Robertas Pikčiūnas „Katedra“

Šis pasaulis daug trapesnis, daug netvaresnis, nei jį mums piešia mūsų viltys.

(Haruki Murakami „Dansu dansu dansu“).

Nakties tamsa turi tęsinį, erdvės nuojautą. … Uždaros erdvės tamsa – be tęsinio, be išeities.

(Sigitas Parulskis “Murmanti siena”).

            Pabudau gausiai išpiltas prakaito ir sunkiai gaudydamas kvapą. Kambaryje čaižiai griaudėjo apie naują pranešimą signalizuojantis imtuvas. Nors, iš tiesų, tas garsas nebuvo toks čaižus, kaip galėjo pasirodyti ką tik pakirdus iš neramaus miego. Juolab, sapnavus vieną iš daugelio pastarųjų dienų, pastarųjų savaičių košmarų.

            Bet, nepaisant visko, mėgindamas į nieką aplinkui nekreipti dėmesio, dar kone minutę pragulėjau tarsi šviežiai nukirstas medis ir pabandžiau susigaudyti, kur vis dėlto randuosi. Tačiau galiausiai, neapsikentęs to erzinančio ir iki kaulų besismelkiančio pranešimų gaviklio keliamo triukšmo, ir supratęs, tiksliau prisiminęs, kad jis pats savaime tikrai nenutils, pro sukąstus dantis iškošiau:

            – Atsiliepk…

            Sekančią akimirką kambario viduryje, kiek kairiau nuo lovos ant kurios drybsojau, nušvito holograma, kurioje pasirodė mano kompanionės ir pirmosios padėjėjos Lori Krok veidas.

            – Vade, kaip buvai liepęs, parnešu, kad sėkmingai priartėjome prie planetos. Būtų gerai, kad kuo greičiau pasirodytum tiltelyje.

            Taip, taip, taip…

            Su pastaraisiais žodžiais pagaliau galutinai sugrįžau į realybę.

            Aš, tai yra Saimonas Kuperis, ir mano komanda savo imperatoriškuoju žvalgybiniu laivu „Čiurlys“ buvome pasiųsti apžiūrėti vienos iš naujai atrastų pasienio planetų, kuri dar neturėjo nuolatinio, tikrojo, vardo ir buvo vadinama tiesiog katalogo vardu OMERTA-3199-GLA-669B.

            – Pranešk tilteliui, kad tuoj būsiu… – paliepiau kompiuteriui ir akimirką pagalvojąs patikslinau: – Kad būsiu po pusvalandžio.

            Visgi dar reikėjo kaip nors išsiropšti iš lovos, apsiprausti ir, susiradus šiek tiek tvarkingesnį drabužių komplektą, apsirengti.        

            – Atrodai ne itin įspūdingai, – man vos įžengus į tiltelį tarstelėjo Lori Krok.

            – Patikėk, – nesvarstydamas atsiliepiau. – Jaučiuosi ne taip gerai, kaip atrodau.

            – Vis tie patys sapnai? – jau tyliau, man prisiartinus prie savo krėslo, paklausė padėjėja.

            Nenorėdamas gilintis tiesiog linktelėjau. Kompanionei to visiškai pakako. Mergina drauge su manimi praleido pakankamai ilgą laiką, kad galėtų viską suprasti vien iš nebylių judesių. Ji susirūpinusi tiesiog stebėjo mano nevikrius judesius bandant kiek įmanoma patogiau įsitaisyti krėsle. Žinoma, vaizdelis turėjo būti ne pats maloniausias. Tuo tarpu aš, pastebėjęs tą atidžiai sekantį kolegės žvilgsnį, suskubau patikinti:

            – Nebijok, Lori, man viskas gerai. Daugmaž, – ir nežymiai skėstelėjąs plaštakomis pridūriau: – Tiesiog reikia kelių minučių, kad išsijudinčiau ir įgaučiau įprastą formą.

            – Tu sakai, tu žinai, – nepatikliai tarstelėjo padėjėja. – Bet, manyčiau, tau tikrai derėtų bent jau pasirodyti gydytojui.

            – O ką jis? – antakį kilstelėjau aš.

            – Apžiūrėtų, patikrintų tavo būklę, – lyg mažam vaikui kantriai aiškino Lori. – O tu papasakotum apie savo sapnus. Paaiškintum kaip jautiesi, kas tave neramina ir taip toliau.

            Šį kartą nieko neatsakiau.

            Žinoma, aš pasitikėjau Hongiu Agnarsonu. Jis „Čiurlyje“ gydytoju pratarnavo lygiai tiek pat ilgai kaip ir Lori Krok. O asmeniškai jį pažinojau dar ilgiau. Galima sakyti, aš dar vaikščiojau stačias po stalu, kuomet pirmą kartą likimas suvedė mūsų kelius. Šiam žmogui, tikram savosios srities specialistui ir gydytojui iš pašaukimo, neturėjau visiškai jokių pretenzijų.

            – Ką gi? – norėdamas kuo greičiau nukreipti mintis nuo mane kankinančių, mano supratimu, ne tokių reikšmingų problemų, pažvelgiau į priešais mane buvusį monitorių. – Ir ką gi mes čia tyrime? Nušviesk esamą situaciją.

            – Kaip jau minėjau anksčiau tau pasiustame pranešime, mes pagaliau pasiekėme planetos  OMERTA-3199-GLA-669B orbitą, – iš šiek tiek toliau pradėjo padėjėja. – Šiuo metu mes esame aukštojoje orbitoje…

            – Zondai? – įsiterpiau aš.

            – Paleisti, – atsakė Lori. – Netrukus turėtume gauti pirminius rezultatus.

            – Puiku, – tarstelėjau.

            Tuo tapu mergina kalbėjo toliau:

            – Sprendžiant iš duomenų, gautų vos tik atskridus į šią žvaigždės sistemą, aplinka šiuo metu pakankamai rami. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog ji pilna įvairiausių meteoritų, jų atplaišų bei kitokių liekanų, kažkada, laiką bus galima patikslinti vėliau, ši vieta buvo nerami. Netgi labai nerami.

            Aš supratingai linksėjau. Monitoriuje prieš mano akis slinkto įvairiausių duomenų grafikai bei skaičių stulpeliai. Technikai ir laivo kompiuteriai puikiai atliko savo darbą. Man tereikėjo stebėti srautą bei kiek įmanoma įdėmiau sekti Lori Krok pasakojimą.

            – Štai, – pagaliau vėl prabilo mergina. – Pirmieji, mūsų taip laukti, planetiniai duomenys.

            Aš vienu piršto judesiu ekrane perjungiau duomenų srautus.

            – Nagi, nagi, – sumurmėjau sau po nosimi. – Ir ką gi mes čia turime.

            Prieš akis tarsi lavina bėgo patys naujausi, ką tik iš planetos paviršiaus gauti duomenų srautai. Vien žvelgiant į juos raibo akys. Jeigu kalbant atvirai, tikriausiai dar nebuvau visiškai pabudęs ir atsigavęs nuo naktinių vizijų. Gal būt dėl to sunkiai sekėsi sutelkti dėmesį į visą tą kiekį duomenų, taip greitai besikeičiančių monitoriuje.

