Akvilė Vorobjovaitė „Žvirblis, mokęsis skraidyti“

Saulėje nokintom šypsenom žavėjais

Ir krūtinėj siaučiančiais vėjais.

Nemigos ištiktą

Migdei it pasakų veikėjas.

Gulinėji iki vakaro vėlei – išvargusi tava siela.

Apdulkėję jausmai lentynėlėj.

Domiesi, kiek saulių dar liko,

Kiek žiemų dar šalsime skyrium.

Klausi pasaulį apėjusio :

– Ar ištversim

Nemigą ir šį vėją?

Apokalipsė tavo širdy

Ir rankose liksianti

Dalelė manosios.

***

Kaip baisiai šiąnakt lyja.

Naktim nei bluosto sudėt nebemoki, nebemiegu, ir tiek, tokia banalybė. Atrodo, pats laikas ilsėtis, bet tu – pelėda. Taip vadina tokius kaip tu – ūkauji naktį, o dieną – nė krust. Visa, kas tau atrodė „didis”, teliko nuokrita jūros dugne. Vertybės pačios į duobę kriste krinta ir smėliu save užsikapsto, šakele eglužės sau patalą kloja ir raudom palieja – sako, gero miego receptas.

Kaip baisiai šiąnakt lyja.

Griaustinis ne už lango, o viduje. Ten sava atmosfera, ekosistema, ir viskas ratu. Keturis kartus į kairę – tu vėl čia pat. Rašai laiškus be grįžtamojo adreso ant voko, mįslinga išbūti – tau ne bėda. Rėki šį tekstą ir dangų dar labiau graudini, o šis tyliai ragina dar garsiau išsilieti palaimingai.

Jei taip myli vėją, kodėl ne Laplandijoj tava siela?

Klausė vidinis klounas ir prapliupo juoktis balsu. Pats netiki savo noru keist ir mylėt, tad ar kitas gali įtikėt?

Šįkart ilgai netruko – atsisveikino iki kito karto lietus.

***

Ryte, tik ką nubudęs, jauti it nerimą krūtinėj, keista gėrybė aplanko tyrą širdį. Ir kalbi tu sau panosėj kažką apie gerovę, sąlygą ir jausmą.

 Ir šypsais, juokies man, negirdžiu nei žodžio, bet kažkaip smagu, jauku ir gera. Ausis manas užgulė tavo krykštavimas it vieversio rytinės scenos. Juokas geba nešti malonę, išbandyk ir tu – turėtum dėkoti.

Čiulba, gieda ir čirškia pavasaris nuo kaktos ligi pėdų tavo. Basom kojom link pakrantės skriesi pasitikt vandenį – dirglena – pusė kūno dingo iš atminties, bet jausmas geras, išties.

Virtuozas klykia atkakliu balsu, šauki prisidėt, o aš pabundu…

***

Valandų valandas šoki tu mėnulio šviesoje ir tau tai velnioniškai patinka. Pavargusi ir išsekusi krenti į minkštas samanas ir vargiai tu užmigsi, mieloji. Seksi sau pasakas prieš rytą, niūniuosi, o vėliau įsidrąsinsi išdainuoti jausmus. Išklykti medžiams skaudulius ir apglėbti juos meile. Išgirsti jų atsaką miško paukščių čiulbesy.

Paklaikusi būtybė tu – nei moterim, nei vaidila vadint nedrįstu. Susimaišiusios dvi sferos – abiejose tu pašėlusiai puiki. Mistiškas gamtos vaikas per pievas basom ir palaidais plaukais. Veržli ir subtili, vilionė ir jaukumas. Gal išties tu tik fantazijos vaisius? Gal akys mano melą gliaudo, o tu – medus mano kūnui?

Šok su ugnim ir kelkis auštant. Bangų mušą atvaizduok eilėm.

Prašau tik tiek – leisk man stebėt.

***

Iš patefono sklinda melodija vakarais, kai beprotiškas dienos karštis veja tavo jausmus kunkuliuoti – tu dainuoji. Taip tyliai ir maloniai niūniuoji, ne pagal ritmą skambini gitaros stygas – tai Tavo parašas manojoj atminty. Plokštelių piramidės ir užrašinių skiautės greta. Senoji spausdinimo mašina ir pliaukšėjimas jos klavišais.

Tokia tavo atmosfera, taip atrodo tavo burbulas, kuriame tu gyveni. „Užsirakinai laimės burbule“, – sako tau visi draugai, o tu visai rimtai ir be ironijos – „geriau tarp gėlių žiedų ir bičių, nei tarp dilgėlių ir purvo voniose.”

