Mūsų bibliotekai – 80: vienuoliktoji kelionė

KELIONĖS LAIKU (XI)

Darbštuolės kamanės

Į ką gi šiandien panašios bibliotekininkės? Sakyčiau, į kamanes. Plaukuotos ir tos, ir anos (turiu omeny šukuosenas), vienas mėgsta sodininkai, kitas – skaitytojai. Ir kamanės, ir bibliotekininkės – atsparios šalčiui, o dirbti gali net apniukusiomis dienomis… Ir jei ne projektas „Bibliotekos pažangai”, ar būtų jos žinojusios, kad gali mokėti šitiek darbų?!

Gerai, kad kamanėms nėra tokio projekto, (nors, kas žino, kaip ten elgiamasi su jomis per naminę kamanininkystę), o tai sužinotų, kad turi greitai dylančius sparnelius ir nustotų skraidyti… O šią mano mintį, sakyčiau, papildo 1987 metų gegužės 1 d. laikraštis „Pirmyn” ir Jolantos Siaurusaitytės straipsnis „Tiesą – tiesiai”. Rajono centrinės bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė Fijonė Vidžiūnienė sykį suskaičiavo savo visuomenines pareigas. Jų buvo 18. „Darbo diena kartais trukdavo nuo 9 ryto iki 9 vakaro. Atėjo dirbti, kai rajone buvo 19 bibliotekų, o išeinant po 10 metų – jų skaičius siekė 40. Tai vis statistika, o kokybė? Štai dėl jos F. Vidžiūnienė ir ryžosi bibliotekininkystės studijoms universitete, kurias baigė dirbdama.

Ne mažiau buvo reikli ir kitiems. Nors ir gynė jų interesus. Jokių simpatijų, jokių antipatijų, svarbiausia – dalykiškumas. (…) Rajoninės vedėjos pareigas F. Vidžiūnienė paliko savo noru, išėjo dirbti į mokyklos biblioteką. Šeima, nesibaigiančios komandiruotės ir įtampa – sunkiai suderinami dalykai. Pagaliau, ar įmanoma iš šalies matyti visas objektyvias tokių posūkių priežastis. Svarbiau tai, kad ir naujoji darbo vieta po jos atėjimo pašviesėjo. O po kiek laiko – vėl centrinėje bibliotekoje, skaitytojų aptarnavimo skyriaus vyr, bibliotekininkė, atsakinga už fonoteką. Ir vėl – tas pats reiklumas, nepakantumas melui, atidumas. Skaitytojui tereikia paklausti – ieškos ir vienur, ir kitur, neras – vis tiek surinks po kruopelytę, tegu ir nedaug – argi ne tuo tvirta draugystė su skaitytoju.”

Pats metas prisiminti renginius ir grožinės literatūros populiarinimą. Jei šiandien abonemente tebėra populiarūs pokalbiai – naujų knygų pristatymas „Prie puodelio kavos”, tai 1983 metais, kaip teigia metraštis, grožinės literatūros propagavime dominavo darbo, žemės, duonos ir kaimo temos. „Grožinės literatūros propagavimui surengti 606 masiniai renginiai”. Matyt, turima omeny su kaimo renginiais, nes po du renginius per dieną būtų buvusi neįmanoma prabanga… „Graži tradicija rajone – Knygos šventė „Duona ir poezija”, kurioje dalyvavo žemiečiai: poetas V. Skripka, aktorius J. Braškys, rajono literatai, aktorius V. Radvilavičius. Ši šventė dabar tapo tradicine ir bus rengiama kasmet. Jos renginiai apims ne tik Molėtus, bet ir nukeliaus į rajono kaimus.

Kultūros dienoms Širvintose buvo paruoštas literatūrinis – muzikinis montažas „Susilieję širdim su gimtinės žeme”, kuris pasakoja apie rajono žymius žmones.

Kartu su kultūros namais organizuotas vakaras „Poezija ir muzika”, kuriame dalyvavo jaunieji VU literatai.

Su knygos bičiulių draugija organizuotas susitikimas su aktoriumi Algirdu Sabaliu „Juokas – dalykas rimtas”.

Centrinė biblioteka, kartu su kino direkcija organizavo literatūrinį vakarą jaunimui, skirtą Levo Tolstojaus kūrybai.”

