2018 balandis

Budvytis, Vytautas. Numizmatika: istorija, edukacijos, virtuali paroda // Voruta. – 2018, bal. 28, p. 13
Kaišiadorių muziejaus muziejininko straipsnis apie numizmatikos atsiradimą, edukacinę programą „Lietuvos pinigai” Brazauskų namuose – muziejuje. „Nors, monetas buvo pradėta kaldinti palyginti vėlai, kaip minėta, tik – VII a. pr. Kr., tačiau tie 2600 jų gyvavimo metų – turtingiausias ir įdomiausias laikotarpis žmonijos istorijoje. Monetos – iškalbingi ekonomikos istorijos paminklai, įvairiausių prekybos sistemų atspindys. Todėl jos padeda daug sužinoti apie praeities įvykius. Pavyzdžiui, monetose gali būti užfiksuoti miestų pavadinimai bei valdovų vardai, nepaminėti rašytiniuose šaltiniuose, jose galima rasti puikių portretų, seniai išnykusių meno kūrinių, architektūros bei kultūros paminklų atvaizdų, rečiausių ir įdomiausių herbų, įvairių epochų kostiumų, net šukuosenų.” Straipsnis iliustruotas pusgrašiu. Žygimantas Augustas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, 1514 m. (aversas ir reverss). Kaišiadorių muziejus.

Čepėnienė, Daiva. Agronomas Gediminas Cijūnaitis: „Pavasarį sodus balina tik dailininkai” // Utenos apskrities žinios. – 2018, bal. 28, p. 1-4
Straipsnis apie Molėtų rajone įsikūrusį Cijūnaičių šeimos vaiskrūmių ir uogakrūmių ūkį ir patarimus pradedantiesiems sodininkams. Anot jo, Lietuvoje populiaru veisti šilauogynus ir spanguolynus, o Europoje populiarėja medlievų auginimas, kurios yra vertingesnės ir skanesnės už šilauoges. „Šilauogėje gausu įvairių vitaminų, o medlievoje gausu ne tik tų pačių vitaminų, bet ir aminorūgščių, ištirpusių metalų, kurių vartodami kitus produktus neįsisaviname. Lietuvoje labiausiai vertinamos 3 uogos – braškė, avietė ir šilauogė. Tačiau jeigu žiūrėtume iš medicinos pusės ar įtai, kokios uogos labiausiai vertinamos pasaulyje, tai būtų pirmiausia visos juodos spalvos uogos – gervuogės, medlievos, valgomasis sausmedis, aronija, paskui jau šiauogės, juodieji serbentai, juodasis šilkmedis ar kitos netradicinių spalvų uogos – šilkmedis, aktinidija, gojų uogos, agrastai, valgomoji sedula, šaltalankiai, putinas” , – pasakojo G. Cijūnaitis.

Jakavonis, Gediminas. Ką liudija paminklas Pilsudskiams? // Respublika. – 2018, bal. 28, p. 10-11
Apskritojo stalo diskusija apie brolius Pilsudskius, kurioje dalyvauja filosofas Krescencijus Stoškus, žalgirietis Gediminas Jakavonis, istorikas Vytautas Musteikis, mokslų daktaras Antanas Kulakauskas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras ir ilgametis kelių kadencijų Seimo narys Egidijus Klumbys. Neseniai Švenčionių rajone privačia iniciatyva buvo atidengtas paminklas broliams Juzefui ir Bronislovui Pilsudskiams. Anot diskusijos dalyvių, šis faktas Lietuvoje buvo sutiktas nevienareikšmiškai. Vienas paminklo statytojų Vytautas Musteikis teigia: „pagalvokime, kas būtų, jei J. Pilsudskis būtų pasukęs į Lietuvą, jei jis visą savo kūrybiškumą būtų paskyręs Lietuvos labui. Dabar mes apie tai nesusimąstome. Kitas brolis įneša didelį indėlį į Lietuvos kultūrą, tampa žymiu mokslininku. Takoskyra yra sunkiai suvokiama, todėl vienareikšmiškai vertinti yra nusikaltimas. Taip mes atmetame dalį savo paveldo.” Kaip teigia G. Jakavonis, Armija Krajova Vilniaus krašte ir Lietuvoje buvo vertinama nevienareikšmiškai. „Bet visgi atgimimo pradžioje atvažiavo Armijos Krajovos, Plechavičiaus armijos veteranai ir kartu minėjo Žalgirio mūšio metines. Paskui visa tai baigėsi. Pasakysiu savo subjektyvią nuomonę: mes turime tam tikro provincialumo, dėl to mes nesugebame peržengti per save, nesugebame pasižiūrėti plačiau”. O E. Klumbys konstatavo, jog „šiandien Lietuvoje vyrauja savinaikos ideologija. Ją stumia ir prezidentūra, ir Seimas, ir Vyriausybė. Čia yra mūsų tragedija”.

