Mūsų bibliotekai – 80: trečioji kelionė

KELIONĖS LAIKU (III)

Orai būna visokie…

Sako, jei nepažįsti žmogaus, gali pradėti pokalbį apie orą. O aš nepažinau ne tik žmonių, bet ir to laikotarpio, į kurį leisiuosi keliauti.

iliustracijaOrų prognozė. 1967 metų kovo mėnuo, pasak orų biuro biuletenio, turėjo būti panašus visoje Lietuvoje ir net Kaliningrado srityje, Molėtuose – taip pat… Žemiausia temperatūra (naktį 15–20, dieną 5–10 laipsnių šalčio) – pačioje mėnesio pradžioje ir kovo 12–14 d.

Šilčiausi orai (naktį 2–3 laipsniai šilumos, vietomis iki 5, dieną 5–10, vietomis 12–14 laipsnių šilumos) numatomi paskutinį mėnesio penktadienį.

1977 metų kovo mėnesį, pagal prognozes, žemiausia temperatūra atskiromis pirmos dekados dienomis (naktimis 15–20 laipsnių, dienomis 7–12 laipsnių šalčio), o aukščiausia kai kuriomis trečios dekados dienomis (naktimis 0–5 laipsniai, dienomis 10–15 laipsnių šilumos). Didžiausia kritulių tikimybė pirmoje mėnesio pusėje.

2017 metų meteorologinis pavasaris, pasak gamtininkų, atėjo anksčiau už kalendorinį. O Šv. Velykas, deja, galėjai sumaišyti su Kalėdų oru. Molėtuose ir snigo, ir šalo…

iliustracijaRevoliucinis laikotarpis Molėtuose irgi prasidėjo anksčiau. Kaip teigiama metraštyje, vienas pirmųjų revoliucinių nuotaikų pavyzdžių, buvo lenininės „Iskros” pasirodymas jau 1903 metais. Caro žandarams darant kratą, liepos 14–15 d. Baumgartenienės vaistinėje buvo rasta „Iskros” 8 numeriai ir 12 kitokių Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos leidinių. Gal todėl taip ilgai Molėtuose stovėjo ir paminklas lenininei „Iskrai”? (Pradingo tik XX a. pabaigoje).

1910–1912 metais Molėtų mokykloje vėl buvo dėstoma tik rusų kalba, kaip ir anais spaudos draudimo metais… Lietuviško rašto miestelyje mokė Pranė Jasiūnaitė, o lietuvių kalba Molėtų pradinėje mokykloje buvo pradėta dėstyti tik Pirmojo pasaulinio karo metais.

Pirmoji bibliotekos užuomazga – prieš 100 metų

1917 metai. Molėtuose, Vilniaus gubernijos vokiečių valdžiai leidus, vietos inteligentai įsteigė švietimo draugiją. Prie jos buvo įkurtas knygynėlis, kuriuo galėjo naudotis visi, susimokėję 10 kapeikų mokestį. Žinant, kad tik penktadalis miestelio žmonių mokėjo skaityti, daugeliui tai buvo nelabai reikalingas reiškinys. Tais pačiais metais bandyta kurti ir kitokias pramogas. Molėtuose buvo įrengtas „Lietuvos kinematografas”, kur rodoma „Iš Vakarų Europos gyvenimo gyvieji paveikslai”. Jei tai buvo mokami renginiai, vargu, ar sulaukdavo daug žiūrovų. „Lietuvos aide” buvo rašyta, jog 1917 m. Molėtų apskrity buvo 35 pradinės mokyklos, o Molėtuose viena mokykla su dviem mokytojais. Pastatyta ligoninė, išgrįsta gatvelė  Molėtai įgavę naujoviškesnį vaizdą. Tačiau tebebuvęs prastas susisiekimas su kitais Aukštaitijos miesteliais – arkliais traukiami vežimai, siauru, duobėtu keliuku…

Po metų prasidėjo vadinamoji proletarinė revoliucija, Molėtų miestelį valdė Borisas Melamedas, Marta Pikman, Šiukšteliškis, Dima Ignatovas, Šlioma Gavenda.

1919 metų kovo 24 d. „Liaudies Komisarų Taryba priėmė dekretą dėl mokyklų reorganizavimo , perduodant liaudies švietimą valstybės žinion. Buvo įvestas nemokamas visuotinis privalomas vaikų nuo 8 iki 17 metų mokymas gimtąja kalba”. Molėtuose jau veikė lietuvių ir žydų mokyklos.

1923 metai. Molėtų pradinė mokykla išaugo į progimnaziją su pirma ir antra klasėmis, kuriose mokėsi apie 50 turtingesnių miesto ir aplinkinių kaimų vaikai.

1934 m. liepos 29 d. Valstybės saugumo policija Molėtuose pradėjo net dvi kvotas: „dėl viešbutyje Molėtai – Labanoras išplatintos komunistinės literatūros ir ryte rastos komunistinės vėliavos”.

O man norisi suteikti skaitytojui retą progą – pacituoti Nijolės Antanavičienės, „Pirmyn” korespondentės rašytą 1967 m. birželio 17 d. straipsnį „Iš Mackonių, karo vado keliu…”

„Senasis Kazimieras Putna su kaimynais dažnai pajuokaudavo, jog jo trobelė žiūrinti į pasaulį. Maža, dūminė gryčiūtė nebyliomis langų akimis sekė tolyn bėgantį kelią, kuriuo kartas nuo karto pradundėdavo ponų karietos arba traukdavo pavargėliai su terbomis ant pečių, išnešiodami po pasaulį visas naujienas. Mackonių kaimui šis kelias buvo vienintelis ryšys su pasauliu, o čia pat į lankas išsiliejęs Galuono ežeras – senelių, tėvų ir vaikų maitintojas. Ir nežinia, ar būtų mackoniečiai prisiminę senojo Putnos pokštus, jei ne vienas atsitikimas.

