Dekupažas: mielas, bet brangus užsiėmimas

Per patį Užgavėnių vidudienį, kai per barzdą turėjo varvėti taukai, Molėtų viešosios bibliotekos senjorai rinkosi, nešini blynais ir smagia nuotaika, kad galėtų Informacijos skyriaus skaitykloje pasidžiaugti kolegės Stasės Genienės dekupažo dirbinių kolekcija. Žinant, kad ponia Stasė susidomėjo šia dekoravimo technika prieš ketvertą metų, stebėdama marčios pomėgį, tai 72 dirbiniai – nei daug, nei mažai… Kadangi S. Genienė buvo Molėtų statistė, tai ir josios kūrybinį įkvėpimą, pavertus statistika, gautųsi, kad per 1460 dienų ponia Stasė dirbdavo kūrybiškai kas 23 dienas arba kas trečią ar ketvirtą savaitę, o per metus apie 18 – 20 dirbinių … Žinoma, tai būtų tik prielaida, nes įkvėpimas neateina tuo pačiu ritmu, nebent pats žmogus jį išsiugdo…

Rodydama patį gražiausią jai pačiai dirbinį, dekoruotą miela vaikų porele, Stasė sakė, jog tai nėra greitas, kaip gali pasirodyti, darbas, o reikalaujantis daug kruopštumo ir kantrybės. Be to, ne toks ir pigus… Jei tapyboje kruopštumo reikalauja miniatiūrinis darbas, tai dekupažo technika, atvirkščiai, kuo didesnis darbas, tuo daugiau laiko, kantrybės ir lako reikia sunaudoti. S. Genienei šis pomėgis tapo nusiraminimo ir atsipalaidavimo momentu, be to, ir nereikalingas daiktas vėl gali tapti reikalingu ir tarnauti pagal naują paskirtį.

Auksuolė Nazarovienė priminė dekupažo atsiradimo istoriją, kad pirmieji jį atrado kinai dar XII amžiuje, o į Europą jis atkeliavo tik XVII amžiuje. Dėl dekupažo dirbinių buvo „pamišusios” Marija Antuanetė ir markizė de Pompadur. Šis dekoro būdas buvo virtęs damų užsiėmimu, o į Lietuvą atkeliavo visai neseniai, tik prieš dešimtmetį.

S. Genienė parodė dekupažo technikos pradžiamokslį gyvai, o A. Nazarovienė pristatė internetines svetaines ir parduotuves, kur galima sužinoti ko reikia šiam užsiėmimui, kiek kainuoja prekės bei kaip užsakyti jas, neišeinant iš namų…

Jolanta Matkevičienė