Vilė Černiuvienė: „Pasaka apie Apvalioną Piktalioną ir Nendrelę Skiedrelę“

Buvo katrą Apvalionas Piktalionas. Storas, didelis, sunkus. Apvalionas daug valgė, daug gulėjo, daug prie kompiuterio sėdėjo. Valgė tai ne bet ką, o ėsainius, kebabus, labai mėgo sausainius, saldainius, šokoladą.

Dėl limonadų, coca-colų galėdavo bet ką padaryti.

Turėjo jis gerą draugę Nendrelę Skiedrelę. Ji buvo laiba, grakšti ir lengva. Valgė ji dažnai ir po nedaug, labai mėgo sportuoti, prie kompiuterio atsisėsdavo tik tada, kai norėdavo ką sužinoti, ar reikėdavo ką pamatyti.

Apvalionas ir Skiedrelė buvo labai geri draugai. Kartais (o tai būdavo labai retai), Skiedrelė pasikviesdavo Apvalioną pasivaikščioti.  Bet kai tik jie susitikdavo, kaskart susipykdavo: Apvalionas Piktalionas visada ir viskuo būdavo nepatenkintas: tai Nendrelė per greit eina (jam sunku savu didelį pilvą nešti ir sunkias kojas vilkti), tai Skiedrelė per gražiai atrodo (jo drabužiai kaip maišai, batai kaip laivai), tai ji už pietus mažai sumoka (mat jis valgo kelias porcijas ir išeina dar alkanas), viskas ir visada jam buvo blogai.

Kartą Nendrelei trūko kantrybė:

Na, tu drauge Apvalione,                                       

Žino juk visi jau žmonės.

Internetas ir feisbukas,

Informacija tik sukas-

Reikia valgyti saikingai,

Maistą rinktis atsakingai,

Pasivaikščiot, pasportuoti,

Apie ateitį galvoti.

Supyko Apvalionas:

─ Ką tu čia kalbi, Skiedra? Tu mane įžeidinėji, apkalbinėji. Iš tavęs to nesitikėjau…

Susimąstė Skiedrelė:

─ Norėk draugui gero. Kai sakoma „nori kaip geriau, o išeina kaip visada“.

Užsirūstino  Apvalionas. Namuose ištisai sėdi, dar daugiau valgo, pavalgęs pagulėt visada nueina ir ant viso pasaulio pyksta:

─ Na, mes dar pažiūrėsim… Na, mes dar pamatysim, kas čia teisus… Pasportuot mat, pajudėt gi man reikia… Juokas ima… Paaiškins man kažkokia Skiedra kaip gyvent reikia…

Sėdi toliau Piktalionas namie, niekur nosies nekiša, niekas jo niekur nekviečia. Nekviečia todėl, kad jis nieko nenori, jam viskas neįdomu, per sunku. Futbolo žaist jis negali- kamuolio nepaveja, krepšinio irgi- įmesti nepataiko, bėgiot greit pavargsta, o pavargęs iškart ima baisiai pykti ant visų. Niekam su juo neįdomu.

Tai, va. Sėdėjo jis namie sėdėjo. Viską suvalgė, viską išgėrė ir prisireikė jam nueiti į parduotuvę. Pradėjo ruoštis, rengtis ir ant viso svieto pykti- drabužiai ėmė ir sumažėjo (visur braška, traška, spaudžia), batais apsiaut neįmanoma ( kažkas balioną į pilvą įkišo ir stebuklingai rankos sutrumpėjo, kojų niekaip nepasiekia).

Kur čia nebūsi piktas ir susierzinęs. Vargais negalais apsirengė. Pasiėmė krepšį, eis jau ir kad supyko pabandęs pro duris išeiti.  Visko tikėjosi, bet kad kas duris dar susiaurintų, to tai jau tikrai nesitikėjo- vargo, lindo, grūdosi, kol vargais negalais pro duris išėjo. Juodas iš pykčio, kaip juodžiausias debesis pėdina Piktalionas į parduotuvę, o priešais beeateinanti Nendrelė Skiedrelė. Kaip visada graži, grakšti ir labai laiminga.  Dar pikčiau Piktalionui pasidarė-ir  ko ji čia tokia laiminga?

