Molėtų bibliotekai – 80: aštuntoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (VIII)

Buvo ir Vaikų biblioteka…

Turbūt dauguma užmiršote, jog kadaise Molėtai turėjo dvi bibliotekas. Viena buvo suaugusiems, o kita vaikams. Net 11 metų, matyt, nugriovus buitinio gyventojų aptarnavimo pastatą, biblioteka gyvavo žalsvame namuke – dabartinėje savivaldybės aikštėje. Vaikų biblioteka, ją lankiusiųjų skaitytojų atminime, išlikusi dabartiniame Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos pastate – Vilniaus g. 48. Pasak Aldonos Urbonienės, rašiusios „Pirmyn” puslapiuose apie rajono bibliotekos 50-metį, tuomet ji vadinosi centrine biblioteka, „Nesistengė nuslėpti džiugaus susijaudinimo į šventę iš Alytaus atskubėjusi energinga Molėtų vaikų bibliotekos įkūrėja ir buvusi ilgametė jos vadovė A. Slavinskienė.” Ir iš tiesų turėjo būti energinga moteris, kad sugebėjo įtikinti valdžios žmones, jog tokios bibliotekos Molėtams reikia, tik gaila, kad laikraščiai turėjo „blogą madą” – nespausdinti pilnų vardų, o tik pirmąsias jų raides. Laimei, bibliotekos metraštyje yra Klemo Šavelio nuotrauka, kurioje užfiksuota Molėtų rajoninės vaikų bibliotekos vedėja Aldona Šimonytė ir bibliotekininkė Veronika Žalaitė, tvarkančios naują knygų siuntą. Galima spėti, jog vedėja ištekėjo ir išvyko iš Molėtų…

Vaikų biblioteka Molėtuose buvo įkurta 1953 m. rugsėjo 1 d. Tais pačiais metais baigusi vidurinę mokyklą į biblioteką atėjo dirbti Veronika Žalaitė. Pasak jos, pirmieji metai buvo nelengvi. Biblioteka buvo įsikūrusi privačiame Paškevičių 20 kvadratinių metrų kambarėlyje su 1000 egzempliorių knygų. Inventorius buvo kuklus: dvi lentynos knygoms, du paprasti staleliai ir 10 taburečių. Nors darbo sąlygos buvo blogos, bet vaikai labai greit pamilo biblioteką ir dažnai joje lankydavosi. „Bibliotekos reikalavimai augo ir darėsi kaskart vis sunkiau. Mes neturėjome skaityklos vedėjos etato, todėl šį darbą teko atlikti mums su vedėja. Reikėjo aplankyti kartu su rajoninės bibliotekos darbuotojomis kaimų bibliotekas. Patikrinti darbą su vaikais skaitytojais.” Tie metai jaunai bibliotekininkei paliko gerus prisiminimus, ypač Kaližų biblioteka ir jos vedėja Danutė Šeikienė, Giedraičių biblioteka su vedėja Meile Bukauskiene, Videniškių biblioteka ir jos vedėja Marytė Mažvilaitė.

Kaimo švietėjos

Lygindama šių dienų bibliotekų darbą ir anų žmonių pasiryžimą, drįstu teigti, jog bibliotekininkės buvo ir dar tebėra kaimo švietėjos.

Iš Vaikų bibliotekos bibliotekininkės Veronikos Žalaitės prisiminimų: “Kultūros skyrius neturėjo nė vienos mašinos. Buvom priverstos kur arčiau eiti pėsčiomis, kur toliau – važiuoti su arkliu arba važiuoti kolūkio sunkvežimio kėbule, siaučiant žiemos pūgoms.

Pokario metai kaime buvo neramūs, siautėjo banditai, kiekvieną minutę galėjai žūti. Reikėjo išsėdėti kaimo bibliotekoje 6-7 dienas, kad sutvarkytum bibliotekos perdavimą iki galo. Prisimenu, kaip šiandien – nuvažiavau į Vorėnų kaimo bibliotekos perdavimą. Buvo žiema. Naktys ilgos, tamsios. Norėdama greičiau perduoti biblioteką kitai darbuotojai, dirbom iki 24 val. Šeimininkų šuo pradėjo smarkiai loti. Įėjo šeimininkė į biblioteką, žiūri į mane ir rodo pirštu: ar ji ne komjaunuolė? Pasakiau, kad esu komjaunuolė, ir kas gi čia tokio! Ji paaiškino jog čia lankosi Kraujalis… Kaip aš išsigandau, visas 5 naktis išdrebėjau, beveik be miego buvau… Gerai, kad viskas baigėsi laimingai.”