Tavuosius marškinius atpažinčiau bet kur, bet kada. Jų aura, net susilamdymo žymės visada vienodos. Gali atrasti ten dėmelę kavos, o kuomet tau velnioniškai sunku – raudono vyno. Apykaklė išmarginta raudonu lūpdažiu – kokia neįtikėtinai graži spalva! Pernai prašiau tavęs tokios Kalėdoms.

Sąsajos mudviejų – jazminais kvepianti idilė. Abu skirtingi, abu detalės – kartu muzika.

***

Trokštu kurti muziką.

Muziką, kuri tavo kūnui – iliuzija.

Trokštu tapyt dažais mudviejų veidus,

Drėbti spalvas ir vandeniu lieti gėles,

Kurias nutapiau tau užsimerkus.

Kuomet tu nubusi – mes drauge ir laimingi.

Palaiminga iliuzija, virsmas didingas.

Trokštu tapyti tave fotografijose,

Kad galėčiau šaltom naktim apkabinus,

Mėnesienoj tau rodyt žvaigždes.

Kol aušra ims migdyti

Ir į šešėlius audringai įslinksim.

Su čiulbesiu vieversio kartu mes išskrisim.

***

Tu trokšti šokti apsvaigusiuose dūmuose, o aš į medžio šaknis atsirėmus stebėti tave nenurimdama, pamilt detales.

Sėmiausi iš meilės: meilės alsuojančiai gamtai ir atgimstančiam žmogui – nuo tos ašies mano emocijų amplitudė ima svyruoti. Ten atrama ir spyris kartu.

Naujai dienai išaušus prisipildau kaip permatomas indas kaštono lapų šlamėjimu, voro tinklo raizgalynėm, pianino akordų skambėjimu, kuris nematomai atkeliavo pro atvirą langą vidurnaktį. Lyg gaudyklė traukiu žodžius, plaukiančius pro šalį, emocijas surišu į kamuolėlį ir vėliau lėtai ridendama išvynioju tau po kojom. Didžioji intriga lieka tarp mano pirštų, o tau tai be proto patinka. Alsuoji ritmu.

Prisipildau kasdien vis iš naujo, tačiau mano indas – be dugno.

Žodžiai pasiliko jos lūpose, prisiminimai jos skruostuose, kurie vis rausta lyg pabučiuoti švelniai šermukšnio šakelės.

***

Plūduras

Ant nugaros tu. Vanduo apsėmęs pusę kūno – o tu į žvaigždynus. Skęsti mintimis danguje, o kūnu mėlio gelmėse. Gal net norėtum, kad kas už kojos griebtų ir kaip Eglė gyventum karalystėj, pririšta meilės ir vilionių. Žilvino grubaus tu pasiilgai, kai pati tuo tarpu – glostai ir myluoji.

Džiugiai, koketiškai ir aistringai – štai, taip myli ji. Tave, saulę, mėnulį, ramunes ir laukus, kuriuose laksto su vėju susikibus alkūnėm. Ji intriguojanti, nuspėjama, o kartais nesuvokiama net pačiai.

Savo jausmus ji kūniškais linkiais ir šokiu reiškia, giliu kvėpavimu į kaklą.

Ir bus tokia, kurios veido ieškosi minioje, atpažintum ją iš aromato ir neverbalinės kalbos. Gal niekad antrąkart ir nesurasi, bet atminty išliks, kol vėjas ims kedent smiltis.

Reikia jai prisilietimų, fiziškų ir dvasinių. Vandens, žvaigždynų.

***

Palik šviesas savo languose, kad mano akla ir išvargus siela pajaustų, kur grįžti. Ten apkabina, bučiuoja ir glosto viršugalvį. Ten nuramina, apglėbia ir nardina troškimų ir svajonių pintinėj.

Pirštus tiesiu lyg į ugnį, pražūtingą, bet ir tokią aistringą ir didžią. Tokia ji galinga, už visa įspūdingesnė. Dieną naktį galiu stebėti, kol pelenais pažirs ji. Jei klaustum, kokio velnio aš šičia, vienu įkvėpimu atsakyčiau – siekiu pajaust, kas esu, kiek manyje tyro ir doro, kiek žaismingumo ir niekšybės. Gal pačioj many vyks karas tarp gėrio ir blogio. Nereikia būt magu, kad suvoktum, kuo baigsis ši beprotybė. Pralaimėtojomis taps abi pusės, nes viena be kitos – kaip akla siela be nušviesto kelio. Šiaurinės žvaigždės apvaizda ir šešėlis joms kartu pėdas kutena.

Sutemsta dangus, žiogai orkestre stygas virpina, bitės mums prie kojų, ant smėlio, palydi saulę.

Tetrūksta tik žvaigždžių.

