Antanas Pivoras: Žiupsneliai iš atsiminimų „Kaip aš likau gyvas ir linksmas“

Vandenėlis pagirdo ir prigirdo

Tuo metu, kai karo debesys užklojo ir mano gimtinės žemelę, buvo pats karštymetis – 1944 m. liepos vidurys. Viskas išdžiūvę, šuliniai tušti (iš savojo vos prisigraibydavome maistui). Ateina rusų kareiviai su aliuminėm gertuvėm ir prašo: „Vody. Vody“. Vedu juos tolėliau, į pamiškę. Čia baloje buvo iškastas šulinys gyvuliams girdyti ir pirčiai. Vandens visada netruko.

Kareiviai dėkojo ir pavaišino gabaliniu cukrumi, kokio aš dar nebuvau matęs.

Nežinau, ar aš blogą darbą dariau, jei girdžiau ištroškusį, bet su tuo šuliniu man atsitiko keistas įvykis.

Praėjo gal mėnuo, gal daugiau, o lietaus nėra, vanduo senka. Tokią dieną prie šulinio nuėjau su kibirais vandens pasisemti. Bet nepasiekiu, nors ir įsikibau į kartis, kuriomis buvo iškloti šulinio šonai. Tada pasiėmiau radęs tokią kartelę, permečiau skersai ir atsigulęs ant jos semiu vandenį. Triokšt kartis lūžo, ir aš stačia galva neriu į dugną. Jau ir dumblą pasiekiau, bet šulinys siauras, negalima apsisukti.

Likimas, sukurtas Gamtos, buvo gailestingas, leido gyventi, ir aš, maurais apkepęs, nesuprantu, kaip išsikapsčiau…

Su tėčiu žaidžiam karą

Man ir tėtei karas irgi galėjo baigtis netikėtai.

Belandžiodamas po vyšniomis aptikau tokią mažą bombelę su sparneliais. Turbūt tai minosvaidžio sviedinys, gal šiaip numestas, gal nesprogęs.

Parodžiau tėtei.

Ai, įdomus. Čia palikti negalim, turim išbandyti.

Tėtė buvo truputį išdykėlis. Aš gal daugiau. Jam reikėjo viską sužinoti, daug ką pamatyti, išbandyti, rizikuoti.

Tarnaudamas Smetonos laikais husarų pulke, ant žirgo išdarinėjo tokius pokštus, kad matydamos panelės stebėjosi ir žavėjosi. Net vadai gyrė. Buvo apdovanotas medaliu.

O tada, pasibaigus karui, nebuvo mums lemta žūti nuo tos minosvaidžio, lėktuvo ar kitokio pabūklo bombelės su sparneliais. O galėjome.

            –  Einam, – sako tėtė, glėby paėmęs sprogmenį.

            Einam į mišką. Man džiaugsmas: įdomu, ką miške su ta bomba veiksim.

            Ta ąžuolų siena palei mūsų lauką mane dažnai įvilioja, nes po jais rasdavau baravykų. Rudenį mama vis pasiunčia rinkti gilių, kurias sudžiovinusi ir sumalusi šėrė paršiokus.

            Tėtė vedasi tolėliau, prie tokio ąžuolo, išsikerojusio, sausomis šakomis apglėbusio nemažą plotą. Tebežaliavo tik viena kita šaka, ir ta kitais metais turbūt nudžiūs.

            Ąžuole juodavo didžiulė drevė. Aš jos negalėjau pasiekti ir pažiūrėti, kas joje gyvena. Gal pelėda, gal apuokas? Gal voverė, o gal nakčiai įsirango koks žvėris? Bet koks? Lapė neužlips, kiškis irgi. Va, meška tai tikrai galėtų. Negirdėjau, kad kas būtų kalbėjęs apie meškas mūsų miške, bet visur visko pasitaiko.

            Jaučiau, kad dabar sužinosime.

            Tėtė atsargiai paguldė bombą ant samanų.

Parink sausų šakelių.

            Drevėje jų tilpo užtektinai. Ant viršaus pasistiebdamas prigrūdo sausų žolių. Vieną kuokštą padegė ir įmetė į vidų.

