Mūsų bibliotekai – 80: šeštoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (VI)

Nuo socializmo kūrimo iki socialinės atskirties mažinimo…

Iš anksto perspėju, kad jokios tendencijos ką nors peikti ar aukštinti – neturiu, o tiesiog keliauju istorijos vingiais, kurie siejasi su bibliotekos atsiradimu ir jos gyvenimu.

Būtų juokinga skaityti visokius „raidinius prielipus”, jeigu nebūtų graudu, bet, deja, toks buvo gyvenimas. Cituoju metraštį. „1953 m. rugsėjo TSKP CK Plenumas atkreipė dėmesį į tai, kad augant kolūkiečių kultūriniams poreikiams, reikia sustiprinti rūpinimąsi kultūriniu – buitiniu kaimo gyventojų aptarnavimu. Reikia pakelti kultūros – švietimo įstaigų darbo lygį kaime, pagyvinti klubų ir bibliotekų veiklą, reguliariai demonstruoti kino filmus, sustiprinti kaimų radiofikavimą ir pagerinti radijo transliacijų kokybę.

Svarbiu įvykiu buvo 1958 m. liepos 9-11 dienomis Vilniuje įvykusi Pirmoji Lietuvos bibliotekininkų konferencija. Lietuvos bibliotekininkai jau buvo pasiekę nemažų laimėjimų. Respublikoje veikė 1745 masinės bibliotekos: jų bendras knygų fondas – 9 milijonai 266 tūkstančiai tomų. Šios bibliotekos turėjo 506 900 skaitytojų, kuriems per metus buvo išduota 8 milijonai 525 tūkstančiai knygų.

Šioje konferencijoje dalyvavo ir Molėtų bibliotekininkai, pasidalijo darbo patyrimu su kitų rajonų darbuotojais, išklausė aukštos kvalifikacijos bibliotekininkų pranešimus. Susikūrus rajonui, plečiantis bibliotekų tinklui kaime rajoninė biblioteka tapo metodinio darbo centru. Kilo rajoninės bibliotekos darbuotojų kvalifikacija”.

2016 metai. LR Seimas šiuos metus paskelbė Bibliotekų ir Vietos bendruomenių metais. Molėtų viešoji biblioteka, užbaigdama 2016-uosius – Bibliotekų metus, konferencijų salėje surengė, anot direktorės Virginijos Raišienės, improvizuotą konferenciją. Smagu, kad biblioteka ištesėjo pažadą ir metų pabaigoje įstengė užbaigti Kazio Umbraso 100-ųjų metinių proga pristatytą dailininko Vido Stepanavičiaus sukurtą rašytojo biustą pastatyti ant postamento. Tad, baigėsi ne tik Bibliotekų, bet ir šio kraštiečio jubiliejiniai metai, o jų pabaigai labai tiko ir Inturkės bibliotekininkės Onutės Cesiulienės parengti vaidybiniai vaizdeliai pagal K. Umbraso knygą „Kairionys”, kuriuos išpildyti padėjo bendruomenės nariai.

Kadangi pirmiausia iš direktorės V. Raišienės lūpų nuskambėjo žodžiai, jog biblioteka yra bendradarbystės, bendravimo erdvė bei bendruomenės traukos centras, tai visa konferencija ir sukosi tarp šių reikšmių, apibendrindama tiek Bibliotekų, tiek ir Bendruomenių metus. Rajono meras Stasys Žvinys sakė, jog daug galįs kalbėti apie bibliotekas, o direktorė jam paantrino, jog per šiuos metus meras bene daugiausia susitikimų turėjęs su rajono bendruomenėmis, kurie vyko bibliotekose… Ir iš tiesų rajono meras gana įvairiapusiškai apžvelgė bibliotekų veiklas ir jų reikšmę bendruomenėms, įvardindamas jas ir kultūros židiniu, prieinamu kiekvienam gyventojui. Taip pat dėkojo bibliotekoje dirbantiems žmonėms, nuo kurių darbo priklauso bendra bibliotekos sėkmė.

Konferenciją moderavusi V. Raišienė pasidžiaugė, jog pasaulis turbūt neturi analogo, kur valstybės prezidentas būtų Bibliotekų metų globėju arba inicijuotų Knygų Kalėdas, todėl ir Molėtų viešoji biblioteka visiems svečiams, bibliotekų ir bendruomenių atstovams, seniūnijų seniūnams turėjo po proginę knygą, sklidiną išmintimi ir šokolado skoniu…

O bibliotekos, pasitelkusios bendruomenes, arba bendruomenės, pasitelkusios bibliotekininkes, vienos už kitą įdomiau, išradingiau ir informatyviau stengėsi perteikti bendras veiklas: kas muzikos, dainos, kas rankdarbių, kas išraiškingo žodžio pagalba.

