Naujos lietuvių autorių knygos/2020 vasaris

trys žmonės viename

Dovydas Pancerovas, Birutė Dovidonytė

KABINETAS 339

2018-ųjų balandį naujienų portalo 15min tyrimų skyriaus žurnalistai gauna intriguojančią žinutę iš slapto šaltinio, praminto Raktininku. Jis rašo apie įtartiną premjero Sauliaus Skvernelio komandos susitarimą su privačia energetikos įmone. Žurnalistai ima aiškintis, kas vyksta. Taip prasideda ilgiau nei metus trukęs žurnalistinis tyrimas, kurio centre – premjeras, jo aplinka, įtartini ryšiai ir milijoniniai sandoriai, sudaryti valstybės vardu. Per šį tyrimą 15min redakcija atsiduria premjero ir jo komandos taikiklyje, žurnalistai patiria spaudimą, šantažą ir išdavystę.

Pirkdami šią knygą jūs remiate nepriklausomą tiriamąją žurnalistiką. Visas pelnas ir autorių honoraras bus skiriamas 15min tiriamosios žurnalistikos plėtojimui ir jaunųjų žurnalistų ugdymui.

Šiuo metu, kai demokratija ir žodžio laisvė susiduria su rimtais iššūkiais, kai tiesą keičia melagingos naujienos, o politikai vis rečiau prisiima atsakomybę už savo žodžius, kokybiška tiriamoji žurnalistika tampa itin svarbi. Tiriantieji žurnalistai kasdien gina viešąjį interesą, žodžio laisvę ir visuomenės teisę žinoti.

Atsiliepimai:

Skaičiau kaip gerą skandinavišką detektyvą. Tai ne superherojų kova su tamsos jėgomis, o atviras pasakojimas žurnalistų, kurie, rūpindamiesi demokratija ir viešuoju interesu, susiduria su gausybe išbandymų, tikrinančių jų ryžtą ir apsisprendimą. Taip pat knygoje atskleidžiami svarbūs šešėliniai Lietuvos politikos žaidėjai, jų veikimo schemos ir įtaka. Tokių tyrimų ir knygų galėtų būti daugiau.

Donatas Puslys, politikos apžvalgininkas, publicistas

Puikus pasakojimas apie cinišką valdžion patekusių žmonių elgesį. Apie nedeklaruojamus ryšius, kurie daro įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Ir apie absoliučiai neromantišką tiriamosios žurnalistikos žurnalistų darbą. Tokį neromantišką, kad knygą turėtų perskaityti apie žurnalistiką svajojantys moksleiviai. Jei perskaitę tebesvajos, vadinasi, išties suprato, kodėl visiems svarbu turėti stiprią ir nepriklausomą žiniasklaidą.

Rita Miliūtė, „Laisvės TV” ir LRT žurnalistė

Ši knyga – naujas reiškinys mūsų literatūroje. Lyg įtemptame trileryje žurnalistinis tyrimas atskleidžia, kas iš tiesų vyksta mūsų politikoje, o kartu iš vidaus parodo žurnalistikos virtuvę. Šis detalus dokumentinis pasakojimas tarsi klausia: o kaip visa tai keičia mus? Tai patyrusius, aprašiusius, o dabar ir skaitančius šią knygą.

Audrius Ožalas, 15min redaktoriaus pavaduotojas, literatūros apžvalgininkas

Tiriančio žurnalisto darbas panašesnis į gatvėse po priedanga besitrinančio operatyvininko, o ne redakcijoje prie kompiuterio sėdinčio ir kavą gurkšnojančio raštininko. Tai supranti skaitydamas šią knygą, kuri, nors ir dokumentinė, parašyta lyg įtemptas politinis trileris.

Paulius Ambrazevičius, komikas

rūdžių spalvos dangus

Renata Šerelytė

PRO RŪDIJANČIĄ NAKTĮ

Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta?
Galbūt – niekas. Galbūt – viskas.
Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju…
Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo.
Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.
Renata Šerelytė

Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu.

Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.

Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.

Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.

žvaigždės juodame fone

Nijolė Narmontaitė

ŽVAIGŽDŽIŲ ALĖJA

(Ne)žemiškos žvaigždės.

Ne šiaip sau yra sakoma: „Kaip danguje, taip ir žemėje.”