Dažna bibliotekos renginių vedėja, rengėja ir aprašytoja buvo mokytoja Aldona Urbonienė. Štai, ką ji rašė apie knygos šventę „Duona ir poezija”. „…Ir skambėjo posmuose išsakytas gražus miškininkės inžinierės N. Rumbutytės rūpestis dėl Žemės rytdienos, centrinės bibliotekos darbuotojos N. Aleinikovienės žodžio švelnumas ir rajono laikraščio darbuotojo R. Gražio nuoširdus kreipimasis į kiekvieną, nes mūsų „gerumo reikia žmogui ir paukščiui, ir duonai, kurią ant stalo radai.”

iliustracija

1987 metai. Rajono centrinės bibliotekos 50-metis. Apie tai vėl rašo A. Urbonienė laikraštyje „Pirmyn” gegužės 23 d. „Lietuvių kalboje žodžiai „knyga” ir „biblioteka” moteriškos giminės daiktavardžiai. Ar ne todėl ir ši profesija turi slaptą ryšį su moteriškumo sąvoka? Bibliotekininkas privalo mylėti knygą kaip motina myli kūdikį… Čia reikia pasiaukojimo, ištikimybės ir kruopštumo, moteriškos fantazijos, patrauklumo ir išradingumo…. Čia dirbdama neužkopsi karjeros laiptais. Bet užtat kiek nuoširdžių padėkos žodžių pasakė toms (kaip vienas kalbėjusių apibūdino) nesavanaudiškiausios profesijos darbuotojoms… Ilgametė kūrybinga T. Reinartienės, F. Vidžiūnienės, J. Leišienės ir E. Satkūnaitės veikla buvo įvertinta „LTSR Kultūros žymūno” ženkleliu. Ne vieną kartą šventėje skambėjo kraštotyrinio darbo entuziastės bibliografės D. Šeikienės pavardė. Garbės raštų gausybė lyg baltos paukštės gulė ant nusipelniusių pagarbos rajono bibliotekininkių rankų. Karšti aplodismentai palydėjo sąmojingus T. Reinartienės, F. Vidžiūnienės, V. Žalaitės, D. Šeikienės atsakymus į joms pateiktus „egzaminų” klausimus. Jos sukūrė ir idealaus bibliotekos skaitytojo pavyzdį iš A. Davicijonaitės, V. Jūrelienės, I. Jurevičienės, P. Kavoliukienės bruožų. Jos pateikė ir nuoširdžius bibliotekos draugų bei pagalbininkų portretus. Tai – Molėtų I-osios vidurinės mokyklos mokytoja S. Skurulskienė ir Videniškių vidurinės mokyklos literatūros mokytojas V. Stundys.”

Knygos šventę pakeitė Mažoji knygų mugė, o poezijos vakarai pavirto į literatūrinius susitikimus.

iliustracija2017 metai. Vasario mėnuo. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai”. Poetas Vytautas Kaziela rubrikoje „Apie kūrybą ir save” atsako į Neringos Butnoriūtės klausimus.

Kalbėdamas apie pastarųjų metų literatūrinius atradimus, kraštieitis poetas kalba ir apie Molėtus. „Atskirai norėčiau pakalbėti apie Molėtų fenomeną, kur penkiolika metų vyksta jaunųjų literatų kūrybinės stovyklos. Išleidžiami jų kūrybos rinkinėliai. Nuo pat pradžių esu šios stovyklos kuratorius. Žinoma, didžiausias krūvis, organizuojant šias stovyklas, tenka Molėtų viešosios bibliotekos direktorei V. Raišienei ir jos pavaduotojai N. Stančikienei. Nuoseklus darbas matomas, nes šiandien nedvejodamas galiu vardyti ne tik V. Žvarėlaitę, bet ir Dianą Jasinavičiūtę, Eglę Jakučionytę, Godą Bržozauskaitę, Justiną Rakauskaitę, Agnę Šikaitę. Jos jau susiformavusios poetės.”

O štai kokią žinutę 1987 metais paskelbė „Pirmyn” – Eilėraštis – skyrybų priežastis.

„Ispanas A. Diasas kreipėsi į teismą dėl skyrybų. Teisėjas, išklausęs jo argumentus, nė kiek nesuabejojo – skyrybos neišvengiamos. Kodėl Diasas panoro skirtis? Priežastys svarbios. Jo žmona reikalauja, kad vyras jai kasdien sukurtų bent po vieną meilės eilėraštį. Jei vyras pageidavimo netenkindavo, negaudavo pietų.”

iliustracijaTais pačiais metais rugsėjo 29 d. Centrinės bibliotekos vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkė Janina Leišienė rašė žinutę apie Molėtų kultūros namuose susirinkusius kultūroa namų darbuotojus ir bibliotekininkus. Mat vyko jaunųjų specialistų priėmimas į kultūros darbuotojų gretas, o renginys vadinosi „Jaunystei duokim kelią”. „Į kultūros namų fojė Direktoraitis (V. Zigmantavičius) įvedė virve surištus specialistus. Gal skaitytojams kils klausimas, kodėl jie surišti? Ogi todėl, kad nepabėgtų, nes 1986-1987 metais Molėtų rajonui buvo skirta 11 specialistų, o atvyko tik 7.

Direktoraitis pristato jaunuosius specialistus. Daivą Šilinskaitę – centrinės bibliotekos direktorę, Arūną Strazdą – paminklų apsaugos vyr. metodininką, Vilmą Abrutytę – Arnionių kultūros namų choreografę, Algį Babelį – rajoninių kultūros namų meno vadovą, Nijolę Stančikienę – centrinės bibliotekos metodinio skyriaus vedėją, Romą Vyšniauską – Levaniškių kultūros namų direktorių, Dainių Šavelį – Inturkės kultūros namų meno vadovą.