            Pakilo dūmelis, pradžioje mažas, netrukus didėjo ir ugnis pasirodė. Į ją atsargiai įkėlė bombą.

–  Bėgam!

Atbėgom beveik iki namų, mamai nesirodom, nes sužinojus duotų pylos.

Laukiam, kada ta bomba bumbtels. Bet jokio garso kaip nėra, taip nėra.

– Viskas, sudegė šakaliai arba užgeso. Nesprogo. Einam pažiūrėti.

Artinamės pasiklausydami. Miške ramu, net varnos nekarksi.

Štai ir tasai… ne, ne, ne ąžuolas, o trenksmas! Mus net atgal numetė.

–  Gulkis!

Spėjau pamatyti, kaip kamienas šipuliais laksto, ąžuolas braška ir sausomis šakomis į žemę sminga.

-Sprogo… Turėsim sausų malkų. Gerai, kad nespėjom prieiti…

Aš irgi supratau, kad gerai. Ką būtų mama barusi, jei skeveldros būtų užmušę, šakos prislėgę…   

Kai tokių karo nutikimų patyriau, kodėl aš negaliu džiaugtis, kad esu gyvas ir linksmas? Ar Gamtos duotas likimas ir toliau globos ir saugos? Oi, dar pamatysime!

Vis dėlto kasrytą su nerimu įsijungiu radiją: ar nevyksta kur nors karas?

Užpiltos akys proto neatėmė

Augusto sodyba man įstrigo visam gyvenimui. Prie jos buvo namelis – pieninė, į kurią pieno prievoles nešdavo visi aplinkiniai žmonės.

                     Nešdavau ir aš, nes tėtė eidavo dirbti savų darbų. Iš mano Karalinavos iki pieninės Gaigaluos buvo daugiau kaip du kilometrai. Reikėjo nešti du kibirus, todėl mama liepė imti naščius. Bet tie naščiai taip nuspausdavo abiejų pečių kaulus, kad juos mečiau pašalin. Tempiau po kibirą abiem rankom. O norite, kad būčiau išlakus…

                     Bet ne ta bėda kartą prislėgė mane.

                     Atnešę pieną, turėjom išseparuoti savo dalią, o liesą pieną namuos surauginti ir su bulvėm susrėbti.

                     Rankom sukom ne tik separatorių, bet ir tokį puodą, į kurį sudeda buteliukus, pripildytus kiekvieno šeimininko pieno, sumaišyto su sieros rūgštimi, kad nustatytų pieno riebumą.

                     Man prisėjo sukti tuos buteliukus tą rytą, kai skubėjau į abitūros istorijos egzaminą. Suku sparčiai, skubu, gal ir per greitai, o gal varžtas buvo prisuktas blogai, nes pakilo ir nuskrido dangtis, o buteliukai sproginėdami išlakstė į visas puses. Apipylė man ne tik rūbus, bet ir veidą, akis.

                     Apgraibom bėgu į balą, plaunu akis, veidą, rankas. Rūgštis nuo vandens silpsta ir nebedegina.

                     Kaimynai išsigandę:Einu arklį pakinkysiu, pas daktarą nuvešiu.

-Aš skubu, parbėgsiu, man egzaminas.

Nuo namų į egzaminą turėjau nubėgti dar penkis kilometrus.

Įgriūnu į klasę. Egzaminas jau buvo pasibaigęs. Bet už stalo sėdi auklėtojas istorijos mokytojas Kazys ir kiti mokytojai.

• Sakiau, kad ateis! Žiūrėkit, žiūrėkit – visas raudonas. Ir akys kokios. Kas atsitiko?
• Apsipyliau pienu…

Gal nesuprato mokytojai, koks tas pienas, bet liepė traukti bilietą.

Apžlibęs įskaičiau bilietą, tiksliau tik numerį pamačiau.

• Galiu atsakinėti.

            Gal ir užjautė mokytojai, gal ir nereikėjo – gavau penkis. Keista, kad ir per stojamuosius į institutą ištraukiau tą patį keturioliktą bilietą ir vėl gavau penkis.

