Lina Žalytė

Troba

Kartą prieš dvidešimt metų viename kalvotame kaime sutikau keistą moterį. Į kalnus tempiau sunkią naštą ir net nenutuokiau, kad pati prieš savo valią apsistosiu žilagalvės senės troboje. Vaikštinėjau kalnų upės takeliais, tarp beržų keružių, samanų ir milžiniškų akmenynų, jausdama tyrą šiaurės vėją. Džiaugiaus tik gamtos prieglobsčiu, žmonių čia nė iš tolo nesigirdėjo. Kaimas, iš kurio atvykau, buvo už penkiolikos kilometrų. Nusileidusi nuo stačios kalvos netikėtai patekau į anksčiau žemėlapiuose nepažymėtą vietovę. Šunys aplojo mane, varnai nukranksėjo nešini žinia apie mano atvykimą. Apie gyvastį kalnų tarpekliuose. Ši vieta glumino ir kėlė šiurpą. Prie mažų sukrypusių trobelių lojo šunys, tačiau žmonių vis dar nesimatė. Tuomet ant tako išdygo ji. Sukumpusi senyvo amžiaus moteris, pasirėmusi lazdele. Jos plaukai, kažkada juodavę lyg žemė, dabar buvo žili, tarsi apibarstyti pelenais. Troškau ištrūkti iš šios moters akių juodulių, tačiau vis dar stovėjau sustingusi ir spoksojau lyg apuokas. Ji irgi tylomis stebeilijosi. Daug reginčiomis akimis, tarsi plėšrūnės žvilgsniu, moteris skrodė mane kiaurai. Tačiau prakalbo švelniai lyg motina:

– Vaikeli, pasiklydai? Užeik į mano trobelę arbatos, sušilsi, – jos išalkusios akys žvelgė rūpestingai. „Turbūt ši vieniša moteris gyvena suklypusioje trobelėje su tokia pat sena, kaip ji, kate“, – kurį laiką stovėjau sustingusi ir dvejojau, bet senoji kantriai laukė mano atsakymo. Nieko nesakydama, praradusi amą, patraukiau paskui tamsiąją moterį. Ji turėjo savyje man nesuprantamos galios, ir aš tegalėjau paklusniai sekti jos suvargusiomis pėdomis.

Ėjome ilgai. Kirtome tarpeklius, plaukėme kalnų upėmis, bridome per akmeningus upelius. Jų vanduo tryško žalsvai mėlynas ir skaidrus, tyras ir šaltas. Tuomet gerai mačiau dangaus spalvą ir šviesos blyksnius, nutvieskusius kalnus. Buvo skaidru ir šilta. Mintys nebesivėlė. Nurimo. Upelių šniokštimas gludino jas, šildė saulėje. Tačiau kelias vingiavo žemyn į niūrų tamsos gaubiamą mišką, vešli žaluma aplinkui tirštėjo akyse, akmenų priverstas keliukas žėlė minkštomis samanomis. Kiek akys įžvelgė – krūmuose sruvo raudonų nematytų uogų kraujas. Galiausiai sutemo taip, kad temačiau mažą žiburiuką tolumoje ir girdėjau moters bilsnojimą lazdele į žemę. Buvau lyg neregė. Sekdama garsą, ėjau vis tolyn. Tuomet lyg sapne panirau į juodą tirštumą, skindamasi kelią, skruostais jutau tirštą uogienę, trenkiančią smala. Tarsi būčiau murkdžiusis dumble. Grimzdau į pelkes – mano kūną pasiglemžė liūnas, rankos vis dar stvėrėsi kiminų, tačiau kūnas sunkėjo, mirko, šlapo, pildėsi tamsiu vandeniu. Galiausiai panirau. Viską apgaubė tamsa.

Nubudau gulinti medinėje lovoje, šalia garavo arbata ir degė vaškinė žvakė. Moteris supdamasi krėsle mezgė kažkokius storus tankius mezginius, panašius į tinklą. Jos veidas dvelkė ramybe ir susikaupimu. Pamaniau, jog čia ne toji senyva moteris, plėšrūnės žvilgsniu. „Galbūt ji mainė pavidalus“, – šmėstelėjo mintis. Jos akyse atsispindėjo tik rūpestis, motiniška šiluma ir gerumas. Pamačiusi, kad atsibudau, senoji akimirksniu metė mezginius ir pakėlė puodelį man prie lūpų. Karštas skystis nudegino lūpas. Moters akys sublizgo. Tyčia mane pagirdė per karštu gėrimu. Tačiau kalbėjo vis dar nuolankiai: siūlė man skaniausią maistą ir gėrimus, suplukusi spaudė įvairių gėrybių syvus. Stebėjausi – iš kur žilagalvė kalnuose turi tiek daug spalvotų vaisių: ryškiai raudonų, geltonų, sodriai žalių. Ji kažką pjaustė, trynė, mygo, lupo, kočiojo ir iš lipnių gabalėlių spaudė košes. Moteris kišo, grūdo tirštą masę man į pravirą burną, dėjo ant kaktos, lūpų, skruostų, tepė koše smakrą, jutau salsvą kvapą, kuris aštriai dvelkė nuo jos sijono ir prijuosčių. Negalėjau pasipriešinti, trūko jėgų. Nejutau nei rankų, nei kojų, negalėjau kalbėti, lyg vis dar būčiau stovėjusi ten kalnuose be amo ir žiūrėjusi į jos akis – tamsias kiaurymes. Į pravirą burną, lyg seno medžio uoksą. Į skruostus – gruoblėto medžio žievę ir delnus – tuos girgždančius medinius pagaikščius, kviečiančius eiti į vidų. Vėliau ji virė žolių nuovirus. Tiršti garų kamuoliai pripildė visą trobelę. Trenkė aliejais, tepalais, derva ir taukais. Buvo taip karšta, kad panėriau į kaitrią liepsnojančią ugnį, išvydau šokančias ugnines lapes, veidu sruvo prakaitas. Buvau kaimo dūminėje pirtyje, kur senos kaimo moterys iki paryčių vanojo senus raukšlėtus lyg obuoliai kūnus. Muilino nutįsusias krūtis, storus pabliuškusius pilvus, visos sukaitusios garsiai ūkė iš džiaugsmo. Kalbėjo man nesuprantama kalba, labiau dainavo, tęsė ilgus garsus, spygavo ir cypavo. Prunkštė it kumelės. Tuomet viena senoji laumė delnais palietė man skruostus ir aš surikau lyg nudeginta žarijų.