***

Kai ėjo voras svajingai tavo krūtine, gabendamas laimę kryžiaus formos apvalkale…Suabejojai – vaikyt ar glostyt šį padarą, netikėtai atsiradusį šičia, įdėmiai įsistebeilijusį į tave.

Prietarais nesidomi nė lašo, bet užgimė tavy kas keisto, neįprasto ir paiko. Nerimas, o gal azartas tave vaiko? Viduj jauties esąs vaikas, bet kūnas virpa ne iš baimės, greičiau iš geidulio…Apsvaigintas.

Keista idilė, pamoka gamtos, o gal likimo kreivė? Dar viena gražios metaforos sagtis tavo jausmų grandinėj. O jis tyliai, paslaptingai, visom aštuoniom savo kojom voratinklį aplink tave raizgo.

Laimės kitiems neišbarstęs ant molberto tavo lūpų svajonių eskizus paišo.

***

Šis saulėlydis man gniaužia kvapą, užgula krūtinę ir šypseną spaudžia išbalusiam veide. O aš iš lėto tirpstu, apleidžiu savo fizinį kūną ir lieku šiame laike. Paleidžiu vaizdinius iš atminties lyg nespalvotą filmą, mano kūnas atmena kvepalus ir aromatą tavo būties.

Kiek daug gali aprėpti ir pasakyti nebyli pasąmonė, kiek daug joje skyrių ir stalčiukų, kiek  prisiminimų, užuominų ir nuotrupų lieka tau.

Barstai juos į dėkingą dirvą kaip gėlės žiedas savo sėklas. Įteikt kitam, dalintis, įsileist – tereikia ryšio. Ryšio, kuriuo gyveni dabar, kurio galbūt neliks ateity, jis pakis, bet Tai jau savaime užsikoduos atminties sijose ir raizgalynėse. Ratu filmo kasetė.

Magiškas ritualas nuoširdžiai dalintis. Kava, akimirka, knyga, prisiminimais ar būtim. Kiek daug tai reiškia man.

***

Matai ją tik sutemoj, kai saulė savo spindulius į medžių lajas guldo, kai mėnuo smalsiai dairosi iš aukšto.

Plati jos šypsena ir miglotas, svaiginantis balsas, klausiamas žvilgsnis ir švelnių it šilkas prisilietimų grandinė. Užuot tamsoj ji baimintųsi – ji švyti visa savo būtim.

Viduj ji kinta, potvyniai jos krūtinėj, o tave kaskart palaimingai užlieja ramybe. Kas ji? Gal tai tik dulkės, kurios apvaisina naktį tavąją pasąmonę, o ryte ant pirštų galiukų patyliukais išsėlina?

Sapnuot ją trokšti naktį ir iškart vėl nubudus. Ką ji tokio turi?

„Štai ką aš turiu…

Eiles,

pašėlusias mintis,

tyrą akį

ir

daugybę meilės.”

***

Negaliu pakęsti svilinančių saulės spindulių, krentančių ant mano kūno, deginančių mano ploną lyg stiklavarlės odą. Neįstengiu ilgai gulėti įkaitusioje pievoje, kad ir kaip man patiktų uosti ramunes ir stebėti bites ant rausvo dobilo žiedo. Nepajėgiu degintis ir tepti savo kūną įdegio kremais vien tam, kad savo odos baltumu, be žodžių nerėkčiau, kaip aš myliu rudenio kvapą.

„Aristokratiškos išvaizdos detalės“, – sakysi išpuikusi. Bet kaip nuostabiai tai skamba.

Pro šalį dūmų kamuolys, o aš gėriuosi – šis kaip rūkas, tvyrantis virš margų klevo lapų, nukritusių spalį. Išlendu iš pavėsio, tik kai saulė moja atsisveikindama iki rytojaus.

Mano sielos namai – rudenio gaiva. Kai lietingos dienos, spalvotų lapų paletė po kojom ir nuogi medžiai, net nesistengiantys prisidengti savo laibo kūno.

***

Kai ryto saulė žvaigždėms patalą pakloja, kai rasa ant žolės pažyra karoliukais, kai ežeras ima raibuliuoti – atrodo, tik tiek ir tereikėjo, kad lūkuriuojantis chaosas nespėtų pasivyt, grandinėm prirakintos aršios mintys nutrūktų ir, įkvėpusios ryto lengvumo, suminkštėtų iki mielumo.

Tereikia man tik vasaros tyros nakties, svirplių griežimo pievos stygom, mėnulio atspindžio ežero stikle ir gilių pokalbių ligi aušros.

Ir visai nesvarbu, kad vasara moja atsisveikindama, žinau, ji niekur neišeina, ją jausiu čia net, kai ruduo man glostys skruostus, kai saulės spinduliai atsivėsins snaigių lietuje ir kai obelų pumpurai vilios bites.