Nendrelė Skiedrelė gi pamačiusi Apvalioną Piktalioną negalėjo patikėti savo akimis. Jos draugas ne ėjo, o ridenosi, prakaitas ritosi upeliais, o veidas rodėsi iš pykčio sprogs. Bežiūrint į savo nelaimingą draugą Nendrelei labai jo pagailo. Priėjusi ji paėmė jį už rankos ir ji pasiūlė:

Mielas drauge, Apvalione,

Tau pasiūlyt kai ką noriu.

Noriu tau padėt suprasti,

Išeitį taip pat surasti,

Kad gyvent galėtum oriai

Ir numestum savo svorį

Nebevalgytum tu be saiko

Gal tada atrastum laiko

Pasivaikščiot, pasportuoti

Juk nereikia pasiduoti

Maisto ir visoms silpnybėms

Viskam turi būti ribos…

Susimąstė Apvalionas Piktalionas. Gal ir tiesą šita Skiedra sako. Nutarė jis keisti gyvenimo būdą- paklausė ką gi jam reikia valgyti. Skiedrelė surašė naudingiausius maisto produktus, kuriuos kasdien turėtų suvalgyti Piktalionas. Tada Nendrelė sudarė Apvalionui dienotvarkę, kurios besilaikydamas jis turėtų mesti svorį, judėti, vaikščioti ir aplamai sveikai gyventi.

Ir kaip jūs manote, kaip pasikeitė Apvaliono Piktaliono gyvenimas?

Taip, iš tiesų Piktaliono gyvenimas pasikeitė- jis anksti keldavosi, valgė pusryčius, per dieną valgė penkis kartus (ir visus ne po daug, kaip buvo įpratęs, valgė daug daržovių ir vaisių, gėrė daug vandens, sportavo, daug vaikščiojo pėsčiomis, važinėjo dviračiu, vakarais stengėsi apeitį šaldytuvą ratu ir kas jam buvo sunkiausia- atsisakė saldainių, pyragaičių, ledų ir visų kitų saldumynų.

Piktalionas sulieknėjo, išgražėjo, pasidarė daug linksmesnis (kas labai patiko Nendrelei), bet vakarais atsigulęs miegoti spėkit ką jis sapnuodavo?

Kad guliu saldainių jūroj

Į didžiulį tortą žiūriu

Plaukia porcijos ledų

Man jau net sapne saldu…

Ir tas sapnas vis kartojas

Pakerta sapne net kojas

Kai aš sapnuoju vėl

Ir tikrai žinau kodėl..

Kankinosi Piktalionas kankinosi. Atsikeldavo rytais neišsimiegojęs, skaudančia galva. Mat kai tik susapnuodavo tą sapną, pradėdavo vartytis, siekt tų ledų, torto, ieškot saldainių, tai iškart ir pribusdavo. Ir koks nusivylimas jo laukdavo, kai apgraibęs visur aplinkui lovoj, nerasdavo jokio saldumyno ir tik tada suprasdavo kad tai tik sapnas. Iki ryto, beveik iki ryto neužmigdavo galvodamas apie saldumynus. Ryte būdavo sunku keltis, pusryčiaudavo be nuotaikos ir susimąstęs. Tą pastebėjo ir geroji jo draugė Nendrelė:

─ Piktalione, mano drauge,

Suprantu, kad tu suaugęs

Bet mane jau neramina

Kad tave kažkas kankina.

Tu lieknėji ir gražėji

Bet iš nuotaikos jau spėju

Kad turi tu bėdą kokią

Juk žinau tave senokai…

Ir kaip jums atrodo, ką pasakė Nendrelei Piktalionas?

Na, taip, sunku buvo prisipažinti, kad lyg koks mažas vaikas negali apsieiti be saldumynų, ledų, o apie tortą ar pyragėlius pagalvojus, jam net silpna pasidarydavo.

─ Jau bet ką aš atiduočiau

Jei tikrai tvirtai žinočiau

Kad manęs jie neišduos

 Ir bent porciją man duos.

Pyragėlį ar saldainį

Ir visai tikrai negaila

Kad priaugsiu vėlei svorio

Aš labai labai jų noriu.

