Obuolių salos mokslininkas

Vienam žymiausių Lietuvos mokslininkų, pasaulinio lygio Lietuvos ir JAV zoologui, Kauno universiteto ir Filipinų valstybinio universiteto (Manila) profesoriui Pranciškui Baltrui Šivickiui tarpukariu priklausė Lazarių sala Grabuosto ežere, šiuo metu žinoma kaip Obuolių sala.

Salą mokslininkas įsigijo 1930 m., grįžęs iš JAV, vasaromis čia dirbo kartu su studentais — tyrė ežerų gyvūniją. Profesorius P. Šivickis saloje pasodino ir obelų sodą, davusį salai naują pavadinimą.

Sovietmečiu mokslininkas nedarė kompromisų su sąžine — nepritarė tuo metu režimo primetamam genetikos mokslo pasmerkimui. „Užmarštin jis buvo nugramzdintas sovietmečiu, kadangi sovietų valdžia ji laikė nelojaliu. 1948 m. jis išdrįso iš Maskvos atvykusiems emisarams, siekusiems ideologizuoti Lietuvos biologiją, pasakyti, jog [genetikos pradininkai] Gregoras Mendelis ir Thomas Hunt Morganas padarė labai daug, ir dar visai neaišku, ką padarys [sovietų biologas, vadovavęs kampanijai prieš genetiką] Trofimas Lysenka ir Ivanas Mičiurinas“, — rašo mokslo istorikė, biomedicinos mokslų daktarė Laima Petrauskienė. Mokslininkės teigimu, prof. P. Šivickio mokslinis sąžiningumas režimui netiko, todėl ilgus metus apie jį buvo nutylima, nors zoologijos moksle jis padarė nepalyginamai daugiau, nei kur kas plačiau žinomas prof. Tadas Ivanauskas.

P. Šivickis buvo ne vien mokslininkas, jis domėjosi istorija, mitologija, rinko tautosaką, rašė mokslo populiarinimo straipsnius ir literatūrinius rašinius, filmavo, fotografavo, įamžino savo laiką ir žmones, susirašinėjo su dr. Jonu Basanavičiumi.

Kviečiame skaityti populiariai ir patraukliai parašytą dr. Laimos Petrauskienės knygą „Pranciškus Baltrus Šivickis 1882–1968“ (iš serijos „Lietuvos mokslo įžymybės“) internete. Knyga iliustruota, joje rasite ir Obuolių salos nuotraukų.

Pranciškus Baltrus Šivickis, g. 1882-09-30 Žalakiškių kaime (Raseinių apskritis), m. 1969-10-10 Vilniuje – biologas, eksperimentinės zoologijos pradininkas Lietuvoje, pirmasis Lietuvoje pradėjęs sistemingus hidrobiologinius, malakologinius, parazitologinius bei pedobiologinius tyrimus, pirmosios Lietuvos biologinės mokslinės mokyklos įkūrėjas; Filipinų universiteto profesorius (1922-1928), Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius (1929-1940), Vilniaus universiteto profesorius (1940-1948), Lietuvos mokslų akademijos akademikas (1941-1945 ir nuo 1956 iki mirties).

Dalyvavo 1905 m. revoliucijos lietuvių tautiniame judėjime, todėl buvo priverstas emigruoti. 1906-1922 m. gyveno JAV, kur studijavo net 6 universitetuose (dar viename lankė vakarinius kursus). Daktaro laipsnį įgijo 1922 m. prestižiniame Čikagos universitete už visiškai naujus tam laikmečiui gyvūnų regeneracijos tyrimus. Nuo 1922 m. dėstė Filipinų universitete, įkūrė pirmąją Jūrų biologijos tyrimo stotį, buvo jos direktoriumi. Tyrinėjo Filipinų bestuburius, paskelbė pirmąją studiją apie tenykštes holoturijas. Nuspėdamas, kad kai kurie Filipinų jūrų gyvūnai gali būti visai nežinomi mokslininkams, siuntė jų pavyzdžius Europos tyrėjams; pastarieji Šivickio vardu pavadino 2 naujas jų rūšis.

Grįžęs į Lietuvą 1928 m., Lietuvos universitete įkūrė europinio lygio Lyginamosios anatomijos kabinetą (prieš jį steigiant aplankė daugelį Vakarų Europos mokslo centrų), kurį pritaikė ne tik mokymui, bet ir eksperimentams.