Tyras jausmas, kada širdy ramu ir gera, kada raudonis puošia veidą – Vasara.

***

Ir jei dar kartą galėčiau gimti, gimčiau Saulės vardu.

Ir jei dar sykį galėčiau augti, stiebčiausi baltapūke ramune ir, pažirdama kaskart delne, su kiekvienu lapeliu į sielos gelmę pasodinčiau žodį stebuklingą.

Ir jei dar sykį pamilčiau pirmą kartą, pamilčiau pienės žiedą, pūku pavirtusi svajones pildyt skriečiau.

Jei liesti pirštų pagalvėlėm drįsčiau vėl iš naujo – mokyčiausi aš jūros bangą glostyt kaip ji mane tą ankstų rytą.

Ir jei dar…dar pirmą kartą jūrą aš išvysčiau, tai tik tavo akyse, kur nepailsta raibuliuoti ji.

Ir jei dar sykį pajausčiau, kaip kvepia jazminai, tai tik paryčiais tave apkabinus.

Ir man saulė šypsotųsi, mėnulis mojuotų,

besibaigiant dienai šiai pirmai.

***

Kai lietus ryte į langą mušė ritmą, ji pasileido bėgt į pievas tarp miškų.

Kur niekas kitas, tik lietus ją liest galėtų.

Nuogut nuoga ji lyg fėja šoka palei veją.

Pamažu suprasi tu – prieš akis ne tik nuoga jos oda, bet ir siela…

Tokios jos – tik per sapnus

Ir retkarčiais prieš tavas akis pasirodo.

Atkakli, mylinti ir gracinga.

Akys josios žvėrimis alsuoja į miglą.

Pažvelgęs nustirsti ir keista nuostaba

Dar lieka šmėžuot, kol kvapą atgauna krūtinė.

Šoka lietuj, miško paklotėj basa,

Kad iš josios neprapultų drąsa.

Apsukresnė už lapę, dailesnė už nimfą,

Ragana ji – nebus čia kitaip.

Palaima ir likimas drauge

Arba prakeiksmas, jei ne.

Rinktis, kokios jos nori šiąnakt, deja, ne tavo valia.

Mėnuo danguj keičia saulę, o ji paslapčia,

Žiūrėk, pasirodo kitame amplua, tyrinėja tave.

Sutikęs tokią ją? O gal atpažinai?

O gal apie tave visgi čia?

***

Tokia tamsi tyla, jog imi nesuprasti ryte ar gilioj nakty pabudo tavo laibas kūnas. Lietaus lašeliai groja muziką klevo lapų klavišais, o tu buri iš kavos tirščių, likusių moliniuose puodeliuose po keistai idealizuoto, kiek primesto ir nebe tokio jaukaus jūsų ritualo. Naiviai tiki įpratusios meluoti magijos kuriama istorija, kuri tau švelnia ranka glosto dar praeitos žiemos ledu užsitraukusią širdį.

Patalai jau atšalę, net susilamdymo žymės kelia nerimą – palikti pėdsakai virkdo, o gal tu vienas iš tų, kuris remiasi į šiltų praeities prisiminimų skrynią? Rytai nebeprasideda mielu atsisveikinimo bučiniu į kaktą tau miegant, ir vakarai nesibaigia jaukiu apkabinimu. Gyvenime tarsi nutrūksta ypač svarbi grandinė, kuri tvirtino tavo laikyseną, pasvirus – apkabino.

O dabar telieka iššaukt savo skausmą į girią, kol aidą kita ausim išgirsi ir deivės nedrąsiai šnabždės tau naują istoriją.

***

Tavo saldžios lūpos ir aura, kvepėjusi alyvžiedžiais, dūko.

Chaoso įkaitais pasivadinę judu ėjot prieš vėją,

Alsavo širdys judviejų meile ir nuožmiu išprotėjimu.

Dvipusiu tikėjimu mėgavais, kol žiema neatėjo.

Pasiglemžė šilumą, kūnų ir minčių pieva piktžolėm pasiliko,

Nieko kito, be sieloje dūzgiančių vėtrų, neliko.

Bėgo metų dienos, o aš vis nepailstanti rašiau tau tekstą mėnesienoj lietaus prisipildžiusiom akim.

Maitinau liepsnas vis laiškais su tavo vardu,

Bebūtų per sunku vėl viltis tau atsakant.

Ne per seniausiai baigėsi mudviejų kavos ritualai. Ir trapus tavo balsas liko aidėt tarp sijų dangaus juodo skliauto.

Baigėsi metai, o tu vis pasimetus.

Verified by MonsterInsights