Kazela, Vytautas. Pomėgis, virtęs darbu // Utenis. – 2018, bal.28, p. 3
Rubrikoje „Iš arti” leidinio redaktorius kalbina VšĮ Utenos turizmo informacijos centro direktorę, antros kategorijos gidę Rasą Jasinevičienę. Į klausimą, kokia didžiausia mūsų miesto problema, kurią reikėtų nedelsiant spręsti, ji atsako: „Aš labiau pastebiu, kas gero mūsų mieste, o jeigu kalbame apie problemas – labiausiai trūksta paslaugų. Kur tie jauni verslininkai, kurie namą pastatytų aukštyn kojom ar kukurūzų lauke labirintą įrengtų? Visi tik dejuoja, kad ir to nėra, ir ano. O ką mes patys padarėm, kad tai būtų?”

„Respublikos” inf. Savaitės citatos // Respublika. – 2018, bal.28, p. 20
Tarp 4 paskutinio puslapio citatų viena priklauso kraštiečiui. „Gera mums iš 50 metų perspektyvos vaizduoti protingus.” Literatūros kritiko Petro Bražėno nuomone, griauti sostinėje stovintį paminklą rašytojui Petrui Cvirkai gali siūlyti tik nesubrendėliai.

„Utenio” inf. Žolės gaisrai regione šiemet be aukų neapsiėjo // – 2018, bal. 28, p. 2
Kaip teigiama išplėstinėje informacijoje, 2018-ieji metai kol kas yra neįprastai ramūs – žolės degintojų sukeltų gaisrų skaičius kasmet mažėja, o aplinkosaugininkai įspėja – senos žolės deginimas gali kainuoti ne tik baudas, bet ir gyvybę ar sveikatą. „Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Kontrolės organizavimo skyriaus vedėja Raimonda Malaiškienė teigia, jog šiais metais pernykštės žolės deginimas buvo skaudžiausias Molėtų rajonui – nors tokių atvejų pasitaikė vos keletas, tačiau vieno iš jų metu žuvo žmogus. „

„Valstiečių laikraščio” inf. Arbūzų laistyti nereikia // Valstiečių laikraštis. – 2018, bal. 28, p. 20
Rubrikoje „Klausiate – atsakome” patarimo prašo Margarita N. Iš Molėtų. „Nusipirkau arbūzų sėklų. Gal galėtumėte parašyti , kaip juos auginti. Praėjusiais metais jų derlius buvo labai prastas, tad manome, kad kažką darėme ne taip.” Išsamų atsakymą pateikia agronomė Odeta Bačinskienė.

Žurauskienė, Jolita. Ukmergės ligoninėje – naujausios ir moderniausios paslaugos // Valstiečių laikraštis. – 2018, bal. 28, p. 22-23
Provincijos gyventojai sunerimę dėl Sveikatos apsaugos ministerijos rengiamo ligoninių tinklo pertvarkos plano. VšĮ Ukmergės ligoninės vyriausiasis gydytojas Rimvydas Civilka patikino, kad ligoninė neketina užverti durų rajono gyventojams, o išplėtusi kokybiškų paslaugų spektrą ir dirbdama efektyviai , ji priims ir kitų rajonų bei didmiesčių gyventojus. Ukmergės ligoninė yra patogioje geografinėje padėtyje, todėl jos teikiamomis paslaugomis naudojasi ne tik ukmergiškiai, bet ir Širvintų, Molėtų, Anykščių, Kėdainių, Jonavos ir kitų rajonų gyventojai. Čia teikiamos ir naujos paslaugos. Pavyzdžiui, haloterapija, kur dirbtinai sukuriamas druskų kasyklų mikroklimatas su pastovia temperatūra ir oro drėgniu.

Černiauskai, Mindaugas ir Algimantas. Atminties klodai // Naujoji Romuva, – 2018, Nr. 1, p. 14-17
Dokumentinė publicistika, iliustruota jų meninėmis šiandienos fotografijomis. „Želvos vieškeliu į Ukmergę, į pražūtį, buvo išvežtos Giedraičių žydės su vaikais, o iš Pusnės ir aplinkinių kaimų į Giedraičius stribai veždavo nužudytų partizanų kūnus. Beruošiant pamatus kryžiui, sustojo pro šalį dviračiu važiavęs žmogus, ir, sužinojęs, kad čia stovės kryžius, paklausė, ar žinome, kad pakalnėje prie kryžkelės stovėjo medinis kryžius, veidu į Pusnę. Stribai, sustoję ant kalno, rungtyniaudavo savo akies taiklumu ir šaudydavo į tą kryžių. Vienas iš jų, mikliausias, dideliam savo džiaugsmui, pataikė tiesiai į kančią. Po kiek laiko pilnas sunkvežimis žmonių iš Giedraičių važiavo į Molėtus ir netoli to kryžiaus apvirto. Ir atsitik tu man taip, kad nė vienas žmogus nenukentėjo, o tam stribui bortas galvą nukirto.”

