2018 gegužė
Kazlauskas, Gintaras. Knyga „Žmonių likimai okupacijų metais” pasiekė adresatus // Tremtinys. – 2018, geg. 18, p. 1
Informacija apie knygos „Žmonių likimai okupacijų metais” pristatymus įvairiose organizacijose ir institucijose. Pasak autoriaus, įspūdingas knygos pristatymas įvyko kovo 23d. Rukloje. „Lietuvos kariuomenės Didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vadai knygos pristatymą mums pasiūlė organizuoti aikštėje per savanorių priesaikos priėmimo iškilmes, kuriose dalyvavo ir iš visos Lietuvos atvykę savanorių artimieji.”
Kažukauskaitė, Neringa. Lietuviško kino sezonas 2017-2018 // 7 meno dienos. – 2018, geg. 18, p. 11 .
Straipsnis apie lietuvišką kiną. Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės” už geriausius filmus. O tai proga prisiminti lietuviško kino džiaugsmus ir sopulius. Pasak straipsnio autorės, praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnas” prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. „Močiutės vokietės likimo mįslė (Jūratės ir Vilmos Samulionyčių „Močiute, Guten Tag!”)atveda ne prie detektyvinių šeimos istorijų išrišimo, o prie amžinos ir skausmingos tėvų ir vaikų santykių dramos, seserystės suvokimo. Šis filmas tampa lyg dviejų seserų , drąsiai įžengusių į ekraną, brandos istorija. „auklėjimo romanu”. Taip galima apibūdinti ir Šarūno Barto „Šerkšną”, kuriame jaunus žmones subrandina savo kailiu patirtas karas.”
Mičiulienė, Jūratė. Radvilų rūmų virsmas // Lietuvos žinios. – 2018, geg. 18, p. 10-11
Straipsnis apie sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės teritorijoje rastus reprezentacinius Radvilų rūmų fragmentus. „Jauna našlė Barbora Radvilaitė (Goštautienė) ištaiginguose rūmų soduose susitikinėjo su Vilniuje besilankančiu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu (1520-1572). Šie rūmai buvo pagrindinė Biržų- Dubingių Radvilų rezidencija iki paskutinės jų paveldėtojos Liudvikos Karolinos Radvilaitės (1667- 1695) mirties.”
Pocevičius, Darius. Knygos ir leidyklos sovietmečiu (II) // Literatūra ir menas. – 2018, Nr. 14, p.46-49
Straipsnis apie knygų leidybą sovietmečiu, kai knygos buvo deficitas, o rašytojų elitas honorarus galėjo matuoti automobiliais ir butais. Taip pat apie auksinius skaitytojų ir leidėjų metus (1988- 1990), knygų muges ir suprekinimą. „Knygų suprekinimo procesą liudijo ir 1987-ųjų pabaigoje surengtas pirmas Lietuvoje knygų aukcionas. Gruodžio 5-ąją VRM kultūros ir sporto rūmuose parodytas 4 val. trukęs šou su kultūrine programa: podiumu vaikščiojo Dailės instituto madų teatro merginos, grojo tuomet populiari grupė „Ad libitum”, aukcioną vedė žurnalistas Algimantas Čekuolis su rašytoju Vytautu Petkevičiumi.”
Visockaitė, Jūratė. Restauracija: „Akmuo ant akmens”, 1971 // Literatūra ir menas. – 2018, Nr. 14, p. 28-29
Pasak straipsnio autorės, XX a. 7 dešimtmetis pasaulio kinui buvo išskirtinis, auksinis – įskaitant ir iki tol nekinematografišką Lietuvą. Po 8 dešimtmečio LKS produkcija buvo jau keistai atšalusi. „Per šiuos du dešimtmečius lietuviška publika pamažu atsitolina nuo vangaus lietuviško kino. Nepriklausomybės pradžioje lyg ir atsiranda naujų ambicijų, naujo laisvo kvėpavimo (A. Puipos „Amžinoji šviesa”, „Ir ten krantai smėlėti”, R. Banionio „Vaikai iš „Amerikos” viešbučio”, „Džiazas”, Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie”, Šarūno Barto „Trys dienos”, „Koridorius”), tačiau tik Š. Bartas nueina toliau užtikrintu individualisto žingsniu.” Apie individualią filmų peržiūrą (www.kinofondas.lt) minimas ir Grafas (aktorius Regimantas Adomaitis).
