Vasaris

Michelle Obama

MANO ISTORIJA

 Vaikystėje Michelle Robinson pasaulis buvo pietinė Čikaga, kur ji su broliu Craigu dalijosi kambariu šeimos bute antrame aukšte, žaidė gaudynių parke; jos tėvai Fraseris ir Marian Robinsonai užaugino ją atvira ir nebijančia reikšti nuomonės asmenybe. Tačiau netrukus gyvenimas paskatino ją išplėsti savo pasaulio ribas ir nuvedė į Prinstono universitetą, kur ji pirmą kartą sužinojo, ką reiškia būti vienintele juodaode auditorijoje, o galiausiai ji buvo užkelta į stiklo bokštą ir tapo įtakinga bendrovių teisininke. Bet vieną vasaros rytą jos kabinete pasirodęs teisės studentas Barackas Obama sujaukė visus kruopščiai kurtus jos planus.

Knygoje Michelle Obama pirmą kartą aprašo pirmuosius santuokos metus, sunkumus derinant darbą, šeimą ir sparčiai kylančią vyro politinę karjerą. Ji papasakoja mums jų asmeninę diskusiją apie tai, ar Barackas turėtų kandidatuoti į prezidentus, supažindina su savo asmenybės (populiarios, bet dažnai kritikos strėlių per jo rinkimų kampaniją sulaukusios) vaidmeniu. Oriai, su puikiu humoru ir nepaprastai atvirai ji pateikia mums gyvą šeimos istorinio tapsmo, į kurį sutelktas viso pasaulio dėmesys, ir 8 įsimintinų gyvenimo Baltuosiuose rūmuose metų (per juos ji turėjo progą pažinti šalį, o šalis ją) užkulisių aprašymą.

„Mano istorija” veda skaitytoją per kuklias Ajovos virtuvėles ir Bakingamo rūmų puotų sales, supažindina su širdį gniaužiančio ypatingos ir novatoriškos istorinės figūros sielvarto ir neapsakomo atsparumo akimirkomis ir atskleidžia jos siekius gyventi autentiškai, pastangas pasitelkti savo stiprybę ir balsą aukštesniems tikslams. Nuoširdžiai ir drąsiai pasakodama savo istoriją ji meta iššūkį mums visiems – kas mes esame ir kuo norime tapti?

MICHELLE ROBINSON OBAMA buvo pirmoji Jungtinių Valstijų dama 2009–2017 metais. Prinstono universiteto ir Harvardo teisės mokyklos absolventė Michelle Obama karjerą pradėjo dirbdama teisininke Čikagos teisinių paslaugų įmonėje „Sidley & Austin, čia ji sutiko būsimą vyrą Baracką Obamą. Vėliau ji dirbo Čikagos mero biure, Čikagos universitete ir Čikagos universiteto Medicinos centre. Ponia Obama taip pat įsteigė organizacijos „Public Allies”, rengiančios jaunus žmones karjerai viešajame sektoriuje, skyrių Čikagoje.
Obamos dabar gyvena Vašingtone ir augina dvi dukras Malią ir Sashą.

„Dar daugybės dalykų nežinau apie Ameriką, apie gyvenimą ir apie tai, ką gali atnešti rytojus. Tačiau pažįstu save. Mano tėtis, Fraseris, išmokė mane daug dirbti, dažnai juoktis ir laikytis duoto žodžio, o mama, Marian, – galvoti savo galva ir pasakyti savo nuomonę. Kai gyvenome ankštame butelyje pietinėje Čikagoje, jie padėjo man suvokti mūsų istorijos, mano istorijos, savo šalies istorijos vertę. Net jei ta istorija nei graži, nei tobula. Net jei ji kur kas tikroviškesnė, nei norėtųsi. Niekas ir niekada neatims jūsų istorijos. Ji priklauso jums.”

Linkolno Bardo nuotraukaGeorge Saunders

LINKOLNAS BARDO

1862-ųjų pavasaris. Pats JAV pilietinio karo įkarštis. Tauta pagaliau suvokė, kad tai tik kruvina, betikslė kova. O viršutiniame Baltųjų rūmų aukšte guli vienuolikmetis, sunkiai sergantis prezidento Linkolno sūnus Vilis. Kada mirs – tik dienų klausimas. „Mano vargšiukas, jis buvo per geras šiam pasauliui, – sako Linkolnas. – Dievas pasišaukė jį namo.” Spauda praneša apie sielvartaujančio tėvo apsilankymus kriptoje, kad galėtų glėbyje palaikyti mirusio sūnaus kūną.