Atsibudau besanti toje pačioje trobelėje. Kantriai šypsodamasi senyva moteris delnais glostė man veidą. Ji buvo panaši į šnypšiančią gyvatę geliančiomis akimis. Bet tik savo akimis, suvytusiu kūnu ji neišdavė nieko priešiško, atvirkščiai – rodė vien palankumą ir dėmesį. Aš vis dar nepratariau nė žodžio. Seniai betariau žodžius – kai senoji kvietė mane į savo trobelę sušilti, dar galėjau jai atsakyti balsu. Paskui viską apgaubė tamsa. Atmintis buvo iššluota žagarine šluota. Lyg perplaukus užmaršties upę. Galbūt moteris mane plukdė ne vieną dieną – atsibudus pajutau žolių ir vandens kvapą, plaukai ir drabužiai permirko ne tik prakaitu, bet ir jūra.

Pro trobelės apmusijusį langeliūkštį mačiau ant medžių kamienų padžiautus žvejų tinklus. Tuomet išgirdau žingsnius. Mudvi buvome ne vienos. Aš pamačiau jauną ir gražų, tamsaus gymio vyrą. Tai jo tinklai džiūvo ištempti ant medžių. Jiedu su senyva moterimi man pasirodė neatsiejami, įaugę vienas į kitą – taip medžiai kartais susipina, taip piktžolės apsiveja gėles. Jiedu, tarsi vienas kito tęsinys, elgėsi tarpusavyje labai švelniai, beveik kaip sutuoktiniai, tik vyras atrodė daug jaunesnis. Jis buvo moters sūnus. Nuolankus ir tvirtas moters žvilgsnis įspėjo, kad šis vyras yra jos turtas ir vienintelis gyvenimo tikslas, džiaugsmas ir rūpestis, kančia ir laimė, kad tik dėl jo nuėjo šitiek kelio ir amžiaus. Sudiržusios rankos švelniai glostė jo nugarą, šis žiūrėjo pro vienintelį apmusijusį langelį susigūžęs, lyg papuolęs į žvejų tinklą, kurį pats kas rytą užmesdavo išplaukęs valtimi į atvirą jūrą. Jis visuomet grįždavo pas motiną, nuolankus ir nešinas žuvimi. Senoji tylomis skrosdavo žuvų vidurius, kurie tikšdavo ant aslos, kraujas susigerdavo į pradvisusią žemę. Kruvinomis rankomis motina sergėdavo sūnaus miegą. Ilgai palinkusi žiūrėdavo į sūnų, lyg kelerių metų vaiką, pilnomis rūpesčio akimis, bandydama įžvelgti ir nubaidyti blogus sapnus nuo mylimo akių.

Kasdien motinos mezginiai sunkėjo ir raitėsi trobelės kertėse. Tai buvo šilti megztiniai sūnui. Tinklai vaikui ir žuvims. Kas rytą ji keldavosi prieš patekant saulei ir ruošdavo valgius savo mylimam vaikui. Tuomet, jam išplaukus, ilgai nerimastingai rymodavo prie lango. Paklaikusiu žvilgsniu, klykdama lyg žuvėdra, lėkdama tarsi plėšrus sakalas, maitvanagis, ji skraidė virš jūros ir sūnaus galvos, dejuodama lyg mirusių vaikų vėlės ant laivugalio. Motina buvo visur sūnų lydinti dvasia. Tuomet vyras, paniręs į šiltą gimdyvės pilvą, ramiai palaimingai šypsodavosi. Ir ji, naminė pelėda, papurčiusi švelnias plunksnas, nurimdavo ir iš laimės šviesdama skrisdavo kartu su savo vaiku į šiltą, pūkais klotą uoksą.

Sūnus kalbėjo motinos išmoktais žodžiais ir mintimis. Nematė čia kitų žmonių ir realybės. Kai pastebėjo mane, pasimetė lyg mažas vaikas, spruko į kertę ir įsipainiojo į besirangančius lyg gyvatės žilagalvės motulės mezginius ir parkrito. Tuomet jutau savyje daugiau jėgų ir prapliupau skambiu garsiu juoku, motina ir sūnus krūptelėję atsisuko į mane pelėdos akimis. Nutilau, ir namus ilgam užplūdo nejauki tyla. Vyras buvo žvėris, pasiruošęs ir bėgti, ir pulti, jei reikės. Jis tankiai kvėpavo. Tuomet motina ramiu švelniu balsu kažką tyliai pasakė, apgaubusi jį meile ir šiluma, išlydėjo į virtuvę. Ilgai girdėjau kaip ji verda viralus ir tarškina puodus, negaliu tiksliai pasakyti, ar negirdėjau ir murmesio, sklindančio nuo puodų. Garsas buvo panašus į vienodą monotonišką dunksėjimą, kaip tuomet, kai ji mane vedė takeliu, bilsnodama lazdele.

