Viktoras Jakimavičius „Gyvenimas tas margas“

  1. POKARIS: IR ŽEMĖ VERKĖ

TREMTINIAI

                     Eina,linguoja kolonos 

                     Per tundrą nuo skausmo juodą.

                     Prašo trupinio duonos

                     Penkiamečiai „vragi naroda“

                     Kauleliai į ledą įšals,

                     Čia amžinas pašalas.

                     Motinų galvos nubals,-

                     Neiššals tik ašaros.

                     Gal paukščiais jų vėlės sugrįš

                     Į mylimą pasakų šalį …

                     Kam ašara skausmo ištrykš

                     Dėl nukankintų bedalių?

                                            ***

                      Vėjams guodžias gimtinės šilojai,

                      Tartum meldžias,- kalti be kaltės.

                      Automatai pasiutusiai groja

                      Paskutinę gal giesmę vilties…

                        Rytas aukso pažėrė į šilą:

                        Kiek šviesos, kiek saulutės skaisčios!

                        Automtai vis loja,netyla,-

                        Greitai vyus mirtis pabučiuos…

                        Nedainuos saulei tekant artojai:

                        Guli čia jie  žaliajam šile…

                        Automatai kalena, kvatoja

                        Mirti pasmerkto kaimo gale.

     KAŽKUR TENAI

                            Kažkur tenai

                            Po Sibiro dangum

                            Sniegynuos

                           Guli tėvas…

                           Namuose ilgisi

                           Jo dalgis,-

                           Liko nešienautos

                           Pievos.

                           Ir pūdymas

                           Neatkartotas:

                           Artojas tundroje

                           Sniegu

                           Apklotas…

                                   NEVILTIS

                           O koks gailus tas šunelių kauksmas:

                           Jie vis savo šeimininkų verkia.

                           Neviltis, neteisybė ir skausmas

                           Gimtą kaimą kaip linmarkon merkia.

                     Diemedžiai darželiuose nuvyto:

                     Kasdien švinu, keiksmažodžiais lyja.

                     Gegužės vakarais iki ryto

                     Jau nebeskamba“ Sveika, Marija“.

PARTIZANO MIRTIS

                       Kur tankus, tamsus

                       Eglynas,

                       Kur aukšta kalva,

                       Miršta jaunas partizanas,

                       Svyra jo galva.

                       Kraujo pūtomis

                       Liepsnoja

                       Mirtina žaizda,

                       Nesulauks tėvai

                       Sūnelio

                       Niekad, niekada.

                       Miglos mirštantį

                       Užkloja,-

                       Niekas nematys.

                       Nieks ant šalto

                       Jo kapelio

                       Kryžiaus nestatys.

                      Apkabinus

                      Žalią beržą,-

                      Dieve,

                      Kaip baisu,-

                      Rauda sesė

                      Brolužėlio

                      Volungės balsu…

                       Tiktai liūdnos,

                       Graudžios dainos

                       Kaimuose aidės,-

                       Partizano jauno

                       Vėlę

                       Į dausas

                       Lydės.

                                  IŠĖJOM

                     Neieškojom kas kaltas – nekaltas,

                     Vis tikėjom: rytojus išauš…

                     O tos naktys, bemiegės ir šaltos,-

                     Miestas širdį kaip rūdys vis grauš.

                     Lauks artojų gimtieji artimai

                     Ir griežlė šienapjūtėn dar šauks.

                     Senas klevas, prie vartų parimęs,

                     Kvies sugrįžti ir grįžtančių lauks.

                    O gal tai tik neramios dvejonės,

                    Tik miražai jaunystės dienų:

                    Šviesios dienos gėlėtuose kloniuos,

                    Tik aidai čia dainuotų dainų.

                                 LAUKIMAS

                      {Partizaniškas romansas}

                   Sugrįžk,sugrįžk, o mano numylėtas,

                   Ateik greičiau palaukės takeliu,

                   Sugrįžki tu, kol naktys taip žvaigždėtos,

                   Darželis pilnas žydinčių gėlių.

                    Neklausiu aš, kur tu buvai pradingęs,

                    Kur tu klajojai tiek naktų, dienų.

                    Juk priešas toks žiaurus, toksai klastingas,

                    Bet gyvas tu: viltim ta gyvenu.

                    Padėsi galvą tu ant mano kelių,

                    Žiūrėsiu tau į mėlynas akis.

                    Skambės tyla. Netarsim nei žodelio,_

                    Juk širdys viską viską pasakys.

                    Sugrįžk, sugrįžk. Pražydo jau nasturtos,

                    Ir kvepia žalias šienas pradalgiuos.