Remdamasis tikru įvykiu, George’as Saundersas audžia nepamirštamą tėvo ir sūnaus meilės bei netekties istoriją, kuri iš realistinio, istorinio sluoksnio prasiskverbia į jaudinantį antgamtinį. Vilis Linkolnas susivokia atsidūręs keistoje vietoje, kur šmirinėja, stumdosi, nuobodžiauja, kivirčijasi ir savaip atgailauja dvasios. Šiame mirusiųjų prieangyje – Tibeto budizme vadinamame bardo – prasideda kova dėl Vilio sielos.

Pasitelkdamas naują formą, kuri atveria kaleidoskopinę, teatrališką balsų – gyvųjų ir mirusiųjų, realiai egzistavusių ir išgalvotų žmonių – panoramą, G. Saundersas užduoda esminį klausimą: kaip mes gyvename ir mylime, jei žinome, kad visų, kurie mums brangūs, neišvengiamai laukia baigtis?

George’as Saundersas (g. 1958) – šiuolaikinis amerikiečių rašytojas, pelnęs daugiau nei 20 reikšmingų įvertinimų, tarp kurių – Ernesto Hemingway’aus vardo premija ir Amerikos meno ir literatūros akademijos apdovanojimas. Autorius, anksčiau kūręs daugiausia apsakymus ir esė, 2017 m. pristatė pirmąjį savo romaną „Linkolnas bardo”ir iškart sulaukė sėkmės: knyga tapo bestseleriu, atsidūrė The New York Times geriausių 2017 m. knygų dešimtuke ir gavo prestižinį „Man Booker” apdovanojimą.

 

Lucinda Riley

MĖNULIO SESUO. Tigės istorija. Septynios seserys. 5 knyga

 „Mėnulio sesuo. Tigės istorija” –  istorija apie penktąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Tigę nuo vaikystės iš kitų išskyrė ypatinga nuojauta ir meilės gyvūnams. Pasitikėdama savo vidiniu žinojimu, ji pasitraukia gyventi į Škotijos gilumą, į nuo likusio pasaulio atskirtą Kinardų dvarą. Čia Tigė daro tai, ką labiausiai mėgsta, rūpinasi gyvūnais. Ir netrukus ji supranta, kad paslaptingasis dvaro šeimininkas Čarlis jai ima rūpėti vis labiau…

Visgi Tigės ateitį negrįžtamai pakeičia dvaro apylinkėse sutiktas senas čigonas, atskleidęs, jog Tigės nuojauta arba šeštasis jausmas yra jai perduotas iš protėvių. Ir kad būtent jam lemta parvesti Tigę namo – Į Ispaniją, Grenadą, iš kur yra kilusi tikroji merginos šeima.

Tigė leidžiasi į kelionę, kurioje tikisi rasti atsakymus, į jai ramybės neduodančius klausimus apie savo kilmę. Mergina suranda tai, kas liko iš jos šeimos: sužino, kas ją sieja su paslaptingąja Sakramontės čigonų bendruomene ir geriausia savo laikmečio flamenko šokėja…

Nuo Škotijos aukštumų iki Ispanijos, nuo Niujorko iki Pietų Amerikos Tigė seka paskui savo sudėtingą ir egzotišką praeitį, pamažu savyje atrasdama gydymo galią. Tačiau likimas verčia Tigę priimti dar vieną svarbų gyvenimo sprendimą – likti su savo ką tik atrasta šeima ar grįžti į Kinardą pas Čarlį…

Svaiginanti ir emocinga Tigės istorija – tarsi flamenko šokis, kur susipina aistra, nuojauta, likimas ir meilė.

Kas laukia kitų seserų? Ar seserų tėvas Atlantas iš tiesų mirė? Istorijos tęsiasi.

 

mergaitė Džudi bėga į bokštąRachel Hore

PASLAPČIŲ BOKŠTAS

 Ar sapnai gali būti perduodami iš kartos į kartą? Vaikystėje Džudė dažnai sapnuodavo tą patį košmarą: ji bėga per tamsų mišką, šaukdama mamą. Dabar šešiametė dukterėčia Vasara taip pat dažnai prabunda šaukdama, ir Džudei darosi neramu.