            Penki ypač brangus pažymys, nes didesnio nebuvo. Dabar dešimt man kaip koks būrys vištų, išleistų į daržą kapstytis, kuri daugiau ras sliekų…

Kaip eržiliukas mane išgelbėjo

                    Iš būrio kolūkio arklių, kuriuos vasarą teko ganyti, buvau prisijaukinęs ir įsimylėjęs vieną eržiliuką. Jis buvo dar per jaunas į sunkius darbus kinkyti. Aš jį prisipratinau, užšokdavau pajodinėti. Ir jam patikdavo pašėlioti. Net žaboklių uždėti nereikėjo, klausė mano rankos mosto. Žinojau, kai tai buvusios mūsų kumelės, kurią pasiėmė kolūkis, palikuonis. Pietų su juo parjoju namo, įleidžiu į diendaržį, į kurį nakčiai nuo vilkų suleidžiam avis.

                     Šiame prietvartyje žirgelį pamyluoju, nubaidau žabalius, dar duonelės riekelę sušeriu.

                     Vieną dieną matau pakraščiuos debesys slankioja, vabalai arklius puola. Užšoku ant žirgo joti. Tuo metu ėmė zvimbti apie mane ir arklį bjaurūs nedideli vabalėliai – bizdėlės. Kai įgelia, tai pikčiau nei vapsva.

                     Nuo jos dūrio žirgas šoko kaip įgeltas ir ėmė neštis namo. Matau, kad bėga tiesiai į diendaržį. O durys mažos, stakta žemai, arklys vos pralenda.

                     Nespėjau nušokti, kai žirgas puolė į atviras duris. Baigta – stakta nutėkš mane!

                     Bet žirgelis vos įkišo galvą, stop visom keturiom kojom, net duobutes išmušė.

                     Likau gyvas ir nušokau nuo arklio. Gal ir reikėjo pabučiuoti, bet tik žandu prisiliečiau prie šnervių. Tos padėkos už išsaugotą gyvybę užteko ir man, ir žirgui. Bučiniai ne gyvuliui skiriami.

Kaip vos nesudaužiau A. Baranausko

                    Savo mokiniams vis sugalvodavau ką nors įdomesnio. Užsimaniau pagaminti mokomąjį filmą apie Anykščius. Mokykla nupirko siaurajuostį – vos 7 mm filmavimo aparatą.

                     Su šiuo aparatu nufilmavau ir Puntuką, ir Šventosios vaizdus, ir A. Vienuolio kapą, ir A. Baranausko klėtelę. O šioje šimtametėje klėtelėje buvo A. Baranausko biustas. Jam nufilmuoti trūko šviesos, todėl sumaniau išsinešti į lauką.

                     Su didele meile apkabinau biustą, pakėliau ir žengiau žingsnį. Bet siaubas – poeto galva susvyravo ir vos nenukrito! Nedaug betrūko, kad būčiau sukūlęs gipsinį Baranauską…

                     Kai žinai, kokios dabar yra fotografavimo ir filmavimo galimybės, tai ne juokas ima, o verksmas: kodėl aš tada neturėjau nors šiek tik patogesnės aparatūros. Juk padaryti daug norėjosi.

                     Ir vis dėlto kai kas išėjo. Filmavau žurnaliuką „Mokslo dienos“. Vieną epizodą man primindavo sutikti buvę mokiniai. Mat, juos nufilmavau, kaip per pertraukas bėga į sodą ir skina obuolius. Pavadinau „Neik su velniu obuoliauti“.

                     O kitas epizodas buvo jau sugalvotas. Toje vietoje, kur yra stadionas, dar augo obelys. Kai kurias iškasė ir persodino už fermos pastatų. Kai kurias pjovė, guldė ir vežė toliau į krūvas.

