Į savąjį paveldą – nuo Mindūnų apžvalgos bokšto

Pažvelgti Europos veidu į savąjį paveldą nuo Mindūnų apžvalgos bokšto – toks buvo antrosios Europos paveldo dienos Molėtų viešojoje bibliotekoje tikslas.

I

Ir nors Lietuvos radijas anonsavo šį renginį, pranešdamas, jog renginyje dalyvaus knygos „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji” autorė Dalia Savickaitė,  rašytoja Gintarė Adomaitytė ir kiti, susirinkusiųjų nebūta tiek daug. Mat daugelį, kaip ir pačią rašytoją G. Adomaitytę, matyt, bus paguldę rudens virusai, o ir patį renginį organizuoti penktadienio vakarą, gana rizikinga. Tačiau, ką darysi, jei vienas pagrindinių herojų – medžiotojas Antanas Truskauskas, padovanojęs savo trofėjų kolekciją Molėtų kraštui, kuri šiuo metu įkurdinta būtent prie  Ežerų žvejybos muziejaus Mindūnuose, turi tik vieną laisvą vakarą,…
Jei jau šių metų tema – „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų”, tai kodėl gi į ją  nepažiūrėjus nuo to, ką turime aplinkui – Mindūnų apžvalgos bokšto, juolab, kad po  piliakalnius jau žvalgėmės per pirmąją Europos paveldo dieną. O Mindūnų apžvalgos bokštas dar vadinamas ir Labanoro regioninio parko bokštu, šiandien yra aukščiausias (36 m) Lietuvoje. Jo forma primena smėlio laikrodį su viduje esančiais 214 besisukančių laiptelių. Žmonės  šį statinį jau spėjo pavadinti Labanoro Eifelio bokštu. Įkopti į jį – tarsi prisiekti gyvenimo meilei. O ja, kaip žinia, gali būti ir žmonės, ir pati gamta, ir pomėgiai… Todėl pats tinkamiausias tokios  meilės atitikmuo ir sau pačiai, ir kitiems, mano pastebėjimais, buvo knyga „Rytų Aukštaitijos keliuose sutiktieji” ir jos autorė Dalia Savickaitė. Toks gražus gyvenimo paradoksas, kai Mažosios Lietuvos atstovė, gimusi ir augusi Klaipėdoje, atiteka į Rytų Aukštaitiją ir pradeda ją matyti kiek kitaip, įžvelgdama šio krašto paveldą nuo to, kas po kojomis žaliuoja, ir kieno kojos mindo vietos akmenėlius… Tik įsivaizduokime, ką gali toks žmogus pamatyti! Ne veltui renginyje dalyvavusi Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Zita Mackevičienė ją apibūdino kaip „kalnus vartančią”, o  LR Kultūros ministerijos meno ir kūrybinių industrijų departamento direktorė Irena Seliukaitė įžanginiame knygos straipsnyje užsiminė apie gebėjimą sukurti savo pasaulį, labai turtingą, prisodrintą spalvų, gebėjimą turėti savo poziciją. Ir  tai, man regis, tinka tiek pačiai Daliai, tiek jos pamatytiems herojams. „Tas mikro pasaulis nelieka tik žmogaus nuosavybe – jis veikia aplinką, joje esančius žmones ir parodo, kaip kiekvienas kuriantis, kūrybingai priimantis kiekvieną iššūkį, keičia ir pildo gyvenimą. Ir šviesu nuo tokių žmonių. Jie stiprina viltį, kad ir valstybės pakraščiuose, visada istoriškai daugiau iškentėjusiuose ir patyrusiuose išbandymų, nedingsta šimtmečiais kauptas istorijos ir kultūros paveldas, išmintis ir tikrosios vertybės.” Todėl D. Savickaitė, parodžiusi ir pristačiusi gyvai  keletą savo herojų, buvo puiki gidė tais besisukančiais laipteliais, į pačią bokšto viršūnę. O ‚nepaslysti” toje gausybėje žodžių ir emocijų mums padėjo Molėtų menų mokyklos muzikos virtuozai – mokytojai – Greta Magalinska ir Marius Deksnys.
Šalia Valentinos Sinkevič – Didžiasalio muzikos mokytojos, taip uždegančiai kalbėjusios apie mokytojo pašaukimą ir lietuvišką charakterį, linkusį daugiau verkšlenti ir skųstis, nei darbus dirbti bei atlikusios pora dainų, skambinant gitara, taip pat menininko Jono Grundos, atvežusio keletą savo kūrinių, kad  šie pamatytų Molėtus, nors, ką gali žinoti, gal kaip tik radosi tie, kurie žiūrėjo, tarėsi ir pamatė tai, ką ir pats Jonas, prieš 23 metus įtikėjęs Dievo gailestingumu, pamatė, ir dabar skleidžia mums visiems, to norintiems, dalyvavo ir labiausiai laukti svečiai – Dalios herojai: evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, į Molėtus atvykęs su sūnumi Jonu, ir  medžiotojas Antanas Truskauskas.
