Karolis Sabeckis „Asmeniškumo slanksteliai“ [ištraukos iš esė rinkinio]

Iki pasimatymo, Judita!

Šįryt nubudau su jausmu, lyg manyje būtų ne sudužusi, o pradėjusi skilinėti plonyčio stiklo, bet gigantiška vaza. Plonyčio stiklo, bet gigantiška, nedekoruota, paprastutė, beveik manosios kolbos formos, tik tokia skausminga, kad, regisi, nagais į skruostus sau įsikibusi bandau kiaurai išžiūrėti veidrodį. Suskaudo, šalia miegojusiai pagalvei tikriausiai visa ta scena pasirodė kaip lengvas mėšlungis, trukt ir viskas, nieko tokio, užmerk akis, brangioji, dar tik penkta, pailsėki daugiau, pagalvė pabučiavo mane, ir liepė nurimti. Tikriausiai. Nesu tikra, nes tuo metu skaudėjo taip, kad norėjosi klykti tol, kol nutrūks balso stygos, galva sutins, o akyse kraujagyslės išpieš mozaiką, kam nors priminsiančią Juditą, jau nurėžusią galvą Holofernui, jau finale. Kai viskas nuslūgo, veidrodyje tikrai, prisiekiu, mačiau save, bet veidas buvo svetimas. Ir nesakyk man, kad persiskaičiau Kobo Abės, jis nuostabus, bet svetimi veidai man nesivaidena, ypatingai veidrodžiuose.

Vakar šokau. Mano batai buvo du, vienam sulaužiau kulną. Todėl teko šokti basomis, na gerai, svetimoje odoje, bet vistiek – basomis. Tamsoje ničnieko nejutau, tik šviesų glamones ir periodiškai besikeičiančius kvapus aplink save, delnų formas ant liemens, kaklo ir krūtinės. O jausmas buvo toks, lyg šokčiau basomis, na gerai jau gerai, dar kartą – svetimoje odoje, su akmenimis, ritualinį šokį jokiam dievui, nes mano dailiame profilyje, kurio vizitinė kortelė – nosies galiukas, dievas neegzsistuoja. Turėjau karūną, išaugusią iš manęs pačios, kaip kokį peleką. Išgirdau, kad pasikeitė muzika, trumpam grįžau į tamsią erdvę, dar kartą pasikeitė rankos, periodiškai liečiančios manasias, ir aš vėl kiekvieną basą žingsnį į akmenį arba į vandenį, vienodai skaudžiai, lyg kalinys, bandantis susilaužyti ranką į purviną vienutės kriauklės kampą, rėždavau savame šokyje tarp akmenų ir gaivaus oro, kaskart vis jusdama atatranką savo karūnoje – pusė manojo gyvenimo suvibruodavo joje, kita pusė ištikšdavo su vandeniu ant akmenų ir su dievu, prisiminimai, moju skepetaite šokyje, ir nebylys kampe galvoja, kad štai mirštanti gulbė. Nė velnio, seni, nebyly, ne gulbė. Žinau, kalbėt tu negali, ir mano tiesa visada bus tikresnė už taviškę vien dėl to, kad ji – įgarsinta. Taukšt dar sykį, nebyly, blauzdikauliu į akmenį ant kurio tu sėdi, še tau gulbės ir kiti paukščiai, nemirtingos mes, net ir tada, kai skylame į dvi dalis, kol jūs, tu ir tie kiti, rėžiate mus kaip kokius apelsinus savo atšipusiais peiliais. Rūgštis aš, nebyly, supranti? Tu geras žmogus, aš žinau, gal net neatšipęs, šiaip ar taip tu vienintelis šitame keistame krante mane norėtum perrėžti pusiau kaip kivį mandariną apelsiną, bet dar lauki, dar kenti, šaunuolis, sulauk saviškės gulbės, ir kai ji išleis paskutinį kvapą – du sykius – vieną iš krūtinės, kitą iš burnos, tada jau galėsite kalbėtis…