1967 metai. Pažymėtos ir molėtiškės. Iš tiesų, tai retas atvejis, kad rajono laikraštyje būtų užsiminta apie biblioteką. „Neseniai Vilniaus zoninės bibliotekų darbo apžiūros organizacinė komisija suvedė rezultatus. Mūsų rajono bibliotekos nei rajoninių, nei kaimo bibliotekų tarpe neiškovojo nė vienos prizinės vietos. Tiktai iš rajoninių vaikų bibliotekų pažymėta kaip gerai dirbanti Molėtų vaikų biblioteka, vadovaujama A. Slavinskienės, ir iš kaimo – Kaližų (vedėja D. Šeikienė).”

Pinigai

Bibliotekininkių atlyginimai visais laikais buvo kuklūs. Apie pinigus metraštyje teužsimena tik jauniausia Vaikų bibliotekos darbuotoja Veronika Žalaitė. Bibliotekininkė gaudavo 41 rublį, o vedėja – 46 rublius. Kas penkeri metai prie atlyginimo buvo pridedamas 5 rublių priedas, žodžiu, metų darbo „premija” tebuvo rublis… Vėliau darbo užmokestis didėjo. Bibliotekininkė gaudavo nuo 70 iki 90 rublių, o vedėja – nuo 90 iki 127 rublių. Gerai, kad jie jau buvo popieriniai…

Iš pinigų istorijos. Azijos, Afrikos, Okeanijos tautose tam tikros jūrų moliuskų kriauklės įgavo piniginę reikšmę dar iki monetiniu periodu. XIII a. jos buvo Indijos, Japonijos šalių apyvartoje. Tuos „pinigus” matė Marko Polo savo kelionių po Rytų šalis metu. Naujosios Gvinėjos Papua rajonuose galima buvo pamatyti kriaukles, kurios vienu metu tarnavo ir kaip papuošalai, ir kaip piniginiai ženklai. Žinomi ir „kauliniai” pinigai. Tai buvo suraišiotos (net kelių metrų ilgio) kriauklių, ilčių ir kiaulių uodegėlių pynės. Šių pinigų paskirtis buvo labai konkreti: pirkti tebuvo galima kiaules ir mokėti išperkamąjį mokestį už nuotaką. O išsitrynę ir beplaukiai voverių kailiukai, surišti po 18 ir sutvirtinti švinine plomba su kunigaikščio ženklo atvaizdu – prilygo sidabrinei arabų monetai – dirchenui. Pirmoje XVIII a. pusėje Jekaterinburgo monetų kalykloje buvo kaldinami variniai pinigai, labiau panašūs į plytą, nei į monetą ir svėrė 1,84 kg.

Kai Jelizaveta už pagiriamąją odę jos garbei padovanojo Lomonosovui 2 tūkstančius rublių vario monetomis, tai tokį apdovanojimą reikėjo vežti dviem vežimais, o svėrė jis 1800 kilogramų.

Šiandien. Jei matuosi bibliotekininkių atlyginimą dabartinėmis (o kad ir sovietinėmis) druskos ir degtukų kainomis, tai, ko gero, gyvenant sveikuoliškai, vieno atlyginimo pakaktų ir porai metų… Tačiau, jei pradėsi gydyti dantis, tai ne tik pinigų, bet ir laiko reiktų turėti. Mat, viena bibliotekos darbuotoja, norėdama pakliūti pas norimą dantistą, rizikavo, nes nėra jokių garantijų, kad gausi talonėlį, ir stovėjo eilėje prie poliklinikos nuo pusės penkių ryto, o prieš ją eilėje jau buvo keletas žmonių. Tąsyk jai pasisekė. Jei tai vyktų okupacijos metais, tikriausiai nebūtų kam stebėtis, o kai tai vyksta XXI –ame amžiuje, matyt, tik ir belieka stebėtis… O kai Molėtuose tyliai užsidarinėjo mažutė MAXIMA, sako, ilgam remontui, tai visą sekmadienį žmonės grūdosi, stovėjo eilėje net ant laukujų laiptų, lyg ši būtų paskutinė krautuvė visame mieste, o molėtiškiai ruoštųsi mažų mažiausiai kokiam išvykimui, o kas gal ir karui… Gyvenimiški žmonių paradoksai… Reikia pinigų? – Pinigų yra… Reikia pinigų? – Pinigų nėra…