Diržys, Redas; Šapoka, Kęstutis. Lietuvių dailės kritikos sąvokų privilegijos, skurdas ir papildomas žavesys // Kultūros barai. – 2018, Nr. 4, p. 62-69
Kaip teigia autoriai, jie, kartu su keletu jau mirusių kritikų, analitikų (prisijungusių telepatiškai) atliko sąvokų ir terminų kapitalizmo tyrimą, pasitelkę kelis šimtus dailės kritikos ir dailėtyros straipsnių, paskelbtų tarp 2010 ir 2018 metų. Ištirta (kanibalizuota) daugiau kaip 250 tekstų, kurių autoriai – daugiau ar mažiau aktyvūs dailės kritikai, tarp jų ir Vidas Poškus.

Kazakevičius, Kazys. Senajam baltų tikėjimui siekia valstybės pripažinimo // Lietuvos žinios. – 2018, bal. 27, p. 2
Grupė įvairioms partijoms atstovaujančių parlamentarų siūlo Seimui valstybės pripažįstama netradicine religine organizacija paskelbti religinę bendriją „Romuva”, kurios nariai išpažįsta senąjį baltų tikėjimą. Kaip teigia straipsnio autorius, 2011 metais save baltų tikėjimo išpažinėjų bendrijai priskyrė 5118 asmenų. Jei šis tikėjimas būtų pripažintas valstybės, bendrija galėtų sudaryti santuokas, kurios „sukelia tokias pat teisines pasekmes, kaip ir sudarytos civilinės metrikacijos įstaigoje. Bendrija taip pat įgytų teisę mokyti tikybos ir religinių apeigų valstybės ir savivaldybių mokyklose tikinčiųjų mokinių ar jų tėvų prašymu.” Straipsnis iliustruotas pirmosios pavasario žalumos šventės „Jorė” (Molėtų r.) nuotrauka.

„Naujosios Romuvos” inf. Iš mūsų kūrybinio dienoraščio // Naujoji Romuva. – 2018, Nr. 1 p. 95-96
Žinutė skelbia, jog kovo 12 d. susipažinta su nauju Algimanto ir Mindaugo Černiauskų albumu „Fotografija II”. „Pokalbyje dalyvavo gamtininkas, kraštotyrininkas ir rašytojas Henrikas Gudavičius, poetas Juozas Žitkauskas. Kelios brolių Černiauskų fotografijos – šiame numeryje (p. 14-17, 45)”

Peleckis-Kaktavičius, Leonas. „Vydūnas – kelrodė žvaigždė”, – sako filosofas, Vydūno draugijos Garbės pirmininkas, doc. dr. Vacys Bagdonavičius // Varpai. – 2018, Nr. 38, p. 88-118
Vydūno 150-ųjų gimimo metinių ir V. Bagdonavičiaus įkurtos Vydūno draugijos 30-ečio proga pokalbis su Vaciu Bagdonavičiumi. Kaip jo gyvenime atsirado Vydūnas ir jo idėjos, ir kaip jis tapo jo pasekėju ir idėjų propaguotoju. Kaip ir kokie klubai buvo įsijungę į bendrą veiklą… „Su Rasos laužų kaitra į ramuviečių ir jų pėdomis pasekusią jaunesniąją kartą įsismelkė ir gandiškoji vidinio pasipriešinimo dvasia, vydūniškoji dvasios giedra, savotiškas nenugalimumo, vidinio tvirtumo pojūtis. Galima sakyti, jog Rasos laužų šviesoje ramuviečiai išvydo labai ryškius Mahatmos Gandžio bei Vydūno portretus, įsijautė į šių dvasios didžiūnų skelbtas idėjas, į jų gyvenimo, veiklos ir kovos principus, pamatė jų ypatingą artimumą sau. Atšvęsti Vydūno (1968), paskui M. Gandžio (1969) šimtmečių jubiliejai ir buvo savotiška dvasios kaitrą skleidę laužai, gražiai paryškinę giluminę Rasos laužų prasmę. Neatsitiktinai 1968-ųjų lietingąją Rasą prie laužo iš salantiškio mokytojo Mykolo Šeduikio tapyto ir atsigabento Vydūno portreto spindėjo skvarbios išminčiaus akys, o prie aukuro beveik per kiekvieną šventę skambėjo Ugniai ir Saulei skirti posmai iš jo draminės trilogijos „Amžina ugnis”. Straipsnyje minimas ir laikotarpis, kai V. Bagdonavičius vadovavo Lietuvos kultūros institutui. „Gal institutas nebuvo parankus kai kurios pakraipos valdžiai, dėl to, kad jame net per sovietmetį, o ir vėliau pulsavo laisva mintis, nebijoma drąsiai sakyti tiesos, kad jame visada dirbo pilietiškai aktyvūs mokslo žmonės, iš kurių net trys tapo nepriklausomybės akto signatarais, atkurtos valstybės veikėjais – prof, Bronislovas Kuzmickas, Jurgis Jurgelis, Mečys Laurinkus. Sąjūdinė dvasia, besireiškianti nesitaikstymu su bet kokio pavidalo blogiu, tebebuvo ir po 1990-ųjų, ir tada, kai man teko perimti vadovavimą Institutui.”