            Na, bet nieko tokio. Technikai, o drauge su jais ir mano pirmoji padėjėja, greitai ir kokybiškai viską išanalizuos ir pateik išsamias ataskaitas. Aš jais visai pasitikėjau daugiau nei šimtu procentų.

            – Puiku, – vėl tarsi atgijo šalia manęs įsitaisiusi mergina.

            Aš kilstelėjau galvą ir klausiamai pažvelgiau į kompanionę. Ši, nekreipdama į mane net menkiausio dėmesio, kalbėjo toliau:

            – Mes jau žinome, kad planetos atmosfera su tam tikrais nukrypimais, bet tinkama žmonėms. Gyvybė – jeigu ji ir yra – labai skurdi…

            Sekančią akimirką jos mintis nutrūko.

            – Kas yra? – sunerimęs paklausiau aš.

            Tačiau iš Lori neišgirdau jokio atsakymo. Ji tiesiog dar labiau susikaupusi žvelgė į monitorių ir kažką įdėmiai skaitė.

            – Lori, kas yra? – dar kartą, dar atkakliau paklausiau aš.

            – Nieko sau, – vos girdimai tarstelėjo mergina. – Kas, po velnių, čia toks?

            Aš taip pat pažvelgiau į monitorių. Tačiau dar nesusigaudžiau į ką konkrečiai reikia žiūrėti.

            – Štai, – pagaliau tarsi atgijo mergina. Ji ekrane sumaigė keletą mygtukų taip išryškindama tai, kas ją sudomino ir nustebino. – Skaityk.

            Ir tik tuomet ir aš pamačiau tą keistąją informaciją.

            – Gerai, – galiausiai pratariau. – Gal yra norinčių papasakoti, į ką aš dabar žiūriu.

            Tačiau kurį laiką tiltelyje vyravo tyla. Girdėjosi tik aparatų zyzimas bei kitokie jų skleidžiami garsai. Girdėjosi komandos šnopavimas. Aš lėtai peržvelgiau visus, kurie šiuo metu buvo aplinkui, bet nė vienas iš jų nedrįso imtis iniciatyvos.

            – Na gi, – nekantriai paraginau juos.

            – Tai – anomalija, – neužtikrintai pratarė kažkuris iš technikų.

            – Na, taip. Akivaizdu, – linktelėjau pritardamas. – Bet gal kas nors turi kokių nors konkretesnių pamąstymų.

            Aplinkui dar kurį laiką vyravo tyla.

            – Kažkokių statinių likučiai? – pabandė tas pats technikas. Jo vardas buvo Tomas Smitas.

            – Tęsk, – padrąsinau.

            – Manyčiau, lyg ir akivaizdu, kad tai kažkokie statiniai. Visas kompleksas. Labai didelis kompleksas… Tik kol kas nelabai suprantu, kokia visą tai supanti aplinka. Lyg ir kažkokie energijos laukai, kažkokia nestabili visuma, kuri ir trukdo tiksliau suprasti esmę.

            Klausydamasis vaikino dėstomų minčių linkčiojau galvą.

            – Bent jau pakankamai logiškai viskas skamba, – tarstelėjo Lori Krok.

            – Taip, – pritariau. – Gal dar kas nors kokių nors minčių?

            Dar keletą minučių buvo tylu. Galiausiai Tomas vėl prabilo:

            – Asmeniškai aš nematau kito varianto, kaip tik leisti į apačia ir savomis akimis patikrinti, kas tai.

            Įdėmiai pažvelgiau į jaunuolį. Puikiai supratau, kad jis teisus. Sėdint orbitoje ir žvelgiant į iškreiptus zondų duomenis galima prigalvoti daugybę įvairiausių teorijų. Žinoma, tokiomis aplinkybėmis jos galėtų būti daugiau ar mažiau tikslios, tačiau teorijos ir liks tik teorijos. O pats geriausias bet kokios teorijos patvirtinimo arba paneigimo būdas, šiuo konkrečiu atveju, nusileisti į planetą ir tiesiogiai apžiūrėti objektą.

            Galų gale, būtent dėl to mes įveikėme tokį didelį atstumą ir atkeliavome į imperijos pakraštį, į šį Dievo užmirštą kampelį.

                     Nesu įsitikinęs, ar egzistuoja vaiduokliai, bet kad praeities vaiduokliai kartais sugrįžta – tikrai žinau. Ir kad tai ne fizinis sutrikimas – taip pat konkretus faktas. Tai kažkada patvirtino laivo gydytojas. O aš, prieš nusileidžiant į planetą, vis dėl to pasinaudojau Lori Krok pasiūlymu užsukti į jo kabinetą.

            – Fiziškai tau nieko nėra, – žvelgdamas į monitoriuje besikeičiančius skaičius bei įvairias medicinines diagramas, pakomentavo Hongis Agnarsonas. – Žinoma, visame tame, – jis atsainiai pavedžiojo pirštu prieš monitorių, – galima įžvelgti tam tikrų nukrypimų nuo idealios formos, tačiau, atsižvelgiant į kelionės trukmę, tavo amžių ir kitas, smulkias, sąlygas, kurios, šiaip ar taip, visuomet turės vienokios ar kitokios įtakos bendrai organizmo būklei, visi tie smulkūs nukrypimai, galima sakyti, galėtų būti pateisinami, – bekalbėdamas vyras tik vieną ar du kartus kilstelėjo surauktus antakius, o veidas išliko neįskaitomas ir net šiek tiek rūstus.

            – O jeigu pamėgintum viską papasakoti paprasčiau ir suprantamiau? – viltingai paklausiau.

            – Tau viskas gerai, – atsakė gydytojas, o jo veidas akimirksniu sušvelnėjo. – Tau tiesiog derėtų pailsėti ir gerai išsimiegoti.

            – Norėčiau… – burbtelėjau aš.

            – Ką? – nenugirdęs paklausė Hongis ir pažvelgė į mane.

            – Tiesiog galvoju apie naktimis manęs nepaleidžiančius sapnus, – susimąstęs atsiliepiau. – O ir Lori man neatleistų, jeigu nepakalbėčiau apie tai su tavimi.

            – Taip… – pasikasydamas pakaušį nutęsė pašnekovas. – Su tuo tikrai turime problemų…

            Tokia gydytojo išvada mane šiek tiek suerzino. Aš pakreipiau galvą ir dar įdėmiau pažvelgiau į priešais stovinti žmogų.

            – Ir šioje vietoje aš turėčiau sunerimti? – kiek galėdamas rimčiau paklausiau. Žinoma, visa ta naktinė kebeknė mano galvoje nedavė ramybės, tačiau norėjosi kuo greičiau grįžti prie jau suplanuotų darbų.

            – Nemanau, kad derėtų visa tai pernelyg rimtai imti į galvą, – atsiduso gydytojas. – Tačiau tuo pačiu negalima į situaciją žiūrėti pro pirštus…

            – Ir… – paraginau.