Renginyje dalyvavo ir rajono tarybos narys, atstovaujantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungai bei R. Karbauskio ir A. Mamontovo labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus” atstovė Živilė, padovanoję po 24 knygas kiekvienai mūsų rajono bibliotekai.

Greta tradicinių linkėjimų Naujųjų metų proga J. Kerpė vylėsi, jog raudonas gaidys – ateinančių metų simbolis, nesusipeš su žaliųjų paukščiu – gandru…

Molėtų viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vedėja bei Senjorų klubo pirmininkė, tądien šventusi ir savo jubiliejų, Auksuolė Nazarovienė, dėkojo bibliotekos bičiuliams – senjorams už jų nuolatinį dalyvavimą bibliotekos gyvenime ir padovanojo jų portretines nuotraukas, buvusias parodoje „Įrėmintos nuotaikos”. Už šio projekto įgyvendinimą A. Nazarovienė dėkojo ir jo rėmėjui, tuometiniam LR Seimo nariui Valentinui Stundžiui.

Konferencija baigėsi užtvirtinant bendrų metų sėkmę šampano taure ir viliantis naujų bendrystės projektų.

Grįžkime prie praėjusio amžiaus šeštojo-aštuntojo dešimtmečių. Rajoninės bibliotekos knygų fondų komplektavimui kasmet buvo skiriama vis daugiau lėšų.

Knygos buvo įsigyjamos iš Kultūros-švietimo ministerijos lėšų per Respublikinį bibliotekų kolektorių, o fondo papildymui buvo perkamos Molėtų knygyne iš Kultūros-švietimo skyriaus lėšų.

Molėtų knygyne. 1977 m. kovo 31 d. Knygynas skelbia gautas naujas knygas, jų autorius ir kainas rajono laikraštyje „Pirmyn”. O. Zimanaitė. KŪDIKIO VIRTUVĖ, kaina 3 kp., A. Musnechienė. SAUGOKIME DANTIS, kaina 3 kp., PSICHIKA, VAISTAI, NUODAI, kaina 11 kp., J. Šukys. TAISYKLINGAI VARTOKIME LINKSNIUS, kaina 33 kp., J. Jarmalavičius. ATEISTINIS AUKLĖJIMAS TARYBŲ LIETUVOJE, kaina 69 kp., SIENINIS KALENDORIUS 1977 m., kaina 45 kp., KIŠENINIS KALENDORIUS, kaina 30 kp.

Greta išspausdinta ir knygyno vedėjos D. Navalinskienės straipsnelis PRENUMERUOKIME MENINĮ – POLITINĮ PLAKATĄ. „Molėtų knygyne galima užsiprenumeruoti meninius- politinius plakatus, kuriuos leidžia „Minties” leidykla. Jie skiriami valstybinėms šventėms ir įvairioms datoms pažymėti. Tarybinės armijos ir Karinio jūrų laivyno, Tarptautinės moters, Pergalės ir TSRS Konstitucijos dienoms, Gegužės pirmajai ir Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos jubiliejui… Vieno plakato kaina 10 kapeikų.”

 

Galima padaryti išvadą, kad brangiausiai tais laikais kainavo ideologinės knygos, nes, matyt, joms buvo numatyta lėšų, vadinasi, „savi protegavo savus”… Kalendoriai irgi buvo brangūs. Nespalvotą sieninį kalendorių pernykštėje Knygų mugėje galima buvo įsigyti ir už 25 centus. Reikia sutikti, jog knygyno vedėja D. Navalinskienė anuomet buvo nebloga vadybininkė. Bene kas savaitę buvo skelbiamos naujienos, suskirstytos temomis. Pavyzdžiui, gegužės 19 d. (1977 m.) buvo siūloma knygų muzikos mylėtojams: M. K. Čiurlionio kūrinių fortepijonui, B. Dvariono kūrinių, dainų chorams. O „Jaunojo pianisto biblioteka” šiandien jau bibliografinė retenybė…

Siūlyta produkciją įsigyti ir kitaip. „Jūsų namuose gražiai atrodys įrėmintos M. K. Čiurlionio faksimilės: Jūros sonata, Allegro, Andantė, Karalių pasaka, Pilies pasaka, Preliudas ir fuga bei lietuvių rašytojų P. Cvirkos, S. Nėries, I. Simonaitytės, A. Strazdo, A. Vienuolio ir J. Žemaitės portretai.

Įsigykite ir J. Baltrūno meninių atvirukų „Gintarinė Baltija”, „Jūra”, „Palanga”, „Pamario pušys”.