„7 meno dienos” inf. Baltijos šalių dokumentikos retrospektyva tarptautiniame Karlovi Varų festivalyje // 7 meno dienos. -2018, bal. 27, p. 7
Informacijoje skelbiama, jog šis festivalis rodo dėmesį Baltijos šalims, jų 100-ečio istorijoms. „Nuo 1946 m. rengiamas tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis – didžiausias Čekijoje ir vienas svarbiausių Europos kino festivalių. Pastarąjį kartą Baltijos šalių kinui skirta programa festivalyje pristatyta 2003 m., joje rodyta Vytauto Žalakevičiaus „Vienos dienos kronika” (1963), Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmai” (1968), Algimanto Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai” (1983), Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie” (1993) bei Šarūno Barto „Koridorius” (1994)”.

Vasinauskaitė, Irena. Mintys apie gyvenimą, meilę ir knygą // Varpai. – 2018, Nr. 38, p. 142-149
Atsiminimų ir dienoraščių forma, kur gausu paprastos meilės ir nepaprastų jausmų, pasakojama apie pedagogės, Lietuvos karalienės Mortos premijos mecenatės, „Saulės deltos” leidyklos įkūrėją Jadvygą Karinauskytę- Kauneckienę ir knygos, išėjusios vos pusmečiui po moters mirties, „Paukštė išskrido… pavasarėjant”, pristatymą. „Sustojus prie K. Donelaičio kapinių vartų, pamačiau stovinčias dvi elegantiškas moteris. Lyg tarp kitko paklausiau, ar ne manęs laukia? Pasirodo – taip! Pažvelgiau atidžiau – Dieve, juk tai mokytoja Stanislava Staškuvienė, parašiusi nuostabų straipsnį šiai knygai. O kas gi ta antroji? Stanislava suskubo pristatyti: „Tai mano kauniškė sesuo Nijolė, apie kurią rašiau. Abi – viena iš Molėtų, kita iš Kauno atvykome į Šiaulius labai trumpam – Molėtuose laukia serganti mama.” Viešpatie, sunku buvo tuo patikėti! Juk tai ta pati sesuo, kuri, perskaičiusi knygą, pasakė brangius žodžius: „Tu mane nuveši prie Jadvygos kapo…” Ištarė žmogus, nė karto nematęs Jadvygos! Stipriai apsikabinome. Pasakiau, kad kaip tik šį rytą pagalvojau: matyt, emocijų pagauta ta moteris ištarė šiuos gilią prasmę turinčius žodžius. Praeis kiek laiko, skaitys kitas knygas, pamirš ir šią mintį, ir pasiryžimą. Bet ne! Štai jos stovi abi prieš mane…”

Zemlickas, Gediminas. Jozefas Pilsudskis Lietuvos istorijos veidrodyje // Naujoji Romuva. – 2018, Nr. 1, p. 22-31
Gedimino Zemlicko pokalbis su Rimantu Mikniu, dalyvavusiu konferencijoje Be emocijų. Lenkų- lietuvių dialogas apie Jozefą Pilsudskį Vilniaus rotušėje. Konferenciją organizavo Lenkijos tautos atminties institutas, Lietuvos istorijos institutas, Lenkijos institutas Vilniuje ir Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas. Konferencijoje buvo griaunami J. Pilsudskio asmenybės mitai, analizuojami poelgiai. Anot pašnekovo, tai nereiškia, jog nuo šiol visa širdimi pamilsime Lenkijos maršalą ir buvusį atkurtos valstybės viršininką, bet jo veiksmų motyvus ir sprendimus suprasti, teisingai interpretuoti,. ko gero, kiekvieno mąstančio žmogaus natūrali priedermė… “Labai įdomus istorinis tipažas, kraštutinumų pavyzdys, jeigu ir ne visada teigiamas, bet herojus. Lemtingais Lenkijos istorijos momentais savo karšties sekėjams nuolat primindavo esąs lietuvis, žemaičių bajorų palikuonis iš romantikų apdainuoto ūksmingų girių krašto. Šį ryšį pabrėždavo kaip ypatingą išskirtinumą, pranašumą ir neatremiamą argumentą, tarsi už jo stovėtų pats karalius Jogaila, poetų karalius Adomas Mickevičius, Juliuszas Slowackis, kitos Lietuvą ir Lenkiją siejusios asmenybės.”

Kazela, Vytautas. Dvaro patarėjai // Utenis. – 2018, bal. 25, p. 3
Rubrikoje „Mūsų gyvenimo spalvos” redaktorius apžvelgia ne itin mielas gyvenimo aktualijas. Ir apie girtą kunigą prie altoriaus, ir apie politikų giminystės ryšius, ir apie mokesčius už nekilnojamąjį turtą, ir apie bankų kišimąsi į mūsų gyvenimus. „Lietuva stebuklų šalis. Gyvenimas negerėja netgi tada, kai jis gerėja. 2019-aisiais ir vėliau nebūsime turtingesni. Anksčiau buvo dvaro juokdariai, o dabar patarėjai. Patarėjai patars, kaip pridedant vieną eurą atimti pusantro.”

