Skaitytojų godos – linksmai

Šįkart pažiūrėkime su šypsena į tai, ką skaitė molėtiškiai per pirmąjį metų mėnesį.

Žiema, kad ir kiek jos būtų, nusibosta labai greit. Visi ilgimės vasaros… Molėtiškiai taip pat jos ilgisi, todėl daugiausia skaito Igną Šeinių ir jo „Vasaros vaišes”. Galvoja, kuo čia užsiėmus šitame nederlingų žemių plote, ruošiasi permainoms su Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis: 1984-ieji”. Nepamiršta pagalvoti ir apie architektūrą, dizainą bei menotyrą. Juk ūkyje, kaip ir gyvenime, turi būti švaru: ir viduje, ir išorėje. O čia nepamainoma patarėja yra Kristina Sabaliauskaitė su „Silva Rerum IV”. Ilgais žiemos vakarais, pūkšdami nuo nemigos, vyrai ir moterys, plačiai atmerktomis akimis ima galvoti apie blizgesį ir puola prie Gabriella Magrini romano „Tarsi deimantas”. Išsigandę galimos realybės, slapukaudami, ieško Jeffrey Archer romano „Atsargiai, norai pildosi”. Ir pasėja dar didesnį nerimą. Bijo išeiti iš namų, kad nesusitiktų ne tos pakraipos dizainerio, todėl mieliau renkasi Oskarą Vaildą ir žiūrėdami į „Doriano Grėjaus portretą”, galvoja, kad niekada neleis savo artimiesiems leisti pinigus grožio salonuose, soliariumuose ir supanašėti su „Džeimsu Bondu”. Tegul tokių paieška užsiima kriminalistai, kol ko nors nepridirbo Lars Kepler su romanu „Hipnotizuotojas”.

Kaimynai, „Užkietėję viengungiai” , tokiais padaryti Danielle Steel, priveisė pagal Jo Nesbo „Tarakonų”, maža to, Shilpi Somaya Gowda įtraukė dar ir „Vyriausiąjį sūnų”, o mano žmona, pažiūrėjusi lietuviškas programas per televizorių, pasakė: „ieškokite motes” … Ir ji buvo teisi. Tą patvirtino ir Catherine Cookson romanas „Moteris visada teisi”.

Kaimynai už sienos skleidė išdykėliškus garsus ir nukeldino į Sally Beauman „Meilės peizažą”. Romanas romanui nelygu. Va, mano uošvis, sužinojęs, kad bibliotekoje galima susipažinti su kompiuteriu, palikęs nugaros skausmus namie, įpuolė ir gavo mokomąją medžiagą „Išmokime dirbti kompiuteriu” (Svetlana Luneva, Algimantas Merkys, Rasita Ragaišytė, Eglė Ragelienė). Susipažinęs internetu ėmė ir sukūrė „Lapkričio vaiką” (Christina Schwarz). Paskui, pasakojo, buvo toks „išėjęs”. .. „Pasiklydę” (AminMaalouf) tuodu buvo ilgai… Kol lietuvių meilės romanas pagal Ireną Buivydaitę „Takas per jūrą” vėl neatgaivino tų jausmų.

Varto uošvis dienraščius, klauso radiją – visur tragiški įvykiai. Kišenėje jis visada turi ledinukų ir, kai susigraudina, ima juos čiulpti. Įdomu, ar kad buvo rūkalius, ar kokios kitos priežastys jį verčia tai daryti… Bet ant stalo mačiau atverstą Gabriele Morsch tragišką vokietės ir egiptiečio šeimos istoriją, papasakotą knygoje „Mano vaikai norėjo gyventi”.

Prisnūdau… „Raudonlapis bukas” iš Maeve Binchy romano kvietė nusileisti į sodą. Jau ėjau, bet… garsas, staigi „Dūmų uždanga”, aprašyta Sandros Brown detektyve, privertė atsimerkti. Ant sienos pamačiau, o gal pajutau ant savo veido „Tavo šypsenos šešėlį” (Mary Higgins Clark romanas).

„Va, ir skaityk šitiek knygų… Šiandien ilsėsiuos” – tariau žmonai. Ji tik šyptelėjo ir pasakė, kad tai vienas geriausių mano įpročių. Supratau, kad neverta atsisakyti to, ką mėgsti…

Atsikėliau ir išėjau grąžinti knygų į biblioteką.

Jolanta Matkevičienė

P.S. Ši istorija papasakota eilės tvarka, pagal daugiausia perskaitytų knygų dvidešimtuką.