O juk ji tenorėjo sužinoti tiesą. Tiksliau iš pradžių norėjo tik įvertinti astronominių prietaisų ir knygų kolekciją viename Norfolko dvare. Tai daugiau nei profesija, senos knygos – jos aistra. Ir galimybė patyrinėti vienišiaus Entonio Vikamo, XVIII a. astronomo, palikimą pasirodė jai labai viliojanti. Trumpam ištrūkti iš Londono į vietas, kuriose ji užaugo, pasimatyti su seserimi ir dukterėčia…
Tačiau kai Džudei ima vertis tragiška Vikamo istorija, ji ima suprasti, kad prieš keletą šimtmečių gyvenusio astronomo ir jo įdukros Esteros likimai susiję su josios. Nuorodų ir sąsajų vis daugėja, ir atrodo, kad visų paslapčių raktas slypi bokšte, iš kurio Vikamas ir Estera stebėdavo žvaigždes. Tačiau ką bendra tas bokštas gali turėti su sapnais?

Džudė ieško praeities raktų, kurie padėtų jai suprasti ir išgyventi dabartį. Šimtmečių senumo laiškai ir dienoraščiai, prarasta ir naujai surasta meilė, auksinis vėrinys su septynetu deimantinių žvaigždučių, slėptuvė bokšte – visa tai susipina į vieną istoriją, kurios paslaptys ir atradimai įtraukia ir nebepaleidžia.

RACHEL HORE (Reičelė Hor) – britų rašytoja, gyvenanti Noridže. Ji dėsto kūrybinį rašymą, augina tris sūnus ir rašo knygas, tampančias bestseleriais. „Paslapčių bokštas” – trečiasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

 

Simona Ahrnstedt

 TIK VIENA PASLAPTIS

„Tik viena paslaptis” – romanas apie stiprias moteris, tikrąją aistrą ir paslaptis, kurias daugelis mūsų nutyli.

Trisdešimtmetė misijose dirbanti gydytoja Izabelė Siorensen yra visko mačiusi. Net siaubingomis aplinkybėmis visada išsaugo ramybę, šaltą protą ir savitvardą. Izabelei stipriosios lyties dėmesys ne naujiena, bet labiausiai gyvenime jai rūpi humanitarinė organizacija „Medpax”.

Jauniausias švedų aristokratų sūnus Aleksandras De la Gripas, palaidūnas ir aukštuomenės pokylių princas, garsėja dviem dalykais: išvaizda ir romanais su moterimis. Gelbėdamasis nuo jį persekiojančios siaubingos tuštumos, vos ne kiekvieną naktį skiria lėbavimui ir meilės nuotykiams.

„Gerai parašytas, savitas ir išradingas pasakojimas, pagardintas rimta erotika ir meilės ilgesiu. Nuostabus romanas apie meilę.”
LITTERATURMAGAZINET

„Kibirkščiuojantis romanas. Prikaustanti dėmesį aistringa drama, kuri sušildys tamsią žiemą.”
TRANÅS-POSTEN

 

Jurga Jurkevičienė, Paulius Jurkevičius

ROMANAS SU ITALIJA

Aštuoniolika valandų. Nuo aušros iki vidurnakčio.

Tiek laiko gyvensite Italijoje skaitydami knygą „Romanas su Italija“. Kartu su jos autoriais prabusite triukšmingame pietinės Romos kvartale, eisite į barą puodelio espreso, sveikinsitės su kaimynais, aiškinsitės itališko cornetto kremo paslaptis, gyvensite šio didžiulio, labai seno ir elegantiško miesto ritmu. Eisite pietauti, studijuosite teisingus ir neteisingus patiekalų valgiaraščius Romos centre, gersite aperityvą Amžinojo miesto rūmuose ir terasose. Galiausiai pasijusite tarsi filmo „Didis grožis” (La grande bellezza) veikėjai ir, galimas daiktas, įsimylėsite Romą, Italiją.

O paskui… Paskui išgyvensite įtampos ir pykčio akimirkas. Kitaip ir negali būti, nes„Romanas su Italija” pulsuoja tuo, ką italai vadina amore e odio – meilė ir neapykanta, nes tuos pačius via Appia Antica, senojo Apijos kelio, akmenis prieš du tūkstančius metų mynęs poetas Publijus Ovidijus Nazonas lotyniškai rašė: Odero, si potero; si non, invitus amabo – „Neapkęsiu, jeigu galėsiu, o jei ne – įsimylėsiu.”