Eismo taisyklių mažuosius galėsite mokyti iš spalvotų plakatėlių rinkinio „Mes gatvėje”…”

Prieš 40 metų reikėjo reklamuoti, nes mažai ko buvo, o dabar mes daugelį dalykų reklamuojame ir viešiname norėdami atkreipti dėmesį dėl per didelio informacijos srauto… Informacijos sklaida ir mokėjimas ją pateikti tam tikroms skaitytojų ir bibliotekos lankytojų grupėms – vienas esminių darbo barų. Tiesą sakant, jis toks turėjo būti nuo bibliotekos įkūrimo, toks buvo ir toks yra, nepaisant technologijų amžiaus proveržio. Tą patvirtina ir Molėtų viešosios bibliotekos direktorė Virginija Raišienė straipsnyje „Iššūkis bibliotekai – prisivilioti neskaitančius molėtiškius” („Vilnis”, 2017 m., sausio 24 d.)

Darbas su skaitytojais: kilnojamosios bibliotekėlės

Kaip rašoma metraštyje, darbas su skaitytojais – tai bibliotekinio darbo pagrindas. „1952–1958 metais atliktas nemažas darbas, telkiant skaitytojus. Tuo tikslu 1953 m. mikrorajone pradėtas plėsti kilnojamųjų bibliotekėlių tinklas.” Jos veikė Molėtų MTS, viešbutyje, veislininkystės stotyje ir kitose įstaigose. Bibliotekininkių nuomone, kilnojamosios bibliotekėlės „atliko didelį vaidmenį plečiant skaitytojų skaičių bei padėjo sudominti gyventojus knyga”. Tačiau, jų pastebėjimu, organizuojant tokias bibliotekėles, pasitaikydavo ir klaidų, nes netinkamai būdavo atrenkamos knygos, arba bibliotekėlės „veikė” tik ataskaitose.

Jei šeštojo dešimtmečio pradžioje didžiumą skaitytojų sudarė besimokantis jaunimas ir tarnautojai, tai šiandieninėje bibliotekoje lankosi įvairių profesijų ir užsiėmimų žmonės, tačiau pagrindiniai skaitytojai yra nuo 35 iki 55 metų amžiaus moterys. Nemažą dalį skaitytojų sudaro ir senjorai.

1956 metai. Molėtai gauna miesto teises. „Sparčiau ėmė vystytis pramonė, vyko statybos, vis geresnių rezultatų žemės ūkyje pasiekdavo rajono žemdirbiai. Visose pramonės šakose reikėjo daugiau kvalifikuotų darbuotojų . Daug molėtiškių kėlė kvalifikaciją respublikos technikumuose bei aukštosiose mokyklose. Augo poreikis knygai.” – rašoma metraštyje. Tuo tikslu Molėtų rajoninė biblioteka užmezgė ryšius su TBA – tarpbibliotekiniu abonementu. Ir šiandien Molėtų viešoji biblioteka teikia tokias paslaugas – užsako reikalingas knygas iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos.

Šešto dešimtmečio pabaigoje rajoninė biblioteka, kaip teigiama metraštyje, pradėjo organizuoti masinius renginius. Ji buvo miesto kultūrinio gyvenimo centras. Buvo ruošiamos knygų parodos, garsiniai skaitymai, knygų aptarimai. Tarp skaitytojų buvo itin populiarūs literatūriniai teismai. „1956 m. suorganizuotame Žemaitės „Marčios” literatūriniame teisme dalyvavo net 200 skaitytojų. Mėgiamos buvo ir skaitytojų konferencijos. (…)1958 m. tarp rajono bibliotekininkų išsivystė socialistinis lenktyniavimas kovoti „Dėl puikaus darbo bibliotekos vardo”…”

Deja, apie bibliotekų darbą retai kada buvo rašoma vietos laikraštyje. Metraštis buvo rašytas naudojantis Molėtų rajoninės bibliotekos masinių renginių protokolų aplanku.

1987 m. gegužės 7 d. Kalba rajono radijas.