Gyvenau trobelės tamsoje ir šešėliuose. Tarp juodų raganos puodų, mezginių ir viralo. Kasdien matydavau išdžiaustytus žvejo tinklus, ant jų kartais krisdavo saulės šviesa. Motina dažnai ateidavo prie mano lovos, visuomet ko nors nešina. Jos apsilankymai man tapdavo atgrasūs. Nuo jos buvimo šalia, įdėmaus žvilgsnio, tiriančio mano būklę, nuotaikas ir net rodės – mintis, įsitempdavau lyg laukinė katė.

Vieną dieną ir aš gavau dovanų storą mezginį, tankų kaip tirštas dumblas, į kurį pakliuvau jos vedina. Mandagiai padėkojau ir pasimatavau. Apsivilkusi megztinį jaučiausi kaip žuvis tinkle. Buvo tvanku.

Trobelėje visuomet trūko oro. Troškau kuo greičiau iškeliauti į kalnus. Ne kartą mąsčiau, kodėl čia atsidūriau, ir ką reiškė tie du žmonės, taip dažnai panašūs į du susigūžusius gyvius.

Sykį ryte nubudau jausdama troškulį. Tarsi į dar vieną sapną. Regėjau sūnaus motiną. Ji buvo pusnuogė, ilgos sunkios krūtys tabalavo aplink pilvą, kai ji dideliame dubenyje kažką įnirtingai minkė. Pamaniau – minko duonai tešlą. Jos akyse mačiau įsiūtį. Pykčio demonus. Ji nenujautė esanti stebima, galėjo išlikti savimi. Pikta kaip angis. Nustebau. Nors ir vėl rodės mačiau kitą moterį, šios plaukai buvo šviesesni. Piktoji atsisuko į mane gyvatės akimis, pasiruošusi sukapoti į gabalus, suminkyti viską, kas pasitaikys po ranka. Ji minkė pyktį ir įsiūtį. Buvo nuoga ir gyvastinga. Pamačiau tikrą, tuo metu rodės nekintamą, jos pavidalą, esmę, kurią slėpė motiniška šiluma ir rūpestis. Dabar ji buvo labiau demonas nei žmogus, net pasirodė, kad pamačiau šio padaro grindimis slystančią uodegą, bet nežinau, ar tikras buvo mano regėjimas. Vis dar karščiavau. Sūnaus motina kasdien man ant galvos vyniodavo šlapius skudurus, tarsi norėdama mane paversti kažkuo netikru, sušlapusia nuo lietaus baidykle iš skarmalų, jos mylimam paukščiui baidyti. Ir jai sekėsi. Jos baikštus žvėrelis anksti ryte patraukdavo žvejoti, visuomet stengdavosi nesutikti mano akių, vakare, nudelbęs savuosius akių šulinius, kuo greičiau smukdavo pro mane į guolį miegoti, iki kito ryto.

Tądien nubudau girdėdama švelnų lyg giesmė pokalbį. Jie kalbėjosi tarsi čiurlenantys upeliai ar paukščiai, suokiantys vienodą sutuoktuvių giesmę. Negalėjau suprasti žodžių, lyg jie būtų kalbėję nesuprantama man kalba. Ilgai taip klausiausi ir mane po truputį lyg vanduo apsėmė neganda. Negandos nuojauta. Buvau čia tiek ilgai, jog neliko kitos tikrovės, tik ši – sūnaus ir motinos gliti, pelėsiais pridvisusi, tamsa apgaubta būtis. Aš nesuvokiau kiek praėjo laiko, savaičių, metų. Voratinkliais apipinta šneka, buitis, nuo ryto iki vakaro, nuo saulėlydžio iki saulėtekio vis ta pati baugi jųdviejų giesmė, sukėlusi ar tęsusi man ligą. Aš negalėjau vaikščioti. Vis dar nejaučiau kojų. Nors rankos po truputį atitirpo, lyg plonėjantys varvekliai. Galėjau jausti šiurkštų motinos mezginį, tuos rankas plėšančius audinius, įaustą pyktį ir skaudulius. Jie degino man rankas. Šios buvo pūslėtos. Pūslių padaugėdavo po nakties, kai vakare senoji ragana tepdavo mano kūną smirdančiais tepalais, dvokiais skysčiais ir košėmis. Ilgainiui jie apsiprato su manimi kaip su naminiu šunimi. Pakalbindavo, paglostydavo galvą, kartais girdėdavau miglotus paguodos žodžius. Suprasdavau tik motiną, sūnus kalbėdavo neaiškiai, po nosimis supindamas balsius ir priebalsius. Sykį baugiai priėjo prie lovos ir akies krašteliu ėmė mane stebėti. Pamatęs, kad atsimerkiau, nusisuko. Kai vėl atsisuko, kažką suvebleno savo kalba. Jo akys buvo geros ir silpnos, lyg stikliniai indai – trapūs, dūžtantys. Jis buvo toks liguistas ir gražus. Kasdien lyg laukinis šuva prieidavo žingsniu arčiau. Sūnus pratinosi prie manęs, pamažu įsileisdamas į savo motinišką tikrovę, trenkiančią senomis mazgotėmis, surūgusiais indais, apiplėkusiomis lubomis, amžina prieblanda, tvaiku ir viralais. Kokia begalinai šviesi, akinanti turėjo būti jūra, į kurią leisdavosi žvejoti šis vyras! Pavydėjau jam vandens ir dangaus. Nors jūra sūnaus neišlaisvino, ant kranto visuomet laukdavo ji – užsivyniojusi ant galvos margą skarelę, susisupusi į apsiaustus, plati kaip vandenynas, siūbuojamas vėjo, kartais – žaisminga kaip jaunamartė, o kartais – šimtmečio senumo rūstybės kalnas. Sūnus numetęs tinklus ant žemės puldavo į motinos šiltą platų glėbį, viralais pradvokusias prijuostes ir vaikiškai įsikniaubdavo į krūtinę, o kartais jau kaip suaugęs vyras paglostydavo jos plaukus, pabučiuodavo kaktą.