                     Su moksleiviu Mackevičium, neprisimenu, ar su Marcinkevičium, suvaidinom taip: jis šokinėja skinti obuolių, bet vis nepasiekia. Tada atsineša kirvį, nukertą obelį, prisikrauna pilną užantį obuolių ir laimingas nueina…

                     Tokį filmuką pagaminti buvo daug rūpesčių. Foto laboratorijoje, kuri buvo dvaro rūmų bokšte, turėjau prisinešti vandens, išryškinti juostą, ją išdžiaustyti per visą kambariuką, o paskui karpyti, montuoti ir klijuoti.

                     O su tuo klijavimu labai nesisekė. Kartą buvo taip.

                     Mėgėjai filmuoti ir fotografuoti buvom sukviesti į seminarą ir per savaitę apvažinėjom daugelį žymiausių Lietuvos vietų. Bevažinėdamas prifotografavau ir prifilmavau nemažai medžiagos, iš kurios sudariau filmą „Akmuo ir gėlė“.

                     Rudenį Raudondvaryje vyko profsąjungų organizuotas siaurajuosčių filmų festivalis.

                     Ėmiau rodyti ir aš savąjį „Akmenį ir gėlę“. Bet kaip tyčia, ėmė trūkinėti. Šiaip ne taip pravariau. Vis dėlto profsąjungų pirmininkas Gabalis padėkos raštą įteikė ir man. Tebėra jis nemažoj krūvoj tarp kitų įvairaus tipo padėkų, garbės raštų.

Tos duonos skanumas !

Didelėje parduotuvėje dažnai matau: eina porelė pro duonos prigrūstas lentynas ir kalbasi:

–  Ne, ne, šitos neimk. Neskani. Atsimeni, praeitą kartą kai nupirkai, tai turėjom išmesti.

–  O šitą imt?

–  Ne. Daktaras sakė, kad cukraus pridėta. Kenkia sveikatai.

Taip ir eina pro lentynas, čiupinėdami, maigydami, skaitinėdami mažas raideles. O kepaliukai įvairiausi: maži, dideli, supakuoti, riekėm supjaustyti arba nepjaustyti – rėžk riekę pagal savo burną.

Piktoka girdėti tokias šnekas. Aš sakau sau: duona negali būti negardi, aš žinau jos skonį, vertę ir kainą.

Valgiau aš visokios duonos: ir iš mažai valytų grūdų, ir suzmekusios, ir apdegusios. Bet tik gauni. Valdžia po karo rūpinosi tarybine liaudimi: Alantoje įsteigė kepyklėlę. Mūsų kaimynas eidavo į Alantą minkyti tešlos. Turėjo ilgus guminius batus, net virš kelių. Pašėręs galvijus ir apiplovęs nešasi į Alantą. Minkė jis visokią tešlą, iš miltų, sumaltų apiplėšus turtingesnių žmonių aruodus.

Namuos mama kepė irgi visokius raguolius ir blynus, net saldžiųjų lubinų (žydinčių geltonai) bandė pridėti.

Bet neliko kepyklėlės Alantoje, miltų užteko tik Molėtų kepyklai.

Duonos norisi, todėl kartą išsiuntė į Molėtus. Ėjau vakare tuos dvylika kilometrų, bet radau jau netrumpą eilę. Bet gerai: pastovėjęs per naktį, rytą nusipirkau du forminės duonos kepalus. Kol parėjau namo, vieną sučiulpiau…

Ponia dabar spjaudytųsi nuo tos duonos: negardi. Garbingas karo veteranas Antanas kiekviename susirinkime vis kritikuodavo Molėtų valdžią, kad duona neskani. Ir gerai: juk reikėjo kažkam ir kažką kalbėti. Bet amžiną atilsį Antanas skanios duonos nesulaukė…

Keliauninkas

Besišnekučiuodamas su kuriuo nors draugu ir norėdamas pasigirti, kartais pradedu tokį žaidimą:

• Atrask tokį miestelį Lietuvoje, kuriame aš galėjau nebūti.

Bet draugui nesiseka. Jis pamini vieną ar kitą atkampų miestelį, bet retai pasitaiko, kad aš jame nesu buvęs, nematęs jo įžymybių.

