Luknė Kraujelytė „Neverbalinė lyrika“ (Eilėraščiai, miniatiūros ir tarpiniai variantai)

***
Tau už nugaros tyliai
Sėdi mažas stebuklas.
O Tavo didelėj krūtinėj
Aidi amžinas triukšmas.

žr. pavadinimą

Drąsi siela drebančiam kūne,
Ir meilė uždaryta nuleistose akyse.
Mano kūno atstovas akliesiems – liežuvis
Neberanda kaip tau pasakyti–

Neverbalinė baimės lyrika
Kurią rėkia virpančios rankos,
Neverbalinė skausmo lyrika,
Upėmis teka pro vokus suspaustus.

Neverbalinė laimės lyrika,
Neslepia dantų lūpose rausvose.
Neverbalinė pykčio lyrika,
Valdosi kumščiuose suspaustuose.

Ir štai kiautas byra į šipulius,
Kraujuodamas tyli liežuvis
Nerasdamas žodžių išsakyti
Už begalybę didesnį jautrumą.

Neverbalinė meilės lyrika
Verbalininėm užuominom klykia.
Neverbalinė sielos lyrika,
Per kūną į laisvę ištrykšta.

Vieniši turistai

Ji vis dažniau atostogauja viena.
Vis egzotiškesnėse šalyse,
Su vis vyriškesniais džentelmenais
Ir vis malonesnėmis ledimis.

Ji vis dažniau atostogauja viena,
Ir vis nenoriau grįžta iš puotų,
O jis laukia dienom
Ir naktim,
Laukia
Žino, kad kitos jam nėra
Kaip ir jai nėra kito.
Na,
Bent jau šitame gyvenime.

Ji vis dažniau ieško naujų draugų,
O jis vis kukliau užsidaro rūbų kalėjime,
Ji vis drąsiau verkia,
Vis garsiau juokiasi.
Vis spalvingiau rėkia.
O jis tyli.
Nebesako jai apie savo vienatvę.
Nebesako jai apie jos vienatvę.

Jis – kūnas
Ji – siela.

Jie vis dažniau atostogauja atskirai.

Kosulys iš širdies

Ar čia kaltas supuvęs kiautas?
Ar tuščias perlas jo viduj?
Bet kai manai, kad aš kosčiu, kad aš čiaudu
Iš tiesų bandau išspjaut, išguijt
Per negaliu, bet bent jau po truputį
Išvemt laukan tą savo sielą.
Nes turbūt antra eilutė
Atspindi tamsiausią mano tiesą.

Jei ji būtų žvakė

Ji būtų bičių vaško,
Nesigailėtų,
Kuproto dagčio.

Elektra skirta mėgautis

Kaip perkūnas iš giedro dangaus beveik tikrąja to žodžio prasme trenkė žaibas.
Kūnu teka elektra.
Kraują pakeičia prisiminimai apie vasariškas maudynes, sniego karus su tėčiu,
gražiausio pasaulį vaikino švelnius apsikabinimus.
Akys užsimerkia antrą kartą,
grįžta kraujas.
Skruzdėlės bėgioja aplink stuburą ir kelius.
Kutena kelius.
Kutena !!!
Ar juokiuosi nes bijau skruzdėlių?
Jos šnabžda :
Ei tu, taip tu,
Kuri mėgaujiesi uždraustais dievo Perkūno vaisiais,
Kuo susimokėjai?
Skruzdėlės iš masažistės rankų bėga į manąsias.
Bijau jas sutraiškyti –
nesu skruzdėlių valdytoja.
Bijau.
Per kūną teka kaltė.
Ar tu susimokėjai?
Ar susimokėjai sąskaitas už elektrą?
Už masažą ar susimokėjai?
Suspaudžiu kumščius pilnus skruzdėlių.
Kada nors susimokėsiu skolas.
Per kūną teka Perkūno elektra.
Nenusipelniau jos, bet ji teka.

Mano kūne,

Išsivirk vingiorykščių arbatos,
Pasiimk juodojo šokolado.
Išeik pasivaikščioti,
Pakvėpuoti pušimis po lietaus.
Nebijok.
Tu to nusipelnei.

Mūsų vaikystė
Negaliu pamiršti Tavo vaikystės. Negaliu pamiršti pirmojo medžio į kurį mane įkėlei, pirmojo dviračio, nuo kurio nusibaladojai, pirmųjų aviečių, kurių siekdamas susidraskei. Negaliu pamiršti pirmojo ežero, į kurį panėrei ir pirmo vandens gurkšnio į plaučius. Tada maniau, jog mums teks išsiskirti – aš plazdensiu į dangų pas angelus, tu nugrimsi į dumbliną dugną pas ešerius ir lynus. Negaliu pamiršti ir to pirmojo ešerio, kurį sugavai ir kaip mikliai jis išslydo iš Tavo, t. y. mano rankų. Ar aš buvau tokia pat slydi kai bėgau nuo Tavęs? Mielas mano kūne, ačiū už nuostabią vaikystę.

Push it

Ji stovi vasariškam lietuj lyg po dušu,
O jos fenas – šiltas vėjas laukų.

Tarp dantų sukioja smilgą auksinę –
Tarsi šepetėlį tik ne plastmasinį.

Dykviečių molis jos kūnui – losjonas,
Šaltis nušveičia skruostus lyg raudonio.

Jos sporto salė – kalnuoti miškai,
Tiek baseinas tiek spa jai – ežerai.

O jos motyvatorės – lieknutės pušys
Just push it push it and push it*

Jos lūpdažis – pelkių mėlynės
Kvepia ji aromatu žemuogynų.

Ji tepasi laužo suodžiais it tušu
Ir plaukus šukuojas šakom ąžuolų.

Ant apinio stiebo suverti gintarai –
Patys brangiausi jos papuošalai.

Ji šoka, kai groja paukščiai, medžiai, svirpliai…
O jos kaklą geismingai bučiuoja tik vieni ištroškę uodai…

Bet jai ošia motyvatorės pušys :
Just push it, push it, and push it.

*Angl. tiesiog nustumk tai/įveik tai, nustumk tai ir nustumk tai…


Aš dar šoksiu

Tai yra kūnas.
Indėno kūnas.
Jis juda.
Šoka.
Prerijose.
Tarp laužų.
Žolių.
Ir dūmų.
Ameriką užkariauja europiečiai.
Ugnį keičia disko šviesos.
Laužus – cigaretės.
Karo ženklus – blizgus makiažas.
Paukščius – didžėjus
Kūnas praranda prerijas,
Tik ne šokį.

Pėdos

Pėdos.
Basos pėdos.
Basos pėdos brenda per samanas.
Basos pėdos brenda per smėlį.
Basos pėdos ant ledo.
Ne slidu, tik tirpsta.
Basos pėdos apmautos kojinėmis.
Basos pėdos apmautos kojinėmis ir apautos batais.
Basos pėdos apmautos kojinėmis, apautos batais, neliečiančios žemės. Vis dar basos.
Vis dar pėdos.

Bamba

Susisukus it sraigės kriauklė, Tu vis primeni, kad mano kūnas irgi kiautas. Irgi namai, kuriuos nešiojuosi ant kupros. O aš kartais noriu Tave subadyti, išpuošti blizgiais metalais ir lankstytis tol, kol tarp Tavęs ir skrandžio nebeliks nei lašelio riebalų. Žinoma, bedarant atsilenkimus girdžiu kaip pypsi telefonas – praneša apie susitikimus, sąskaitas ir ataskaitas. Kvailos suaugusių problemos. Aš sulenkiu kelius ir priglaudžiu prie jų galvą. Prisimenu, kad Tu mane maitinai daug seniau nei skrandis. Neimdavai už tai pinigų, negurgdavai vidury paskaitų, nesustodavai jei pasiduodavau šokolado šantažui. Tu mano kriauklė manyje.

Pirštų pagalvėlės
Labanakt – tariu stygoms, – prigulkit ant minkštučių pagalvėlių. Tik du akordai. Stygos metalinės, o pagalvėlės dar tokios švelnios: nemiegotos. Down down up up, down up down, down up up. Labas rytas, kita pamaina, prigulkit stygos. Down down up up, down up down, down up up. Tūkstančiai up, milijonai down, begalybė nebegyvų odos ląstelių. Labanakt, ant pagalvėlių įvilktų į nežinia kelintą apvalkalą, prigulkit stygų pjukliukai. Pirštai, pagalvėlėmis šiąnakt nenutildami grokit lopšinę. Grokit iki kraujo. Down down up up, down up down, down up up.

Raktikaulis
Jei būčiau lezbietė pamilčiau Tave. Tavo liesą reljefą. Kalveles ant pečių, simetrišką duobutę po smakru. Tavo tris apgamus, neryškius raudonus rėžius, paliktus odinės virvelės, net ir tuos spuogučius, kuriuos tu skandini įdubose tarp savo ozų. Pasauly daug lezbiečių, pasauly dar daugiau negėjų. Slapta, tarsi netyčia, patraukiu palaidinę. Tegul vėjas mato vienintelę mano
kūno kertelę, kurią kitaip myliu. Gal vėjas kažkam apie ją papasakos? Nors vienam. Pasauly daug lezbiečių, tik ne aš. Ar todėl vis dar esi vienintelė reljefo forma mano kūne, kurią kitaip myliu?

Kaklas
Mano kaklui prasidėjo pavėluota paauglystė. Suprantat, jam dėmesio trūkumas. Aš dažnai pagalvodavau kaip atrodo mano akys, plaukai, nosis, ir man dažnai skaudėdavo galvą, pilvą ar kojas. Kaklas ėmė pavydėti kitoms kūno dalims mano dėmesio. Kartą jis nusprendė, kad jei negali apie save surėkti, tai dar nereiškia, kad negali sutraškėti. Kaklui patinka išskirtinis
dėmesys. Jis dažnai apie save trakšteli svarbių užsiėmimų metu, kai visas kitas kūno dalis jau seniausiai būnu pamiršusi.

Akytė

Jau sninga. Rankos slepiasi pirštinėse, pėdos kojinėse, kaklas po šiltu vilnoniu šaliku. Paslėpkit mane už akinių, ar bent lęšiukų, prašau. Susipykstu su realybės atstovėmis smegenimis ir bandau apversti c raidelę ant kito šono, o juodą eglutę deformuoti į musmirę. Bet palyginus su manimi, smegenys didelės ir storos, tad išgirstu balsą lentelę perskaitant
teisingai. Neturiu kur pasislėpti nuo snaigių, o smegenys net neleidžia pilnai užsimerkti. Man vėl šalta ir liūdna, bet kol neliūdna smegenims aš negaliu pravirkti.

***
Jei atrodo tau,
Kad virš akies, kairiam kampe
Išsitepiau kremu šokolado.
Tai labai labai prašau
Nepravardžiuok dėme
Mano mylimiausio apgamo.

Orų prognozė
Rytoj pietinėje galvos dalyje numatomos hormonų audros.
Tuo tarpu akių slėniuose prognozuojami sūrieji lietūs.

Nekalta plaštakė
Tą dieną mano pilve,
Išsirito mažytė plaštakė.
Nelaukta, baili ir gležna
Bjaurybė plaštakė.

Ėmė spurdėti
Prašyti, maldauti, kartoti….
Ji nepaliauja išbadėti…
Baisiau ir už ilgiausią kaspinuotį.

Už ką ją išmaitinti aš neturiu,
Neturiu kvepalų, dažų anei šilko,
Nepriteklius odoj ląstelių švelnių,
Neįsigijau dar velniško žvilgsnio.

Per mažai turtų sukaupus
Sandėliuos tiek virš juosmens tiek po juo.
Per dažnai nusisuku susiraukus.
Per dažnai šokoladu su skrandžiu dalinuos.

O plaštakės skonis meta ignorą
Finansinei padėčiai mano.
Atkakliai dusinu kiekvieną jos norą
Tai kodėl ji nemiršta iš bado?

Gal kas turit insekticidų nuo drugelių pilve?
Maldauju, nugirdykit jais visais :
Iš vidaus kas dieną žudo mane
Parazitas nepadorių spalvų sparnais.

Nesuprantu kaip tai nutiko
Bet te prakeikta ta diena
Kai alkana plaštakė išsirito
Mažos mergaitės pilve.

Laiškas aukščiausiai valdžiai

Gerbiami seimo nariai, konstitucinis teisme, visų religijų dievai ir pusdieviai, rašau jums nes nebežinau kur toliau kreiptis. Prašau jūsų – įveskite naują įstatymą. Apsaugokit visuomenę. Uždrauskit. Uždrauskit vaikinams, uždrauskit visiems pasaulio vaikinams, augintis ilgus plaukus. Kontroline riba siūlau tris milimetrus. Uždrauskit jiems groti gitaromis. Būtinai. Tegul muzikos prekių parduotuvės nebe parduoda instrumentų nei vienam vyriškos lyties atstovui. O jei kuris iš jų pabandys pats rašyti dainas, tegul jo laukia žiauriausia įmanoma bausmė. Ir neleiskit vaikinams suprasti kompiuterių. Ir matematikos. Ir istorijos. Iš vis, tegul būna įvestas įstatimas neleidžiantis berniukams įgyti išsilavinimo. Neleiskit jiems piešti. Jei piešia jei jau groja, tai tegul tik tada, kai šalia nėra nei vienos moters. Uždenkit čadrą visus jų talentus ir kūnus, nebeleiskit vilkėti džinsinių marškinių, spalvotų megztinių, baltų berankovių palaidinių, uždrauskit avėti vansus ir konversus. Ir nebeleiskit vertis auskarų į dešinę ausį. Išoperuokit jiems balso stygas, tegul neima žemų ir kimių dažnių. Taip pat iškirpkit ryškaus skruostikaulio geną iš pasaulio istorijos. Visų svarbiausia, neleiskit jiems
vartoti mažybinių formų. Neleiskit apkabinti priešingos lyties atstovių, ypač kai jos verkia. Neleiskit, nei už ką, niekada neleiskit jiems prisipažinti, kad net ir vyrai turi jausmus. Tegul nuo šiol tai lieka karine paslaptimi. Ir išžudykit, maldauju išžudykit velniukus jų akyse. Nupenėkit visus pasaulio vyrus. Išmokykit keiksmų ir tinginystės. Aprenkit padielkiniais džemperiais, nuskuskit jiems plaukus, nepalik net tų trijų milimetrų. Uždarykite visas pasaulio sporto sales. Prašau. Maldauju. Apsaugokit mane ir juos. Jei nesutinkate priimti šio įstatymo, tuomet prašau ištremti mane į tolimiausią Lesbo salos kamputį, be galimybės sugrįžti. Ištremti kuo greičiau. Antraip aš išsižadu atsakomybės už tolimesnius savo veiksmus.

Su meile,
Mergaitė

Lempučių šviesoje

Bardakas kambary,
Bet aš išjungiu šviesą.
Balaganas širdy,
Tik blankios lemputės šviečia.

Margoj tų lempučių spalvoj
Viskas atrodo gražiau,
Netvarka it šiukšliadėžėj paskęsta tamsoj,
O veidrodžio nebematau.

Ir tik vienų lempučių šviesoje
Prieš pat pat miegą,
Regiu šalia Tave
Ne graikų, tik savo dievą.

Stebiu Tavo pilkas akis
Ir visas jų žvilgsnio spalvas.
Jei būtum aklas žynys,
Gal tada rašytum man dainas?

Apšviesti tik spalvotų lempučių,
Kurios puoš sujaukto kambario sienas,
Susikabinę it vaikai už rankučių
Žiūrėtume vienas kitam į sielas.

Kam reikia būt gražia?
Teisinga ir tvarkinga?
Kai lempučių šviesoje
Galiu pabūt spalvinga?

Kam reikia šokt šviesoj?
Kam reikia saulėje bučiuotis?
Kai galim užsimerkt
Ir prisilietimuose klajoti?..

Ei, neatmerk akių Tavęs prašau,
Nors jos ir mielos,
Bet kai prašvis bus tik tamsiau,
Kampučiuos mano sielos.

Lempučių šviesoje
Spalvotais burbuliukais
Nusėta oda
Vėl bus išpuošta spuogučiais.

Nurims spalvotoj naktyje
Sukurtas aistros šokis,
Kuris akių ir vaizdo tyloje,
Drąsos bei meilės mokė.

Tik lempučių šviesoje
Jaučiausi užburtai graži
Spalvota ir tikra.
Veidrodžio juk nematyt.

Rūke

Jo akių spalva tiesiog pilka,
Tituluota nuobodžiausiu atspalviu.
Bet paslaptis, ne rutina
Paprastumo rūke slepiasi.

To žvilgsnio dulksnose aš vis regiu
Šėtoniškas žaltvyksles
Ir gilyn į raineles brendu,
Nebebijodama paklysti.

Dairaus tarp nenuspėjamų takų.
Jaučiu kaip stebi mane vilkai.
Klausaus iš toli laumių dainų,
Žaviuosi neišlytais padebesiais.

Ta neaprėpiama akių pilkybė
Man primena cigaretės dūmą –
Keliantį priklausomybę,
Degantį kvapnų ramumą.

Gilyn į rainelių rūką,
Seku auksinę velnių žaltvykslę.
Įkvepiu svaigų paslaptingumą,
Trokštu amžiams čia paklysti.

Širdies perkusija

Žemas balso stygų virpesys
Užklumpa kaip cunamio bangos.
Mano Žemės drebėjimo židinys –
Stygom užgrūdintos Tavo rankos.

Man sutrinka deguonies tiekimas.
Temperatūra nesustodama kyla.
Skruostuos pražysta rausvas rožynas
O tos nenaudėles stygos dar nenutilo.

Tad kai Tavo balso apsupty
Mano mintys ima naiviai kvailioti.
Tu pasakyk man atsakyk
Kaip nustot svajoti?

Suvirpini stygas visai negarsiai
Bet mano ausyse gera akustika.
Plaučiai kilnojas jau per tankiai
Ir išprotėja širdies perkusija.

O Tavo tobulas chaosas
Suderina mano sielos muziką,
Mes niekada kartu negrosim
Aš – Tau amžinai ištikima publika.

Ir kai Tavo muzikos glėby
Pulsas ima beprotiškai skubėti
Tada Tu pasakyk man atsakyk,
Kaip Tave išsimylėti?

***

Būti moterimi nemoku
Tik tuščiai pliurpiančia mergele
Nemoku dailiai koketuoti,
Nei užkalbinti bare.

Nemoku net iš tikro tikėtis
Kad bus taip, kaip niekad nebuvo
Kad išmoksim mudu kalbėtis
Lūpomis ir liežuviais.

Luknė Kraujelytė yra 2020 metų Kazio Umbraso literatūrinės premijos dalyvė.

Verified by MonsterInsights