            – Skirsiu tau šiek tiek raminamųjų, – atsiliepė Hongis. – Miegui…

            – Bet aš ramus, – pamėginau paprieštarauti.

            – Bet akivaizdžiai miegi nelabai gerai, – nepasidavė pašnekovas. – Švelniai tariant.

            Šioje vietoje supratau, kad nebeturiu jokių argumentų, kuriais galėčiau bent kiek rimčiau paprieštarauti. Juo labiau, kad prieš tai savo kalbomis gydytojui jau buvau davęs pretekstą vaistų paskyrimui. Todėl nesipriešindamas sutikau su išvadomis.

            Dar tą pačią popietę mes jau sėdėjome kateryje besileidžiančiame į planetą. Komandą sudarė septyni žmonės: katerį pilotavo mano padėjėja Lori Krok, šalia jos įsitaisęs bei navigaciją prižiūrintis technikas Tomas Smitas, keturi kariai, atliekantys ginkluos apsaugos funkcijas, na ir, žinoma, aš pats.

            Lori katerį nukreipė tiesiai link paslaptingųjų statinių komplekso.

            Skridome tylomis. Visi buvome susikaupę ir nesiblaškydami studijavome informaciją, kurią mums pateikė monitoriai. Juose nenutrūkstamu srautu tekėjo skaičiai, diagramos bei kitokia, šalutinė, informacija.

            – Visur faktiškai vien tik dykros, – liūdnai konstatavo Tomas.

            Be žodžių linktelėjau. Bendras planetos paviršiaus vaizdas sudarė tikrai niūrią nuotaiką. Aplinkui, kiek tik užmatė akys, driekėsi nykiomis stepėmis apaugusio kalvos, kurios nejučia pereidinėjo į stambesnes plynaukštes. Kur ne kur tyvuliavo vieniši pilkių ir švininių drumzlių spalvos didesni ar mažesni ežeriukai. Vien užmetus akį į tokius vandens telkinius buvo aišku, kad juose neišgyventu jokia gyvybė, neskaitant prie bet kokių aplinkos sąlygų prisitaikančių bakterijų ar kitokių ekstremalių pirmuonių.

            – Kraupus vaizdelis, – vis dar taip pat liūdnai savu po nosimi niurnėjo technikas.

            Ir jis buvo teisus.

            Tuo tarpu pilotė šiek tiek pagyvėjo.

            – Žiūrėkit, – tarstelėjo mergina nežymiu galvos judesiu parodydama per priekinį langą.

            Visi sužiurome. Ir tikrai. Vaizdas horizonte akivaizdžiai keitėsi.

            – Nieko sau, – išsprūdo kažkuriam kariui.

            Tolumoje, tiesiog mūsų akyse, su kiekvienu nuskrietu kilometru į viršų stiebėsi kol kas blankūs, tačiau jau akivaizdžiai įžiūrimi bokštai.

            – Tai štai ką užfiksavo mūsų zondai. – neatitraukdamas akių nuo stiklo pakomentavo Tomas.

            O monitoriai, iki šiol rodę tvarkingus duomenų srautu, tarsi išprotėjo. Tiek pats vaizdas juose, tiek duomenys ėmė kraipytis, visos reikšmės tai kilo, tai krito bene iki kraštutinių ribų, kurios realiame pasaulyje galėjo reikšti nebent mirtį bet kuriai gyvai būtybei.

            – Čia dabar kas? – nepatenkintas suurzgė vienas iš mus lydinčių karių ir keletą kartų stuktelėjo per priešais jį buvusią monitoriaus dėžutė.

            – Nepersistenk, – nors taip pat suirzęs, bet draugiškai tarstelėjo šalia sėdėjęs kolega.

            – Na, štai, prasideda, – atsiliepė ir technikas. – Štai ir paminėtieji energetiniai laukai, – ir, kreipdamasis į Loro Krok, pridūrė: – Jeigu įmanoma, stenkis jų išvengti…

            – Taip, žinoma… – pro sukastus dantis ironiškai atsiliepė mergina. Visas jos dėmesys buvo sutelktas vien tik į katerio pilotavimą ir saugų mūsų pristatymą į numatytą vietą: – Man regis, šis aparatas paprasčiausiai išprotėjo.

            – Geriau jau šį kartą būtum neteisi, – sau po nosimi suniurnėjo Tomas.

            Pamažu gamtovaizdis ėmė keistis. Pilka dykrų spalva užleido vietą sieros geltoniui paženklintam į pelėsius panašių lopinėlių. Intensyvi spalva, o ypač melsvi, žalsvi, pūkuotus kuokštus primenantys intarpai nuteikė nemaloniai. Regis, buvo galima užuosti nemalonų amoniako kvapą. Gal būt dėl to aš įsistebeilijau į monitorių ir pradėjau jį kankinti tikėdamasis keistai besielgiančiame duomenų sraute rasti bent mažą grūdelį tinkamos informacijos.

            – Velniai jį griebtų, – tik dar labiau suirzęs dantimis sugriežiau aš. – Visko, regis, labai daug, bet negaliu niekuo tinkamai pasinaudoti.

            Bemaigydamas ekraną jau buvau be prarandąs kantrybę, bet sekančią akimirką kompiuteris pagaliau atvertė man reikiamą lentelę su joje pateikta atmosferos cheminės sudėties informacija.

            – Apsaugok mus Imperatoriau, – pro sukąstus dantis iškošiau aš.

            Prieš mano akis raibuliavo visa galybė pačių įvairiausių elementų plejada.

            – Negi tokioje aplinkoje kas nors dar galėtų išgyventi? – sunkiai galėdamas patikėti tuo, ką matau, suvaitojau aš.

            – O dabar pamėgink paviršiuje surasti nors vieną gyvą padarą, – lyg tarp kitko mestelėjo technika, kuris taip pat stebėjo tuos pačius duomenis. – Labai abejoju, kad bent jau šiame plote kas nors galėtų išgyventi. Akivaizdu, kad planetiniai zondai mums perdavė netikrą informaciją.

            Ir šį kartą jis buvo teisus. Tokioje aplinkoje, tokiame kiekyje įvairiausių nuodų, nebūtų galėjęs išgyventi nei vienas organizmas, bent kiek panašus į žmogiškąjį. Atmosfera, į kurią buvome patekę, nebuvo suderinama su gyvybe.

            O kitapus iliuminatorių vaizdas ėmė keistis sparčiau nei prieš keletą minučių.

            Negyvybingas pelėsiais apaugusias dykras keitė sieringi ežerai pramaišiui su amoniako tvenkiniais, o šiuos juodais trūnėsiais persmelkti žemės ruožai. Aš negalėjau patikėti, į kokią žiaurią, mirties paliestą vietą mus atbloškė likimas.