Tai atsitinka todėl, kad per savo amželį nuo jaunystės laiku pats norėjau pamatyti mūsų kraštą ir pasitaikė įvairiausių reikalų pakeliauti. Dar studentaudamas, baigiau ekskursijų vadovų, mėgėjų fotografuoti ir filmuoti kursus – pabuvojome daugelyje Lietuvos vietų. Gera buvo keliauti su Rytų Lietuvos literatų draugija, Molėtų bibliotekos organizuotais renginiais. Kur pats buvęs, o dar labiau – kur nebuvęs, organizavau išvykas mokiniams, dėstytojams, ūkio žmonėms.

Daugelį kelionių atlikome su technikumo sunkvežimiu. Vairuotojas Bronius Umbrasas kelis kartus mus vežė į Leningradą, o toliau su miesto planu rodžiau kelią į įžymias vietas. Jis vežė dėstytojų ekskursiją į pietus – Odesą, o iš tenai keliavom po Krymą, Kaukazą įvairiais būdais: lėktuvais, laivais, troleibusais, autobusais. Visos tos kelionės buvo laimingos, malonios, linksmos, nors ir vargingos. Jos tebėra atmintyje. Tegu jos tenai ir pasilieka.

Šiais laikais žmonės, kas gali, tiek trankosi po pasaulį, kad man nedera ir šnekėti apie savo keliones. Anais, tarybiniais laikais, tegalėjai traukti į rytus. Dažniausiai – traukiniu. Kartą traukiniu važiavau net 24 paras. Juo iš Baku persikėlėme per Kaspijos jūrą į Kara Kumus, apžiūrėjom Uzbekijos, Turkmėnijos miestus ir kitas įžymybes.

Nepriklausomybės laikais pamačiau Europą: Graikiją, Prancūziją, Ispaniją, Maltą, Belgiją, Austriją, Šveicariją ir kitas šalis. Mano dėmesio liko nuskriausti skandinavai.

Į visas šalis važiavau tik į pažintines, turistines keliones. Niekur neteko ieškoti smėlynų, kur galima būtų drybsoti pliažuose ištisas dienas, degintis, maudytis, naudotis vietos malonumais. Man smėlio užtenka ir Palangoje, ir Nidoje.

Kelionėse tiek įspūdžių patyriau, kad reikėtų apie tai parašyti knygą, arba gal geriau – kelias. Bet jūs esate dar daugiau patyrę, pamatę, paskaitę, filmų prižiūrėjote. Todėl ryžtuos pasakoti tik apie išskirtinius atvejus, kurie buvo man įdomiausi, ar net pavojingiausi. Tai atsitiko dėl to, kad stengiaus kuo mažiau šliaužti su grupe, o norėjau pats pamatyti, pačiupinėti ar net pasiklysti. Visad noriu būti savarankiškas, kol galiu apsitarnauti pats. Niekad niekam neleidau nieko įdėti į burną. Nebent krūtį.

Gal koks turistas, keliaujantis į amerikas, australijas, ašigalius, gali paklausti: ar toli tie Tolimieji Rytai? Taip, tau toli, nes dabar į tą kraštą keliauti keblu ir brangu.

O man tie Rytai, rodos, yra artimi, nes juose aš pabuvojau. Aštunto dešimtmečio pradžioje aš ir kolega Alfonas gavome iš profsąjungų kelialapius, todėl kelionė, rodos, tekainavo po 400 rublių. Profsąjungos buvo realiai veikianti organizacija, su jos kelialapiais pabuvojome įvairiose kelionėse, poilsio namuose.

Ypač įsiminė kelionė į Tolimuosius Rytus: Kamčiatką Sachaliną, Vladivostoką. Kamčiatkoje matėm, kaip ugnimi svaidosi veikiantis Avačos ugnikalnis, per jos smėlynus nuvežė iki Ramiojo vandenyno.

Aš puoliau maudytis. Vandenėlis kelis kartus sūresnis, nei Baltijos, nors vidurvasaris, bet įkaitęs tik iki 12 laipsnių.

• Nelįsk vandenin! Sušalsi,-barasi moterys.- Kur mes tave tada dėsim?

Bet kada aš daugiau panardysiu Didžiajame vandenyne?