Jaunųjų specialistų laukė išbandymai – jiems buvo pateikta įvairių užduočių. Kol jie tikrino savo žinias, suko galvas, susirinkusius linksmino rajono kultūros namų kaimo kapela. Sodėnų kultūros namų direktorė Valė Umbrasienė mokė žaisti etnografinio ansamblio žaidimų.

Perskaitomas rajono kultūros skyriaus vedėjo įsakymas dėl jaunųjų specialistų priėmimo į kultūros darbuotojų gretas. Jaunieji specialistai tampa pilnateisiai kolektyvo nariai.”…

O dabartiniai kultūros darbuotojai kasmet švenčia Kultūros dieną – balandžio 15-ąją.

iliustracijaPirmoji metraščio knyga baigiasi… Recenzentas Valentinas Genys, tuo metu buvęs Lietuvos KP Molėtų RK sekretoriumi, darbą įvertino teigiamai, bet turėdamas tam tikrų pastabų, rekomendavo jį papildyti. Su tuo sutiko ir Molėtų centrinės bibliotekos direktorė V. Šilinskienė, ir MA Istorijos instituto mokslinis bendradarbis Jonas Rekašius. Įdomu tai, kad metraštį buvo planuota pildyti tame pačiame albume iki 1991 metų, tačiau, pūstelėję politinių permainų vėjai, atnešė naujų pokyčių ir Molėtų kraštui bei bibliotekai.

O man dar norisi paklausti apie „aukso amžių”. 2016 metais „Utenos apskrities žinioms” Molėtų viešosios bibliotekos bibliotekininkės teigė: Informacijos skyriaus vedėja Auksuolė Nazarovienė „aukso amžiumi” savo skyriuje pavadino 2009–2012 metus, kai vyko kompiuterinio raštingumo bumas tarp gyventojų ir bibliotekos lankytojų. Tuomet jie atvykdavo mokytis net grupėmis iš savo bendruomenių, o mokytojomis buvo pati Auksuolė ir Vaikų literatūros skyriaus vedėja Janina Vyšniauskienė. Tačiau ji, kaip ir jos skyriaus darbuotoja iliustracijaJanina Nariūnienė, bibliotekoje dirbanti jau keletą dešimtmečių, sako, jog „aukso amžius” buvo prieš gerą dešimtmetį, kai dar nebuvo kompiuterių ir svarbiausia vaikui buvo knyga. Anot jų, dabar gal ir esą dirbti paprasčiau, bet jos jau yra kitos kartos žmonės, ir pirmenybę atiduoda popierinei knygai. Taip pat pastebi vaikų ir jaunimo tendenciją grįžti prie knygų skaitymo, ir tuo džiaugiasi. Spaudinių komplektavimo ir tvarkymo skyriuje dirbanti Danutė Rinkūnienė sako, jog „aukso amžių” išgyvenanti dabar, nes kompiuteris jai smarkiai palengvino darbą. Anksčiau jai yra tekę apie vieną knygos egzempliorių rašyti 84 korteles, ir visa tai ranka. Puikiai prisimena ir pirmąjį savo darbo aprašą – vaikišką knygelę „Pirmoji pergalė”, kurią reikėjo aprašyti 60 kartų… Tad kompiuteris jos darbe – tikras išsigelbėjimas. Tačiau ne tik dėl kompiuterio moteris džiaugiasi šiandiena, bet ir dėl gerų, įdomių ir reikalingų knygų gavimo, Jas aprašyti ir „sutvarkyti” yra kur kas maloniau. Abonemento vedėja Daiva Devicijonienė geriausiu laiku įvardino taip pat laikotarpį prieš 15–10 metų, kai daugiausia turėjo skaitytojų, o jos skyriaus darbuotoja Aldona Marčiulionytė džiaugėsi ir šiandiena, mat, anot jos, labai patogu ir jai, ir skaitytojui, kai internetu užsako norimą knygą. Skaitytojui grąžinus perskaitytą knygą ji tuojau rezervuojama kitam… Taip susidaro internetinės eilės, o molėtiškiai tebėra ištikimi grožinei literatūrai bei detektyvams. Abi Abonemento skyriaus moterys tvirtino, jog „maloniau dirbti, kai yra žmonių. Tuomet jautiesi reikalingas…”

„Aukso amžiaus” pabaigai padariau eksperimentą, paklausiau, kokius buvusius bibliotekos vadovus prisimena kolegos. Ilgiausiai dirbančios bibliotekininkės prisiminė Vincą Jelmoką, kuris jas priėmė į darbą, nes buvo Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjas. Kitos minėjo Leokadiją Drobulienę, Teresę Reinartienę, Genovaitę Strikulytę, Reginą Purvytę, Violetą Šilinskienę, Aldoną Motiejūnienę bei Daivą Devicijonienę ir, žinoma, Virginiją Raišienę.