Nauji lietuvių autorių kūriniai / 2019 balandis

Raudonplaukė moteris

Renata Šerelytė

IZABELĖ

Norėjosi išryškinti gaivališką, archajišką raganiškumo liniją kaip specifinį, tamsų moters sielos balsą, poetišką ir pragaištingą. Kaip gelmę, kurioje nušvitęs spindulys juodą inertišką vandenį paverčia auksiniu.
Ir nežinau, kuri iš jų raganiškesnė – Magdalena ar Izabelė.
Galiu pasakyti tik tiek – raganiškumas nėra tik vienoks ar kitoks įvaizdis. Tai gelmė, likimas, magiška žodžio galia…

Renata Šerelytė

Izabelė – raudonplaukė rastinukė, kurią likimas blaško iš vienų rankų į kitas. Mergaitė auga apleistuose dvaruose ir sulaukėjusiuose soduose, kalba su vandenimis ir gyvūnais, prieglobstį randa pamirštose kapinėse arba mėnulio pilnaties nušviestuose vandenyse… Ir niekas – nei ją globojantis ir išsimokslinimą suteikiantis dvasininkas, nei pasirodymams išnaudojantis gyvūnėlių cirko šeimininkas, nei jau brandaus amžiaus sulaukęs karalius Žygimantas Augustas, – niekas negali nuraminti jos gaivališkos prigimties.

Šalia Izabelės – nuolat budri Magdalena. Atmintį praradusi buvusi karalienės Bonos globotinė tapo vaistininko padėjėja. Nors protas susidrumstęs, kūno atmintis šviesi. Magdalena geba gydyti. Ir marinti. Su senuoju vaistininku juos sieja ne tik magiškųjų žolelių išmanymas, bet ir tamsiuose rūsiuose nuo svetimų akių slepiama manija, galinti prišaukti didelę bėdą. Arba priešingai. Kai vieną dieną šeimininkas iškeliauja į kitą pasaulį, Magdalena priima sprendimą. Ji išgyvens. Kaip išgyvens ir Izabelė. Nepažįstamoji ugniniais plaukais, kurią – prašoma sunaikinti – Magdalena renkasi gelbėti.

Salomėjos Nėries nuotrauka

Aldona Ruseckaitė

PADAI PILNI VINIŲ

Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas. Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale: būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, rašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos. Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje, ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas. Grįžusią į Lietuvą ją apninka dvejonės ir baimė, kodėl tiek daug pažįstamų išvežta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus, o realių okupacinio režimo veiksmų poetė vis dar negali iki galo suvokti.

Aldona Ruseckaitė, garsių knygų apie Maironį,  Žemaitę, Mačernį autorė, šiame romane atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Ji tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos. Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti – šį klausimą autorė, gausiai pateikdama archyvinės medžiagos, spręsti palieka patiems skaitytojams.

Lina Mickutė

ILIUSTRUOTA ISTORIJA APIE VYDŪNO GYVENIMĄ IR KŪRYBĄ

Knygoje „Iliustruota Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorija“ teksto autorė Lina Mickutė kartu su dailininke Birute Bikelyte pasakoja apie vieno reikšmingiausių Lietuvos filosofų – Vydūno, Vilhelmo Storosto (1868-1953), gyvenimą ir kūrybą.

Kaip mažas, daug klausimų sau ir kitiems keliantis berniukas išauga į jaunuolį, kuris kovai su ankstyvą mirtį pranašavusia džiova pasirenka tuo metu neįprastą būdą – vegetarišką mitybą? Kaip gerbiamas, iš Mažosios Lietuvos kilęs, mokytojas galbūt tik dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo netampa pirmuoju lietuviu, pelniusiu Nobelio premiją? Ir pagaliau, kaip iš liepsnojančios Tilžės į Vakarus pasitraukęs knygos herojus, praradęs viską, net savo rašiklius, apsiginklavęs vien paprastu pieštuku, tęsia visą gyvenimą trukusią kovą su nevidonais ir linki skaitytojams daugiau prasmės gyvenime atrasti.

M. Repšio kūnas

Marius Repšys

HERAKLIS NR.4

Kodėl aš parašiau šią knygą? Todėl, kad tyla yra beprasmė. Todėl, kad toks esu ne vienas. Todėl, kad žinau, kaip jaučiasi žmonės, kuriems psichiatras ligos istorijoje įrašo diagnozę. Rašiau, kai skaudėjo, kai gelbėjausi nuo svečių ir balsų savo galvoje, minčių apie savižudybę. Dvasios liga Lietuvoje – vis dar stigma. Taip ir liks, jei tylėsime. Stebėkite save ir kitus – egzistuoja laikas, kai vieni kitiems dar galime padėti.

Marius Repšys, aktorius

———–

Populiaraus teatro ir kino aktoriaus gyvenimas iš šalies gali būti tobulas: įsimintini vaidmenys, Auksinis scenos kryžius, Sidabrinė gervė, aplodismentai ir gerbėjų dėmesys, graži šeima… Tačiau Marius Repšys pasakoja kiek kitokią istoriją.
Jo Heraklis – tarsi šių dienų pusdievis, kuriam nieko nėra neįmanomo. Trys valandos treniruočių salėje, penkios – mokantis groti, repeticijos septynias dienas per savaitę. Vos kelios valandos poilsio, nes miega tik silpni. O vieną dieną – psichiatrinės palata…
Begalinis užsispyrimas siekiant tobulumo ne visuomet yra geležinė valia. O švytuoklė nuo pakilios būsenos iki visiškos nevilties – nebūtinai natūrali nuotaikų kaita. Tai gali būti ir požymis ligos, kurią ne taip lengva atpažinti. Ir kurios taip dažnai nepastebi net artimieji.
Marius Repšys išmoko pažinti savo ligą ir mokosi su ja gyventi. Jo istorija nudažyta ne tik tamsiomis spalvomis – ji kupina ir smagių nuotykių, ir romantiškų akimirkų, ir kūrybos džiaugsmo.