Ilgai vaikščiojau Vladivostoko gatvelėmis, apžiūrinėjau jūrų gėrybes, nusipirkau koralą. jūrų kriauklę. Man brangūs šie eksponatai.

Plaukdami Amūro upe, matėm kinų gryčeles.

Man įspūdingiausias buvo žygis į vieną Sachalino kalną. Laisvu laiku aš ir Alfonas nusprendėme apžiūrėti slidinėjimo trasą.

Kadangi buvo vidurvasaris, tai sniegas trasoje buvo ištirpęs ir jokių slidininkų neradome. Bet plačioje griovoje jo dar buvo storas sluoksnis. Sniegas susikristalizavęs, blizga saulėje ir gali žarstyti rankomis kaip kokius karamelinius saldainiukus. Per tą griovą kabo trosas, kuriuo slidininkai užkeliami į viršų.

Nutarėme palypėti aukštyn, į akmenuotą kalno viršūnę. Gal pusiaukelėje pajutau, kad jau pavargau. O Alfonui – kas, jis jaunas ir kopia aukštyn. Tik girdžiu:

• Antanai! Saugokis!

Matau, kad Alfono užkliudytas akmuo rieda žemyn, vis pagaudamas ir ritindamas kitus.

Kur man dėtis?! Tokie akmenys sumals į košę!

Akimirksniu šoku į griovį, taškau į šalis tuos čiulpinukus ir bėgu kuo toliau.

Išties akmenys praskriejo pro tą vietą, kur stovėjau, bet keli pasuko į mano pusę. Laimei, jie ėmė smigti į sniegą ir buvo priversti liautis gaudyti mane.

Graikijoj ne tik akmenys, bet ir džiunglės

Kelionėje po Graikiją turėjome atokvėpį Chalkidikės pusiasalyje. Aplankiau požemius su stalaktitais ir stalagmitais, parkus.

Trečią dieną ryžausi nueiti prie jūros. Mačiau, kad toliau nuo mūsų viešbučio, pro ištaigingus poilsio rūmus iki jūros nutiesti plytelių takai.

Bet taip eiti neįdomu, kai matai per krūmus veda išmintas takelis.

Juo ir patraukiau. Bet takelis greitai baigėsi. Rankomis sklaidau krūmų šakeles ir stačiu šlaitu braunuosi žemyn. Bet kelią pastojo vijokliniai augalai, tarpusavyje tarsi vielomis susipynę. Dabar pasidarė visai blogai: tų vielyčių negalėjau nutraukti, jas lenkiau žemyn ir žingsnis po žingsnio, griūdamas ir braižomas erškėtuotų krūmų, vis dar broviausi pirmyn. Reikia grįžti atgal, nes čia, sako, gali būti gyvačių, gali būti urvų. Įkrisi, pagalbos neprisišauksi, nes telefono pasiėmęs neturėjau. O jei ir būčiau turėjęs, nebuvau užsirašęs jokio numerio.

Nieks čia manęs nesuras ir nieks čia neieškos, nes kas gali pagalvoti, kad kažkoks beprotis lįs į tokias džiungles?..

Pažiūrėjau atgal. Jeigu žemyn vos broviausi, tai atgal į statų šlaitą niekaip neįkopsiu. Tik pirmyn!

Gal ryžtas, gal motina Gamta mane gelbėjo: prieš akis nušvito jūra!

Čia ir medeliai švelnesni, ir pušelės širdį džiugina. Jau išsigelbėjau!

Bet kur tau! Smėlio krantas aukštas ir tiesiai status. Gal kelių namo aukštų…

Žvelgiu žemyn ir matau: palei jūrą žygiuoja porelė ir taško vandenį. Pamatę mane, vienas šaukia:

• Nou! Nou!

Tiek tai suprantu, bet kas man daryti? Dairausi: ant skardžio krašto auga pušis. Viena jos ilga ilga šaknis nukarusi žemyn. Aš įsikimbu jos ir braukdamas per ją , atsispirdamas į smėlį leidžiuosi žemyn.