Iš motinos pasakojimų sužinojau – kadaise ji turėjo ir dukrą, tik ši nusiskandino jūroje. Sakė buvusi labai nelaiminga. Kai daugiau galėjau kalbėti, paklausiau apie jos vyrą, tačiau ši nusuko bereikšmį žvilgsnį, numojo ranka ir pasakė, kad jo niekada nebuvo.

Mėnesių mėnesiais, o gal metų metus gulėjau jų sudvisusioje lovoje, naktimis pilama prakaito, veikiama motinos nuodų ir, kaip ji pati ne kartą dievagojosi – vaistų, padėsiančių atgauti jėgas. Tereikia dar truputį palaukti. Tačiau jėgos iki galo taip ir negrįždavo. Rytais pasijusdavau geriau, netgi įstengdavau atsisėsti lovoje. Galiausiai po truputį ėmiau suvokti, kad kažkas čia ne taip. Man nuolat sopėjo sunkią it pelų maišas galvą. Storą pilvą apjuosusi gėlėtom prijuostėm, motina nesiliovė man kimšusi į burną maisto ir neregėtų skanėstų. Ėmiau pilnėti kaip mėnulis. Apėmė nerimas, jog pavirsiu storu gulinčiu bulvių maišu.

Tuomet galvoje sukosi vienintelė mintis – kaip ištrūkti iš šios sudvisusios trobos. Pirmiausia ėmiau vengti jos maisto. Verčiau sūnaus paprašydavau paduoti įvairiaspalvių vaisių. Moteris pyko, tik stengėsi to neparodyti. Senoji toliau šypsojosi ir meiliai kalbino valgyti jos košes. Žilagalvė žvilgsniu kaustė, rakino mane prie lovos. Kam? Kodėl? Kad tapčiau purvinu storu megztiniu trobos kertėje? Ar kad prablaškyčiau jos laukinį sūnų? Nei vyrą, nei vaiką, kasdien regintį, bet vis dėlto nematantį jūros ir savo gyvenimo.

Nakties gelmėse galiausiai įsiutau lyg vėtra. Išbėgau į girią, rodės nuo mano kauksmo medžiai ims virsti. Buvau nuoga, jaučiau kiekvieną savo virpantį raumenį. Basos pėdos lietė įmirkusią nakties žemę. Alsavau drėgme, kvėpavau miško šaltinių gaiva. Akyse temo, svaigo galva, pynėsi kojos, tik troškimas gyvuoti gynė į priekį. Miško paklotėje šiugždėjo miegantys žvėreliai. Vos girdimai suūkdavo naminės pelėda. Ilgai lėkiau net nenutuokdama kur, aklai skrosdama tamsą lyg strėlė, paleista godaus medžioklio. Staiga užkliuvau už milžiniško kelmo ir kūliais apsiverčiau. Sopėjo visą kūną, maudė rankas ir nubrozdintas kojas. Gulėjau, rodos, visą amžinybę. Atsitiesus net sutratėjau iš pykčio, it sausas drevėtas medis. Kur mane gynė ši naktis, kur mane vijo?

Toliau bėgau pavirtusi senu įniršusiu vilku, medžių šešėliai slinko pro šalį kaip paniurę vaiduokliai. Alsavau ir ieškojau. Klaidžiojau visą naktį ieškodama moters kūno. Trobelėje jos nebuvo. Nusileidau žemyn link tarpeklio, netoli šniokščiančios kalnų upės. Moteris, apsigobusi nublukusia skara, pasilenkusi prie vandens velėjo drabužius. Šalia buvo pasidėjusi gniutulus savo ir sūnaus sudvisusių rūbų. Jie, šlapi ir susivėlę vienas su kitu, atrodė lyg sena maita. Moteris pajuto mane už nugaros ir atsisuko tuščiu žvilgsniu. Nuo jos plūstelėjo baimės kvapas sumišęs su prakaitu. Gerai užuodžiau. Niršau. Urzgiau. Sekiau akimis jos judesius. Laukiau. Moteris paleido iš rankų drabužių gniutulus. Šie tekštelėjo ant šlapios žemės. Stovėjo bejėgė ir sustirusi senė. Lyg nudžiūvusi medžio šakelė. Senė. Pagalvojau. Kaulėta kvailė. Galiausiai ryžausi šuoliui. Suleidau dantis į senos moters kaklą, lyg nusvirusią šaką, pajutau tirštą, kaip jos šleikščiai saldžios uogienės, kraują, trenkiantį demonais ir nuodais, prakaitu ir senu tvaiku. Žemė dundėjo. Jūra daužėsi į akmeninę pakrantę, siūbavo tarp krantų lyg nebetelpantis į lopšį peraugęs vaikas. Žuvėdros dejavo it nelaimingos žmonių sielos. Vienai iš jų aš išplėšiau širdį ir sūnų. Sutraukiau storus mezginius ir apvijau jai aplink galvą.

Ryte nubudau pajutusi jūros dvelksmą. Buvo neįprastai tylu. Atsisėdau lovoje. Pajutau savo rankose ir kojose tekančią gyvybę ir šilumą. Galėjau judėti! Buvau tokia lengva ir mačiau šviesą pro langą. Tekėjo saulė – rytiniai spinduliai skverbėsi į šią niūrią irštvą. Apsidairiau. Troboje nieko nebuvo. Pirmą kartą atsidūriau šioje gūžtoje viena! Atsistojau lyg nubudusi iš ilgo tamsaus įmygio. Pavaikščiojau po kambarius. Raganos lova buvo sujaukta, neįprastas chaosas tvyrojo kambaryje, lyg naktį čia būtų rangiusis milžiniška gyvatė. Drabužiai sumesti ant žemės, susigarankščiavę lyg gyvatės oda. Kažkas šastelėjo prie lango. Krūptelėjau – įskridęs blaškėsi margaspalvis drugelis, sparneliais šnarėdamas į stiklą. Sunkiai atidariau langą, kuris vos neiškrito kartu su rėmais, cypdamas ir vaitodamas, lyg raučiau supuvusį dantį. Kambaryje dvelktelėjo jūra, išgirdau ošimą. Sudulkėję namai, rodos, kvėptelėjo sunkiai ir staigiai. Aprimo. Pro langą, tarsi iš burnos, išskrido nerami siela. Apsidairiau. Visi daiktai, suolai, pakampės, rodės, merdėjo čia metų metus. Stalas – pajuodęs, papilkęs, įsigėręs motinos ir sūnaus srebiamo viralo, rodės kiek prašviesėjo. Daiktai palengva prisipildė šviežio metų metus nejausto oro.

Išėjau į kiemą. Tvora, vos įžiūrima aukštose tankiose žolėse, pilkavo tarytum kelio ženklas. Varteliai, išvirtę kaip girtuokliai, gulėjo čia pat griovyje. Nusistebėjau. Kiemas rodėsi daugybę metų negyvenamas. Nė ženklo, nei pėdsako, kur išsidangino motina ir sūnus. Palengva ėmiau leistis akmeniniais laipteliais, palikdama šią sudvisusią trobą su tankiais mezginiais, besirangančiais agonijoje. Atsigręždavau. Rodės troba, senomis pavargusiomis akimis, žilais antakiais, apsamanojusiu pakaušiu stebi mane nueinančią. Regis, net išgirdau atodūsį.

Upė

Aš nežinau,

Bet žino upė. (…)

Kazys Bradūnas

Mano senelis Petras gyveno mažame miestelyje prie Nemuno. Gotikinėje bažnytėlėje, su iškilusiu virš medžių smailiu bokštu, galingai virpėdavo žinomo meistro sukurti vargonai. Jie lyg miestelio plaučiai – kvėpavo giliai ir tankiai. Sekmadieniais po mišių gatvelėmis pasipildavo žmonių skruzdėlynas.

Tuomet senelis buvo dar visai jaunas, išvaizdus tamsiaplaukis vyras. Po mišių nenoromis išeidavo paskutinis – bažnyčios chore giedojo jo mylima Ona. Tankiais banguojančiais plaukais, jauno mėnulio šypsena, ji angeliškai giedojo miestelio pavargėliams, senukams ir vienam kitam jaunam. Mano senelis sulaukdavo, kol Ona pagiedojusi žvilgterės žemyn, tada nedrąsiai pamojuodavo savo suglamžyta skrybėle, ir lėtai pėdindavo namo. Ona juokdavosi. Apsupta kitų moterų giedotojų, apsimesdavo, jog niekas nepastebi jų nebylių susitikimų žvilgsniais.

Juodu ilgai nesikalbėjo. Vis nedrįso, bijojo būti ne taip vienas kito suprasti. Ona, pasipuošusi gelsva gėlėta suknele, dažnai vaikščiodavo palei Nemuno vingius, stebėdama besipešančius kirus, gulbes, suplaukusias užutekyje, ir žmones, tingiai vaikštančius pakrante, mintis plukdančius, kaip upė – savo vandenis. Iš lėto. Raminančiai. Moteris žinojo, kad Petras – žvejys, ir upėje praleidžia daugiau laiko nei ant kranto. Turi mažą medinę valtelę, kurią pats pavasariop kruopščiai nudažo tamsiai rudais aliejiniais dažais. Kai prižuvauja pakankamai laimikio, neskuba atgal į krantą. Stebeilijasi į vandenis. Kaip iš lėto supasi valtis. Mažas bangeles atgena lengvas vėjelis.

Ona vaikštinėja ir laukia. Nežinia kelia nerimą – ką laukimas atneš?

Paukščiai pakrantėje. Vasaros šlamesiai nendrėse. Krykštaujantys vaikai pievoje gaudo vienas kitą, skriedami greičiau už vėją. Bumbsintys sviediniai į gydyklos sienas. Senyvas moters balsas, nepiktai barantis išdykėlius. Kirai, klykaujantys ir keliantys dar didesnį ilgesį. „Kada mano žvejys parplauks į krantą? Gal jis manęs vengia, aš jam atgrasi, o gal turi kitą moterį? Gražesnę, linksmesnę ? Negali būti, aš taip mėgstu juoktis, krykštauti, stebėdamas mane, jis šypsosi tokia tyra šypsena. Petras juk sugrįš su žuvų laimikiu. Tik diena jau į pabaigą, o jo vis dar nėra. Ar nuplaukė iki laikinosios sostinės? Dar toliau? Nejaugi neparplauks šiandien?“ Paukščiai pievose. Gulbės nendrėse. Kirų klyksmai. Vasaros vėjas moterų plaukuose.

Pakrante eina ir eina žmonės, jie nieko nesineša. Tiesiog eina. Nes yra upė. Švari, plukdanti savo vandenis ir žuvis. Žmonės, pilni minčių, lyg upė – žuvų, neša toli savo laimikius. Upės spindesys ryškiausias anksti ryte, patekant saulei. Petras mato. Jis atsikelia dar prieš auštant, nešinas kibirėliu, atriša valtį. Įstumia į vandenį. Žmonių dar nematyti. Tyliai pliaukši uodegomis žuvys. Sužybsi sidabru virš upės. Nemunas plukdo savo vandenis toliau, nei siekia žmonių mintys. Petras tylus, nuščiuvęs stebi upę. Valandų valandas supasi ant bangelių. „Ar Ona manęs laukia? Kažin kiek parnešiu žuvų, ar ji pamatys? Jai atiduočiau laimikį, tegul doroja. Paskui savo mažam kambarėlyje lūkuriuoja, kol čirška aliejuje kepama žuvis, skleisdama visame bendrabutyje savo troškų kvapą. Tada sulekia kitos merginos, visos klega, Ona neša žuvį ant savo mažo sukrypusio staliuko, ragauja taukuotais pirštais, blizgančiom lūpom. Kokia ji graži. “

Upė plukdo senelį. Valtyje pilna žuvų. Jos plaka uodegom, žybsi sidabru. Kokia giedra diena. Metas į krantą. Petras apsuka valtį, ilgai vinguriuoja tarp Nemuno kilpų – toli bus nuplaukęs. Srovė pamažu jį neša atgal į miestelį. Atplaukęs netoli bažnyčios, velka valtį į krantą. Jaučia malonų nuovargį. Sunkūs žuvies krepšiai spaudžia delnus. Petras skuba į savo namelį, prisiglaudusį netoli vandens. Langai lyg žydros akys žvelgia į upės pusę. Trobelė mažulytė, sukrypus, gelsvi dažai jau gerokai aptrupėję.

Vėlus metas. Onos ant kranto nematyti. „Ryt vėl mišios, pabūsiu iki galo, – ryžtasi senelis, – ir tada mudu pasikalbėsime. Apie vasaros saulę ir upę.“

Rytas išaušta šiltas, švelnus vasaros vėjelis kedena beržų plunksnas. Petras pabunda paryčiu. Vis dairos pro langelį, prie upės nei vieno žmogaus. Tik kirai bunda spigiais balsais. Sumiauksi katė, prašydama ankstyvų pusryčių. Petras pasirąžo. Mano senelis dar jaunas, kupinas jėgų, kasdien prausiasi lediniu vandeniu, kurį vakarais semiasi iš netoli miško esančių šaltinių. Dirsteli į laikrodį, džiaugsmingai pašoka ir puošniausiais drabužiais apsitaiso. Nepamiršta savo pilkosios skrybėlės ir ilgo apsiausto, išlekia laukan, net skvernai plevėsuoja. Eidamas paupiu sulėtina žingsnį – iki mišių marios laiko. Jaučiasi pakylėtas, pasitiki savimi, pakeliui iš senyvos moteriškės, tiesiog gatvėje sėdinčios ant mažos kėdutės, nusiperka rožių puokštę. Miestelio moterys atsisukinėja į Petrą ir vylingai šypsosi. Gražus ir jaunas mano senelis…

Bažnyčioje jau sugužėjo moterėlės gėlėtom skarelėm. Visos šiugžda, šlama, šnibžda miestelio naujienas. Ne viena nužvelgia Petrą, kuždasi ir juokiasi. Prie altoriaus nuplevena stambus klebonas, žegnojasi. Prasideda mišios. Petras neatsimena kiek kartų klaupiasi ir vėl stojasi, klaupiasi ir vėl stojasi, žegnojasi ir žegnojasi, nieko aplink nematydamas, tik girdi tą angelo balsą, kurį visada atpažintų iš šimto kitų. Visą amžinybę jos klausytųsi. Atsipeikėja, kai bažnyčios suolai ištuštėję, altorius tylus ir kvepiantis smilkalais. Viršuje, ties bažnyčios choru, girdisi žingsniai ir moterų šnabždesiai. Mediniais laiptais leidžiasi Ona – pasirišusi rausvą skarutę, gėlėta suknelė pinasi tarp kojų. Nebyliai šypsosi, skruostai nuraudę, akys baugščiai dairosi aplink. Petras lėtai pakyla nuo suolo ir prisiartina prie moters. Be žodžių įteikia gėles, akimirką nuščiuvęs žiūri į dangiško melsvumo moters akis, tada drąsiai paima Oną už rankos ir išsiveda iš bažnyčios.

Nemunas lėtai plukdo savo vandenis. Išsupa valtis ir pulkus ančių. Ir taip daugybę metų. Plukdyme atsispindi istorijos tėkmė. Upė išsupa kartų kartas. Išsupa žvejus. Jų senelius. Jų tėvus. Vaikus. Brolius. Seseris. Perkelia į kitą krantą. Visą amžinybę. Plukdo ir plukdo. Sielius ir sielas. Į anapus. Valties irklai neria į tirštus istorijos vandenis, vingius, kilpas, užneša, užtvindo užmaršties dumblu. Išneršia žuvimis žvejo valties dugne.