Sventickas, Valentinas. Tenai, kur mes būsime // Metai. – 2018, Nr. 5-6, p. 190-191
Atsisveikinimo žodis Antakalnio kapinėse Mykolui Karčiauskui. „Trumpa kalba verstų sudėti į sunkiai įsivaizduojamą visumą Mykolo Karčiausko eilėraščius, poemas, prozą, knygas vaikams, publicistiką, vertimus, jo dirbtus darbus, susirūpinimus dėl savo gimtųjų vietų, dėl Šiaurės Lietuvos ryškiųjų žmonių, tarkime, Vileišių. Reikia pridėti jo tarmės persikėlimus į poeziją. Viską sudėjus, kas paminėta ir ko pasakyti nėra nei laiko, nei tinkamo formulavimo galimybių, visgi įmanoma būtų bendrinti: tai buvo tautos istorinio kelio išraiškingas vaizdavimas ir apmąstymas skirtingiausių spalvų poetiniu žodynu – nuo vylingų pokštų, rupių daiktiškų realijų iki droviai pridengto lyrizmo, visaip kaip suprantamų groteskų ir nežinia ar patetikos.”
Tumasonytė, Jurga. „… rašysiu ten su savo mylimu šunim” // Metai. – 2018, Nr. 5-6, p. 110-119
Interviu su poete Neringa Arbutyte, gyvenančia Danijoje, kuri neseniai išleido elektroninę eilėraščių knygą „Atostogos”. Ta proga pokalbis „apie kovą su savimi, poezija, kasdienybe.” Į klausimą, ar tekstas turi lytį ir ką reiškia tas moteriškas arba vyriškas rašymas, poetė atsako: „Kadaise Alvydas Šlepikas sakė, kad rašau labai vyriškai. Mane veikia ir vyrų, ir moterų sukurta poezija. Sakyčiau, yra pasaulėjautos skirtumų. Yra puikios gėjų poezijos (Konstantinas Kavafis, pavyzdžiui, yra nuostabiausia „vyriško” (dažnai vyrams būdinga istorinė tematika) ir „moteriško” (jausmo, intensyvaus erotizmo, kas atseit labiau būdinga moterims, bet tai, ko gero, stereotipai) sintezė). Mano pavardė irgi moteriška, žodžiai turi gimines, jausmai nėra belyčiai.”
„Utenos dienos” inf. Apskrities naujienos // Utenos diena. – 2018, geg. 16 (geg. 17), p. 7
Informacija apie tai, kaip Molėtų rajono ugniagesiai su kitais Utenos apskrities kolegomis paminėjo profesinę šventę – Šv. Florijono dieną. Be to, kad sveikinimus ir apdovanojimus teikė Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas vidaus tarnybos pulkininkas Olegas Kovalevskis ir rajono meras Stasys Žvinys, „ugniagesius gelbėtojus taip pat pasveikino LR Seimo narys Petras Čimbaras ir monsinjoras Kęstutis Kazlauskas. Šventę vainikavo didžiulės vėliavos išskleidimas ir Lietuvos himno giedojimas. Paskui vyko visuomenės supažindinimas su ugniagesio gelbėtojo profesija, priešgaisrinės gelbėjimo technikos ir įrangos demonstravimas bei šventinės ugniagesių košės ragavimas.”
„Utenos dienos” inf. Dienos ir naktys Utenos krašte // Utenos diena. – 2018, geg. 16 (geg. 17), p. 13
Informacija „Neblaivūs gatvėse ir keliuose” skelbia, jog gegužės 12 d. vakarą neblaivus (2,30 prom.) vilnietis Molėtų r. Dubingių sen. nuvažiavo nuo kelio ir apgadino savo automobilį SAAB.
Žinutėje „Skenduolis vis dar nerastas”, informuojama, jog iki šiol prie Kaulakių k. (Luokesos sen.), Bebrusų ežere tęsiamos skenduolio, kuris, įtariama, nuskendo gegužės 9 dieną, paieška.
„Utenos dienos” inf. In memoriam // Utenos diena. -2018, geg. 16 (geg. 17), p. 2
Nekrologas Irenai Deveikytei – Malaiškienei (1934 09 09 – 2018 05 12), kurį pasirašo Utenos PPD „Atgaiva” ir buvusieji Utenos 2-osios vidurinės mokyklos kolegos. „Pirmą paskyrimą gavo Inturkės vidurinėje mokykloje matematikos mokytoja Molėtų rajone. Su vyru Kazimieru persikėlė į į Utenos internatinę mokyklą, vėliau ir iki išėjimo į užtarnautą poilsį dėstė matematiką Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje.”