            Žvelgiant tiek pro stiklą, tiek į monitoriuje padrikai besikeičiančius duomenis mane persmelkė keista nuojauta, tas keistas jausmas, kad kažkas čia negerai, kad kažkas čia labai negerai. Ir tai tikrai nebuvo tai, ką akivaizdžiai mažiau savo akimis lauke ir monitoriuje. Tai, žinoma, savaime buvo didelis blogis. Bet mane užklupo tokia blogą lementi nuojauta, kilusi tarsi iš pasąmonės gelmių, tarsi iš netolimos ateities numanymo. Tačiau aš net ir kankinamas nebūčiau galėjęs pasakyti su kokiais praeities įvykiais galėjau susieti tą keistai šlykštų jausmą, su kokiais prisiminimais galėjau palyginti tai, kas mane persmelkė iki pačios gelmės, iki plikų kaulų, o gal ir dar gyliau.

            – Saimonai… – kone choru pralemeno Lori Krok ir Tomas Smitas.

            Aš pažvelgiau į juos apsiblaususiomis ir tarsi miglos aptrauktomis akimis.

            – Ką? – silpnai paklausiau aš.

            – Žiūrėk… – tyliai pratarė katerio pilotė.

            Aš sunkiai pasukdamas galvą pasekiau kompanionės žvilgsnį, kuris smigo tiesiai pro priekinį stiklą. Ir tik tuomet pamačiau visą vaizdą užgožiantį monstrą.

            – Kada jis?.. – buvau be pradedąs veblenti, tačiau akimirksniu užsičiaupiau.

            Tik tuomet supratau, kad buvau tikrai stipriai įsigilinęs į savo apmąstymus bei monitoriaus parodymus. Aš per daug uoliai stengiausi išanalizuoti išsigimusios aplinkos paveiktus duomenis, todėl paprasčiausiai nepastebėjau kada priartėjome prie paslaptingojo komplekso. O šis užgožė visą horizontą ir stiebėsi kone iki pat dangaus.

            – Kas tai? – pralemeno kažkuris iš karių.

            – Apsaugok mus, Imperatoriau, nuo to, kas sugebėjo tai pastatyti, – atsiliepė kitas karys.

            – Nemanau, kad Imperatorius dabar mums galėtų kuo nors pagelbėti, – prabilo trečiasis.

            – Liaukitės tauziją niekus! – užriko Tomas Smitas. – Tai šventvagystė! Pasikliaukite Imperatoriaus gera valia ir vykdykite visus jo pavedimus!

            Šie komandos ginčai nežadėjo nieko gero ir varė mane į neviltį.

            – Ša! – užrikau neapsikentęs. – Susikaupkite, vyrai! Juk patys analizavote pirminius duomenis ir puikiai žinote, kad ši planeta, o tuo pačiu ir šis kompleksas, kad ir koks didžiulis jis bebūtų, yra apleisti. Todėl nematau visiškai jokio pagrindo be reikalo pasiduoti panikai.

            – Atleiskite, vade, – sau po nosimi pralemeno technikas, o jam įkandin kažką atitarė ir susigėdę kariai.

            – Lori, – savo ruoštu tęsiau aš kreipdamasis į pilotę. – Surask tinkamiausią vietą nutupdyti keltui. Reikia pagaliau pradėti tai, ko čia atkeliavome.

            Gyvenime esu matęs tikrai nemažai pačių įvairiausių statinių. Tačiau tai, kas atsivėrė prieš mūsų akis nusileidus šios planetos paviršiuje, lenkė ankstesnes mano patirtis šimtais šviesmečių. Nesumeluosiu pasakęs, kad visas kompleksas užėmė mažiausiai tūkstantį kvadratinių kilometrų. Visą šią teritoriją užėmė daugiau ar mažiau tarpusavyje susijusių statinių visuma, kurios centre stūksojo bene aštuonių šimtų metrų bokštu padabinta katedra. Būtent ji sudarė pagrindinę viso šio darinio ašį.

            – Gotika, – tarsi pati sau pasakė Lori Krok.

            – Ką? – nenugirdęs paklausiau.

            – Senovėje žemėje buvo toks architektūros, dailės ir apskritai kultūros stilius, vadinamas gotika, – atsiliepė mergina. – Esu mačiusi keletą paveikslų vaizduojančių šio stiliaus statinius. O šis vaizdas tuos paveikslus primena.

            – Bet čia tikrai nėra gotika, – įsiterpė Tomas Smitas. – Kad ir kaip visa tai ką nors primintų, reikia nepamiršti, jog šitą vietą pastatė ne žmogaus rankos.

            – Taip, tai tiesa, – net nemėgino ginčytis Lori. – Kaip ir negalima paneigti fakto, kad visi šie statiniai savo išvaizda ir stiliumi yra labai arti mano pavyzdžio.

            Vaikinas taip pat nebuvo linkęs ginčytis. Jis taip pat žinojo paminėtą žemiškąjį stilių.

            Tuo tarpu aš atsainiai klausiausi jųdviejų pokalbio. Todėl nelabai galėjau ką nors pasakyti paliestąja tema. Aš tiesiog žvelgiau pro iliuminatorių ir stebėdamas aplinką laukiau, kol pilotė pasirinks tinkamiausią vietą nutupdyti keltui.

            – O jūs taip pat tai jaučiate? – kiek netikėtai paklausiau kolegų.

            – Ką būtent? – pasiteiravo technikas.

            – Tarsi kažkas tvyrotų ore, – aptakiai pratariau. – Tarsi kažkokia nematoma akis stebėtų mus.

            – Įtariu, kad dėl to gali būti kalti energetiniai laukai, kuriuos dar būnant orbitoje užfiksavo mūsų zondai, – kiek atsainokai atsiliepė vaikinas.

            – Gal būt, gal būt, – nutęsiau aš. – Tačiau manęs neapleidžia jausmas, kad čia esama kažko daugiau, nei vien energetiniai laukai.

            Lori Krok norėjo kažką replikuoti, tačiau susilaikė. Mergina dažniausiai būdavo tiesi ir be užuolankų sakydavo tai, ką galvodavo. Bet tuo pačiu ji sugebėdavo nekelti į viešumą dalykų, apie kuriuos daugumai aplinkinių būdavo nebūtina žinoti. Šis kolegės bruožas buvo vienas iš tų dalykų, kuris mane žavėjo. Todėl ir šį kartą aš tiesiog dirstelėjau į ją ir kiek galėdamas neutraliau pasakiau:

            – Tai, ką gavau iš Agnarsono privalau suvalgyti tik prieš miegą. Ir tik tuomet, kuomet man pačiam atrodo, kad yra būtinybė.

            Pirmoji mano padėjėja supratingai kilstelėjo antakį, o Tomas Smitas bei kariai nesupratę sužiuro į mudu. Tačiau mes nebuvome linkę nieko detalizuoti, todėl sekančia minutę vyrai vėl sutelkė dėmesį į savo darbus.

            – Štai čia bus gerai, – parinkusi vietą nusileidimui pratarė Lori Krok. – Detektoriai nerodo jokių išskirtinių energijos nuokrypių, o ir pagrindas pakankamai stabilus, kad išlaikytų kelto svori.

            – Ką galit pasakyti apie atmosferą? – prisimindamas dar taip neseniai matytus sieros, amoniako ir pelėsiu ežerus paklausiau aš.

            – Kvėpavimo apsaugų reikės, – atsiliepė Tomas. – Dėl viso pikto. Tačiau visa kita – tinkama.