Spoksodama mozaikinėmis akimis į tą svetimą veidą galvojau apie šviesą ir tik apie ją. Mano vonia, kur turiu vienintelį veidrodį, yra tikriausiai dviejų kvadratinių metrų dydžio. Net dušas čia praktiškai kriauklėje. Vieni sako, kad meilei nepalanki zona, kiti primena kad kai pasensiu galiu nebetilpti su savo buteliukais, valikliais ir kitais gyvenimo prasmės rakandais, kuriuos velku maiše persimetusi per petį. Tu, atspindy, turbūt galvoji, kad aš tvirta moteris, ar ne? Visai kaip ir tu, tvirtas ir užtikrintas atspindys, tavo akys irgi Juditiškos, tik Holoferno galvos trūksta. Ilgai spoksojau veidrodin, galvodama apie vakarykščius šokius ir šviesą, kurios buvo tiek nedaug, bet ji tokia brangi. Suprantu, atspindy, kad tu geresnė už mane, tu Judita, kuri Holofernui galvos nepjovė, o jei ir pjovė, tai pasigamino iš jos papjė mašė šviestuvą, kuris priminė saulę rudenį, ir tuo tarpu, kol aš skilinėjau kaip vaza, tu kažkur ten, apsikabinusi savo saulę-Holoferną, džiaugeisi šiluma, taika, ir ramybe. Tu, Judita, ar kas tu bebūtum, man pasakyk, kaip tapti geresniu žmogumi… D. Gavenonis liepė vaikučius mylėti. Myliu, labai, jie švelnūs ir minkšti, ir kartais pagalvoju, kad savo kolboje galėčiau tokį susikurti, bet gal dar anksti, m, atspindy, kaip manai? Ar tau ten patogu Holoferną apsikabinus būti, prieštarauti meno istorijai, mano istorijai, Judita, ką? Tu protingesnė, geresnė, mielesnė už mane, tu net atrodai gražiau, nes tavo kairė veido pusė – mano dešinėje, o kairė pusė visada gražesnė. Ar myli vaikučius, Judita?

Nutariau išsivalyti dantis. Mane mokė, kad reikia tepti dantų pastą ant šepetėlio ir tada susigrūdus jį į burną zulinti aukštyn-žemyn, pirmyn-atgal, tada mano oralinė sveikata bus gera. Bet įpročiai kaip visuomet nugali, aš imu savo colgate, ir prisisiurbiu pilną burną. Judita atspindyje padaro tą patį, o tada mudvi pradedame rankų darbą. Vis prisimenu tą dieglį ir galvoju, Judita, ar kada nors jauteisi taip, kaip ta stebuklinga lazdelė, kuria dabar taip inirtingai tvarkaisi savo oralinę sveikatą? Lyg būtumei pakibusi ant geležinės tvoros, ir vėjas tave plaikstytų kaip vėliavą, mojuotum užpakaliu praeiviams, ir absurdo teatras netektų prasmės, nes tu, Judita, užkariautum pasaulį. Ar nutiko tau taip kada nors? Kai šokau jaučiausi panašiai, pasaulio užkariautoja Ksena, nukovusi Heraklį, Mefistofelį, Šerloką Holmsą ir kitus, mojavau užpakaliu ir brūžinausi pilvu į geležinę tvorą, kuri lengvai linko nuo mano svorio ir siūbavimo. Šiaip jau tai yra gėdinga, Judita, juk žinai, bet koks malonumas… pamiršus visas gėdas užkariauti tai, ko labiausiai nori. Tu norėjau Holoferno, ir užkariavai, aš norėjau… Judita, kad tu žinotum, kiek aš visko norėjau. Kol kas turiu tik mažą butą su vonia, kurioje mudvi susitinkame, ir kanarėlę, kurią naiviai tikiuosi prakalbinti, įsivaizduodama, kad aš – ragana, kalbanti su savo stebuklingu paukščiu. Na, dar turiu kelis paveikslus, vieną kitą draugų dovanotą fotografiją, kelias vertingas knygas. Ir, žinoma, tave, Judita, tavo veidą, kuris man toks svetimas, bet brangus iki skausmo. Ne, tai ne tas skausmas, apie kurį kalbjau pradžioje, tu ne dieglys, tu man kaip brūkštelėjimas nagu per nugarą, kai net lakas lupasi nuo nago. Tu mano priekaištas ir viltis viename.

