„Per tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“

Knygoje skelbiamas iš Anykščių kilusio rašytojo prozininko, dramaturgo, Kaukazo legendų ir apsakymo „Paskenduolė“ autoriaus, vaistininko, pirmojo memorialinio muziejaus Lietuvoje – dabartinio Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Anykščiuose – 1927 metais įkūrėjo ir tris kartus (1947, 1951 ir 1955 m.) Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu išrinkto Antano Vienuolio-Žukausko (1882–1957) ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas. Jį sudaro trisdešimt keturių adresantų 175 laiškai, atvirlaiškiai, atvirlaiškiai-perlaidos, telegramos ir sveikinimai, kurių chronologinės ribos – 1944–1957 metai. Dauguma laiškų parašyta per šeštąjį dešimtmetį. Išimtimi laikytinas tik dešimties Stasio Žukausko 1944–1945 m. laikotarpiu iš Rusijos kalėjimų tėvui A. Vienuoliui-Žukauskui rašytų trikampių laiškų-vokų ir atvirlaiškių pluoštelis bei dar keli kitų adresantų penktojo dešimtmečio antroje pusėje parašyti laiškai. Didžioji dalis laiškų skelbiama pirmą kartą. Jie surinkti iš įvairių Lietuvos atminties institucijų.

Skelbiamas epistolinis palikimas ir jį papildantys šaltiniai tampa kilnių dideliu jautrumu pasižymėjusio A. Vienuolio-Žukausko siekių ir darbų liudininkais. Jie padeda atskleisti iki šiol tik trafaretiškai tebuvusią nušviestą vieno žymiausių Anykščių krašto rašytojo ir muziejininkystės pradininko biografijos pusę. Laiškuose, be kitko, gausu gyvenimo tremtyje bei lageriuose kasdienybės aprašymo detalių, kurios svarbios rekonstruojant lietuvių tautos sovietinės okupacijos metais sunkią padėtį ir sąlygas tremtyje bei lageriuose. Iš laiškų turinio atsiveria sudėtingo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio Lietuvos kultūrinio, politinio ir visuomeninio gyvenimo realijų panorama.

Knygos 273 – 277 puslapiuose galime pasiskaityti apie tremtinį, politinį kalinį Antaną Kryžanauską. Savo išgyvenimus lageryje ir tremtyje A. Kryžanauskas aprašė atsiminimuose „Už ką?“.