            – Puiku, – pasakiau. – Pakuojamės reikmenis ir lipam lauk.

            Parinktoji nusileidimo aikštelė tiek savo fizinėmis, tiek padėties savybėmis buvo puiki. Nuo jos iki katedros, taip vos pamatę pavadinome centrinį komplekso statinį, buvo apie du šimtus metrų plynu lauku.

            – Puiku, – dar kartą pakartojau.

            Aš buvau patenkintas Lori Krok sugebėjimais numatyti tinkamas vietas kelto nutupdymui.

            – Na, – visus paragino mergina. – Pakaks žioplinėti. Eime.

            Ji buvo teisi. Nors laiko turėjome pakankamai, tačiau nesinorėjo be reikalo gaišti. Turėjome daug ką nuveikti, daug ką apžiūrėti.

            Mes trys, mokslinė dalis, ėjome viduryje. Apsaugos vyrai, smogiamoji dalis, ėjo kampuose, taip aplink mus sudarydami taisyklingą kvadratą. Slinkome neskubėdami, stebėdami aplinką.

            Vienas iš apsaugos vyrukų kramsnojo energetinį batonėlį.

            Suprantama, negaliu kalbėti už kolegas, nes negaliu įlįsti į jų galvas, ir patikrinti nei emocinės, nei fizinės savijautos, tačiau aš pats tikrai nesijaučiau gerai. Mane slėgė keistas nerimas, nepaaiškinamas dvasinis nuovargis. Galėjau beveik prisiekti, kad net per atstumą, per tuos beveik du šimtus metrų, jaučiau pulsuojant katedros sienas. Mane tai tik dar labiau neramino.

            – Užuodžiate? – paklausė priekyje kairiajame kampe ėjęs apsaugos vyrukas.

            Taip. Mes nuolat jutome kažkokį ne itin malonų kvapą. Nepaisant to, kad visi dėvėjome apsaugines veido kaukes, kurios valė į plaučius patenkantį orą, nemalonus aromatas vis tiek sugebėjo prasiskverbti. Jis šiek tiek priminė pūvančių kiaušinių šleikštulį.

            – Siera, – tarstelėjo technikas.

            Tačiau prie jo prisidėjo dar kažkoks, sunkiai atpažįstamas tvaikas. Asmeniškai aš negalėjau jo identifikuoti, o atmosferos analizatorius, dirbęs visu pajėgumu, pateikė didelį kiekį informacijos, kurią nagrinėdamas būčiau sugaišęs nemažai laiko. Todėl tiesiog apsiribojau suvokimu, jog tas kvapas, švelniai tariant, nėra priimtinas.

            Priartėjus prie katedros sienos vibracija, regis, tapo dar intensyvesnė.

            – Nemalonu, – nežymiai, bet akivaizdžiai suirzusi pasakė Lori Krok.

            Ji taip pat jautė tą nemalonų pastato poveikį.

            – Tikriausiai nepasakysiu nieko naujo, bet tai poveikis energijos laukų, su kuriais susidūrėme atskrisdami, – konstatavo Tomas Smitas. – Be to įtariu, kad ir pats pastatas turi savo šaltinį. Gal būt netgi yra apsaugotas kažkokiu apsauginiu lauku.

            Nuo sienos stovėjome maždaug dešimties penkiolikos metrų atstumu. Plika akimi nematėme nieko, kas galėtų sukelti nerimą, tačiau analizatorius kažką fiksavo.

            – Nesuprantu, – žvelgdamas į ekraną pasakiau aš. – Aparatas juk negali būti sugedęs…

            – Tikrai negali, – užtikrino Tomas. – Dar prieš pat sėdant į keltą asmeniškai viską patikrinau. Tuomet visa aparatūra veikė idealiai.

            Vaikinas taip pat žvelgė į savojo analizatoriaus ekraną. Iš jo veido išraiškos puikiai matėsi, kad ir jis nesupranta, kas vyksta. Aparatai veikė įprastu rėžimu, tačiau tuo pat metu lyg paklaikę rodė skirtingus, tarpusavyje sunkiai derančius dalykus.

            Jaunasis technikas keletą kartų krestelėjo analizatorių.

            – Na gi, – nepatenkintas suniurnėjo vaikinas, tačiau jo pastangos buvo bevaisės. Aparatas ir toliau rodė tai, ką norėjo.

            Apimtas dar didesnio nuovargio atsidusau.

            – Tomai, tai beprasmiška, – pasakiau.

            Aš jau buvau beveik praradęs viltį, kad bent jau šiuo metu iš analizatorių bus kokios nors naudos. Tačiau jau sekančią akimirką tiek maniškis, tiek kolegų aparatai pradėjo lyg patrakę pypsėti, čirškėti bei skleisti kitokius, normaliomis sąlygomis jiems neįprastus garsus.

            – Kas… – sureaguodama į naujas aplinkybes sau po nosimi suniurnėjo Lori Krok. – Kas čia dabar?

            Visi tarsi susitarę sužiurome į ekranus. Jeigu pasakyčiau, kad juose dėjosi kažkokia betvarkė, absoliučiai nieko nepasakyčiau. Ekranai mirgėjo tarsi paveikti per didelės įtampos, pačio analizatoriaus skleidžiamas garsas stipriai rėžė ausį.

            Ne gana to, kažkokia jėga pradėjo spausti mano smilkinius bei pakaušį. Iš skausmo suraukiau kaktą ir pakėliau ranką siekdamas galvos. Akies krašteliu pastebėjau, jog kompanionai į kažką sureagavo kone identiškai man. Supratau, jog šiems nutiko tas pats, kas ir man – kažkokia jėga paveikė ir juos.

            Tomas Smitas, reaguodamas į skausmą, norėjo kažką sakyti, gal būt net nusikeikti, tačiau jį nutraukė netikėtai pasigirdęs garsus dundesys. Mes, nesuprasdami kas vyksta ir vis dar negalėdami atsikratyti galvas gniaužiančio skausmo, pradėjo suktis ratu ir besidairydami ieškoti griausmo šaltinio. Ir tik tuomet, lyg susitarę, įsmeigėme žvilgsnius į katedros sieną. Tą pačią akimirką tarsi pamiršome mus kamavusius skausmus, kurie, regis, buvo pradėję skverbtis tiek į raumenis, tiek į kaulus, tiek į likusį organizmą.

            Prieš mūsų akis, monolitinėje sienoje, lėtai, keldamas dundesį bei dulkių tumulus, vėrėsi maždaug trijų metrų aukščio, taisyklingo stačiakampio formos plyšys. Reginys negalėjo nekerėti savo netikėtumu bei sunkiai nusakoma didybe. Juk ne kasdien pamatysi vaizdą, kuomet, regis, vientisame akmeniniame kūne taip plastiškai vertųsi durys, apie kurių buvimą negalėjai net pagalvoti.

            – Nieko sau, – pirmoji atkuto Lori Krok. Mergina žvelgė priešais save nemirksėdama. Kaip ir mes visi. Su lyg kiekviena sekunde pamiršome taip netikėtai užklupusius galvos bei viso kūno skausmus. Atrodė, kad dar kelios minutės, ir pamiršime netgi kvėpuoti.