Knyga „Romanas su Italija“ – lyg keturiomis rankomis sugrota Domenico Scarlatti sonata – parašyta moters ir vyro, todėl tie patys itališko gyvenimo epizodai pateikiami visiškai skirtingai. Istorijos apie tai, ką reiškia Italijoje būti donna, moterimi, lankytis pas ginekologą, leisti sūnų ir dukrą į mokyklą, apie vyriškas laimės paieškas Palerme ir susidūrimus su priešingų politinių pažiūrų atstovais, apie tai, kas yra popietės miegas pisolino ir kas nutinka jo nepaisantiems, daug kitų įvykių ir kelionių po Apeninus – visa tai papasakota su šmaikščia ironija.
Perskaitę šią knygą ir praleidę vieną dieną Romoje, nė nepajusite, kad dviejų lietuvių romanas su Italija užtruko ketvirtį amžiaus.

Paulius JURKEVIČIUS – žurnalistas, rašytojas, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas” korespondentu Romoje ir Vatikane, vėliau bendradarbiavo su dienraščiu „Verslo žinios”, savaitraščiu „Veidas”, „Žinių radiju”. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt apžvalgininkas. Išleido knygas: „Staltiesės ritmu” (2010), „Italija” (bendraautoris, 2012), „Sava R

Jurga JURKEVIČIENĖ – žurnalistė, rašytoja, gyvena Italijoje. Dirbo dienraščio „Lietuvos rytas” korespondente Romoje, rašė portalui lrytas.lt, žurnalams „L’Officiel”, „Ieva”, „Stilius”, bendradarbiavo su „Lietuvos ryto” televizija. Šiuo metu – naujienų portalo 15min.lt rubrikos „Vakarienė pas Jurgą ir Paulių” bendraautorė. Išleido knygas: Italija”(bendraautorė, 2012), „Sava Roma” (bendraautorė, 2014), „Itališkos elegancijos kodas(2015), „Stilingi egoistai” (2017).

 

mėlynas knygos viršelisMarijus Gailius

ORO

Romano „Oro” herojai – į XXII amžių žengiantys lietuviai, kalbantys najakalbe, matę, kaip jūra pasiglemžia Palangą ir Nidą, ir nebeturintys nei politinės valios, nei kultūrinės atminties.

Neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs garsus klimatologas Vincentas Šemeta į kapus nusineša baugią paslaptį. Profesoriaus artimuosius ir draugus vėl bendrauti priverčia vis daugiau klausimų keliantis ciniškas jo testamentas.

XXI a. amžiaus pabaigoje senyva moteris Kotryna mėgina susidoroti su praeities šmėklomis. Kodėl net tobulos atminties jos virtualioji antrininkė nepadeda nieko suprasti?

Tuo metu jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai, išvaryti iš potvynių sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje Lietuvoje ir kyla į kovą prieš klimato pabėgėlius. Populiarus savimyla Hiacintas skelbia priešingai: bežemių žmonių importas – paskutinė galimybė Lietuvai išlikti.

Sunykus pažįstamam pasauliui, lieka saldūs tinklaodžių sapnai ir atšiaurus kraštovaizdis už betono jūrsienių. Ar tolimos praeities mįslę įminę žmonės atgaus pasitikėjimą ateitimi?

Marijus Gailius (g. 1983) baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tęsė mokslus Danijoje ir Švedijoje. Paryžiuje dirbo fotografu ir rašė noveles, kurių rinkinį „Šlapias spalis” 2012 m. išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Vedė laidas „Žinių radijuje”, kultūrinėje spaudoje skelbia literatūros kritikos straipsnius.

Marijaus Gailiaus romanas gąsdina: distopine ateitimi, pasauliniu tvanu, virtualiu seksu, ilgais sakiniais, kompiuterine naujakalbe. Žmonės sudvigubėję – realusis aš beveik nebegali be savojo virtualaus antrininko (tiesą sakant, virtualusis gal ir yra tas tikrasis). Skamba kaip perspėjimas. Romanas „Oro” yra antiutopija, kurioje autorius nepalieka daug vilčių žmonijai, bet skaityti tai netrukdo, net padeda – ironiškas pasakojimas su detektyvinė linija įtraukia, panardina skaitytoją į skirtingus laiko sluoksnius, tarsi į skirtingus pasaulius.

Rašytojas Alvydas Šlepikas

Romanas „Oro” pasakoja istorijos versiją, kurioje lyg veidrodyje galime atpažinti save ir išvysti nejaukaus ateities pasaulio kontūrus – galimas dalykas, gimstančius mūsų šiandienoje.

Istorikas Aurimas Švedas

 

Nikolajus Krainskis

NAKTIES TAMSYBĖSE

 Jūs dar nežinote, kad ieškoti teisybės – tai beprotybės ženklas?

*

Vien mokslu dangstotės… Ligonis, išprotėjęs… O patys jūs argi normalūs?