1973 metai. Lietuvoje pradėta valstybinių masinių bibliotekų centralizacija, Kultūros ministerijos kolegijai priėmus nutarimą Dėl Lietuvos valstybinių masinių bibliotekų tinklo centralizacijos. Kaip teigiama metraštyje, pradėta vykdyti sudėtinga ir ilgalaikė bibliotekininkystės tobulinimo programa, o tai reiškia, kad nebeliko ir Vaikų bibliotekos…

Nauja – pamiršta sena? Toks klausimas gali kilti bežiūrint į šiandienos kilnojamąją bibliotekėlę. Lyg kas ją būtų perkėlęs iš ano laikmečio rajoninės bibliotekos organizuotų kilnojamųjų bibliotekėlių tinklo kaimuose, į miestą.

2016 metai. Kalėdinė bibliotekėlė – Jaunimo aikštėje

Gal todėl, kad Jaunimo aikštėje karaliavo besibaigiančių metų simbolis – beždžionėlė, sniego nebuvo likę nė lopinėlio, o ir lietus lijo lyg iš kibiro… O gal vis dėlto kaltas klimato atšilimas? Bet ugniniai kariai nugalėjo tamsą ir sugrąžino šviesos viltį… Todėl Kalėdų Seneliui ir Molėtų rajono merui Stasiui Žviniui nebuvo taip sunku įžiebti netradicinę miesto eglę Jaunimo aikštėje. Ji pasipuošė tautodailininkų kurtais žibintais. Smagu, kad tarp tų tautodailininkų, net keturios buvo bibliotekininkės…

Eglės įžiebimo šventėje nauja buvo tai, jog aplink miesto laikrodį buvo įkurtas eglučių parkas, o jas puošė net 17 rajono įstaigų ir organizacijų, tarp kurių buvo ir Molėtų viešoji biblioteka. Šventės vedėjos – Pirštinės, kurių nelabai ir prireikė tokiu nežiemišku oru, pristatė ir kasmetinę „Knygų Kalėdų” akciją, inicijuotą LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Tačiau akcija, kaip ir Molėtų eglė, buvo netradicinė. „Knyga gali pakeisti gyvenimą: įkvėpti, padėti atsakyti į klausimus, spręsti problemas, jaustis stipresniam, kovoti už savo teises ir ateitį. Todėl šiemet akcija „Knygų Kalėdos” atsiliepia į kampanijos „Už saugią Lietuvą” kvietimą mažinti socialinę atskirtį. Šių metų akcijos tema – knygos, kurios keičia gyvenimą.

Dovanokime knygas – įkvepiančią, pamokančią, patariančią, motyvuojančią literatūrą. Akcija „Knygų Kalėdos” skatina bendrauti ir dalytis knygomis su tais, kuriems jų trūksta, dalytis ta knyga, kuri kažkuriam skaitytojui parodys naujus kelius, atvers gražesnius horizontus. Tikime, kad net ir pačiuose skurdžiausiuose namuose gali gyventi knyga, įkvepianti savo skaitytojus – vaikus, tėvus ar net visą šeimą – keisti savo gyvenimą taip, kaip jiems norisi.

Atneškite knygas į bibliotekas arba palikite lauko Kalėdinėje bibliotekėlėje, kuri iki Trijų Karalių stovės Jaunimo aikštėje.”– kvietė Pirštinės.

Bibliotekos Pasakų Bobutės sakė, kad radosi žmonių, kurie prie akcijos prisijungė jau šventės metu, tačiau rezultatai visada būna po Trijų Karalių.

2017 metų pavasaris. Dovana Tarptautinės vaikų knygos dienos proga

Bibliotekos bičiulis poetas Vilius Baltrėnas, gyvenantis Pavilny, bet ne kartą vasarojęs Molėtų krašte, Vaikų literatūros skyriui atsiuntė dovanų – penkias savo kūrybos knygeles, išleistas 1991 – 2017 metais. Įdomu tai, jog keletą knygelių iliustravo autoriaus dukra Jurga Sidabrienė ir jos mokiniai.

Knygas šiandien brangu pirkti, brangu leisti, bet smagu, kad yra žmonių, kurie moka pasidžiaugti jomis ir su kitais.

Verified by MonsterInsights