m. – I vietos laimėtoja. 2008, 2012 ir 2013 metais poetė užėmė II vietas. Molėtų viešosios bibliotekos direktorė Virginija Raišienė dovanodama „mėlynus lubinus raudonoj planetoj” žavėjosi poetės bendravimu ir bendradarbiavimu bei linkėjo taip pat sėkmingai subrandinti ir daugiau „kūrybos kūdikių”. Virginijos Žvarėlaitės kūriniu džiaugėsi ir žurnalistas Algirdas Meilus, Molėtų švietimo centro direktorė Romualda Žvinienė bei LR Seimo nario Petro Čimbaro padėjėja Vilma Petrošienė. „Kūryba man jau gyvenimo būdas. Poezija gyvena visame kame, net mano buityje. Gyvent yra sunku tokiam žmogui, bet nenorėčiau prarast tokios dovanos. Ir nerandi atsakymo: kas ją dovanoja, iš kur ji atsiranda – ar po tam tikrų sukrėtimų, ar atkeliauja su prigimtimi…” Anksčiau sakytus žodžius prisiminusi Virginija Žvarėlaitė dėkojo visiems susirinkusiems ir pastebėjo, kad Raudonoji planeta, tądien daugelio minėta, kaip Marsas, ilgus metus kelia daug diskusijų mokslininkams „tegul ir mano knygelė jums sukelia diskusijas ir būna stimulas kalbėti”.

Nijolė Stančikienė