Rajono radijo laidų redaktoriumi buvo Vladimiras Suchodumcevas. Jų klausytis buvo galima penktadieniais nuo 15 val. 30 min. iki 16 valandos. Tuo metu rajone buvo 1800 radijo taškų, galimas dalykas, tiek pat ir klausytojų. Pasak redaktoriaus, tai buvo labai mažai. „Nors radijo taškų skaičius respublikoje didinamas, mūsų rajonas šioje srityje gerokai atsilieka. – sakė V. Suchodumcevas, duodamas interviu laikraščiui „Pirmyn”. – Bene prasčiausi radiofonizacijos reikalai kaime. Aleksonio, Dapkūniškių, „Taikos”, Vorėnų, Dūdėnų ūkiai dar neturi nė vieno radijo taško, šeši ūkiai turi jų tik po keletą ar keliolika, ir tai tik raštinėse. Pavyzdžiu visiems galėtų būti Suginčiai. Čia deramai išplėstas radijo taškų tinklas, ruošiamasi rengti savas radijo laidas. Jei ignoruojama tai, ką įprastai transliuoja mūsų radijas, tai „taškus” vertėtų turėti bent civilinės gynybos reikalams. (…) Kadangi vietinis radijas – viena iš masinės informacijos priemonių, tai uždaviniai aiškūs: operatyvus molėtiškių informavimas apie svarbiausius rajono įvykius, apie permainas darbo kolektyvuose, persitvarkymo procesą, aktualiausių nūdienos problemų nagrinėjimas, pažangių naujovių propagavimas ir klausytojų akiračio plėtimas. (…) Mūsų klausytojai – visa širdimi už persitvarkymą, už naujoves. Jie ryžtingai nusiteikę prieš biurokratizmą, susitaikėliškumą, nepagarbą žmogui ir mūsų laidose ieško atramos savo pozicijai.” Ir nors ryšininkai teigė, jog naujuose Molėtų daugiabučiuose specialios radijo rozetės veikia, o tų namų gyventojams belieka radijo prekių parduotuvėje įsigyti „tašką”, ši masinė informavimo priemonė Molėtuose neišliko…

Gaila, bet neišliko ir Molėtų spaustuvė. Prisimenant šį istorinį faktą, reiktų paminėti, jog spaustuvę įkurti Molėtuose buvo patikėta uteniškei S. Petrėnienei, o pati spaustuvė priklausė laikraščio „Tarybiniu keliu” redakcijai. Redaktorius Juozas Vilūnas, o 1953 m. jį pakeitęs Leonas Ilčiukas buvo ir spaustuvės direktoriai. Kaip rašoma 1987 m. gegužės 5 d. „Pirmyn” –spaustuvei buvo duoti du kambariai Komunarų gatvėje, buvusios poliklinikos name. Čia ir buvo sumontuota iš Vilniaus atvežta plokščiaspaudė mašina „RP” su negausiu pasirinkimu tekstinio šrifto. Spaustuvėje dirbo 9 žmonės, daugiausia rinkykloje. Čia buvo išspausdintas ir pirmasis keturių puslapių, 1000 egz. tiražu laikraščio „Tarybiniu keliu” numeris 1951 m. kovo 21 dieną.

Poligrafijos pramonės, leidyklų ir knygų prekybos valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos viršininko įsakymu Nr. 333 Molėtų spaustuvė nuo 1951 m. rugsėjo 12 d. priimama į valdybos žinią ir priklausomybę. Tuo metu buvo išplėstos ir suremontuotos spaustuvės patalpos, gauta įvairesnių šriftų ir lygelinė spausdinimo mašina. Be rajono laikraščio čia buvo spausdinama Molėtų MTS politinio skyriaus laikraštis „Stalinietis”, blankinė produkcija rajono organizacijoms. Spaustuvė veikė iki 1962 m. balandžio 21 d., tačiau 1963 m. vasario 2 d. pradedama leisti laikraštį „Pirmyn”, o tai reiškė, kad spaustuvė bus reikalinga. Vėl buvo gautas linotipas, sumažinęs rinkėjų skaičių spaustuvėje, o vadovu paskirtas P. Slavinskas. 1963 m. rugsėjo 23 d. Molėtų DŽDT VK sprendimu rajono spaustuvė buvo perkelta į Vilniaus g. Nr. 57. Ir veikė beveik tris dešimtmečius. (1991 m. vasarą atvykusi į redakciją, spaustuvės jau neradau). Belieka paminėti tuos žmones, kurie dirbo spaustuvėje. Tai – raidžių rinkėja ir laužytoja Bronė Panavienė, laužytoja Aldona Lebedevienė, iškiliosios spaudos mašinistas R. Bačiulis, linotipininkė ir spaustuvės vadovė Zofija Činčikaitė. Tobulėjant poligrafijos pramonei, laikraštis buvo spausdinamas ofsetu Utenos spaustuvėje, o vietinės spaustuvės atsisakyta. Tačiau Molėtų spaustuvė – ne tik papildantis laikraščio istoriją priedas, bet ir Molėtų miesto istorijos dalis.

Lengviausia visais laikais būdavo visko atsisakyti, panaikinti, sugriauti, negu pamatyti keletu dešimtmečių į priekį…

Verified by MonsterInsights