Kazela, Vytautas. Ir sausumoje, ir vandenyje // Utenis. -2018, bal. 25, p. 1-2
Straipsnis pasakoja apie numatomus pokyčius Dauniškio parke, kur ketinama įrengti ir mobilią salą, ir plaukimo baseiną. „Pietvakarinėje Dauniškio parko dalyje projektuojama kavinė su lauko terasa. Norint, kad kavinė susilietų su aplinka ir kraštovaizdžiu, projektuojamas apželdintas stogas, susiliejantis su reljefu.”

„Utenio” inf. Keliomis eilutėmis // Utenis. – 2018, bal. 25, p. 1
Trumpoje pirmo puslapio žinutėje informuojama, jog baigėsi aplinkosauginė akcija „Lydeka”. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai vykdė reidus, buvo tikrinami Utenos, Molėtų, Zarasų, Ignalinos, Anykščių rajonų vandens telkiniai. Per 34 reidus rasta pažeidimų ir surašyti protokolai dėl draudžiamų žvejybos įrankių naudojimo, žvejybos draudžiamu būdu, už neteisėtų žvejybos įrankių laikymą.

„Utenio” inf. Utenos apskrities vyriausiojo komisariato įvykių suvestinė // Utenis. – 2018, bal. 25, p. 7
Iš trylikos pranešimų, dviejuose minimi Molėtai. Vieną kartą netiesiogiai, kai Utenoje, Molėtų, Palangos ir Joneliškio gatvių sankryžoje sulaikytas neblaivus vyras, vairavęs automobilį, o kitas – tiesiogiai. Alantos s. Šunakojų kaime įvykdyta didelė vagystė. Iš gyvenamojo namo, įsibrovus pro langą, dingo benzininis pjūklas, trimeris, trys meškerės, žvejybos įrankiai, kirvis, du pinti krepšiai, alkoholiniai gėrimai, nešiojamas kompiuteris, pneumatinis šautuvas, medžioklinių peilių kolekcija, trys mobiliojo ryšio telefonų įkrovikliai.

Kazokaitė, Deimantė. Likimo pokštas: Kukučių sostinei vadovaus Aistis Kukutis // Utenos diena. -2018, bal. 21 (bal. 24), p. 3
Pokalbis su naujuoju Kuktiškių seniūnijos vadovu Aisčiu Kukučiu. (Kuktiškių seniūnijoje savo gyvenamąją vietą deklaravo 746 žmonės, miestelis šiuo metu turi 339 gyventojus). Ar Kuktiškių seniūnijos seniūno pareigas garantavo Kukučio pavardė? „Galbūt (šypsojosi)… Kai tik pradėjau dirbti žemės ūkio specialistu, prie seniūnijos buvo atskridęs kukutis. Šis paukštis pavaizduotas Kuktiškių herbe, vėliavoje, miestelyje yra skulptūrų. Turime fantastišką kleboną Jurgį Kazlauską. Dar prieš man dalyvaujant konkurse Kuktiškių seniūnijos seniūno pareigoms užimti jis buvo užsukęs pašventinti seniūnijos ir tuo pačiu „pakrapijo” mane sakydamas, kad būsiu seniūnu. Gal tai – likimo ženklai?..”

Klusas, Mindaugas. Karaliaučiaus kontrastai nesiliauja persekioję // Lietuvos žinios – 2018., bal. 24, p. 13
Gegužės 5 d. Vokietijoje, Detmoldo miesto rotušėje, atidaroma ir iki birželio 30 d. veiks keliaujanti meno paroda „Vydūno vizijos šiuolaikinėje lietuvių dailėje”. Šiame mieste Vydūnas gyveno paskutinius septynerius metus, ten ir buvo palaidotas, o 1991 m. jo palaikai grąžinti į Lietuvą. Lietuvai minint 150-ąsias Vydūno metines, o kaip teigia straipsnio autorius, kitąmet sukaks ir 30 metų , kai Kauno miestas bendradarbiauja su Lipės apskrities centru Detmoldu. Nuolatinius ryšiu su šiuo kraštu palaiko ir Vydūno draugija. Parodoje dalyvauja: Viktoras Binkis, Rokas Dovydėnas, Lidija Dubauskienė, Eglė Gineitytė, Kęstutis Grigaliūnas, Marius Jonutis, Linas Jusionis, L. Liandzbergis, Sigita Maslauskaitė, M. Maziliauskas, Lilija Valatkienė, Alaksandras Vozbinas, Ugnė Žilytė.

Nenėnienė, Birutė. Metiniai Utenos krašto tautodailininkų atlaidai Kraštotyros muziejuje // Utenos diena. – 2018, bal. 21 (bal. 24), p. 6
Pasak straipsnio autorės, Utenos kraštotyros muziejuje eksponuojamas rajono tautodailininkų metų darbų derlius stebino ne tik įvairove, meniškumu bei originalumu, bet ir autorių gausa. Atskiro dėmesio, anot autorės, sulaukė tautodailės mohikanas, „vienas vyriausių ir ryškiausių mūsų krašto tautodailininkų Stanislovas Karanauskas, šiuo metu gyvenantis Molėtų rajone, tad Utenoje – jau tik retas svečias.” Uteniškių sambūryje tautodailės veteraną pasveikino ir jį į parodos atidarymą atlydėję molėtiškiai, kurių vardu sveikinimą perskaitė aktorius Antanas Rimvydas Kalvelis.

Poškus, Vidas. Žirklės, arba išjausta ir sugalvota Laisvydės Šalčiūtės kūryboje // Nemunas. – 2018, Nr. 4, p. 32-35
Menotyrininkas Vidas Poškus, molėtiškiams žinomas kaip vienas parodų ir plenerų dalyvių bei jų rengėjų, aptaria Laisvydės Šalčiūtės kūrybą. „Kiekvienas menininkas (ne tik Laisvydė) egzistuoja ir veikia kaip tam tikros žirklės, kurių vienų ašmenų smaigalyje yra sugalvojimai, kitų – išjautimai.”

„Utenos dienos” inf. Dirvožemio gerinimo priemonei taikoma 50 proc. nuolaida! // Utenos diena. – 2018, bal. 21 (bal.24), p. 2
Atėjus pavasariui ir prasidėjus aplinkos tvarkymo darbams UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras” parengė puikų pasiūlymą – dirvožemio gerinimo priemonės kainai taikoma 50 proc. nuolaida. Nuo 2018 m. balandžio 16 d. iki lapkričio 30 d. dirvožemio gerinimo priemones bus galima įsigyti už 6,50 Eur / kub. m. (be PVM). Ažušilių vs, Luokesos sen., Molėtų r., tel. 8 650 10 359

Valotkė, Iljina, Irma. Lietuviškos PSYOPS propaganda prieš šimtmetį // Karys. – 2018, Nr. 4, p. 16-22
Rubrikoje „Kario akiratyje” jau trečioje dalyje nuosekliai nagrinėjama propagandos tikslai ir jos įvairovė, analizuojamas įvaizdžių karas, pristatomi karikatūrų kūrėjai. „Lietuvių troškimą eiti savanorišku keliu lenkai laikė istoriniu nesusipratimu. Jau 1918 m. Lenkijos valstybės vadovo Jozefo Pilsudskio aplinkoje buvo rengiamas federacijos kūrimo projektas. Nepriklausomybės kovų laikotarpiu prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai dėl Vilniaus, kurį lenkai laikė raktu į abiejų valstybių federaciją. 1919 m. Suvalkų krašte lietuviai kovojo su lenkų partizanais, kuriuos rėmė reguliarioji kariuomenė. Įsikišus Tautų Sąjungai, Lenkija buvo priversta sienų klausimą spręsti derybomis. 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Vilnius atiteko Lietuvai. Tačiau spalio 9 d. neva sukilęs (iš tiesų Lenkijos remiamas) generolas Lucjanas Želigowskis užėmė Vilnių ir ėmė veržtis gilyn į šalį, bet prie Širvintų ir Giedraičių patyrė pralaimėjimus. Vėl įsikišus Tautų Sąjungai buvo nustatyta demarkacijos linija, o L. Želigowskis užgrobtas teritorijas pavadino Vidurio Lietuvos Respublika. 1922 m. balandžio mėnesį Lenkijos Seimas Varšuvoje iškilmingai inkorporavo Vilniaus kraštą į Lenkiją. Prasidėjo abiejų konfliktuojančių valstybių propagandinis karas, kurio tikslas buvo diskredituoti priešininką tarptautinėje bendruomenėje.”

Juršėnaitė, Eimantė; Vaitasiūtė-Keizikienė. Agnė. Ką augina žinomi žmonės? // Laisvalaikis. – 2018, bal. 21, p. 6
Operos solistė Judita Leitaitė visada mėgo katinus. (Ji tebeaugina katiną Džeką, kurį gavo dovanų, kai viešėjo Molėtų viešojoje bibliotekoje.) „Katės vis dėto turi tam tikrą galią ir įtaką žmogui. Jos yra mistinės būtybės. Juk dabar net yra kačių terapija. Senelių namuose yra laikomi katinai, jais besirūpindamas, užmiršti savo problemas. Pavyzdžiui, mano katinas nesileidžia paimamas ant rankų, jei jis nenori, neprisišauksi, bet kai jau ateina, ateina su meile.”

Kazela, Vytautas. Miestas, kurį pavyko prisijaukinti // Utenis. – 2018, bal. 21, p. 4
Laikraščio redaktorius pats imasi naujos rubrikos „Iš arti” ir joje pristato pirmąjį pašnekovą – Utenos savivaldybės mero pavaduotoją Vidmantą Valinčių. „Bandysime parodyti mums visiems pažįstamus žmones kitu kampu. Parodyti, kad už politiko, valdininko, vadovo pareigų yra gyvas, jautrus žmogus” – teigia V. Kazela.