─ Tu Piktalione, valios visai neturi? Tu nori būt ligotas ir nelaimingas?- tuoj pat ėmė skaityti moralą Skiedrelė. – Net minties man neturėk apie tuos saldumynus.

Bet Apvaliono realybė buvo kitokia. Jis jų norėjo bet kokia kaina. Jis apie juos galvojo nuolatos.

Galvodavo  Piktalionas kai pribusdavo naktį, tos mintys jį persekioti ėmė ir prie pusryčių stalo, o valgydamas pietus ar pavakarius visada slapčia svajodavo apie tą nepakartojamą patiekalą- desertą.

Grūmėsi jis, kovojo su savo mintimis, kurios puolė lyg pikčiausi priešai. Skiedrelė- Nendrelė pastebėjo, kad jos draugui vis dar trūksta saldumynų. Ji eilinį katrą bandė jį paveikti savo protingais paaiškinimais:

Daug ką valgom, daug ko reikia,

Kaip žinoti kas čia sveika?

Maisto pramonė galinga

Nieko juk joje nestinga

Prigamina, raklamuoja

Na, ir ką tu sau galvoji?

Valgom, žiūrime reklamą

Atima mums kartais amą

Kiek skanių, šviežių dalykų

Mūsų galvoje dar liko…

Apsieit be saldumynų

Maisto pramonė gamina,

Bet gi tu žinai-nesveika.

Ir apseit be jų reik laiko.

Teks maitintis tau kitaip

Ir aš pasakysiu kaip…

─ Žinai, Piktalione, jeigu tu kasnakt sapnuoji saldumynus, aš turiu du sveikuolių receptus, kurie tau padės  ramiau miegoti naktimis, nukreips tavo mintis kitur.

Ir Nendrelė davė Piktalionui du sveikuolių receptus, kurie kaip ji galvojo turi išspręsti tą problemą.

Pitalionas skaito:

─ „Health frendly“ avižinis batonėlis ir kalėdiniai meduoliai. Na, gal ir gražiai skamba, bet ar jau čia labai saldu? Ir kas gi į juos įdėta?

Nors Piktalionui buvo labai nesmagu, Nendrelė čia nematė jokios problemos:

─ Žinai, Piktalione, kaip visada aš žinau išeitį- turiu kelis saldžius receptus, nuo kurių tu nepriaugsi svorio ir įgyvendinsi savo troškimą- suvalgyti saldumynų.

Piktalionas Apvalionas atsiduso. Iš visų blogybių ši buvo ne pati blogiausia. Reikia bent pabandyti tą desertą. Gal ir tos avižos, ar kaip jos ten bus valgomos ir skanios ir saldžios kai norisi saldumynų.

Rinkosi su Nendrele receptus. Makalavo, ragavo, mirkė, maišė. Nendrelei buvo skanu be galo. Ji grakščiai ragavo desertus, gyrė juos be paliovos, džiaugėsi mažu kalorijų kiekiu ir sveikais saldumynais. O Apvalionas tylėjo. Tylėjo ir bijojo neprabilti ir nepasakyti savo nuomonės. Koks pakaitalas (tegu ir pats sveikiausias, gali atstoti tikrą saldumyną?), kaip galima pasidesertinti su netikru saldumu? Kaip galima pajusti tikrą palaimą valgant „ale ledus“? Kaip galima vėl negalvoti ir nesapnuoti saldainių, ledų, pyragėlių su kalnu plaktos grietinėlės ar didžiulio torto? Kaip galima džiaugtis savim, kai pilvas šaukte šaukia- noriu ko saldaus.

Staiga, Piktalionas išgirdo Nendrelės balsą. Ji jau kelintą katrą jo klausė to paties- ar jam patiko desertai- sveikuoliai.

Apvalionas nenoromis linktelėjo galvą. Nendrelė patenkinta nužiūrėjo tuščias lėkštutes ir pareiškė:

─ Nuo rytdienos desertus gaminsim kasdien. Kad tau nebūtų saldumynų bado.

Piktalionas Apvalionas atsiduso. O galvoje sukosi viena mintis:

─ Tortas, kremas, pyragaitis

Ten lentynoj susiraitęs.