Ona ir Petras eina pakrante susikibę rankomis, laimingi kaip užsimiršę žaidžiantys vaikai. Ką tik mano jaunas ir išvaizdus senelis paprašė Onos rankos. Už mėnesio – jų vestuvės. Miestelio gotikinėje bažnyčioje juos sutuoks stambusis klebonas, kuris taip garsiai gieda bažnytines giesmes. Vargonams nutilus, skardžiabalsis klebonas pradeda giesmę „Garbė Dievo aukštybėse“, senutės tvirčiau sumazgo gėlėtų skarelių galus. Tuomet pasigirsta angeliškas Onos balsas: jis kyla iki bažnyčios vitražų, vyniojasi aplink šventųjų paveikslus, skrieja, sukasi virš altoriaus. Žmonės nuščiūva.

Po vestuvių Ona iš bendrabučio persikrausto į mažą geltoną namuką prie upės, ir ją kasdien džiugina Nemuno tėkmė. Didesnės laimės Ona nė sapnuot nesapnavo. Kasdien šypsodamasi šukuojasi banguotus plaukus ir akių neatitraukia nuo upės – jos Petras, įsistūmęs rudąją valtelę tarp ančių ir nendrių, nuplaukia pasroviui. Sugrįžta į pavakarę, žuvų glėbiu nešinas. Sekmadienį jiedu tempia sunkius žuvų krepšius į turgų. Vis trūksta tų kapeikų. Ona įsidarbina gydyklose – storu purvo sluoksniu tepa turtingų ponių putlius kūnus, įsivaizduoja, kaip jos spindi prašmatniuose vakarėliuose, vėliau tvarko sanatorijos gyventojų patalus – skalbia paklodes, plauna grindis, laiptines, grįžta visa suplukusi į medinę Petro lūšnelę. Petras žvejoja. Grįžęs apkabina jaunąją žmoną – jos grožis amžinas ir toks begalinis, kai gieda – sušvinta languose saulė, skleidžiasi kieme gėlės, suklūsta paukščiai, ir medžiai, rodos, nustoja šlamenti. Taip Petrui gražu ir graudu jos klausytis. Sekmadieniais po mišių jie keliauja pakrante. Kartais kopia į piliakalnį, kuris stūkso netoli Nemuno skardžių. Ten klausosi vėjų ir žiūri į tolius. Upė raitosi kaip gyvatė, žiemai baigiantis išsineria iš odos – nusimeta ledus, šie triukšmingai pokši – garsas toli eina. Onai gera stebėti metų laikų kaitą vandenyje. Tik Petrui neramu, kai upę ilgam sukausto ledas. Tuomet traukia per ledą į kitą Nemuno krantą. Petras visais metų laikais turi judėti upe – lyg žmogus būtų šios gyvasties dalis. Pramina sniego takelius į Suvalkiją ir daugiau gyventojų – kas pažįstamą ar giminaitį aplankyti, kas šiaip pavaikščioti, akis paganyti.

Kitą vasarą mano seneliui ir Onai gimsta dukrelė. Ona paskęsta vystykluose. Juos skalbia, lygina, balina, džiovina, tada viskas vėl iš pradžių. Iki vakaro. Kol senelį sūpuoja upė – moteris maitina, migdo, čiūčiuoja kūdikėlį. Kai Petras grįžta žuvimi nešinas, trobos langelyje kas vakarą regi šventą paveikslėlį – Madoną su kūdikiu.

Po metų jie susilaukia antros dukrelės, šįkart Ona jos nemaitina pienu, trūksta pinigų, tad, palikusi vaikelį senyvai auklei, dienomis lekia į gydyklas, vėl tepa purvu poniučių veidus. Pabaigusi valo grindis, visur bėgte bėga. Petras žmonos nebemato, kai susitinka guolyje – jo gražusis angelas būna toks nuvargęs, kad užmiega net nepaglostęs seneliui skruosto. Tačiau po metų jie susilaukia sūnaus – gražaus putlučio tamsiaplaukio berniuko. Senelio mylimiausio vaiko, juo tėviškai didžiuojasi, giriasi kaimynams. Kiek ūgtelėjusį jį vienintelį iš vaikų vedasi prie upės, sodina į valtį, ir jie plaukia supasi ant bangų kaip du vandens paukščiai – nebylūs, nuščiuvę. Ona nerimastingai nuseka juos žvilgsniu, bara Petrą – juk sūnus dar nemoka plaukti, kaip jis išsėdės tiek laiko. Į pavakarę abu nuraudę laimingi grįžta namo.

Ona jau seniai nelanko bažnyčios choro, klebonas ne kartą kalbino sugrįžti – be jos balso ir mišios ne tokios dieviškos, tačiau moteris nulenkia žemai galvą ir tyli, pakelia ašarotas akis ir griežtai atsisako. Neatsimena, kada begiedojo. Ji tik pašnibždom dainuoja vaikučiams lopšines.

Petras upėje praleidžia vis daugiau laiko. Vakare parneša mažiau žuvies. Dažniau negrįžta namo, Ona per naktį nė bluosto negali sudėti, tik žiūri žiūri į savo vaikų angeliškus veidelius, ir šluosto ranka šlapią nuo ašarų veidą, trina ilgai, kol ima perštėti. Jo vis nėra. Rodos girdi nuo upės gailią aimaną. Kitą kartą tolumoje anoj pusėj upės pasivaidena tamsios figūros, lyg kas dainuotų, šauktų ją, kartais išsigandusi išbėga į kiemą – o ten tylu. Tik vos girdimai teka upė. „Kur mano žvejys? Ar jis sugrįš pas mane? Ar aš jam nebetinku? Ar mano žvejui vien tik upė rūpi, ta ilgakasė viliojanti laumė, kur ji nuplukdė mano vyrą? Ir iš kur tos aimanos kitapus upės, kas ten kvatoja? Ir ugnies dūmus užuodžiu. Kas ten šėlioja?“ Moteris ūkia ilgesingai ir graudžiai. Laukia parplaukiančio vyro su žuvies laimikiu. Petras – iš prigimties mažakalbis – visai liaujasi kalbėti. Mąsto kažką sau tyliai. Ir vis žvilgčioja į upę – tarsi jį kas šauktų. Dieną klebonas klausia Petrą, kur šis prapuolęs, net mišias ir Dievulį pamiršęs. Gūžteli Petras pečiais ir nueina nieko nesakęs. Klebonas neramiai nužvelgia nueinantį. Sunkiai atsidūsta.