                    Mėnulis švies mums skaisčiai, lyg užburtas,

                    Primins jis tau, kaip aš tavęs ilgiuos.

                   Rymosime prie beržo ties palauke,

                   Mums virš galvų vilties žvaigždė spindės,

                   Nors nežinosim kas gi mūsų laukia,-

                   Gal priešo šūviai auštant nuaidės…

                   Jau ryto saulė iš už šilo kelias,

                   Ji nuramins, palaimins ir paguos.

                   Ir nepalauš jau niekas mūsų valios:

                   Gyvent ir mirt dėl tėviškės brangios.     

                             POKARIO VAIKAI

                   Tik mūsų buvo ir laukai, ir pievos,

                   Po rasas basi – dienų dienas.

                   Tik mums žydėjo baltažiedės ievos,

                   Joms tremtinių dainavome dainas.

                    O vakarais, motulių pamokinti,

                    Kalbėjom poterius: gražiai, ramiai.

                    Užmigdavom jų žodžių nuraminti,-

                    Čia mūsų žemė, čia namai.

                    Nebemokėjom verkti ir dejuoti,

                    Ką mums rytojus auštantis atneš,-

                    Gal vėl išbėgsim po laukus šėlioti,

                    Gal naktį šitą mus visus išveš…

                    Riekelė duonos medumi kvepėjo,

                    Tik tos duonelės buvo tiek mažai…

                    Nugairinti piktų to meto vėjų,

                    Užaugome tvirti kaip liepos ir beržai.

                    Ir velniava jokia nebepristojo,

                    Klaidų pridarėm,- kaip visi kiti.

                    Vaikai tvirtų gimtų laukų artojų

                    Užaugome lietuviškai kieti.

                    Pražilo jau seniai klevai ir uosiai,

                    Užaugo žemėje nauja karta.

                    Tik naktimis kankinsies ir dvejosi,-

                    Ar mūsų bus jinai tikrai verta?

                      II. TOKS JAU TAS GYVENIMAS

                                        AR ŠIAIP, AR TAIP

                    Gyvenimas – dalykas keistas:

                    Kam motina, kam pamotė bjauri.

                    Taškai tik du: gyvenimas ir karstas,

                    O visa kita – kelio vidury.

                    Tu šen ir ten, ir jau užteks,

                    Beliko pelenų tik sauja.

                    Ir niekada neužsidegs

                    Gyvenimo ugnis iš naujo.

                    O, kiek kvailysčių pridaryta,

                    Klaidų klaidelių,- virsk iš koto!

                    Gyvenimą jei gautum kitą,

                    Kažin, ar tai nepasikartotų?

                      IŠEISIM

                    Jau žemė kvepia obuoliais

                    Ir ežerų vanduo skaidrėja,_

                    Išeisim amžinais keliais,

                    Išeisim, juk atėjom.

                    Ir nežinia, ar kas paklaus,

                    Kuo buvom mes, kuo tapom:

                    Aternum vėjai graudžiai gaus

                    Ir goštautai žydės ant kapo.

                    Ir kai po amžių nejučia

                    Išars noragas kaukuolę žemėtą,

                    Ar kam rūpės, kad buvom čia,

                    Kad buvo vargta ir mylėta.

                      BE ATSAKO

                    Nieko neatsako:

                    Budini nebudini,

                    Ar anksti pavasarį,

                    Ar vėlyvą rudenį.

                    Dėsies nesidėsi

                    Juokdario karūną,

                    Verksi, ar kvatisies,

                    Bet kitaip nebūna.

                    Keiksies, piktžodžiausi,

                    Melsies net suklupęs,

                    Vieną žodį – meilė –

                    Bekartoja lūpos…

                              NERAMU

                    Už lango vėjai baldosi,-

                    Tie rudenio – pikti

                    Ar nerimą palaidosi,

                    Užmigęs nevilty?

                    Per dieną sniegti, sniegti,

                    Miškai, laukai balti.

                    Norėtusi pabėgti,-

                    Kur dingsi tu nakty…

                    Kasžko siekei, norėjai,-

                    Kuo vėjai čia kalti?

                    Pats sau taip įkyrėjai,-

                    Kaip nuodėmė karti.

                            ŽODŽIAI

                    Gražiai skambėję žodžiai

                    Kažkur toli, toli,

                    Klausitumeis jų godžiai,-

                    Suprasti negali.                                                

                    Tie žodžiai, ir tas veidas

                    Sugįžta tik sapnuos:

                    Skambus jaunystės aidas,

                    Melodija dainos.

                   O laikas plaka skaudžiai,

                   Kur tu dabar esi?