Pradėjo eksperimentinės zoologijos erą Lietuvoje – gyvūnų regeneracijos tyrimus. 1929-1940 m. organizavo hidrobiologines bei malakologines ekspedicijas, kurių daugelį finansavo savo lėšomis, pradėjo tirti Lietuvos jūrinę fauną.

1940 m. vasarą, sovietams okupavus Lietuvą, buvo atleistas iš darbo universitete, po 2 mėn. vėl priimtas, užtarus Genrikui Zimanui, jo buvusiam studentui. Nors buvo žinomiausias tarptautiniu mastu lietuvių biologas, bet sovietams įsteigus Mokslo akademiją, į akademikus nebuvo pasiūlytas, juo išrinktas 1941 m. lapkričio mėn. Po karo šie rinkimai buvo anuliuoti, vėl į akademikų gretas buvo išrinktas tik 1956 m.

Nepakluso sovietinei mokslo ideologizacijai – nepasmerkė genetikos mokslo, todėl po 1948 m. Mokslo akademijos sesijos buvo atleistas iš darbo. Pradėjo dirbti provincijoje, Baisogalos gyvulininkystės mokslinio tyrimo stotyje; ėmėsi visai naujos srities – parazitologijos – tyrimų ir jau 1952 m. tapo Parazitologijos laboratorijos vadovu, o už monografiją „Parazitų apibūdinimas“ 1959 m. gavo LTSR respublikinę premiją (tolygią dabartinei Mokslo premijai).

Nuo 1956 m. Mokslų akademijos Biologijos instituto Zoologijos sektoriaus vadovas, nuo 1959 m. naujai įkurto Zoologijos ir parazitologijos instituto direktorius, nuo 1960 m. to paties instituto Bestuburių zoologijos sektoriaus vadovas. Iš parazitologinių darbų išsirutuliojo ir pedobiologiniai tyrimai; abiejų sričių mokslininkai, vadovaujami Šivickio, buvo gerai žinomi Sovietų Sąjungoje, o vėliau dalis jų ir Europoje. Ištisos mokslininkų kartos puoselėtojas, subūręs vienminčių kolektyvą su jų darbų tęsėjais – visa tai pripažinta kaip Šivickio mokslinė mokykla „Bestuburių gyvūnų faunistinių-ekologinių tyrimų mokykla“.

Šivickis buvo pasaulyje pripažintas mokslininkas, vienintelis iš tarpukario Lietuvos biologų skelbęs straipsnius pačiuose prestižiškiausiuose žurnaluose „Nature“ ir „Science“; jis įtrauktas į Filipinų universiteto 1910-2010 metų žymiausių mokslininkų-biologų sąrašą. Publikacijų kraitį sudaro 6 knygos, beveik 200 mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių, 30 tautosakos užrašymų. Apie 40 darbų (iš jų net 10 knygų)  liko nepaskelbta. Surinko didžiulę moliuskų kolekciją (23463 vnt.), kuri dabar yra Tado Ivanausko Zoologijos muziejuje.

Buvo puikus mokslo populiarintojas: tarpukariu skaitė paskaitas per Radiofoną, skelbė straipsnius ne vien iš biologijos, bet ir iš geografijos, istorijos ir kt.

Svarbiausi veikalai: Studies on the Physiology of Reconstitution in Planaria lata, with a Description of Species [Planaria lata regeneracijos fiziologiniai tyrimai ir rūšies apibūdinimas] // The Biological Bulletin (V. 44, No. 3, 1923); An Outline for Laboratory Work in Elementary Zoology [Bendrosios zoologijos laboratorinių darbų pagrindai] (1927); Elementarinės zoologijos kurso santrauka (1931); Gyvoji gamta ir mes (1940); Parazitų apibūdinimas (1956); Lietuvos moliuskai ir jų apibūdinimas (1960).

Pagrindinė literatūra: Pranciškus Baltrus Šivickis. Mokslo ir gyvenimo pėdomis (sud. A. Jakimavičius) (2004); T. Arnastauskienė, A. Jakimavičius Akademiko Pranciškaus Šivickio mokslinė mokykla ir jos tęsėjai // Ekologija, Nr. 1 (2005); L. Petrauskienė Taisytini akcentai XX a. Lietuvos biologijos istorijoje // Mokslo ir technikos raida Lietuvoje (2006); L. Petrauskienė Scientific Activity of Prof. Pranciškus Baltrus Šivickis at University of Philippines in 1922-1928. Is He Still Remembered in Philippines? // Ekologija, Nr. 1 (2013).

dr. Laima Petrauskienė, moksloistorija.lt

Verified by MonsterInsights