*

Mūsų „aš” tėra tik laikina kintančios, bet amžinos pasaulio energijos forma.

Nikolajus Krainskis

Tarsi atsigręžęs prieš psichiatriją kaip stabilią mokslinę sistemą, kurią pats kūrė, Nikolajus Krainskis ėmė vis nuosekliau tvirtinti, kad psichikos fenomenai objektyviam pažinimui ir priežastiniams aiškinimams sunkiai prieinami.

Vilniuje 1912 m. išleista drama „Nakties tamsybėse“, vaizduojanti žmogžudystę psichiatrijos ligoninėje, turi aiškių modernizmo žymių – tai itin daugiaprasmis kūrinys su atvira pabaiga.

Mindaugas Kvietkauskas

Garsaus psichiatro, mokslininko ir rašytojo Nikolajaus Krainskio, kurį galima pavadinti „Vilniaus Freudu”, kūryba pirmąkart pasirodo lietuviškai. Vilniuje XX amžiaus pradžioje rašyti literatūriniai ir filosofiniai tekstai veda į žmogaus psichikos gelmes, atidžiai tyrinėja modernios visuomenės dvasinę būklę.

Kur riba tarp mokslo visagalybės ir beprotybės? Kas skiria Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės pacientą ir jo gydytoją, apleistą mergaitę, benamį šunytį ir juos stebintį psichiatrą, minios garbinamą herojų ir puolusį žmogų?

Po šimtmečio sugrįžtantys Nikolajaus Krainskio tekstai paveikūs ir šiandien.

Nikolajus Krainskis (1869–1951) gimė Ukrainos dvarininko šeimoje, studijavo psichiatriją Charkovo ir Maskvos universitetuose, stažavosi Vokietijoje ir Šveicarijoje, už mokslinius tyrimus apdovanotas Briuselio mokslo akademijos ir Niujorko epilepsijos tyrimų draugijos premijomis. 1903 m. gydytojas buvo paskirtas Vilniaus apygardos psichiatrinės ligoninės Naujojoje Vilnioje pirmuoju direktoriumi. 1905 m. iš pareigų atsistatydino. Iki 1915 m. Vilniuje vertėsi privačia psichiatro praktika, mokytojavo ir kūrė. Paskelbė 20 knygų, grožinių ir mokslinių kūrinių, atsiminimų.

 

knygos viršelisErika Umbrasaitė

PASKOLINK MAN SAVO GYVENIMĄ

Jeigu nenorite, kad jūsų gyvenimas imtų šuoliuoti galopu ir visai kita kryptimi, nei planavote, neskolinkite savo telefono net artimiausiam žmogui. Būtent taip nutiko pagrindinei romano herojei – paryžietei Lėjai La Tur.

Neįtikėtinas, tragikomiškas santykių romanas, pagrįstas tikrais įvykiais. Likimo pirštai nuolat mums rezga pinkles, o kartais likimas nesidrovi parodyti ir vidurinio piršto. Nieko neįtarianti Lėja per tokius jo pokštus tampa amžiaus vagystės viešbutyje „Ritz” liudininke, o vėliau visai neplanuotai SUTINKA SAVO GYVENIMO VYRĄ. BET AR TIKRAI TAI JIS, LIKIMO JAI NUMATYTAS?

Pasakojimas rutuliojasi tarp Paryžiaus, Bilbao bei tolimojo Ekvadoro ir priverčia skaitytoją pasinerti į pikantiškus nuotykius, sapnuoti atviromis akimis. Prisipažinkite, kas nors kartą nėra svajojęs pasimatuoti svetimo gyvenimo?

Tarsi desertas intelektualiai sielai, kai norisi ko nors lengvo ir nepernelyg saldžiai romantiško, pabarstytas elegantiškos erotikos pipirais ir dvelkiantis lengvu kriminalu. Tarsi smagus, įkvepiantis, prajuokinantis ir pravirkdantis, elegantiškas, šmaikštus prancūziškas kinas.

Erika Umbrasaitė – Prancūzijoje gyvenanti rašytoja ir žurnalistė, kurios pastaroji knyga „Prancūzija mon amour” akimirksniu tapo bestseleriu. Kasdien ji – mažos galerijos viduramžių miestelyje savininkė, o laisvalaikiu ir svajonėse – daug keliaujanti ir istorijas kolekcionuojanti rašytoja. Ankstesnės autorės knygos – „Vienos krūties istorija” bei „Moteris, katė ir jaunas mėnulis”.

Verified by MonsterInsights