                   Tie žodžiai kaip balandžiai

                   Kažkur padebesy…

***

                    Spalis. Laša dienos ir laša,

                    Kaip lietus iš pilko dangaus.

                    Aš paimsiu gyvenimo trupinį mažą

                    Ir išeisiu ieškoti žmogaus.

                    To žmogaus, kuris nieko nebijo

                    Ir tavęs niekada neišduos…

                    O už lango lietus vis dar lyja,

                    Ir kada pagaliau jis nustos.

                                         ***

                    Ot, dainuosiu

                    Tai dainuosiu:

                    Šiaip,- be jokio pelno.

                    Ir atversiu

                    Savo širdį:

                    Viskas kaip ant delno. 

                     Nei dainorius,

                     Nei poetas,

                     Pašilių žmogelis:

                     Tėviškėlėj

                     Mieloj mūsų

                     Daugelis taip gali.

                     Tegul juokias,

                     Tegul kalba,

                      Kad nepilno proto,-

                      Bet tik karstas,

                      Kaip tas sakė,

                      Ištaisys kuprotą!

                         APLEISTAS KAPAS

                       Jokio žiedo, žolyno,- tik smilgos:

                       Kas ateis,- ar ateis,- nuravės,

                       Ar širdis dar kieno pasiilgus

                       Prie šio kapo apleisto atves?

                       Ėjo bėgo, skubėjo kol krito,

                       Kol suklupo ties savo taku…

                       Tik mėnulis čia budi lig ryto,

                       Užsikoręs ant beržo šakų.

                                LAIMĖ

                       O buvo naktys mėlynos,

                       Alyvos plaikstės vėjuj,

                       Tik laimė vis dar vėlynos,-

                       Ir niekur neskubėjo.

                    Skambėjo dainos kaime,

                    Paežeriais aidėjo:

                    Išdykusi ta laimė,-

                    Vėl pas kitus nuėjo.

                     Kai piktos vėtros ūžė

                     Ir viesulai kvatojo,-

                     Tą laimę, tą laimužę,

                     Matyt velniai nujojo…

III. ILGESYS VIS DAR ŠIRDĮ GRAUŽIA

                              SAPNAS

                     Naktimis vis dar šaukia, vilioja

                     Toks pažįstamas takas tas baltas,

                     Ir beržai tie, prie gryčios sustoję,

                     Ir gandralizdis, liepon įkeltas.

                     Ir alyvų žiedų tas saldumas,

                     Atšlaimėlyje kvepiantys kmynai,

                     Ašarojantis diemedžio krūmas,

                     Ir geltoni žieminiai jurginai…

                               JAUNYSTĖ

                     Dienos, tos dienos,

                     Ir linksmos,Ir karčios,-

                     Pynė

                     Likimą margai.

                     Bėgo nubėgo

                     Ir džiaugsmas,

                     Ir kančios,-

                     Mano

                     Likimo draugai.

                     Paukšte jaunyste,

                     Tavęs

                     Kaip nebūta:

                     Greit nužydėjai,

                     Dingai.

                     Nešė nusinešė

                     Vėjai

                     Pasiutę,-

                     Laiko

                     Šarūnai žirgai.

                         KITAIP?

                      Kitaip ar būt galėjo,-

                      Gal taip, gal būt, ir ne,

                      Dienų tiek nuskambėjo,

                      Paskendo Nemune.

                      Bet būta mėnesienų,

                      Žydėjimo svaigaus,-

                      Pabėgo jaunos dienos

                      Ir nieks jų nesugaus!

                      Greit dienos tirpti ima,-

                      Lyg nukirsta šaka…

                      Prašau jų atleidimo,

                      Nors nežinau už ką…

                                   ATGAILA

                   Išauš diena,- širdis pašauks,-

                   Sugrįšime, kur lizdas gimtas:

                   Senasis sodas ten dar lauks,

                   Ir slenkstis, protėvių numintas.

                   Tas slenkstis sidabru švytės,

                   Tėvų dainom kvepės seklyčia,-

                   Ir bus ramu tyloj nakties,

                   Ir amžinybę jausim šičia.

                   Atšlaimo pasitiks erčia,

                   Seni beržai, rasom pravirkę,-

                   Mes springsim ašara karčia,

                   Kaltės gimtinei neišpirkę.

                               TENAI, TOLI…

                    Tenai, – toli, toli, – prie namo seno

                    Alyvos žydi, jazminai balti…

                    O man širdy vis nuojauta rusena,

                    Kad grįžtančiam bus vartai atkelti.