Šį kartą – daina apie žemiškąsias žvaigždes, nors jos, žvaigždėmis pavadintos, dažnai kratosi to vardo, esą jis pernelyg dažnai priskiriamas vienadieniams, trumpalaikiams blyksniukams.
Mano pasirinkti herojai – matomi, ryškūs, talentingi, man įdomu į juos žiūrėti, jų klausytis. Juos atpažįsta, myli, gerbia, nekenčia, apkalba… Jie be galo skirtingi ir tuo dar labiau įdomūs.

Kadaise nuvykusi į Los Andželą, pirmiausia puoliau ieškoti Žvaigždžių alėjos, tiksliau, ten įspausto mano mylimiausios aktorės Meryl Streep delniuko. Radau. Atsargiai pridėjau savo ranką – ojei, koks mažytis tas jos delniukas… Ir tokia palaima užliejo, lyg būčiau akis į akį susitikusi su savo mylima aktore ir su ja pasilabinusi.

Taip kilo idėja ir šioje knygoje – tarsi Žvaigždžių alėjoje – palikti kalbintų herojų rankų atspaudus, kad galėtume visi pasilabinti.

J. Baltušis fotografuoja

Juozas Baltušis

VIETOJ DIENORAŠČIO, 1976-1983

Juozas Baltušis (1909–1991) – žymus Lietuvos prozininkas, dramaturgas, publicistas. Keliolikos knygų autorius, iš kurių bene svarbiausios – „Sakmė apie Juzą” (1979), „Parduotos vasaros” (1957–1969), „Tėvų ir brolių takais” (1967), „Su kuo valgyta druska” (1973–1976) ir kt.

J. Baltušio literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai. Netgi pasauliniu lygmeniu pripažinto romano „Sakmė apie Juzą” reikšmė Lietuvoje dažnai ištirpsta aptariant rašytojo politines preferencijas ir laikyseną sovietiniais laikais, ypač Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse.

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat 1990-ųjų pabaigos (mirė 1991 m. vasarį) rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą.

Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį.

„Nuolat susimąstau, kur iš tikrųjų šuo užkastas. Labai galimas daiktas, jog kalčiausia yra toji aplinkybė, kad visi mes gyvename dvigubą gyvenimą: matome tikrovėje vis didėjančius sunkumus, šitai aptariame artimų draugų būrelyje, tarp žmonių, kuriais pasitikime, o iš tribūnų, iš laikraščių, radijo ir televizijos kartojame lyg papūgos, kad viskas gerai, gyvenimas nepalyginamai pagerėjo ir toliau gerėja, valio, valio, valio! Pati gamta keršija mums visiems už tai. Negali nekeršyti.” – Juozas Baltušis, 1982 12 31

ašarojantis vaikas

Saulius Šaltenis

GELEŽINIAI GYVATĖS KIAUŠINIAI

Saulius ŠALTENIS (g. 1945) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas. 2019 m. už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių bei viso gyvenimo nuopelnus Sauliui Šalteniui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

Ar įmanoma kitaip, naujai papasakoti apie žvarbų laisvės skersvėjį? Apie idealią meilę? Jei rašytojas sumano kažką netikėta – taip. Saulius Šaltenis lūžio ir sumaišties metą regi ne dalyvio, bet stebėtojo akimis. Į prosenelio Antonio gimtinę grįžusi Jaelė Gvadelupė sužeidžiama ne tik kulkomis. Iš geležinių gyvatės kiaušinių išsiritę agresija, prievarta, godulys ją stulbina, bet mergina stebėtinai atspari. Į budelio – aukos priešstatas ji gali pažvelgti svetimšalės akimis. Romano veikėjų (žurnalistės ar disidento) nuomones vertinti neutraliai. Tai dar įstabiau, nes posovietinės tikrovės groteskas dažnai pranoksta Pietų Amerikos egzotiką.

Romane nauja ir tai, kad herojų jausmai ir santykiai svarbiau už viską. Dukra, motina, vyras, žmona susiję egzistenciškai, nors ir traumuoti praeities baisybių.

Pasakojimas vientisas ir dinamiškas, tankiai supintas iš aksomo švelnumo ir smurto brutalumo gijų. Tokia tiksli metaforų akupunktūra pavaldi tik prozos meistrui!