Ona nežino, kaip prakalbinti vyrą. Ji neša jam ant stalo skaniausią keptą žuvį, ąsotį gaivaus uogų gėrimo, švariausiai išblizgina namus, tačiau Petras vis toks pats tylus, dažnai nė vaikų nepastebi. Tik galvelę sūnui paglosto, pakalbina tyliai ir eina miegoti. Dar nepatekėjus aušrai vėl iriasi valtele per vandenis. Iki pat vėlyvo vakaro.

Vėliau sena plepi kaimynė atneša gandų ir piktai barasi, kad tik ji vienintelė, kvailelė Ona, nežinanti, kad Petras upe keliasi pas kažkokią suvalkietę, pasiutusią mergą. Ona netiki, nors Petras dažnai negrįžta naktimis. Jai vis atrodo – tai žuvys vilioja vyrą, jis lyg beprotis jų laukia dieną naktį, nuvargęs atsigula valties dugne ir užmiega žiūrėdamas į žvaigždes.

Kitą pavasarį mano senelį Petrą valdžia išsiunčia tarnauti į Kazachiją. Ten kasa griovius, gilina kanalus, bendrauja su kazachėmis, kurių akys kaip du brūkšneliai, rėžiantys stepę. Petras ilgisi Nemuno, vietinėms moterims išsipasakoja, kad prie Nemuno kranto liko trys jo vaikeliai ir mylinti žmona. Kazachės glosto jam plaukus, mano senelis išvaizdus, dar jaunas ir gražus, moterys tokios vaišingos, ir be galo šiltas jų paguodos glėbys. Petras Onai parašo kelis laiškus, praneša, kaip vyksta darbai, kokiuose barakuose gyvena, skundžiasi prastu maistu. Atsiunčia nuotrauką, kurioje nusipaveikslavęs prie kasamo griovio. Ona, gavusi laišką, labai nudžiunga – Petro žodžiai, kurių ji taip ilgisi, neištarti, bet juk parašyti tik jai! Vakarais moteris garsiai skaito laiškus savo vaikams.

Po dvejų tarnavimo metų senelis grįžta į Lietuvą. Šviesesnėmis akimis jis pamato savo Oną. Vakarais leidžiasi apkabinamas, paglostomas ir jam žmona atrodo vis dar graži. Ona gyvena ramiau.

Pavasarį upėje neršia unguriai. Senelis vėl pameta galvą – tokia graži upė, pilna plaukiančių neršti žuvų, lyg moteris sidabriniais papuošalais plaukuose. Vakarais krenta miegoti lyg užmuštas. Prieš patekant aušrai vėl lekia prie upės. Unguriai jau išplaukę, tačiau senelis iš įpročio dairosi ilgų jų kūnų. Taip jiedu su Ona ir gyvena.

Kai vaikai paauga, Ona paprašo skirtis – Petras visad įsižiūri jos artimiausias drauges. Kol ji kambaryje miegodavo su vaikais, senelis grožėdavosi draugių lanksčiais lyg unguriai kūnais. „Kokios jos gražios, tos jo deivės, lanksčios lyg žuvys, sidabrinė jų prigimtis – blizgėti ir kraipyti uodegas“, – karčiai šypsosi Ona. Tik ji jau ne ta kvailelė, ji pagyvenusi moteris, kartais liejanti pagiežą ir maldanti skaudulius liežuvaudama su kaimynėmis.

Vėliau susensta ir Petras. Jaučiasi vienišas. Išnuomotame kambarėlyje telefonu nuolat skambina Onai, prašo jam dovanoti ir priimti vargšą senį gyventi jos naujame bute. Ona pasvarsčiusi sutinka, ji irgi jaučiasi vieniša, kito žmogaus taip ir neradusi. Petras gyvena savo kambarėlyje Onos namuose, stengiasi neįkyrėti, neužkliūti, nes Ona tapusi aštrialiežuve, ne kartą primena seneliui jo paklydimus. Senelis nepamiršta upės. Jo valtis, nors ir susenusi, vis tiek jį ištikimai plukdo vandenimis. Valtyje Petras pailsi, jau beveik nežvejoja, tik leidžiasi nešamas srovės, klausosi paukščių, vaikų klegėjimo pakrantėje. Ir svajoja. Apie upės tėkmę. Apie laiką, kurio tiek nedaug beliko, tačiau kai supasi ant vandens, rodos, jaučiasi amžinas.

Paskui mano senelis suvisam išplaukia, jo prakiurusią valtį pavasario potvynis nuneša į atvirus vandenis. Močiutė Ona dar trejus metus be senelio jaučiasi vieniša, vaikštinėja iš kampo į kampą, mąsto apie savo gyvenimą, kol galiausiai atgula į guolį. Trys vaikai sūpuoja močiutę. Kol galiausiai užmigdo. Sekmadieniais dieviškas jos balsas aidi bažnyčios mišiose ir sklinda visame miestelyje iki pat Nemuno pakrantės.

2020 m. Linai Žalytei paskirta Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso Paskatinamoji premija