Genienė, Virginija. Iš juostų nuaustas gyvenimas // Valstiečių laikraštis. – 2018, geg. 16, p. 13-14
„Valstiečių laikraščio” priedo „Moters pasaulis” Nr. 39 pristato Palmirą Damijonaitienę ir jos amatą – juostų audimą, į kurį dėl užklupusios ligos turėjo įtraukti ir vyrą Petrą. Ji savo kūrybos kraitį, sukurtą per 60 kūrybinio darbo metų, ruošiasi padovanoti gimtinei – Rokiškio krašto muziejui. Straipsnyje minimas ir šviesaus atminimo gydytojas, Molėtų bibliotekos bičiulis ir sportininkas Pranas Naujokaitis. „Kai Palmira išgirdo baisią diagnozę – ketvirtos stadijos krūties vėžys, jai buvo penkiasdešimt treji. Ją operavę chirurgai Jonas Sabonis ir Pranas Naujokaitis Palmiros vyrui pareiškė: „Yra 60 procentų tikimybė, kad gyventi jai liko nuo trijų iki šešių mėnesių.” Tačiau baisesnis už mirtį moteriai buvo nuosprendis, kad ji nebegalės austi.
„Pamenu, su gydytoju Naujokaičiu kalbėjomės Santariškių ligoninės vestibiulyje ir jis pasakė: “Ši liga nenuspėjama. Gyvensi, bet juostų daugiau nebeausi”. Aš pradėjau garsiai raudoti – ne todėl, kad mirsiu, o kad negalėsiu austi. Vyras tada man pasakė: „Neverk, aš būsiu tavo rankos”, – pasakojo Palmira.
Glebavičiūtė, Loreta. Ir vienas žmogus gali padaryti daug // Mokslo Lietuva. – 2018, geg.9 (geg. 16), p. 6-7
Pasakojimas iš LMA Vrublevskių bibliotekoje vykusio susitikimo su Vladu Vitkausku ir jo parodos „Lietuvos vėliava – aukščiausiose visų žemynų viršūnėse” pristatymo: apie kalnus save ir tėvynę. Vladas Vitkauskas ilgą laiką buvo vasaros molėtiškis.
„Kodėl tokie žmonės kopia į kalnus? “Begalinį nuovargį, nušalusius pirštus atperka Lietuvos trispalvė, išskleista ant aukščiausių viršukalnių juodame dangaus fone, Pajunti didelį ryšį su Tėvyne. Kalnuose viskas greitai išsigrynina ir pats prieš save išsigrynini, pamatai savo silpnybes. Visi mūsų pasirinkimai ir kokie mes esame, priklauso nuo mūsų vertybių. Kas yra tikra, galioja vienodai visur – aukštai ir žemai. Tik kalnuose visa tai pajauti aštriau, kadangi kiekvienas tavo žingsnis gali būti lemtingas. Ekstremaliomis sąlygomis tenka mokėti savo ir kitų gyvenimu. Kopiant svarbu viskas< ir pasirengimas, maistas, ir … švarios mintys. Mūsų pasirengimas priklauso nuo mūsų vertybių. Gyvenimo viršūnes visi turime. Miršta ir tie, kurie prasėdi ant sofos. Gyvenimas – didi dovana, svarbu jos nesugadinti.” – kalbėjo V. Vitkauskas.”
Joteikaitė, Evelina. Tapytoja Kristina Ališauskaitė dienos planą dėlioja rytais // Lietuvos žinios. -2018, geg. 16, p. 13
Straipsnyje pristatoma jaunosios kartos tapytoja Kristina Ališauskaitė, kuriai šie metai ypatingi. Neseniai pasibaigė kūrybinė rezidencija Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai), trukusi 4 savaites, šiuo metu dailininkė reziduoja Vokietijos Bambergo mieste, bet dar šį mėnesį pristatys personalinę parodą Amsterdame ir kitose meno mugėse. Bamberge dailininkė reziduos 5 mėnesius. Šiuo metu ten reziduoja ir mūsų kraštietis Marius Ivaškevičius. Straipsnis iliustruotas nuotraukomis. Vienoje jų – visi rezidentai iš „Villa Concordia”: Line Hoven, Timas Freiwaldas, Vykintas Baltakas, Marius Ivaškevičius, Heineris Blumas. Pirmoje eilėje: Birke J. Bertelsmeier, Kristina Ališauskaitė, Adomas Danusevičius.