Gerai suveržta intrigos spyruoklė kutena smalsumą: ar Jaelė-Elė suras iš kautynių lauko ją išnešusį Sniegynų Vyrą? Ar susitaikys su Pietų Amerikoje likusia motina? Ar grįš į Lietuvą?
Tik pabudęs iš svaigaus skaitymo užsimiršimo prisimeni, kad šiemet suėjo trisdešimt metų nuo tos nesenos istorijos dramų.

Jūratė Sprindytė

knygos pavadinimas ant senų popieriaus lapų

Rytis Sabas

GAONO KODAS

Breaking news: gimė naujas rašytojas Rytis Sabas.

Vilnietis komunikacijos profesionalas, daug keliavęs po pasaulį, aplankęs karštuosius taškus Irake, Afganistane, Kosove ir Bosnijoje. Dirbęs tarptautinių naujienų žurnalistu. Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys.

Jo aistra – istorija, kurios aidus galima girdėti šiandien.
Pradėjęs skaityti „Gaono kodą”, negali nuo jo atsiplėšti tol, kol rašytojo ranka neatveda iki paskutinės eilutės.

Tai – ne vienintelis romano privalumas. Kvapą gniaužiantis trileris, kuriame emigranto Pauliaus Meko – Polo Vilemseno – ir jo artimųjų gyvenimas pinasi su „Mosado”, FSB ir GRU bei Lietuvos žvalgybų ir kelių valstybių mafijozų kova dėl Vilniaus žydų išminčiaus Gaono palikto raštelio su neįtikėtinos galios kodu, turi dar ir neįtikėtiną istorinį foną.

„Gaono kodo” pasakojimo epicentras – Ukmergės rajono Želvos miestelis, iš kurio kilęs Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas; jame gyveno ir Gaono brolis. Nė sekundei neišleisdamas iš akių romano veiksmo, pakeliui autorius skaitytoją supažindina su Lietuvoje menkai žinomais ar net nežinomais, bet pasaulyje išgarsėjusiais mūsų tėvynainiais.

Nobelistas Klugas, šokėja Musia Daiches iš Vilniaus, Brazilijos multimilijonieriumi tapęs Klabinas iš Želvos, žurnalistė Bracha Habas iš Alytaus, 1831 m. sukilėlis bajoras Šemeta, kūręs Belgijos kariuomenę.

Antras knygos planas daugybei lietuvių rašytojų vis dar pakiša koją. Rytis, priešingai, veiksmo foną tapo meistriškai.

Tokio lengvo romano apie sunkią mūsų praeitį neturėjom. Jo reikėjo. Turim.

Paulius Saudargas, Goda Krukauskienė

KALINIO RIBA

Knygoje „Kalinio riba“ susijungia daugybė autentiškų Gulagą išgyvenusių žmonių istorijų su šiuolaikinio mokslo įžvalgomis. Remiantis liudijimais, istoriniais faktais ir moksliniais tyrinėjimais nagrinėjamos žvėriškos SSRS kalėjimų ir priverstinio darbo lagerių sąlygos, kuriomis kaliniai kas dieną artėjo prie ribos tarp šiapus ir anapus. Ribos, ties kuria balansuodavo ištisus mėnesius ar net metus. Daugelis ją peržengė. Šioje knygoje į Gulagą pažvelgiama lyg į eksperimentinį pragarą, kuriame buvo bandomos fizinės ir dvasinės žmogaus galimybių ribos.

Žodis skaitytojui

Istorinės atminties fronte įtampa niekada neatslūgsta. Geopolitinių vėjų pagairėje esančiai Lietuvai privalu puoselėti savo istorinę atmintį, herojinius naratyvus, rūpintis visuomenės atsparumu priešiškai propagandai. Šiuose frontuose stengiamės kovoti ir mes. Daug metų organizavome istorinės atminties ekspedicijas tautiečių tremties ir įkalinimo vietomis į Sibirą, už poliarinio rato, į Kazachstano stepes ar partizaninio pasipriešinimo keliais Ukrainoje. Taip gimė ir liudininkų atsiminimų pagrindu parengta knyga „ Gulago partizanai“ apie tris didžiuosius sukilimus lageriuose – Norilske, Vorkutoje ir Kengyre. Šias temas plačiai pristatėme šalies mokyklose. Bendraudami su mokiniais patyrėme, kad šiandienos kartai, net neprisilietusiai prie utopinės ir kruvinos Sovietų Sąjungos sistemos, labai sunku įsivaizduoti patirtis raudonojoje epochoje. Partizanų, politinių kalinių, tremtinių, disidentų gyvenimo patirtys ar elementari buitis mūsų laikais sunkiai suvokiama. Taigi ėmėmės naujo projekto pavadinimu „Kalinio riba“.