Toks saldus ir su uogiene.

Oi, kaip tiktų vakarienei.

Nieko man neatsitiks

Ir kalorijų neliks.

Gal (o, gal įvyks stebuklas) ryte aš pasportuosiu

Ir nuo jų išsivaduosiu.

Tai sugalvojęs Piktalionas ramiai nuėjo miegot. Gerai, kad mintys uždarytos galvoje ir niekas jų nemato, nes oi, kaip užsirūstintų Nendrelė šventai patikėjusi, kad Piktalioniui Apvalionui užteko sveikųjų saldumynų. Jau savo plano tai net kankinamas neišduosiu, galvojo jis ir džiaugėsi, kad planas leis jam vėl svajoti apie saldųjį desertą kuris ryt ryte virs realybe. Greičiau tas rytas. Kad galėčiau, imčiau ir pastumčiau jį arčiau.

Parėjus namo jį šiek tiek graužė sąžinė, bet Piktalionas paguodė save, kad reikia klausyti savo kūno. O kūnas norėjo vieno- privalgyti saldumynų.

Kažin ką pasakytų man mama, – galvojo jis gulėdamas lovoj. Oi, kaip gerai, kad ir ji negali įlįsti į mano galvą ir sužinoti kas ten dedasi. O dedasi ten geri dalykai. Galva galvoja apie saldumynus, o pilvas trokšta kuo greičiau juos suvalgyti.

Piktalionas, graužiamas sąžinės bandė paguosti ir pateisinti savo norus, kurie būtų laaaaaabai nepatikę Nendrelei.

Aš gi nerūkau. Žinau kaip tai kenkia ir žudo jauną organizmą (esu be galo supratingas ir atsispiriu priklausomybėms). Aš nevartoju alkoholio (žinau, kaip tai kenksminga, pavojinga ir neskanu).

Tai argi tie saldumynai tokia jau žala mano kūnui? Jei aš jų suvalgysiu nedaug, tai argi čia nuodėmė?

Iš karto eisiu sportuoti. Pažadėjo sau Piktalionas Apvalionas ir ramiai užmigo.

Rytas atėjo greitai ir Apvalionas, kaip šaute iššautas išlėkė iš lovos, o vedė ji viena mintis- tikrų tikriausi saldumynai. Greit apsirengė (energijos turėjo tiek, kad būtų galėjęs nulėkti dešimt kartų toliau, negu yra parduotuvė). Nuskuodęs iki jos, prisikrovė kalnus saldumynų ir kaip vėjas parlėkė namo.

Rytas buvo toks nuostabus ir nepakartojamas. Bebaigdamas sušlamšti paskutinius kąsnius, stryktelėjo iš baimės nuo beldimo į duris. Net akyse aptemo pagalvojus, kad už jų stovi Nendrelė. O va, taip ir buvo.

─ Na, ką tu? – paklausė grakščiai žengdama pro duris.- Kaip miegojai? Pusryčiavai?

Apvaliono Piktaliono galva kratėsi į visas puses- ir taip ir ne. Ir ne  ir taip. Nieko visai nesuprato Nenderelė. Ilgai žiųrėjo į savo draugą, bandė suprasti jo ženklus. Bandė pateisinti besikratančios galvos veiksmus. Bandė pateisinti lakstančių akių ir nelaikomo žvilgsnio požymius, kol galų gale padarė išvadą: drauge mielas, tau gliukozės trūkumo organizme reakcija. Niekada nebuvai toks neadekvatus ir nesuprantamas. Reikia mums tikro saldumyno.

Kad apsidžiaugė Apvalionas, mintyse šūkavo iš džiaugsmo –valiooooo, o galvą jau kratė vienodai- linksėdamas žemyn, pritariamuoju linksėjimu.

Paėmusi už rankos Nendrelė nusivedė jį į parduotuvę. Viskas būtų buvę gerai. Kur tau gerai- net labai gerai, jei ne ta ragana pardavėja. Ji be galo nustebo, kad Pikalionas, tik nesenai prisikrovęs pilną krepšį saldumynų atėjo dar. Tik dabar vedinas savo drauge Nendrele:

─ Vaje,- sušuko ji, kai Nendrelė paprašė saldumynų. –Taigi Apvalionas kątik partempė visą pilną krepšį jų. Tai tu juos jau suvalgei?- įbedė ji į jį klausiamą žvilgsnį. Tokį patį žvilgsnį Piktalionas pastebėjo ir Nendrelės akyse.