Kazela, Vytautas. Ko neturi jauni // Utenis. – 2018, geg. 16, p. 3
Tradicinėje rubrikoje „Mūsų gyvenimo spalvos” dėmesys Utenai, žydinčiam laikui ir poetiškam mintijimui. “Menas yra per anksti nepasenti. Menas yra džiaugtis gyvenimu. Kai sėdžiu ar guliu, atrodo – viskas taip pat kaip prieš trisdešimt metų. Atrodo, viską galėtum padaryti, visus atstumus įveiktum, į visus kalnus užkoptum. Pasijudini – kūną skauda. Bet prisiverti. Pasikeli ir eini. Eini, ir tie skausmai apmąžta. Ir darbus nudirbi niūniuodamas Kazimiero Jakučio ir Jono Stirelkūno dainą „KO neturi jauni”.”
Kazela, Vytautas. Norėčiau dirbti stikliniame biure ir žiūrėti į senas bažnyčias // Utenis. – 2018, geg. 16, p. 3-5
Interviu su Utenos Dauniškio gimnazijos direktore, buvusia „Vivo” kolektyvo vadove. Ji sako, kad Utenai trūksta gero restorano su gyva džiazo muzika, o nuo pirmadienio norėtų pradėti daugiau šypsotis…
Matkevičienė, Jolanta. Molėtų bibliotekos naujienos // Utenos apskrities žinios. – 2018, geg. 16, p. 5
Laikraščio priede „Protakos” pasakojama, kaip Molėtų bibliotekininkės pagerbė vyriausią bibliotekos skaitytoją Stanislovą Karanauską ir kaip Molinukė šventė savo pirmąjį gimtadienį. „Rajono vadovai net pakilnojo Molinukę, o bibliotekos direktorė Virginija Raišienė padovanojo molio spalvos tortą iš tiek keksiukų, kiek buvo svečių ir bibliotekininkų.”
Tamašauskas, Rytas. Vinco Vilkaičio jaunystės publicistika // Mokslo Lietuva. – 2018, geg. 9 (geg. 16), p. 8
Straipsnis apie Žemdirbystės institute (Akademija, Kėdainių r.) paminėtas profesoriaus Vinco Vilkaičio (1892- 1943) – mokslininko, buvusio Žemės ūkio akademijos rektoriaus, Augalų apsaugos stoties steigėjo, eksperimentinės, fitopatologijos pradininko Lietuvoje, Akademijos sodybos šeimininko ir įkūrėjo mirties tremtyje – 75-ąsias metines. „Įžangos žodį tarė LAMMC direktorius prof. Zenonas Dabkevičius, pranešimus skaitė Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Žydrė Kadžiulienė, švietimo darbuotojas Rytas Tamašauskas, „Lapteviečių” brolijos pirmininkas dr. Jonas Markauskas. Ekspozicijoje, kurią parengė Žemdirbystės institutas ir „Lapteviečiai”, regėjome ir dailininkės, tremtinių, kalėjusių su Vilkaičiais, dukros Viktorijos Daniliauskaitės grafikos darbus, skirtus Leonardo Gutausko poemai apie Dalią Grinkevičiūtę.”
„Utenio” inf. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato įvykių suvestinė. – 2018, geg. 16, p. 7
Iš 18 įvykių – du užfiksuoti Molėtų rajone. Dubingių s. vilnietis, būdamas 2,30 promilių girtumo, nuvažiavo nuo kelio, o Inturkės s. moteris pranešė, jog dingo jos sugyventinis, išvažiavęs automobiliu „Opel Astra”.
Lavaste, Laima. Režisierė tėvo šešėlio nebijo // Stilius. -2018, Nr. 16, p. 14-18
Žinoma žurnalistė kalbina dar žinomesnio režisieriaus Rimo Tumino, gyvenusio ir mūsų krašte, dukrą Gabriele Tuminaitę, kuri jau į pirmąjį žurnalistės klausimą – ar lengva būti R. Tumino dukra – atšauna, jog lengva. Interviu ir sukasi tarp Gabrielės vaikystės ir šiandienos, tarp studijų, kurios gali „sulaužyti” jauną žmogų ir kūrybos, kuri atsiremia į lietuviškąją klasiką: Vaižganto „Dėdes ir dėdienes” ir Žemaitės „Marti”. „8 klasėje mane labai sužavėjo „Kino pavasaris”, ir užsidegiau – studijuosiu kino meną! Bet tuo metu pasirodė tėvo spektaklis „Madagaskaras”. Ir padarė tokį įspūdį! Nauja teatro kalba, vaizdai. Man visada tėvo spektakliai buvo panašūs į kiną. „Madagaskaras” buvo ir teatras, ir nauja vizualinė aktorinė kalba, susprogdinusi įprastą teatro suvokimą.”