Matkevičienė, Jolanta. Tylos šeimininkas mena vaikystės garsų Lietuvą // Respublika. – 2018, bal. 21, p. 12
Straipsnio autorė pasakoja apie Stanislovą Karanauską, tautodailininką, medžio skulptorių, literatą, fotografą, įdomų pašnekovą. „Savo 90-ąjį gimtadienį pasitiko siaučiant šaltukui su sniegu, bet, gyvenant sveikuolišką gyvenimo būdą – nebaisūs jokie šalčiai, o ir knygas galima skaityti dar be akinių… Jam, kaip ir Česlovui Milošui, prisipažinus: “Negaliu bendrauti su savo karta, nes jai priklausantys žmonės jau mirę arba vos gyvi…”, bene kiekvieną savaitę bendravimo su žmonėmis atspirtimi tampa Molėtų biblioteka, o darbai ir dienos įgauna ne tik prisiminimų pagreitį, bet ir šiandienos realijų komentarus. Neįprastas bendravimo būdas, kai klausimus pateiki raštu, o pašnekovas atsako žodžiu, regis, neįprasta padaro kiekvieną išgirstą istoriją” – skelbiama straipsnio įžangoje.

Mičiulienė, Jūratė. Karaliaus Mindaugo audiencijos dienos // Lietuvos žinios. – 2018, bal. 21, p. 17
Nemėgstantis pinigauti per visokius projektus, nes jie atima daug laiko ir energijos skulptorius Gediminas Radzevičius ryžosi pats lipdyti Karalių Mindaugą kol kas iš molio. „Daug geriau jaučiuosi, kai tą laiką, kurį turėčiau skirti projektams ir ataskaitoms rašyti, atiduodu kūrybai. Rėmėjo ieškau savyje”, – juokėsi skulptorius. „Dabar visus vedu į audienciją pas karalių Mindaugą, – sakė ką tik valdovo biustą nulipdęs ir be valdžios paramos „Pasaulio lietuvių vienybės karūną” Europos parke statantis skulptorius Gediminas Radzevičius. Anot jo, Karaliaus Mindaugo audiencijos dienos – kol kas pas molinį valdovą. „Jis galės būti nulietas iš bronzos arba medinis. Dėl karūnos konsultavausi su Napaliu Kitkausku. Iš tiesų nežinoma, kokia karūna buvo karūnuotas Mindaugas, ji neišliko. Tačiau pavaizdavau tų laikų karūną. Gal panaši ir buvo.”

Rutkauskienė, Roma. Lėlių teatrai ruošiasi Dainų šventei, o teatralai reiškia nerimą dėl šalies kultūros politikos // Utenis. – 2018, bal. 21, p. 4-9
Utenos kultūros centre vyko XXII Lietuvos lėlių teatrų konkurso- apžiūros „Molinuko teatras 2018″ regioninis turas. Šventėje, pasak straipsnio autorės, dalyvavo lėlių teatrai iš Rokiškio, Panevėžio, Kupiškio, Molėtų, Zarasų, Ukmergės, Kauno r. Vilkijos, Utenos. Straipsnyje pateikiamos vertinimo komisijos mintys. Komisijos pirmininkė teatro pedagogė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro konsultantė, doc. Elena Savukynaitė ir aktorius, režisierius, „Molinuko teatro” šventės koordinatorius. LNKC specialistas, komisijos narys Ramūnas Abukevičius. Anot jų, regionų kultūra stumiama į kažkokį pakraštį, „taip su ja nesiskaitoma, kad gali tekti nusėsti iki dugno, o paskui susprogti. Sąjūdžio gal nebursime, nekelsime revoliucijos, bet Lietuvoje darosi negeri dalykai, apleidžiami lietuvių kalbos, literatūros, istorijos reikalai. Nuo pat vaikystės, nuo pirmų klasių vaikai dalyvaudavo dramos būreliuose, vaidindavo, šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas. Ir tai padėdavo jaunam žmogui visai kitokius dvasinius pamatus, skiepydavo jautrumą, supratimą, tolerancijos jausmą, daugybę visokių gražiausių savybių, kurias vadovas galėdavo įdėti į galvelę mažam vaikeliui.”

„Utenio” inf. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato įvykių suvestinė // Utenis. – 2018, bal. 21, p. 11
Iš penkiolikos žinučių – tik dvi priklauso molėtiškiams. Vienoje skelbiama, jog iš Luokesos s. gyventojos kiek daugiau nei per dvejus metus jos banko sąskaitą švarino pusseserė. O Dubingių s. supjaustytos UAB „Sėkmės Respublika’ priklausančios keturios palapinės „Tipi”.

Vaitasiūtė-Keizikienė, Agnė. Bistrampolio dvare – paskutinį kartą koncertas S. Mykolaičiui atminti // Laisvalaikis. – 2018, bal. 21, p. 10
Išplėstinėje informacijoje skelbiama, jog praėjo 12 metų, kai nebėra aktoriaus, režisieriaus, bardo Sauliaus Mykolaičio. „2016 metais buvo surengti jo 50-mečio renginiai, kuriais ir turėjo baigtis minėjimų dešimtmetis. Tačiau geros muzikos ekspertai „Bardai LT”, sužinoję, kad S. Mykolaičio artimieji atrado dar niekur negirdėtų Sauliaus dainų įrašus magnetinėje juostoje, pamanė, kad tai būtų puiki proga sukviesti aktoriaus draugus ir gerbėjus į koncertą. Įrašai buvo restauruoti, suskaitmeninti ir kompaktinės plokštelės pavidalu bus pristatyti koncerto metu”. Sauliaus bičiulis Alvydas Šlepikas taps vakaro šeimininku.

Kaminskas, Raimundas; Merkys, Gediminas. Laba diena, Ukmerge! // Mokslo Lietuva. -– 2018, bal. 15 (bal. 20), p. 7-8
Straipsnio pradžia yra Lietuvos mokslininkų laikraščio Nr. 6 (605), o čia straipsnio tęsinys ir pabaiga, kuriame nuo regioninės politikos pereinama prie tautos istorijos puslapių ir „etnografinės” mini ekspedicijos užrašų. Pasakojama apie Ukmergės istorijos dramatizmą, žydų pėdsakus ir paveldą, užsimenama apie Nobelio premijos laureatus litvakus, apie fobijas, kurios lietuviams buvo kilusios dėl žydų turto restitucijos. 1940 m., pasak straipsnio autorių, žydai valdė apie pusę visos Lietuvos pramonės ir gerokai daugiau nei 2/3 visos prekybos. Ir visa tai sovietai nacionalizavo. „Žydų diskriminavimas carinėje Rusijoje – draudimas būti valstybės tarnautoju, mokslininku, kariškiu ir pan., lėmė, kad dalis žydų jaunimo nebesirinko ir tradicinės pirklio, advokato ar mediko specialybės, atitrūko nuo savo tautos šaknų, tradicinės religijos ir gyvenimo būdo, persisėmė internacionalistine marksizmo ideologija ir nuėjo tarnauti bolševizmui. Vėliau tai buvo pretekstas nacių propagandai bolševizmą ir jo baisybes demagogiškai sieti su žydų tauta, nors šiaip jau bolševizmas yra internacionalinė, ryškiai antitautinė ideologija.
Civilizacijai pražūtingos ideologijos suklaidinti bolševizmo įtvirtinime dalyvavo daugelio tautų atstovai – kaukaziečiai, lenkai (J. Pilsudskis, F. Dzeržinskis, K. Rokosovskis), latvių šauliai, vokiečiai, taip pat ir lietuvaičiai: S. Vaupšas (Vaupšasov), J. Smuškevičius (Smuškevič), V. Putna, J. Uborevičius, V. Kapsukas, A. Sniečkus, M. Gedvilas ir kiti asmenys.”

Kazlauskaitė, Giedrė. Londono knygų mugė // Šiaurės atėnai. – 2018, bal. 20, p. 6
Kaip teigia straipsnio autorė, visos knygų mugės panašios – teik Leipcigo, tiek Paryžiaus, tiek Vilniaus, tiek Londono. Skiriasi nebent tuo, kad Londono knygų mugėje nenusipirksi… knygos. Jos funkcija… susitikti, parodyti, keistis kontaktais, sudaryti sandorius. „Visi nuėjom aplankyti „Tate Modern” galeriją – perėją tiltą per Temzę, ant kurio pardavinėjo skrudintus migdolus, susivokėme esą visa govėda. Šlepikas juokingai pasakojo, esą kinai Temzės pakrantėje gaudo krabus ir paskui patiekia tokiems kaip mes. (Beje, tą pačią dieną vakarieniavome kinų kvartale su raudonais apvaliais žibintais, į kurį atvedė Paulina Eglė Pukytė, bet krabienos niekas neužsisakė.)”
Straipsnyje minima, kad Alvydas Šlepikas mugė smetu kalbėjo apie romano „Mano vardas – Marytė” būsimą leidimą.

Klusas, Mindaugas. „Tavo bažnyčios rūsys”: romanas negalėjo likti neparašytas // Lietuvos žinios. – 2018, bal. 20, p. 13
Straipsnis apie naujausią Vytauto Martinkaus romaną „Tavo bažnyčios rūsys”, kurį rašytojas rašė 6 metus, panaudodamas beveik 105 tūkstančius žodžių ir jo pristatymą. Pasak autoriaus, romano pasakojimas nukelia skaitytojus į Reformacijos laikus ir baigiasi XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu. Jis skirtas rašytojo žmonai, vienai iš knygos veikėjų – Violetai Kamilei. Pats V. Martinkus savo kūrinį yra pavadinęs sakme apie retus giminės akmenis su epitafijomis jos personažams. Literatūrologas Petras Bražėnas, perskaitęs knygą du kartus ir pradėdamas vakarą, pasak autoriaus, pridūrė, esą medžiagos joje yra dar bent dviem rimtiems skaitymams. „Kai kas tikino klaidžiojęs po naująjį romaną su žibintu. Man šis klaidžiojimas buvo sunkesnis. Pastebėjau, kad amžėdamas vis labiau atsilieku nuo V. Martinkaus” – sakė literatūrogas. (…) Sakmė – retas, bet sėkmingas žanras, – sutiko P. Bražėnas. – Užtenka prisiminti Juozo Baltušio „Juzą”. Įsivaizduotkite, autoriui teko susieti antikinį mitą ir per XVI–XVII amžių ateiti iki mūsų dienų. Tad yra apie ką pamąstyti.”

Verified by MonsterInsights