Bet šaknis baigėsi. Nieko neveiksi: paleidžiu ją ir smėliu čiuožiu, kol pasijutau stovis ant kojų.

Vandenėlis toks švarutėmis, nesūrus. Gražiai nuplovė subraižytą mano kūną, suplėšytus rūbelius.

Į viešbutį grįžau jau ponų takais.

Ar nugalabys užsienietį ?

Nuostabiausia, įspūdingiausia kelionė buvo per Ispaniją. Važiuodami autobusu ir nakvodami įvairiuose miestuose, mes pamatėme visą Ispanijos grožį: ir miestų, ir gamtos.

Bet komiškiausi nutikimai yra susiję su Barselona.

Aerodrome konvejeriu visiems mūsų grupės keleiviams jau atplaukė lagaminai. Likome laukti tik aš ir seniokas su žmonele. Buvau pastebėjęs, kad tasai seniokas ant kupros tempia sulankstomą lovelę, nes ant kitų lovų miegoti negali. Bet nei tos lovos, nei mūsų bagažų vis nėra. Juosta ėmė slinkti tuščia.

Pasidarė neramu. Bėgu į lauką, o ten gidė su grupe laukia mūsų. Pasiskundžiau, kad nesulaukiau lagamino. Einame pas prižiūrėtojus, bet tuo metu atslinko ir mūsų turtas. Buvome laimingi ir galėjome žavėtis garsiąja katedra, unikaliu Guelio parku, kitais A. Gaudi kūriniais.

Antrą dieną pėsčiomis perėjome žymiausią ir įdomiausią Barselonos gatvę. Prie vienos metro stotelės gidė paaiškino:

– Turite dvi laisvas valandas. Įsidėmėkite šią stotį. Iš jos eisime į metro ir važiuosime žiūrėti garsiųjų Barselonos fontanų.

Laiko daug. Aš grįžau ir apžiūrėjau jų turgų, nupirkau suvenyrų. Dar yra valanda, todėl kavinėje užkandau, alaus užgėriau.

Pusvalandžiu anksčiau atėjau prie stotelės. Laukiu draugų, o jų vis nėra. Jau laikas važiuoti, o draugų nėra. Tada supratau, kad ne prie tos vijokliais apaugusios stotelės atsistojau.

Kur aš metro rasiu stotį išlipti – geriau važiuoti taksi. Sunkiai susikalbėjom, bet vis dėlto vairuotojas suprato, ir važiuojam gatvėmis. Bet miestas baigėsi, kelias eina pagal kažkokius krūmus, o ir tamsoka darosi. Vairuotojas supranta, kad veža kažkokį užsienietį turistą ir jis turi pinigų. Tai kodėl jo nepalikus krūmuose be dvasios ir pinigų?

Nežinau, ar šitaip vairuotojas galvojo, bet aš taip supratau. Rankas spaudžiu į kumščius: mėginsiu gintis.

Bet vėl atsirado miesto pastatai,  ir vairuotojas mostelėjo ranka: štai ta aikštė.

Supratau: niekinga nepasitikėti žmonėmis, netgi ir nesavoje žemėje.

Aš padėkojau, atsiskaičiau ir pažvelgiau į aikštę. Nuostabiai šoka fontanai, švyti įvairiausiomis spalvomis, groja muzika. Sako, gražesnių, įspūdingesnių fontanų pasaulyje nėra. O čia dar kažkoks festivalis vyksta.

Kur mano grupės žmonės, kaip juos atrasti gal pusės milijono minioje? Apėjau aplink, radau keletą autobusų su lietuviškais numeriais. Bet kam jie man reikalingi? Belieka žavėtis dievišku reginiu.

Įsitikinau, kad grožis ir menas suteikia proto ir atminties. Prisiminiau, kad turiu kortelę su viešbučio pavadinimu. Todėl taksistui nebuvo sunku parvežti naktigulto. Kambaryje radau televizorių su sekso programa. Tokias laidas buvo išpirkęs prieš mane buvęs klientas.

O draugai net nepastebėjo, kad buvau paklydęs ir dingęs.

Antanas Pivoras yra 2020 m. Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvis.