Gitana Žundienė

* * *

taip būna per dažnai,

kada pas mus

prasideda –

nesibaigia karai

kiekvienas už save –

vienybės nebėra

suprasti per sunku,

kada per daug padarome klaidų –

tokia žmogaus esybė

kiekvienas esam didenybė tamsta –

karūnos ant galvų –

nematom net draugų

kaip būti – kaip nebūti?

širdis juk gali be jausmų pražūti!

kiekvienas meta akmenį į sielą,

o ji juk ne bedugnė –

ten palikim nors mažyti gėrį,

kur buvo sąžinė gyva –

ten liko tik voratinklių gyja

taip būna pernelyg dažnai,

net patys artimiausi žmonės

tampa priešais amžinai

tad patarimas vienas –

jei būsi iš puikybės karūnuotas –

būsi amžiams lyg vaiduoklis vienas!

(2019.02.10, Molėtai)

JAU PAVIRTO STIKLU

Ar išsaugosim tai,

Ko netekti taip lengva?

Ar branginsim mes tai,

Kas kainos neturi?

Viskas slysta po kojom,

Kai prasmės nebėra.

Lyg stiklinė Širdis –

Ją taip saugot sunku.

Gatvės dengias rūku,

Kada būna sunku

Be prasmingų dienų.

Taip gyventi sunku!

Ar dar saugosim tai,

kas pavirto stiklu?

(2018.02.28, Molėtai)

FĖJOS

mane aplankė šįryt fėjos, –

jas atpūtė iš labai toli

šiaurinis vėjas,

kuris gyvena pilyje

pro lango ir pro durų plyšį

jos randa kelią į namus,

kur mes – keistuoliai žmonės –

jau pamiršom pasakų kerus

– – – – – – – – – – – – –

mane aplankė fėja

nematoma ir savaip žavi, –

jei dar prisimeni tu kokią pasaką –

tu labai laimingas širdyje esi!

(2019.03.12, Molėtai)

NEPABAIGTI EILĖRAŠČIAI

kai jau nebėra apie ką rašyti,

imi tiesiog pieštuką ir bet ką

ant popieriaus imi braižyti

išdžiuvo mintys, pasibaigė lapai sąsiuviny,

o žodžių net mažyčiam tekstui nerandi,

tik mintyse lyg tūkstančiai žiogu

jie zvimbia, čirškauja

keistu balsu,

kažkiek gal įkyriu

kaip sudėliot, kaip pažabot,

kaip nuraminti ir į eiles

po vieną sutalpinti

jau nebėra nei noro, nei jėgų,

tik rankoje pieštukas mažas

ir daug suglamžytų nepabaigtų eilių

tiek daug aplink išmėtyta,

o aš ant jų miegu

(2019.03.28, Molėtai)

DAINUOK ŠIRDIE

dainuok širdie

man serenadą

nors kartais

tas gyvenimas

lyg muilo

serenada

girdžiu garsus

jaučiu kvapus

o sapnuose

mataus vaizdus

tik širdyje

nepasibaigiantis

kandus ir piktas

prisiminimų

šleifas

nors tai tik praeitis

ir jos jau nebebus

dabar dainuok širdie

man serenadą

nes kas jau buvo

tas pražuvo

gyvenimą nuo šiol

aš gersiu

lyg rožinių

gėlių

nektarą

(2019.04.05, Molėtai)

SUKURK

sukurk paveikslui muziką –

o spalvos gros skambias natas

nuspalvink garsą tą kurį širdim girdi –

ir liks paveikslas tavo amžiams atmintį

paliesk švelniu teptuko mostu balta drobę –

žinau tas išėjimas iš savęs lyg spalvintų garsų tvirtovė

sukurk iliuziją – miražą –

nuskrisk mintim kur dar nė karto nebuvai

tegul nuspalvina tave visų spalvų jausmai

nes kai tapai paveikslą tu – lyg iš naujo vėl gimei

tiesiog sukurk širdim tu

grojantį gyvenimo paveikslą

(2019.04.27, Molėtai)

NEGRĄŽŪS PAUKŠČIAI

kas sakė kad viskas šioj žemėj gražu –

yra padarų ir paukščių keistų

gali jų nekęst

gali juos mylėt

tiesiog gali jų paprasčiausiai gailėt –

kiekvienas savaip mes gimę gyventi

kiekvienas savaip mes puošiam pasaulį –

kas skrenda kas plaukia

kas eina ar laukia

gyvybė brangi kiek trunka širdy

kiek skirta plasnoti –

mes galim spėlioti

net paukščiai negražūs –

ir jie dovanoti

(2019.05.22, Molėtai)

APIE VISKĄ IR NIEKĄ

apie žiogą ir slieką

kas mums vargšams belieka

kam nuskynei tu gėlę

kodėl bitė įgėlė

kur nubėgo kiškutis

ką surado vaikutis

paslaptingi keliai

laukia jaukūs namai

o juose lauks tėvai

apie viską ir nieką

ši dainelė skambėtų

bet neliko jau žodžių

nes geriu pieną godžiai

nors norėtūs ilgai

bet ar bus kam

nuo žodžių gerai

(2019.06.01, Molėtai)

VASARA

ar bus dar tokios dienos

kada plasnosime vėl vėjuos

pušynuose ir jų pavėsiuos

ar girdėsime ošimą žydinčių laukų

o lubinų žiedai primins

vandens skaidrius lašus

ramunės žiedas

ar išburs dar laimę

ir tikrus jausmus

kada jau vakarėja

skęsta saulė ežere ten toliuos

kur miškai žaliuoja

ar bus kada dar tokios dienos

ar dar plasnosime mes vėjuos

ir lyg paveiksluose piešti vaizdai

ar bus dar vasara ilgai ilgai

(2019.06.02, Molėtai)

TAMSUS KAMBARYS

užsidarius tarp kampų

kartais būna taip sunku

sunkios durys ir langai

nepaliečia spinduliai –

neberanda net sapnai

tamsios sienos

kietos grindys

o ant lubų tik vorai

užrakintos visos durys

o jose šimtai spinų –

raktų niekaip nerandu

būna visko – kartais blizga

nuo lašų langai visi

durys pačios atsidaro

kai išeiti negali

uždaryta užrakinta –

tu suprasti negali

nori bėgti – nori skristi –

bet vilties neberandi

tamsios durys – juodos dienos –

kaip ištrūkti – nežinai

kai prašvinta tavo rytas –

viską jau kitaip matai

(2019.07.24, Molėtai)

DIENOS LYG VĖJAS

kažkur mintis pabėgo –

nespėjau užrašyt

ryto saulė mane kėlė –

bandžiau gyliai mąstyt

jau vakar buvo –

gaila – nepasikartos

o šiandien – nežinau kas bus –

ką ji man dovanos

rytojus man dar paslaptis –

aš tik spėliot galiu –

nes tiktai Dievas primatys

kažkur mintym nubėgau –

jau niekas nepavys

dienas visas dėlioju –

o ta neklaužada lemtis

sumaišė kas planuota

bet taip dar įdomiau –

jau baikim mes galvoti –

už mus nuspręs vėjuota paslaptis

o dienos bėgs ir bėgs –

jų niekas nepavys

(2019.07.25, Molėtai)

* * *

kada kartu

nebesvarbu

ar tu šalia

ar tu toli

kasdien skubi

kažkur leki

o kas svarbiausia

juk tavoj širdy

kada pakyla

leidžias saulė

tau rytas būna

kartais nuobodus

tuomet kavos

dienos pradžios

mes išgeriam kartu

tada kartu

kažkur bet kur

ne tiek svarbu

mus jungia ta

nematoma galia

tada šalia

kaip visada

ar skauda galvą

ar pikta

tu šypsaisi

ir žiūri į mane

mane tai gydo

lyg vaistai

tada svarbiausia būna

kad mane geru draugu laikai

(2019.08.06, Molėtai)

NUTAPYTAS GYVENIMAS

Nutapysiu savo jausmą,

Kuris šildo, auga, rausta.

Rausvą tarsi saulės spinduliai,

Šiltą lyg mamos ranka,

Kuri glosto visada.

Auga taip maži vaikai, –

Viskas viskas man brangu

Ir spalvota, ir gražu.

Mano spalvos ir jausmai –

Susiliejo lyg dažai.

Teptuku švelniu liečiu –

Taip gyvenimą švenčiu.

Visos dienos nuspalvotos,

Visos drobės išdėliotos, –

Lyg gyvenimo ženklai –

Iškalbingi tie vaizdai.

Nutapytas mano jausmas,

Išgyventas visas skausmas.

Saulė šviečia visada,

O šalia brangi mama

Ir užaugusi dukra.

(2019.08.08, Molėtai)

TARSI SENAM KINE

po filosofine danga

kažkas paslėpta –

nežinia nei kaip,

nei kur, nei ką

rašytojai tik rašo,

o aktoriai gražiai

eiles rimuoja –

deklamuoja

kas bėga, o kas veja,

kas mušasi, kas aimanuoja,

kažkas ne taip, kažkas ne ten

nukrito lapas prirašytas,

o gatvė blizga – jos lietum

paviršius nutaškytas

nubėgo vaikas ten tolyn,

o viskas – kino filmas režisuotas,

lyg būta sugalvota – suplanuota

atgal juk juostos neatsuksi

ir laikrodžio rodyklių nepasuksi,

po ta lyg rūko, lyg miglos danga

kažkas kažkaip gyveno taip seniai,

tarsi pasenusiam kine

(2019.08.09, Molėtai)

VAIKAI IR OBUOLIAI

obuolys nuo obels

nuriedės prisibels –

tiek širdy akmenų –

taip sunku taip sunku

pilnas sodas žiedų

o vėliau obuolių –

juos renku dėl vaikų –

taip širdy neramu

obuoliai kaip vaikai –

krenta greit ir lengvai –

jie nurieda taku –

taip lėtai taip lėtai

saulė kyla rytais –

taip jauku vakarais

kada sėdim kartu

prie saldžių obuolių

(2019.08.25, Molėtai)

* * *

mes pasiklydę

lyg žvaigždynai

beribėj pojūčių erdvėj

nerandam savo tako

nemokam laviruot

gyvenimo kely

orbitos mus klaidina

apakina garbė

pakilusius aukštai

sustot negalim

siekiam to

kas per toli

per daug

ir per gyliai

mes norim to kas skirta

gal ne mums

paklydę skrendam

per toli

(2019.10.15, Molėtai)

MES

dabar jau galime sušukti –

– mes!

išties pasiekę žemės dugną

ar dangaus ryškias žvaigždes

mes

nors esame labai maži –

žemės sukurti

ir paleisti gyventi

dar neparuošti

tos dieviškos erdvės –

pulsuojančios

žmogiškos vilties

dabar jau galime

kartoti garsiai –

– mes!

kol mums švytės dangus

ir saulė mus lydės

mes

kritom, lipom

ant šlapios žolės,

o kojos kliuvo

už gilios duobės

ir buvo mūsų

rūškani juodi veidai

bet viskas eina,

slenka pamažu tolyn

nauji išbandymų keliai

dar atviri

ir laukia ateity

jausmai nepatirti

todėl ir vėl kartojam –

– mes!

mes lyg galiūnai,

lyg drambliai –

jauni širdy

gyvybę tarsi fakelą

iškėlę virš galvų

vėl lipsim, brisim

tarsi odisėjai!

mes

būsim narsūs amžinai

lai šviečia

ilgą mūsų kelią

laisvieji amžinybių

angelai!                                                                      (2020.01.06, Molėtai)

Gitana Žundienė yra 2020 metų Kazio Umbraso literatūrinės premijos dalyvė.

Verified by MonsterInsights