Knyga „Kalinio riba“ savo turiniu yra dvilypė. Čia, visų pirma, susijungia daugybė autentiškų Gulagą išgyvenusių žmonių istorijų. Išanalizuota daug literatūros šaltinių ir archyvinės medžiagos, naujai pažvelgta į projektui „ Gulago partizanai“ kalbintų herojų pasakojimus, pakalbinti žinomi politiniai kaliniai: kardinolas Sigitas Tamkevičius, ses. Nijolė Sadūnaitė, Petras Plumpa, Antanas Terleckas, Jonas Volungevičius, Prima Bučytė-Petrylienė. Dar labiau suasmeninant istorinį kontekstą, knygoje pateikiami trumpi gyvenimo aprašymai ne tik garsių partizanų ir disidentų, bet ir mažiau visuomenei žinomų kovotojų, kurių prisiminimais remiamasi dėstant temas. Atskleidžiamos ne tik lietuvių patirtys, bet ir nemažai kitų šalių Gulago veteranų atsiminimų, garsių istorikų tyrimai bei labiausiai žinomi pasaulyje apžvalginiai literatūros kūriniai, tokių autorių kaip Aleksandras Solženicynas, Varlamas Šalamovas, Janusz Bardach. Remiantis liudijimais ir istoriniais faktais, nagrinėjamos SSRS kalėjimų ir priverstinio darbo lagerių sąlygos. Šimtai liudijimų suneriami kartu su įžvalgomis, apibendrinimais, visa tai dėstoma atskirose dalyse, kaip „Tardymas“, „Šaltis“, „Badas“ ir kt. Atskirais pjūviais nagrinėjamos ribinės sąlygos, kurias kaliniams teko iškęsti. Greta pateikiami aptarimai, ką šiomis temomis žino nūdienos mokslas.

Pats vyriausias Gulago architektas Josifas Stalinas yra pasakęs: „Vieno žmogaus mirtis – tai tragedija, milijonų – tai statistika.“ Budelio sarkazme slypi tam tikra meninė tiesa. Suvokti sunkiai suvokiamas sąlygas, ko gero, lengviau susitapatinus su individualia istorija, atskleista įtaigiomis meno formomis, nei skaitant mokslinę statistiką. Ar pasaulio auditorija, pasitelkdama meninės įtaigos jėgą, pabandė prisiliesti prie eilinio SSRS sistemos kalinio kančios? Lietuviams niekada nebus gana kokybiškų filmų apie mūsų žaizdotus herojinius naratyvus, tokius kaip partizaninis pasipriešinimas ir tremties legenda, tačiau sovietinį Gulagą patyrė visas internacionalas nuo amerikiečių iki japonų. Ši tema turėtų būti aktuali viso pasaulio auditorijai. Milijonai žiūrovų braukė ašaras, žiūrėdami Roberto Benigni „Gyvenimas yra gražus“ ar Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašą“. Tai plačiai žinomi kino industrijos perlai apie nacių pragarą, tuo tarpu analogiško lygio kūrinių apie sovietinį Gulagą rasti sunku… Gal apie tai kiekvieno skaitytojo lentynoje guli pora bestselerių? Kažin. Individualios Gulago kalinių patirtys nugulusios dulkėmis bibliotekose. Ar šiandieninė karta skaito Aleksandrą Solženicyną? Belieka tik viltis, kad ateities kartos jį ne tik skaitys, bet ir plačiai ekranizuos. Šioje knygoje į Gulagą pažvelgiama lyg į eksperimentinį pragarą, kuriame buvo bandomos fizinės ir dvasinės žmogaus galimybių ribos.

Paulius Saudargas, Goda Krukauskienė

merginos veidas lede

Moderni Ragana

PO LEDU

Magijos nereikia mistifikuoti, ji kasdien gyva kiekvieno mūsų gyvenime. Nereikia nuo jos bėgti ar ją neigti. Nuo vaikystės mane lydi magija. Dar šešerių aiškiai žinojau, kad mano kelias – rašymas. Nesitapatinu su įgytu išsilavinimu ar darbais, kuriuos dirbau. Kartais nebūna tiesioginių skrydžių – kad pasiektum tikslą, tenka daug kartų sustoti skirtingose vietose. Nebebijau būti sudeginta ant laužo. Raganų nebedegina. Galbūt jos išmoko slapstytis. Galbūt garsiai to nepasako, bet jos vis dar čia.