Jeigu būtų žemė prasivėrusi ir jį prarijusi, tai jis be abejonės su malonumu būtų tenai pramęgęs.Ai, tai va, nevalingos konvulsijos nuo ko tau,- ai, tai va, tas akių obuolių ir vyzdžių lakstymas,- persikreipė iš įniršio Nendrelės veidas. – Ir tau negėda???- šaukė ji. –Nė kiek negėda???- aš stengiuosi, dedu visas pastangas, kad tu būtum laimingas. O tu??? Stirpriai trenkusi parduotuvės durimis, Nendrelė išlėkė pro duris.

─ Pirmas kartas, kai nenoriu saldumynų,- tylai burbėjo Apvalionas eidamas namo. Per juos amžinos problemos- rūbai susitraukia, durys susiaurėja, su draugais susipyksti, miegot negali. Ar čia visiems taip būna??? –mąstė jis tyliai ir pamažu eidamas namo ir tik priėjęs prie namų suprato, kad neturi namuose nieko saldaus.

Kas per daiktas saldumynai???

Jie gyvenimą gadina.

Jie pritraukia ir prilipdo

Su visais dažnai supykdo.

Ir be jų tu negali-

Jie kaip ta duobė gili:

Jie įlipsi. Neištrauks jau

Ir padėti, nepalauks jie.

Tiesiasi prie jų liežuvis

Čia kaip baloj plaukia žuvys,

O žvejys ant kranto laukia.

Ir tada visas jas traukia.

Traukia traukia nuolatos

Kaip liežuvis iš burnos.

Pabaigos ji joms nėra

Begaline galera.

Nėr nei galo, nei sveikatos

Reikia jų vis prie arbatos….

Tai ir gerai, -galvojo Piktalionas. Nieko nėr, nereiks su niekuo pyktis. Ir dalintis su niekuo nereiks. Ir man viskas bus. Ir valgysiu vienas ir džiaugsiuos. Na ir ką jūs man. Aš dabar ne lieknėjimo procese ir galiu daryt viską.

Visą kelią ėjęs liūdnas ir nelaimingas, Piktalionas namo parėjo pasišokinėdamas ir laimingas. Laimingas dėl to, kad vėl „atsirišo“ vidinė veiksmo laisvė, kuri jam leis valyti tiek kiek nori ir tai ką nori.

Apie ką senai svajojau

Sapnuose ant arklio jojau,

Kad greičiau pasiekti juos

Visada aš juos vejuos.

Visada aš jų ir noriu,

Na, tai kas kad būsiu storas

Bet be jų aš negaliu

Stoviu aš ar kur guliu.

Ar einu arba kalbuosi

Jeigu jų tu man neduosi-

Tai ir gera man nebus.

Ir nebus jau man džiugus

Nei gyvenimas, diena

Man vis jų gi negana…

Mąstė Apvalionas gulėdamas lovoj ir net vėl eilinį sykį stryktelėjo iš baimės išgirdęs stiprų beldimą į duris. O ką tik buvo taip gera…

─ Atidaryk, -šaukė Nendrelė.- Atidaryk, arba bus tau blogai…- Piktalionui iš baimės pasišaušė plaukai ir dabar jis labai norėjo būti laibas, liaunas, kad galėtų įlįsti į adatos skylutę ir niekada niekada jo ten Nendrelė nerastų.

Oj vaje, kokia bėda.

Kurgi dėtis? Po kėde?

O gal lipti ant spintos?

Gal po lova? Ar už jos?

Tik problema čia viena-

Aš netilpsiu niekada

Nei į spintą, nei už jos.

O po lova nėr kalbos…

Atsiduso Piktalionas ir kaip į mūšį kėblino atidaryti durų…

Kas buvo toliau? O toliau buvo oi kaip ne kas…

Vilė Černiuvienė — 2020 metų Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.