            O garsas, tas galingas dundesys, kuris pasigirdo vos pradėjus vertis durims, lygiai taip pat netikėtai nutilo. Pranyko ir kūną gniaužęs skausmas. Nutilo ir analizatorių paklaikęs pypsėjimas.

            Mes dar kurį laiką stovėjome. Žvelgėme į atsivėrusią juodą tuštumą. Vis dar sukaustyti nuostabos negalėjome, nedrįsome pajudėti.

            – Eime, – pirmas atsipeikėjau aš. – Jeigu jau šeimininkai patys pakvietė užeiti, kas mes tokie, kad ginčytumės.

            Ir tik tuomet atsipeikėjo ir mano kolegos.

            Mes žengėme į juodą katedros burną.

            Aš atsimerkiau. Prieš akis atsivėrė sunkiai aprėpiama erdvė. Mano žvilgsnis klajojo po prietemos apgaubtus, aukštai kabančius katedros skliautus. Jeigu atvirai, man sunkiai sekėsi įžvelgti ką nors konkretaus. Erdvę skrodė nykstančiai menki šviesos spinduliai. Suvokti jos šaltinio taip pat neįstengiau.

            Nuleidęs akis apsidairiau, tačiau nė vieno iš palydovų nepamačiau.

            – Ei… – išspaudžiau. – Kur jūs?

            Tačiau mano balsas buvo per silpnas. O ir atsakymo neišgirdau. Nesitikėjau išgirsti. Krūtinę užspaudė gniutulas.

            – Ei! – šį kartą riktelėjau.

            Tolyn nusirito aidas. Jis pranyko kažkur gilumoje.

            Jutau pelėsių, drėgnų dulkių kvapą. Žengęs keletą žingsnių į priekį vėl išgirdau tolyn nueinantį garsą. Mane tiesiog gniaužė sunkiai suvokiamas beribės erdvės svoris. O ir ta sunki prieblanda, permainingi šešėliai žaidė nepagaunamomis formomis.

            – Saimonai… – nuvilnijo šnabždesys.

            Krūptelėjau. Kone pašokau. Apsisukau besidairydamas. Tačiau nieko nepamačiau.

            – Ei… – pravėriau burną, tačiau žodžiai užstrigo kažkur gyliai gerklėje.

            Siektelėjau asmeninio ginklo, kuris turėjo būti prisegtas prie juosmens. Akimirką pamakalavau toje vietoje, kur tikėjausi jį rasti, tačiau ten buvo tuščia. Buvo net nepanašu, kad kada nors kas nors ten buvo.

            – Saimonai… – pasigirdo šnabždesys.

            Mane sukaustė dar didesnė įtampą. Drąsiai galėjau tai pavadinti baime.

            – Kas tu? – paklausiau.

            Mane išmušė šaltas prakaitas. Niekaip negalėjau prisiminti, kur girdėjau mane šaukiantį balsą. Bet buvau įsitikinęs, kad jau anksčiau, prieš daugelį metų esu jį girdėjęs. Taip, katedros erdvė, pašnibždomis tariamas mano vardas iškreipė balsą. O ir visi tie prabėgę metai mano atmintį apnešė dulkėmis. Tačiau tuo pat metu buvau šventai įsitikinęs, kad esu girdėjęs tą balsą.

            – Ateik… – dar kartą pasigirdo tas pats šnabždesys. – Saimonai, ateik…

            Vienu šuoliu dar kartą apsisukau aplink save. Sugniaužęs kumščius užėmiau gynybinę poziciją. Tačiau ir vėl priešais save nieko nemačiau.

            – Saimonai, – toliau kvietė balsas.

            Aš sukausi ratu, vis stengiausi ką nors rasti, ką nors pamatyti. Viskas bergždžiai.

            – Šitiek metų aš laukiau tavęs, Saimonai… – nesiliovė balsas.

            – Kas tu!? – sušukau aš.

            – Saimonai… – balsas darėsi vis garsesnis.

            – Kur tu!? – šaukiau aš.

            – Tu pamiršai mane, Saimonai… – pajutau priekaištą aidinčiame balse.

            – Pasirodyk! – įsakiau aš. – Jeigu esi drąsus, pasirodyk! Nesislėpk!

            Iki pat dabar nesupratau – tai vyriškas, ar moteriškas balsas. Bet jis mane erzino. Netgi labai erzino. Mano rankos, vis dar sugniaužtos į kumščius, ėmė virpėti, galva, nuo nuolatinio sukimosi, ėmė svaigti. Galutinai praradau erdvės pojūtį.

            – Pasirodyk… – jau pradėjau maldauti. Visas įsakmumas iš mano balso pradingo.

            – Tau turėtų būti gėda! – sugriaudėjo balsas. Erdve nusirito jokiems man žinomiems fizikos dėsniams nepaklūstantis aidas. – Tu pamiršai mane! – dar kartą nuskambėjo kaltinimas.

            – Kaip aš galiu tave prisiminti, jeigu net nežinau kas tu? – veblenau aš. – Pasirodyk!

            Priešais mane, tolumoje, vienai vienintelei sekundei nušvito akinamai skaidrus blyksnis. Instinktyviai prisimerkiau ir kilstelėjau ranką norėdamas prisidengti akis.

            Sekančią akimirką stojo tamsa. Tarsi siena aklina tamsa. Man užgniaužė kvapą, ėmė stygti oro. Ėmė pykinti.

            Atsimerkiau.

            Stovėjau skaisčiai apšviestoje koplyčioje plikomis, amžių paliestomis ovaliomis sienomis. Priešais mane stovėjo senovinis, gal būt aštuoniolikto ar devyniolikto amžiaus, rašomasis stalas. Jo paviršius buvo nukrautas dokumentais. Stovėjo rašalinė su į ją įmerkta plunksna. Kairiajame krašte stovėjo puošni vaza su pamerktais violetinių alyvų žiedais. Galėjau užuosti jų kvapą.

            Kitame stalo krašte gulėjo trys didžiuliai obuoliai. Vienas jų – prakąstas.

            – Saimonai…

            Šį kartą balsą pažinau. Tai – Hongis Agnarsonas. Gydytojas Hongis Agnarsonas.

            Bet mes jį palikome orbitoje. Jis šiuo metu turėjo būto „Čiurluje“ ir dirbdamas savo darbus prižiūrėti laive likusio personalo sveikatą.

            Aš apsidairiau.

            Vyras išniro iš pačio regos pakraščio. Aš negalėjau suprasti, iš kur tiksliai. Pamatęs jį – pažinau. Tai tikrai buvo mano laivo gydytojas. Tačiau kažkuo pasikeitęs. Kažkuo kitoks nei visus tuos metus, kuriuos jį pažinojau.

            – Hongi… – prasižiojau aš.

            – Tu manęs nepameni, – pertraukė mane atklydėlis.

            – B-bet… – sumikčiojau.

            – Tu tikrai nepameni, kas aš, – pakartojo jis.