…– Spiečiūnų ponai per kaimą karieta važiuoja! – šūktelėjo kažkuris vaikiščias, ir patvorės kaip mat aplipo smalsuoliais.

Spiečiūnų ponai Pilsudskiai garsėjo toli už savo dvarų. Ir kur ne, jei net Kazimiero Putnos tėvas ant savo pečių dvaro baudžiavą išnešė. Ne, nenorėtų senasis Kazimieras į tuos ponpalaikius žiūrėti, bet kad vyresnysis Vytukas akių nuo kelio neatitraukia.

– Žiūrėk, sūnau! Antai, vidury, ir jaunasis ponaitis Pilsudskis sėdi su aficieriška uniforma…

iliustracijaDirstelėjo dar kartą tėvas į sūnų, smalsiomis akimis „aficierių” lydintį, ir nepagalvojo, kad 1920 m. iliustracijarugpjūčio 13 d. tas pats galionuotas, išsipustęs dvarininkaitis, tapęs ponų Lenkijos vyriausybės galva, drebės, išgirdęs paskutinį pranešimą, jog V. Putnos vadovaujama 27 divizija užėmė Radzimiro miestą, esantį tik už 25 km. nuo Varšuvos. Negalėjo jis tą minutę įsivaizduoti ir kitko, kad po daugelio metų nežinios, laukimo, pasirodys jis, garsus Raudonosios Armijos generolas, toje pat senoje Mackonių sodyboje, iš kurios į tolį bėgantis kelias išviliojo jį ieškoti savojo gyvenimo kelio…”

Parašyta tikrai meniškai, su pretenzijomis į apybraižą, ar dar rimtesnį žanrą, tačiau labai greitai autorė grįžta į rajoninės spaudos lygmenį ir dėsto, kaip Kuolakasių aštuonmetėj mokykloj mokiniai kruopščiai renka žinias apie šį karvedį, apie tai, kaip V. Putnos žmona „Natalija Pavlovna padovanojo jiems keletą unikalių nuotraukų, V. Putnos raštų rinkinį, išrašus iš karinės knygelės, 27 divizijos 1920 metų kovų kelio schemas…” Ir štai čia jau reikia suklusti. O kur dabar visa tai? Ar užteko kam nors drąsos ir proto visa tai išsaugoti? Juk šiandien tai galėtų tapti vertybe tiems, kurie domisi karo menu, nagrinėja karo strategiją ar rašo mokslinį darbą karine tematika…

Juk nesvarbu, kokia spalva buvo nudažyti laikmečiai, kokių atspalvių jiems pridės šiandiena, ir kas bus rytoj, vis tiek – tai jau istorija, mūsų krašto istorija… Kad ir kokia nemaloni, kraupi ir liūdna…

Nemėgstu karo, o ypač tų, kurie juos sukelia ir manipuliuoja žmonių ir valstybių gyvenimais. Tačiau karo tema visada buvo populiari tarp meno kūrėjų, rašytojų. Tad ir šiandien Molėtų viešoji biblioteka sulaukia skaitytojų, kurie skaito karinės tematikos kūrinius.

iliustracijaKaip informavo Abonemento skyriaus vedėja Daiva Devicijonienė, molėtiškių pamėgtos karinės tematikos knygos , išleistos 2009–2012 metais. „Neužmiršk erškėčių meto”: Vermachto kulkosvaidininko dienoraštis, Rytų frontas, 1942–1945, „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino”, „Pasiklydę Šangriloje”: tikra istorija apie išlikimą ir neįtikėtiną gelbėjimo misiją per Antrąjį pasaulinį karą, „Žiemos karas: Sovietų Sąjunga puola Suomiją 1939–1940″, „Savojo laiko belaisvis”: Vermachto karininko atsiminimai, „Kraujo krešulys”: Afganistanas, 2006, britų parašiutininko atsiminimai, „Jėgerio taikiklyje: Vermachto snaiperis Josef Allerberger” – biografinė studija.

Bebaigiant III-iąją kelionę, norėtųsi mintis sugrąžinti prie laikraščio. Juk ne kiekvienas miestelis turėjo paminklą laikraščiui, kad ir lenininei „Iskrai”. O šiandien Molėtų viešoji biblioteka yra viena pirmoji respublikoje, pradėjusi skaitmeninti rajono laikraštį „Tarybiniu keliu” nuo jo įkūrimo pradžios – 1951 metų kovo 21 d. Bibliotekos svetainėje, kairėje pusėje, rubrikoje „Virtuali biblioteka”, galite ir jūs nusikelti į tuos metus.

1862 metų balandis. Rusų dramaturgas Aleksandras Ostrovskis keliauja po Europą, žinodamas, kad galės grįžti į Rusiją ką tik atidaryta geležinkelio linija, apsistoja Vilniuje. Savo dienoraštyje rašo: Balandžio 3–15 d. „Oras puikus, sniego nė ženklo.(…) Gėlės čia jau žydi, nors žolė dar tik kalasi.” Balandžio 4–16 d. „Apsiniaukę ir šalta.” Balandžio 5–17 d. „Pabudome – sniegas!”

Sugrįžti į 2017-ųjų dabartį padės irgi subjuręs balandžio oras: naktimis nuo 3 laipsnių šalčio, o dienomis apie 8 laipsnius šilumos. Gero oro, kaip ir gerų dalykų, tenka laukti. O sulaukus, žiūrėk, ir vėl, kaip nebūta..