                    Kad pasitiks prie vartų gluosnis žilas,

                    Apglėbs šakom, kažką kuždės, kuždės…

                    Ir lauksiu patekant virš melsvo šilo

                    Jaunystės mano spindinčios žvaigždės.

                    Čia maldos kažkada dangopi kėlės

                    Dievai gyveno žemdirbio namuos…

                    Tikiu: dar protėvių čia budi vėlės

                    Ir saugo mus iš amžių glūdumos.

                                 NORĖČIAU GRĮŽT

                    Norėčiau grįžt prie tos srauniosios upės,

,                   Kur dalgio laukia žydinti lanka.

                    Sugrįžt tenai, kur mano lopšį supo

                    Švelni mamos pavargusi ranka.

                    Sugrįžt tenai, kur protėviai gyveno,

                    Ten, kur vaikystė krykštavo basa,-

                    Ir pasimelst prie kaimo kryžiaus seno,

                    Ir nusiprausti diemedžio rasa.

                    Tenai laukuos rugiai kaip rūtos želia,

                    Rugsėjo žvaigždės gęsta Nemune,-

                    Nors smilgele siūruot prie viešo kelio,

                    Priimk, o motin Lietuva, mane.

                 – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

                   Nebūsiu čia kaip svečias koks užklydęs,

                  Juk prisimins manę žili beržai.

                  Alyvų krūmas, mėlynai pražydęs,

                  Gal sušlamės: „Tai, broli, sugrįžai“!

  1. KAIMIŠKOS DAINOS

                               PAVASARIS

                    Pažiūrėk, jau pavasaris eina,

                    Apsikaišęs bijūnų žiedais.

                    Ir jo dainą, tą nuostabią,

                   Ošia medžiai, pabudę rytai.

                    Paklausyk, jau lakštingalos ulba

                    Vakarais mėlynais, mėlynais…

                    O jaunystė, kaip pasakų gulbė,

                    Ima plakti svajonių sparnais.

                    Kas jaunystei, ji vėjų nebijo,

                    Nei piktų netikėtų šalnų,

                    Svaigų džiaugsmą, tarytum žariją,

                    Kelia saulėn ant savo delnų.

                   Ar klauseis vyturėlio nors sykį,-

                    Skambalėlio iš giedro dangaus?

                    O jaunystė nerimsta ir tiki:

                    Būtinai laimės paukštę sugaus.

***

                    Išsupo išsupo jaunystę

                    Beržai ant baltųjų šakų…

                    Ir kam man reikėjo nuklysti,

                    Išeiti pilkuoju taku.

                    Lydėjo tik lauko ramunės

                    Ir švietė mėnulio delčia,

                    Ak dienos, jūs dienos klajūnės,

                    Kodėl išvadinot iš čia.

                    Gailu seno klevo prie vartų,

                    Gailiau dar jaunystės dienų —

                    Ar širdį sušildys nors kartą

                    Aidai čia dainuotų dainų …

                                                  ***

                    Mylėjai tu manę,

                    Pati gal nežinai,

                    Paliks ši nežinia

                    Paslėpta amžinai.

                    Beržai virš kapo links,

                    Pūga sniegus nešios…

                    Ar tiek ir pasiliks

                    Iš meilės tos gražios?

                        NESAKYK 

                     Ar prisimeni, ėjome dviese,

                     Ne nuo šalčio mums degė veidai,

                     Ir skambėjo žilvičių pavėsy

                     Tylūs žodžiai, karšti pažadai.

                     Nuo šakų šerkšnas krito ir krito,

                     Vis skambėjo žvanguliai balti …

                     O kad meilė pražydus nuvyto,

                     Ne vien tu, mes abudu kalti.

                    O todėl nesakyk, kad gailiesi,

                    Kad buvai neteisi, negera …

                    Nerymosim jau gluosnių pavėsy,

                    Jau kitiems švies vakarė žara.

                                TAI KAS

                   Na, tai kas, kad išbraidėm atolą,

                   Kai klajojom tyliais vakarais,-

                   Mūsų meilė vis tolo nutolo

                   Ir jau niekad atgal nepareis.

                   Na, tai kas, kad pynei man vainiką

                   Iš gražiausių rasotų gėlių,-

                   Mūsų meilė kaip sapnas išnyko,

                   Vien tik aidas kartoja „myliu“.

                    Na tai kas, kad man laimę žadėjai,

                    Nesakyk, kad jaunystėj klydai,-

                    Tavo meilės nenunešė vėjai,

                    Tik ji buvo tušti pažadai.

Viktoras Jakimavičius – 2020 metų Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvis (debiutas).

Verified by MonsterInsights