            Vyras, kurį pažinau kaip „Čiurlio“ gydytoją, žmogų, kurį pažinojau nuo mažų dienų, perėjo koplyčią, atitraukė nuo stalo kėdę ir atsisėdęs uždėjo rankas ant dokumentų. Aš vis dar neatgaudamas amo viską stebėjau.

            – Tu dar esi labai mažas, – lyg niekur nieko kalbėjo vyras. Jo balsas pamažu mainėsi, pamažu darėsi vis nepanašesnis į Hongio Agnarsono balsą. – Tu esi mažas… Tada tu buvai toks mažas… O dabar nepajėgi visko prisimintum. Tavo atmintis užslopinta, kad galėtum drąsiai kalbėti apie tamsą.

            – Apie tamsą? – vis dar nesuprasdamas, apie ką kalbama, paklausiau aš. – Apie ką tu kalbi?

            Vyras kilstelėjo ranką nutildydamas mane. O aš nepajutau, kaip atsidūriau šalia stalo. Galėjau užuosti ne tik alyvų, bet ir prakąsto obuolio, rašalo, senų popieriaus lapų kvapą.

            Pasijutau tarsi būčiau sapne.

            Aš vis labiau abejojau, kad pažįstu priešais sėdintį vyrą.

            Jo veidas pamažu mainėsi.

            Visa tai mane tik dar labiau gąsdino. Jaučiau, kaip po truputį imu panikuoti.

            Į mane žvelgiančios seno žmogaus akys buvo geros. Nesu tikras, kad jas pamenu, tačiau manęs neapleido nuojauta, kad turėčiau prisiminti.

            – Kas tu? – patyliukais paklausiau.

            Neatmenamo žmogaus akys ir lūpos šypsojosi. Prieš mano akis šypsojosi seno žmogaus veidas. Ne Hongio Agnarsono veidas. Aš jo nepamenu. Bet buvau įsitikinęs, kad turėčiau prisiminti. Buvau įsitikinęs, žinojau, kad šis veidas, kad šis senas žmogus man kažką reiškia. Bijojau pagalvoti, bet įtariau, kad kadaise jis buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Ir tas suvokimas, persimaišęs su juoda tarsi bedugnė nežinia mane žudė. Man vėl pradėjo skaudėti galvą.

            – Kas tu? – dar kartą paklausiau aš.

            – Eime, – pratarė vyras ir rankos mostu pakvietė mane link išėjimo iš koplyčios. – Mums reikia pasikalbėti.

            Pro duris žengiau į tamsą. Tas pojūtis užgniaužė kvapą. Kuomet įkvėpiau – stovėjau katedros viduryje. Žvilgsniu bandžiau aprėpti neaprėpiamą. Tas didingas tūris, ta tūrio didybė slėgė mane. Man svaigo galva. Trūko oro.

            Nežinia iš kur skambėjo Grigališkojo choralo aidai. Užuodžiau degančias žvakes ir galėjau prisiekti, kad išgirdau balandžio sparnų plazdėjimą.

            Pasigirdus švelniam žingsnių aidus pamačiau prieinantį senąjį vyrą.

            – Kas tu? – neatlyžau aš.

            – Gaila, Saimonai, – atsiduso senolis. – Gaila kad viskas baigėsi taip…

            Pajutau skersvėjį. Jis nebuvo malonus. Jis privertė mane susigūžti. Nepažįstamojo (vis dar maniau, kad jo nepažįstu) veide pamažu nyko šypsena. Balta barzdelė keitėsi į pilką, akys apsitraukė migla. Vyro veidas lėtai, bet užtikrintai, darėsi niūrus, dar sunkiau įskaitomas.

            Erdvė traukėsi. Manyje dygo klaustrofobiškos nuojautos.

            Bandžiau trauktis atbulas. Tačiau tirštėjanti aplinka man neleido pajudėti. Sunkios kojos mynė vietoje. Aš negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo senio. Mane kažkas kaustė, darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Sunkus gniutulas užspaudė gerklė – nebegalėjau ištarti nė žodžio.

            Galvoje kažkas trūko…

            Atsimerkiau.

            Vėl buvau koplyčioje. Tuščioje, atsiduodančioje drėgme ir pelėsiai.

            Apsisukau besidairydamas. Nepastebėjau jokių durų, jokio lango. Tačiau koplyčioje buvo šviesu, nors nemačiau nei vienos lempos, nei vienos žvakės, ar kokio kitokio šviesos šaltinio.

            Kažkur girdėjosi kapsintis vanduo. Tarsi iš labai toli ataidėjo pasmerktųjų aimanos. Nežinau, kaip supratau, kad tai buvo pasmerktieji. Tiesiog žinojau tai. Mintyse netgi iškilo vaizdinys apie prie sienų grandinėmis prikaustytus, iš bado išsekusius vyrus, moteris, netgi vaikus.

            Mane nupurtė šaltis. Kupinas baimės šaltis.

            – Ei! – sušukau aš. – Tai kas čia norėjo pasikalbėti!?

            Niekas man neatsakė.

            – Ei! Kas nors!

            Už nugaros kažkas kostelėjo. Aš atsisukau. Ten stovėjo vyras. Už mane šiek tiek vyresnis, bet dar jaunas vyras. Jo veido neprisiminiau, tačiau supratau, kad kažkada kažkur esu jį matęs. Tik negalėjau prisiminti nei kada, nei kur.

            – Gaila, Saimonai, – ramiai prabilo vyras. Jo balsas buvo toks patas, kaip to senolio, kurį mačiau prieš patekdamas į šią koplyčia. – Labai gaila, kad viskas baigėsi būtent taip, kaip baigėsi. Labai gaila, Saimonai, kad tu manęs nepameni.

            – Kas tu toks, kad aš turėčiau tave prisiminti!? – sušukau. – Na gi! Pasakyk man!

            Vyras nelinksmai nusišypsojo ir nežymiai palingavo galva. Tuomet kilstelėjo ranką ir pasisukdamas pasiūlė pažiūrėti į išgaubtą sieną.

            – Ką tu?.. – buvau be pradedąs, tačiau tą pačią akimirką užsičiaupiau.

            Ant sienos tarsi projekcija ėmė slinkti vaizdai. Juose atpažinau savo vaikystės namus. Mačiau vaikystės kiemą, privažiavimą nuo gatvės, pievutę palei namą.

            Pamačiau save bėgantį šaligatviu.

            Drauge su nepražystamuoju vyru stovėjome ant mano namų slenksčio.

            Šiuose namuose dar ilgai gyveno mano motina ir mano sesuo. Juose nesilankiau nuo pat tada, kai išvykau mokytis Imperatoriškoje Civilinės Kosmonautikos Akademijoje. Nors mano atmintyje išliko visuomet laukiančios motinos įvaizdis, šilta aplinka ir sesė, kuri man buvo labiau nuostabi draugė nei sesė, tačiau atsiminimus gaubė kažkokia migla, šaltis.