J.E. Vyskupas M. Sabutis ne tik savo dalyvavimu, bet ir kalba mums priminė, jog 1517 metų spalio 31 d. , Visų Šventųjų išvakarėse, Martinas Liuteris ant bažnyčios durų prikalė 95 tezes, taip atskirdamas Protestantišką krikščionišką Bažnyčią nuo katalikiškosios. Istorijos ir teologijos rėmuose aiškindamas esminius skirtumus ir panašumus, sakydamas, jog „Tikėjimas yra pasikliovimas Dievu”, aprėpdamas liturginius dalykus ir Šventojo Rašto žinojimą, ir pripažindamas, jog katalikai dabar išmano kur kas geriau Šv. Raštą, nei protestantai,  mums tarsi priminė kiekvieno tikinčiojo pašaukimą: būti mylinčiais ir leisti mylėti… Ir nors po Vyskupo kalbos G. Magalinskos ir M. Deksnio duetas atliko katalikišką giesmę, vis dėl to, emociškai tai buvo taip stipru, jog leido pajusti ir vieniems, ir kitiems, jog giesmė  ne tik mus gali sujungti su tikėjimu, bet ir suvienyti…
Antanas Truskauskas buvo paprastas ir atviras, nes jautėsi savas ir laukiamas. Juk kai tik važiuoja į savo kraštą, visada žino, kad pakeliui visada bus  ir Antano Truskausko medžioklės ir gamtos muziejus Mindūnuose. Anot jo, Ignalinai jo trofėjų nereikėjo, o štai Molėtų meras, kai tik išgirdo apie dovanojamą kolekciją, taip ir neatstojo nuo Antano. Molėtų meras Stasys Žvinys, neatsisakęs galimybės užkopti į Mindūnų apžvalgos bokštą kartu su renginio dalyviais, sakė, jog ne vien Vilnius yra Lietuva, Lietuva – visas mūsų kraštas, kur mažų miestelių žmonės taip pat daro prasmingus darbus, o gamta čia yra neatsiejama nuo žmonių… Taigi, A. Truskausko dovanota kolekcija Molėtų kraštui yra tikra  vertybė. Ponas Antanas, atsiprašęs tų, kurie jautriai reaguoja į žvėrių žudymą, pasakė pagrindinį medžioklės principą: ūkininkavimą gamtoje. Kadangi jis prisipažino esąs, kaip ir jo tėvas, ir senelis, ne tik medžiotojai, bet ir bastūnai, mat, Antanas esąs tik pusė lietuvio, o kita pusė priklauso lenkams ir prancūzams, tai dabartinės jo medžioklės  tikslu labai dažnai tampa kolekcijos pildymas. Priežastis, anot jo, labai paprasta. Važinėdamas po pasaulį ir vaikščiodamas pilių menėmis, jis žavėjosi ten esančiomis medžioklės trofėjų kolekcijomis, ir jam labai pagailo Lietuvos, tiek mažai viso  to turinčios. O juk LDK didikai buvo puikūs medžiotojai… Kaip ir ponas Antanas, kuris yra ne tik puikus medžiotojas, su savo trofėjais esantis ir Gedimino Navaičio „Lietuvos rekordų knygoje”, bet ir nuostabus pasakotojas, kurio istorijų  galėtum klausytis ir per naktį. Deja, naktį medžiotojai pradeda darbą, nes žvėrys – nakties gyventojai…
Ilgai užsitęsęs vakaras, kantriausiems renginio dalyviams leido suprasti, jog šiandien jie galėjo pamatyti ne tik Labanoro girią, vaizdingą Lakajų kraštovaizdžio draustinį. Siesarties hidrografinį draustinį, bet ir kur kas daugiau, ką galėjo matyti ir jausti Dubingių ir Kėdainių Radvilos, Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė, ir turbūt tai, ką kiekvienas leido sau matyti, stebėdamas gyvai Dalios Savickaitės knygos herojus…
Molėtų viešajai bibliotekai, Dubingių, Suginčių, Alantos ir Mindūnų bibliotekoms buvo padovanota po knygą su vardiniais autorės įrašais, o Molėtų viešoji biblioteka, padėjusiems žvalgytis nuo Mindūnų apžvalgos bokšto, įteikė po ananasą, padabintą šilokais, mat, ananasas rekomenduojamas tiems, kurie dirba aukštyje, be to, kalio ir vitamino C šaltinis…
Jolanta Matkevičienė

Verified by MonsterInsights