Gyvenimas – lyg užšalęs ežeras. Tu po ledu. Reikia daug pastangų suvokti, kad nesi žuvis, ir pradėti kirsti eketę. Vėliau reikia ne mažiau pastangų jai iškirsti. Ir tik tada galiausiai įkvepi oro. Tik tada supranti, ką reiškia kvėpuoti…

Maža mergaitė Maja bijo sapnų, tačiau ilgainiui išmoksta juos valdyti. Dabar ji nebepriklauso nuo jų. Tai sapnai priklauso nuo Majos. Maja netgi geba sukurti sapnus ir kitiems – sutiktiems vyrams. Ji apsuka jiems galvas ir paklaidina tada, kai šie mano kuo aiškiausiai žinantys, kas bus rytoj.

Įelektrinantis debiutinis moters, žinomos kaip Moderni Ragana, romanas, kupinas šviesių minčių, atvers akis, kad mūsų gyvenimo žmonės ir santykiai tik padeda pažinti ir suvokti pačius save. Jie ateina mūsų apdovanoti, o ne žlugdyti.

Birutė Jakučionytė

MANO KARŪNA NEMATOMA

„Jau pirmoji Birutės Jakučionytės knyga  „ Moteris iš raudonos Audi” buvo skausmingai atvira, apnuoginanti sielą iki pat šerdies. Šioji istorija, pirmosios knygos tęsinys, glumins ar netgi šokiruos dar labiau. Ją skaitant skaudės, nes nori nenori su pagrindine heroja teks viską pereiti kartu: kentėti, abejoti, ieškoti atsakymų ir tuo pačiu gyti. Kils daug prieštaringų jausmų, tačiau ketvirtasis skyrius sudėlios visus taškus. Autorė nelinkusi meluoti net sau, todėl knygoje daug tikros, nesuvaidintos kančios ir nevilties, skausmingos patirties. Manau, kad kenksminga šią knygą skaityti tiems, kurie mėgsta pagražinti tikrovę, linkę teisti ir smerkti, kurie baiminasi pažvelgti į savo sielos gelmes, susitikti su savo juodąja puse, o tai neišvengiama, jei šią knygą skaitai širdimi. Autorės pasakojimas išties paveikus – kartais apima jausmas, kad trūksta oro, negali kvėpuoti, jautiesi tarsi įspeistas į kampą. Jums bus leista lengviau atsikvėpti tik tada, kai skaitysite eilinį pranešimą spaudai apie jos vykdytus socialinius projektus – užvertusi paskutinį puslapį, supratau, kodėl Birutė juos sudėjo į knygą – kad skaitydami neuždustumėm.”

Lina Tamuk

Psichologijos studijos „Menas būti” įkūrėja, psichologė-psichoterapeutė Alicija Eiliakas:

„Nežinau, ar kada nors išdrįsiu išleisti šią knygą”, – prisipažino Birutė dar rašydama ją. Žinau, kodėl. Pažįstu autorę daugiau nei penkiolika metų, tačiau visai neseniai sužinojau tai, kas jai nutiko vaikystėje. Praėjusį rugsėjį drauge keliavome po Glastonbury ir mistinį Avaloną – Žemės jėgos vietą, į kurią žmonės atvyksta gydyti savo sužeistų širdžių. Vieną naktį, kai nakvojome šventojo kalno Toro papėdėje, Birutė pasakojo savo istoriją. Sakyti, kad tai giliai palietė mano širdį, reiškia nieko nepasakyti. Aš buvau apstulbusi! Klausiausi jos suspausta širdimi ir nuostaba – kaip ši moteris, po tokių vaikystės ir paauglystės išgyvenimų, sugebėjo tapti tuo, kuo yra dabar?

Šios moters niekas nemokė, kad nuolatinis baimės jausmas nėra normali ir įprasta kiekvieno žmogaus būsena, kad jos kūnas yra šventovė, o ji pati – princesė ir karalienė, stipri ir galinga MOTERIS. Jau suaugusi, augindama keturis vaikus ir patekusi į seminarą moterimis apie sakraliąją moteriško kūno prigimtį, Birutė bandė ne tik sau, bet ir man aiškinti, kad tai skirta ne jai, o kažkokioms kitokioms moterims. „O kokioms? Kuo gi jos kitokios?” – tada klausiau jos, nes dar nebuvau girdėjusi visos istorijos.

Antroji Birutės knyga „Mano karūna nematoma” – ne tik apie ją pačią, visą būrį artimųjų, draugų ir pažįstamų, bet ir apie kiekvieną, patyrusį fizinį ir psichologinį smurtą. Ar turi ji teisę rašyti apie tai, ką išgyveno ir jautė, būti sąžininga pati su savimi? O gal turėtų visa tai saugoti savyje ir likti „patogi” kitiems?

Manau, kad apie TAI reikia rašyti. Reikia kalbėti ir netgi rėkti, kad tie šimtai, tūkstančiai skriaustų vaikų ir vis dar tebeskriaudžiamų moterų prabustų. Kad žinotų, jog JIE GALI išsivaduoti iš visą gyvenimą lydinčio baimės ir kaltės jausmo.

Birutės kalbėjimas ir rašymas dažnai būna nepatogūs kitiems. Vieni ja žavisi, kiti prisibijo ar smerkia, treti – tiesiog palaiko ir priima, nes myli šią neeilinio likimo ir didelės širdies moterį, kuri nepaisydama viso skausmo, patirto gyvenime, sugeba ne tik pakilti pati, bet ir palaikyti bei įkvėpti kitus. Įkvėpti savo veiksmais ir žodžiais, kurie kartais prajuokina, o kartais pravirkdo, bet niekada nepalieka abejingų. Žmonės myli Birutę, nes mato joje save. Ir kartais nemyli, nes… mato joje save.”

L. Kybartienės nuotrauka

Laima Kybartienė

KORALŲ ŠYPSENOS

Gal tai, ką rašau, nėra itin prasminga, bet gal kam nors bus siūlo galas? Ir tu griebsiesi to siūlo, rasi savyje jėgų pakilti nuo kėdės, išlipti iš lovos ir savo gyvenimo pelkės. Atidaryti duris ir eiti į nežinią su visomis savo baimėmis ir talentais, eiti ir nestovėti vietoje. Eiti!

Laima Kybartienė

Priimk save tokią, kokia dabar esi! Diena tik prasideda, eik į ją mažais žingsneliais, daryk tai, ką turi daryti, lėtai skubėdama, sau nepriekaištaudama, savęs neteisdama ir kartu iš savęs pareikalaudama visko, ką šiandien gali padaryti.

Jei turi tikslą, polėkį ir esi nuoširdus, likimas tau padeda. Kartais stebėtinai viską sudėlioja. Apkabink save jaukiomis mintimis! Daryk, ką gali, nenusivilk tuo, ko negali daryti.

moters eskizas žalių lapų fone

Raminta Lapinskaitė

PALAIMINTOS MOTERYS

„Jei ne mano potraukis ieškoti moteriškuose pokalbiuose atsiveriančios gelmės, šios knygos nebūtų buvusios. Ji – šimtų moterų gyvenimų ir gydančios mūsų bendrystės liudininkė. Eidamos brandos keliu susiduriame su galybe kultūrinių stereotipų ir savų įsitikinimų, trukdančių pajusti, kad viskas – mūsų rankose, kad savojo gyvenimo šeimininkės – mes pačios.

Mes galime daryti įtaką tam, kas nutinka, mokytis, augti. Kiekviena pabaiga – kažko naujo ir svarbaus pradžia, o skaudi patirtis turi galią tarnauti gyvenimui ir meilei. Jei pažadėsi save mylėti, kad ir kas nutiktų, žvelgti į šioje knygoje atsiveriančias tiesas kuo švelniau, tuomet jos puslapiai taps rūpestingomis rankomis, vedančiomis tave į priekį.”

Raminta Lapinskaitė

Autorė jautriai ir atvirai kviečia pažvelgti į moterų bendrystę, kūniškumą, savitumą. Šioje knygoje atsakymų ras moterys, keliančios moteriškumo ir savivertės klausimus, skyrybų ir kitokią krizę išgyvenančios, galų gale visos, ieškančios gilesnio ir tikresnio santykio su savimi bei pasauliu. Daug dėmesio knygoje skiriama saviugdos gairėms, kurios padės plėsti požiūrį, kurti ryšį su savimi, rasti naujų vidinių resursų ir įgalinti save naujiems pasirinkimams.

Raminta Lapinskaitė – saviugdos trenerė ir egzistencinio koučingo specialistė, savo mokymuose nuo 2014 m. padedanti moterims atrasti naujų būdų būti (su) savimi – švelniau, labiau pasitikint, jaučiant vidinę taiką ir artumą sau. Pagrindinė autorės žinutė – mylėkime save už tai, kas esame, užuot be paliovos priekaištavusios už tai, kas nesame. Tai mūsų raktas į pilnakraujį ir širdžiai mielą gyvenimą.

jaunuoliai ant stogų žaidžia slėpynių

Kristina Baubinaitė

SLĖPYNĖS ANGLIJOJE

Romanas „Slėpynės Anglijoje“ griauna nusistovėjusius stereotipus apie Jungtinę Karalystę – daugelio lietuvių svajonių šalį. Kapitalizmo ir vartotojiškos kultūros persmelkta britų kultūra, rasizmas tautybės pagrindu ir multikultūrinės visuomenės mitai. Modernios vergovės pinklės Piterboro mieste, Rytų Anglijoje. Meilė ir išdavystė, žmogiškumas ir tikra draugystė. Santykis su likusia Lietuva, Tėvynės ilgesys ir šimtmečio dilema – grįžti ar vis dėlto pasilikti? Su didele meile visiems rytų europiečiams knygoje pasakojama tai, apie ką daugelis emigrantų linkę nutylėti. O kaip gi ten, Anglijoje, yra iš tiesų?

„Šios knygos tikslas bus pasiektas, jei bent vienas dvyliktokas, svajojantis apie emigraciją, prieš išvykdamas bent jau atliks rimtus namų darbus, o Justo mama galų gale paskambins sūnui į Angliją rimtai pasiteirauti, kodėl jis ir vėl negrįžo Kalėdoms. Ką gali žinoti, gal pateko į modernios vergovės pinkles ir nebeturi paso?”

Kristina Baubinaitė

autorius dykumose

Tomas Kriščiūnas

500 DIENŲ SU SAUDO ARABIJOS PRINCU

„Patogiai įsitaisiau odiniame lėktuvo krėsle: prasideda mano kelionė į naują pasaulį, naują gyvenimą” – tai pirmasis ir intriguojantis šios knygos sakinys. Juo prasideda įtraukiantis pasakojimas apie knygos autoriaus ir pagrindinio veikėjo Tomo Kriščiūno gyvenimo veidrodžio trapumą, ambicijų klystkelius ir išmoktas pamokas, norint įsitvirtinti painiame ir sudėtingame verslo pasaulyje.

Ilgus metus aktyviam versle praleidęs, būdamas sėkmingu pirmaujančios rinkoje bendrovės vadovu, autorius pasakoja intriguojančią istoriją, kaip didelės ambicijos ir užsispyrimas norint pradėti savo asmeninį verslą – sukurti itin madingų kavinių tinklą, gali smogti su didžiausia jėga ir apversti tiek asmeninį, tiek profesinį gyvenimą aukštyn kojomis.

Graži idėja, įgavusi kūną pasaulinės ekonominės krizės metu, sparčiai plinta po visą šalį – atidaromi nauji kavos namai didžiausių Lietuvos miestų prekybos centruose, imami milžiniški kreditai norui toliau plėstis ir įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, asmeninės gerovės augimas netrukus virsta pelenais. Žlunga ne tik verslas, bet ir ilgai puoselėti asmeniniai santykiai.

Tikrais faktais paremtoje lietuvio istorijoje „500 dienų su Saudo Arabijos princu” pasakojama kaip pradėtas paieškų kelias, nukritus iki “dugno”, bandant keltis bei tiestis po patirtų smūgių ir klijuojant paskutines likusias realybės duženas, nuveda šios kelionės autorių į visai kitą kultūrą – į Saudo Arabijos ir Bahreino Karalystes, kur jis tampa asmeniniu Saudo Arabijos princo patikėtiniu plėtojant archyvavimo verslą. Nepalaužiamas vieno žmogaus užsispyrimas, tikėjimas, stiprybė bei susikaupimas, nuoširdumas ir atvirumas padėjo žengti link naujo pasaulio, naujo suvokimo apie gyvenimą, kuris niekada nebebus toks, koks buvo.

Verified by MonsterInsights