            Namo viduje, svetainėje kažkas vyko. Iš pradžių negalėjau suprasti kas tai. Nemačiau, nes iš prieškambario svetainės nesimatė. Bet aiškiai girdėjau vyrišką balsą. Jis kažką šaukė. Tą šauksmą lydėjo moters riksmai, išsigandusios mergaitės inkštimas.

            Apsidairiau. Tačiau vyro šalia manęs nebebuvo.

            Nedrąsiai žengiau link durų į svetainę. Su lyg kiekvienu žingsniu vis aiškiau girdėjau besivaidijančių žmonių balsus. Su lyg kiekviena akimirka jie darėsi vis garsesni, juose vis labiau skambėjo neapykanta persmelktos pykčio gaidos.

            Pažvelgiau į svetainę ir sustingau.

            Po stalu susirietusi tarsi išgąsdintas šuniukas inkštė mano mažoji sesė. Kambario viduryje apsiraudojusi ir iš pykčio išraudusi kažką rėkė motina. Jos kūnas užstojo kažkokį vyrą. Negalėjau matyti jo veido. Žengiau žingsnį į vidų ir vėl sustojau. Priešais mano motiną stovėjo vyras, kuris mane atlydėjo čia.

            – Tu?.. – pralemenau.

            Tą pačią akimirką į svetainę įbėgo žarstekliu užsimojąs berniukas. Akimirksniu pažinau ji.

            Tas berniukas buvau aš.

            Suklykiau…

            …nutilau ir atsimerkiau.

            Vėl stovėjau katedros viduryje. Buvo tylu. Dvelkė degančiomis žvakėmis. Kažkur tolumoje virpėjo  vaiduokliški Grigališkojo choralo aidai. Priešais mane stovėjo už mane šiek tiek vyresnis, bet dar jaunas vyras.

            Mano tėvas.

            – Ar dabar pameni? – pavargusiu balsu paklausė jis.

            Nieko neatsakiau.

            Dar negalėjau atsigauti nuo matytos vizijos. Bet iš mano atminties gelmių į paviršių pamažu kilo atmintis. Motina. Tėvas. Ne pirmo ir ne antro jųdviejų ginčo, labiau primenančio sulaukėjusių kačių pjautynes, išgąsdinta sesuo. Namo katilinėje surastas žarsteklis. Suodina jo rankena.

            Aš bėgantis laiptais į viršų, į prieškambarį, į svetainę.

            Smūgis…

            …kad mama nebijotų. Kad sesuo būtų saugi. Nebeverktų.

            Tada kraujas. Ant kilimo krentantis peilis.

            Tamsa…

            – Tu nekaltas, – švelniai pratarė tėvas.

            – Bet… – pralemenau. Mano burna perdžiūvo.

            Drebė ne tik mano balsas, bet ir rankos, visas kūnas. Jutau šaltį. Ne kūno, o širdyje, sieloje. Prisiminiau Hongio Agnarsono žodžius, kuomet jis mane išlydėjo iš savo kabineto.

            – Tavo, o ir mūsų visų, sapnai susiję su tuo ką esame išgyvenę, – tada pasakė gydytojas. – Ir visiškai nesvarbu, geri ties sapnai ar blogi, geri tie prisiminimai ar ne. Jie mus lydi visą gyvenimą. Mūsų asmeninės patirtys niekur nedingsta. Mes jas nusinešame su savimi, kad ir kur nukeliautume gyvenimui pasibaigus.

            – Gerai, – neprieštaravau jam, nors tada neturėjau nei noro, nei laiko gilintis į jo kalbas. – Tu geriau pasakyk man, ką daryti su visai tais košmarais, su visomis tomis nesąmonėmis, kurios mano galvoje sėdi kiekvieną naktį?

            Tuomet Hongis tik atsiduso ir pažadėjo iki man sugrįžtant iš ekspedicijos planetoje ką nors sugalvoti. Manau, vos tik pakilsime atgal į „Čiurlį“, manęs ir gydytojo laukia labai rimtas pokalbis. Ir ne ką mažesnis darbas sutvarkant mano galvą.

            Nes aš tikrai pavargau. Pavargau fiziškai, o ypač psichologiškai.

            – Būk ramus, mano sūnau, – prabilo tėvas. – Tai ne tavo kaltė. Tu gynei namus, savo šeimą nuo žvėries, kuriuo buvau virtęs.

            Jo skruostu nuriedėjo ašara. Ji pagavo šviesos spindulį ir vieną akimirką suspindo.

            – Gyvenk ramiai, – skambėjo tėvo balsas.

            Aš stovėjau vienas.

            – Tai ne tavo kaltė, – kartojo nutolstantis aidas. – Tu padarei tai, ką reikėjo, Saimonai…

            – Saimonai! – visai šalia ausies girdėjau moters tariamą mano vardą. – Saimonai!

            Šį kartą akimirksniu pažinau balsą.

            Lori Krok. Tai buvo Lori Krok. Ji švelniai tapšnojo man per veidą ir nesustodama kalbėjo. Jos balsą kaustė įtampa ir baimė.

            Pramerkiau akis ir lėtai apsidairiau. Aš tysojau ant žemės įsispaudęs į nemenką dulkių sluoksnį nuklojusį didžiulės katedros grindis. Aplink mane buvo susispietę visi mano kompanionai. Man iš dešinės, ant kelių parkritusi, mano galvą ant kelių pasidėjusi Lori Krok žvelgė tiesiai man į veidą. Kairėje susirūpinęs, išgąsčio perkreiptu veidu stovėjo technikas Tomas Smitas. O netaisyklingu puslankiu gale kojų išsirikiavę stovėjo visi keturi kariai.

            – Kur?.. – prasižiojau aš.

            Tačiau mano padėjėja nieko nelaukdama nutraukė mane.

            – Dabar nieko neklausinėk, – giežtai paliepė mergina. – Gali atsistoti?

            – Manau, taip, – neužtikrintai atsakiau. – Pamėginsiu…

            – Tuomet kelkis, – dar įsakmiau paliepė Lori Krok. – Laikas iš čia nešdintis… O visą kitą išsiaiškinsim vėliau.

            Ir tik tuomet išgirdau tą patį griausmą, kurį girdėjome stovėdami katedros prieigose.

            – Durys vėl atsiveria, – paskubomis raportavo technikas. – Tai galima suprasti kaip ženklą, kad mūsų vizitas čia baigtas.

            Nelaukdamas tolesnių vaikino išvedžiojimų, pašokau ant kojų ir susverdėjąs vos neparkritau atgal į dulkes ir purvą. Man svaigo galva. Įsitvėręs į šalia stovėjusios merginos ranką keletą kartų gyliai įkvėpiau. Galiausiai pratariau:

            – Dingstam iš čia… Kol dar ne vėlu…

            Mes tekini pasileidome link išėjimo.

            Buvau laimingas, kad mano komanda sveika, nors iš jų veidų puikiai supratau, kad aš jiems įvariau smarkų galvos skausmą. Žinoma, jie man dar primins apie tai. Kada nors vėliau.

            Vėliau išklausysiu ir raportus apie jų patirtis šioje visų pamirštoje vietoje.

PABAIGA

Robertas Pikčiūnas yra 2020 m. Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvis.