Nauji lietuvių autorių kūriniai/2019 ruduo

Eleonora Violeta Marganavičienė

SLAPTOJI KAUNO ISTORIJA

„Slaptoji Kauno istorija“ – tai pasivaikščiojimas po gražiausius miesto kampelius, atskleistos paslaptys ir senos pastatų legendos, pažintis su kūrusiomis ir čia gyvenusiomis iškiliomis asmenybėmis, įvykiais, lėmusiais ne tik miesto, bet ir šalies likimą. Sužinosite, kad čia dar IX amžiuje gyvenvietę kūrė skandinavų ir normanų palikuonys, maišydamiesi su baltų gentimis, rasite keletą romantiškų Kauno vardo atsiradimo versijų, susipažinsite su unikalia Kauno architektūra ir miesto išsidėstymu, suprasite, kodėl verslumu, patriotizmu, bendruomeniškumu, gyventojų savarankiškumu šis miestas skyrėsi nuo kitų, išsiaiškinsite, kaip šis miestas tapo techninės minties ir meno puoselėtojų bei kūrėjų sintezės centru.

Vyras su žiemine kepure

Vidas Morkūnas

PAKELEIVINGŲ STOTYS

„Pakeleivingų stotys” – labai trumpų novelių ciklas. Autorius per detales, per graudžius, komiškus, tragiškus ar iš pirmo žvilgsnio visai kasdieniškus nutikimus atveria skaitytojui žmogaus sielos erdves ir ankštumas. Gyvenimo istorijos, sutalpintos į kelias pastraipas, sodrūs žodžiais nutapyti vaizdai čia sugula į įspūdingą, kruopščiai sudėtą likimų mozaiką.

Tai trečia Vido Morkūno prozos knyga (pirmoji, „Manekeno gimtadienis”, išleista 2001 m; antroji, „Reportažas iš kiaušinio”, pasirodė 2012 m.)

Apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio” buvo išrinktas į Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. 2010 m. rašytojas įvertintas Antano Vaičiulaičio literatūros premija. 2014 m. Vidui Morkūnui įteikta Jurgio Kunčino premija.

molinė širdis

Algirdas Toliatas

SEKMADIENIO SMS

Nuo senų laikų varpų gausmas kviesdavo žmones draugėn. Tačiau dabar, kai tiek daug triukšmo, žmogaus širdžiai reikia naujų šauklių į Bažnyčią. Jei išsiruoši į žvejybą, labai svarbu žinoti žuvingas vietas, jei grybauti – grybingas. O jei ieškai dvasinių lobių, neišsemiamu lobynu tampa Dievo Žodis, suvirpinantis giliausias žmogaus sielos stygas. Kvietimas į Sekmadienį – tai lyg trumpos kelio nuorodos, lyg blyksniai, nušviečiantys evangelijų kelius. Pirmuosius SMS kvietimus siųsdavau patiems artimiausiems draugams, bet jie nuraibuliavo tūkstančiams… Net pasiklausyti pamokslo negalintys ateiti prašydavo neišbraukti iš kviečiamųjų į sekmadienį sąrašų, nes neretai atsiųsta mintis lydėdavo visą savaitę lyg mini pamokslas. Šie kvietimai tapo ir Ramintojos bendruomenės varpais, subūrusiais į gyvąją bažnyčią.

Kunigas Algirdas Toliatas

Žmogus su kauke

SUGRĮŽTI Į ČERNOBYLĮ

1986 metų balandžio 26-oji, 01.23.47 – 01.23.50. Trys sekundės, po kurių pasaulis jau niekada nebebuvo toks, koks iki tol.

Galingas sprogimas, nugriaudėjęs tą lemtingą naktį Černobylio AE, pakeitė tūkstančių žmonių likimus, nusinešė daugybę gyvybių ir sukėlė milžiniško masto ekologinę katastrofą. Taikus atomas dėl žmonių neatsakingumo ir nežinojimo ar tiesiog biurokratijos ir baimės pažeisti sovietinės sistemos taisykles virto pavojingiausiu priešu. Nors žaizdas, padarytas radiacijos, gamta po beveik 34 metų gamta sugebėjo išsigydyti, daugybę žmonių ji nuvarė į kapus, o dar daugiau tebesigydo savo skaudulius ir šiandien. Ypatingai juos

jaučia tie, kurie – vieni savo noru, kiti – priversti – dirbo, likviduojant sprogimo pasekmes. Tarp beveik 700 000 žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius, buvo ir 7000 lietuvių. Dalies jų jau nėra tarp gyvųjų.

Kaip vyko avarijos padarinių likvidavimas, kokius skaudulius jie slėpė daugybę metų, kaip susiklostė kai kurių iš jų gyvenimai – devyni autentiški pasakojimai černobyliečių lūpomis, chronoliginė svarbiausių faktų apie avariją apžvalga bei 75 fotografijos iš katastrofos vietos knygoje „Sugrįžti į Černobylį“.

erelis

Jaroslavas Melnikas

ADATA

Ant trijų kryžių kalno, esančio Vilniaus centre, randama nužudyta jauna moteris. Ant nužudytosios kaktos – negyvas balandis, ant kairio peties ištatuiruota raudona papūga, o kairė krūtis atrodo labai keistai. Danguje ratus suka erelis. Ką visa tai reiškia?

Patyrusiam policijos komisarui Algimantui Butkui, kurio asmeninis gyvenimas visiškai pairo, tenka spręsti patį sudėtingiausią savo praktikoje galvosūkį.

Jaroslavo Melniko, žinomo rašytojo – siurrealisto ir fantasto – knygos populiarios ir Lietuvoje, ir užsienyje. Naujausias šio autoriaus romanas – kvapą gniaužiantis skandinaviškas trileris, kuriame tyrinėjamos žmogaus psichikos gelmės.

Šį labai vilnietišką romaną apie neįprastą nusikaltimą lietuviai skaitys kartu su prancūzais, nes tuo pat metu pasirodo ir Prancūzijoje.

Prancūzų kritikai apie J. Melniką:

„Įspūdingas romanas.” Lemonde

„Tikra sėkmė.” Telerama

„Nuostabus, intelektualus: būtina perskaityti!” Fnac

„Kai rašiau romaną „Maša, arba Postfašizmas”, aš irgi rizikavau. Detektyvas yra laikomas nerimtu žanru, kaip ir fantastika. Neva rimti rašytojai nerašo fantastikos nei detektyvų. Tai netiesa. Džordžas Orvelas, Bredberis – tai fantastika. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė” – detektyvas. Svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti.”

Jaroslavas Melnikas

sulamdytas popieriaus lapas virš dangoraižių

Birutė Putrius

PAKLYDĘ PAUKŠČIAI

Rūtos Šepetys gerbėjams: gyvybinga, žavi ir itin jautriai papasakota lietuvių imigrantų gyvenimo kasdienybė Čikagoje.

Nuoširdus ir santūrios ironijos persmelktas romanas susideda iš keliolikos trumpų novelių, kuriose pasakojama pagrindinės veikėjos Irenos Matas ir jos draugų istorija, kai po Antrojo pasaulinio karo dar būdami maži su šeimomis jie atvyksta į Čikagą ir bando suvokti, ką reiškia būti tikrais amerikiečiais.

Jie jauni, besistengiantys pritapti, įsilieti į visiškai nepažįstamą kultūrą, taikytis prie naujos kasdienybės, gyventi ankštuose butuose ir išmokti svetimos kalbos. Jų tėvai – nuolat besiilgintys prarastos tėvynės ir nesugebantys užmiršti gyvenimo Lietuvoje. Šių žmonių istorijos gana skirtingos, tačiau juos sieja vienas niekaip nenutrinamas istorinis įvykis – gimtosios šalies okupacija ir bendras namų ilgesys.

Amerikos lietuvės Birutės Putrius novelių romanas „Paklydę paukščiai” tarsi pulsuoja veikėjų tragiško gyvenimo likimais, jaudinančiomis istorijomis bei nemirštančia viltimi kada nors sugrįžti į paliktą tėvynę. Šis kūrinys yra įkvėptas pačios autorės gyvenimo. Ji gimė po Antrojo pasaulinio karo įkurtoje pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, užaugo Čikagoje, dabar rašytoja gyvena Los Andžele. Be šitos, yra parašiusi knygą „The Last Book Smuggler” („Paskutinis knygnešys”).

piešiantis ant sienos žmogus

Marius Povilas Elijas Martynenko

MIRTINGUMO ĮRODYMAI

Likus maždaug mėnesiui iki šios knygos pasirodymo, vieną naktį atsigavau iš hipoglikeminės komos. Šalia manęs buvo mylimoji, ji buvo iškvietusi greitąją.

Vienas kraupiausių dalykų – pabusti į tikrovę, kurioje kažkas manė, jog tavęs neteko. Kurioje mylimiausio žmogaus akyse yra skylė, tuštuma. Ir ji turi tavo kontūrą, tavo siluetą.

Kartais nebetikiu, kad esu mirtingas. Užmirštu. Paradoksalu, bet man regis, kad būtent tuomet nustoju gyventi. Kai užmirštu mirtį, atidedu viską: mylėsiu rytoj, kalbėsiu rytoj, dirbsiu, rašysiu ir tikėsiu rytoj… nieko nebelieka šiandienai.

Veikiausiai dėl to ir yra ši knyga.

Kad prisiminčiau. Kad nenustočiau gyventi mirtingai.

Marius Povilas Elijas Martynenko, – aktorius, dramaturgas, poetas, (ex)barmenas, įgarsintojas, tinklaraštininkas. „Mirtingumo įrodymai” – trečioji autoriaus knyga.

Kamilė Birgė

KASDIEN VIS LABIAU

Meilė, geismas ir praeities našta…

Kas nutinka, kai tau – trisdešimt šešeri, bet tu dar netekėjusi ir neturi vaikų? Kai bosas spaudžia tave su juo permiegoti, jo viršininkė tavęs už tai nekenčia, o tu tuo metu sutinki velniškai patrauklų, bet daug už tave jaunesnį lėktuvo pilotą? Kai noras būti mylimai tampa toks stiprus, jog nutari priimti beprotiškiausius sprendimus, nutraukti senas draugystes ir negalvoji apie padarinius?

Ar gali būti, kad išsipildžiusios svajonės gyvenimą padarys dar nelaimingesnį? O gal tai ir yra kelias, padedantis suprasti, kur link iš tiesų tave veda širdis?

Pirmas lietuvių autorės Kamilės Birgės romanas – apie jausmus, kurie įsiplieskia, kai prarandama viltis jų kada nors sulaukti. Apie užsispyrimą siekti laimės ir pasitikėjimą likimu. Apie meilę, kurią sutikus pagaliau galima ištarti: „Ir aš tave… Kasdien vis labiau.”