„Heraklis Nr. 4″ yra grožinis kūrinys, tačiau toli gražu ne viskas jame išgalvota ir ne visi sutapimai yra atsitiktiniai.

——–

Mariaus pasiryžimas kalbėti apie savo ligą yra drąsus. Tokių kaip jis – tūkstančiai. Tik jų nematome, kol patys mūsų nepasiekia. Iš pirmų lūpų išgirstos istorijos – labai skaudžios. Mes klaikiai bijome to, ko nesuprantame. O Marius nori, kad suprastume.

Laisvė Radzevičienė, žurnalistė ir rašytoja

Neabejoju, bus tokių, kurie klaus: kas jis toks, kad jo knygas skaitytume? Aš galiu atsakyti. Jis – žmogus, norintis pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais. Tas pasidalinimas vieniems gal bus tik smagus skaitalas prie puodelio kavos, o kitiems – tikras įkvėpimas stoti į kovą su savais demonais ir juos nugalėti.

Vaida Repšienė, Mariaus žmona

Gydytojo Unikausko nuotrauka

Alvydas Unikauskas

KLAUSKITE DAKTARO

Knygoje „Klauskite daktaro” Alvydas Unikauskas kalba ne apie ligų gydymą, o apie jų prevenciją. Ne apie tai, kokius vaistus gerti, o apie tai, kaip maitintis ir gyventi, kad tų vaistų reikėtų kuo mažiau, dar geriau – nereikėtų visai. Knygoje profesorius aiškina, kokią įtaką sveikatai daro mityba, judėjimas, sveikas gyvenimo būdas. Pateikia žinių, kaip išvengti lėtinių ligų ar pagerinti sveikatos būklę ir gyvenimo kokybę jomis jau sergant. Pasakoja, kodėl toks reikšmingas yra požiūris į stresą ir kodėl labai svarbu, kad sutuoktinis visada būtų UŽ jus.

„Žiūrovai manęs dažnai klausia, ar aš ne aktorius. Kažkodėl daugeliui atrodo, kad esu iš teatro. Kadangi Rusų dramos teatro aktoriai mažiau žinomi, buvo nuspręsta, kad iš ten ir atvykau vaidinti daktaro. Gal ką nuvilsiu, bet televizijos laidoje „Klauskite daktaro” esu savimi. Ir tai man teikia didžiausią pasitenkinimą. Noriu dalytis tuo, ką pats per daugelį metų sužinojau apie žmogaus kūną, ligas ir jų gydymą. Bet svarbiausia – noriu perduoti žinią, kad kiekvienas turime tokį kūną, kokį susikuriame patys.

Ši knyga apie tai, kaip patys galime veikti savo sveikatą, gerinti ją ne vaistais, o tiesiog šiek tiek koreguodami elgesį. Pirmiausia – mitybą, kurios reikšmė sveikatai didžiausia. Požiūrį į stresą ar jo valdymą, judėjimą ir miegą. Pagrindinis vaistas esate jūs pats. Todėl jums teks nuspręsti: norite ką nors savo gyvenime keisti ar norite nieko nekeisti ir tikėtis stebuklo. Bet turite suprasti, kad stebuklų nebūna, nors burtininku tapti jūs galite!”

Alvydas Unikauskas

merginos siluetas

Virginija Kulvinskaitė Cibarauskė

KAI AŠ BUVAU MALALIETKA

Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį Vilniuje, papasakota iš moters perspektyvos. Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, vėliau – doktorantūros studijos ir tarptautinės konferencijos. Filologė, netikinti literatūra ir labiau už viso pasaulio meną vertinant betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilės siekimas, malonumo troškimas, laimės akimirkos, purvas. Ir žinojimas, kad neprapulsi. Tai tapatybė, netelpanti į tradicinius įvaizdžius. Jokio sentimentalumo. Jokio kaltės jausmo. Jokios patetikos.

Vilniaus gatvės ir pastatai tampa kertiniais atminties žemėlapių taškais. Istorijos tikros, bet ne visos jos nutiko autorei. Vienos papasakotos beveik taip, kaip buvo, kitos – retušuotos. Tai visos kartos patirtis. Nugludintu vilniečių žargonu atviru tonu kalbama apie depresiją, santykius, seksą ir akademinį pasaulį. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir fakto konstatavimas: šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Šiandien jau esame pasiruošę tokiai literatūrai. Reikia rašyti apie viską. Reikia rašyti taip, kaip gyveni. Tokia yra šiandieninė lietuvių literatūra.

Virginija Kulvinskaitė (Cibarauskė) – poetė, rašytoja, kritikė, gimė 1983 m. Vilniuje. Viena ryškiausių nūdienos lietuvių literatūroje. Daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos”, vesti renginių einanti su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „Kai aš buvau malalietka” – antroji rašytojos knyga ir pirmasis jos prozos kūrinys. Poezijos knygą „Antrininkė” V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu 30 egz. tiražu. Knyga įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Autorė yra apsigynusi literatūros daktaro disertaciją.

Verified by MonsterInsights