Žinai, kas smagiausia ir liūdniausia tuo pačiu? Aš galėčiau tave tiesiog sudaužyti, pasijusti kažkokiu Dorianu Grėjum, susideginti, sudeginti, šaukčiau kaip Pilėnai – verčiau jau mirti, negu pasiduoti. Pritari man, taip? Verčiau jau mirti, taip? Ar taip? Todėl ir liūdna, tavęs nekenčiu, ir nedaužau, nes tu pranyksti tada, kai man labiausiai reikia. Ir reikia vis labiau, labiau, labiau… Tada manyje skyla vazos ir tu vėl pasirodai, ir aš prisimenu, kaip tavęs negaliu pakęsti, bet tu mane paguodi, ašaroju skilusios vazos šukėmis į mažutę kriauklę, o tu laikaisi savo Holoferno-saulės dievo Ra-papjė mašė žibinto, ir šypsaisi it kokia debilė. Kaip aš norėčiau tapti tavimi…

Judita, žinai, aš dabar išsivaliusi dantis taip pagalvojau, gal eime kavos, ką? Racionaliai taip, paskaičiuokime cukrų, išvirsiu tau kaip reikiant, pamatysi, nesišlykštėsi, nagi. Giljotina, pasirodyk, sugrįžk, mūsų sąskaitos dar nesuvestos, mano šviesi galva laukia tavo glamonių, ausyse dar girdžiu tavo balsą, Judita. „Nežudyk, nevok, bla bla bla“, taip man sakei, prisimeni? Nesiklausiau nė vieno tavo patarimo, viską dariau atvirkščiai, ateik kaip koks Pantokratorius, nuteisk mane, aš čia palaidomis rankovėmis, prie krūties glaudžiu savo kavą, ir jaučiu, kad jei būtum čia, nusijuoktum, sakytum, kas gi taip laiko kavą, pamokytumei mane skoningai rūkyti, žinoti tiksliai, kur mano cukrus ir kur cigaretės, nieko nesupainioti. Parodytumei, kaip tinkamai nusigiljotinuoti, kaip gracingai išeiti iš virtuvės be gėdos, kaip Irinai Nikolajevnai nulipti nuo scenos, katik begėdiškai prilupus savo sūnų, kaitalioti veidą iš vieno į kitą, bet niekam nepastebint. Išmokytumei mirti geidulingai čia pat, virtuvėje, kur ką tik pasiklojau naują, ąžuolo lentų imitacijos laminatą.

Palieki mane su tuo vaiku? Tikrai? Mudu deramai pasilinksminsime, prisiekiu, Judita. Aš drauge su juo pasikapstysiu drėgname asfalte, suvaidinsiu žuvį, išplautą į krantą, nes nepataikė teisingon srovėn, bandė būti tavimi, keliauti alternatyviai, gyventi prieš srovę. Giljotina, aš tavo Holofernas, jei netinku aš, pasiimk tą mėlyną vaikiščią, man nesvarbu, tik pasirodyk. Man žemė slysta iš po kojų, koridoriuje per daug lako, žinau, dėdė Vania sakė, kai remontą darėm, kad mano meilė vilnonėms kojinėms ir lakuotos grindys – negeras derinys, bet tu dar gali mane pagauti, Judita, jei tau kada prireiks mano gyvenimo, ateik ir pasiimk jį.

Aš tavęs tykosiu, Judita. Su vynuogių keke tykosiu raudoname fone, apsimesdama antikine kolona, ką tu išmanai apie istoriją, tu neatskirtumei manęs nuo kolonos, praeitumei lyg pro medį, bet ir tas tau – nekvėpuojanti, tik vietą užimanti dekoracija. Vienoje iš tų kolonų aš slypėsiu, užsimerkusi, bet žinau kur stiklo durys geležiniais apvadėliais, pro jas tu įeisi, atspindy, ir tada… Tada joks lietus nepadės, tada tu mano. Matai mano raudono fono dekoracijas? Vos tau atsidūrus mano glėbyje raudonos sienos užsivers, kartu užverdamos ir dangų, ir mudvi amžiams liksime drauge tamsoje, iš išorės praeidami anglai galvos, kad mes – taksofonas. Raudona būdelė, kurioje galima nusofotografuoti. Būsime lankomiausia būdele, nes nustebinsime visus, ir apie mus parašys straipsnį kur nors, kad štai, vaidenasi vienoje iš būdelių, dvi Juditos, viena su Holofernu, kita su saulės dievu Ra, bet abi vienodos. Tu nebegalėsi manęs teisti, o aš tapsiu tokia kaip tu, kol galiausiai užkariausiu ir tave pačią, taip kaip užkariavau pasaulį, tvorą, kriauklę, klozetą, savo miegamajį, trumpiau tariant, tapsiu tavimi, ir gyvensiu savo svajonių gyvenimą – apkabinsiu Ra, jis švies man ir mane, ir šildys, ir mudu liksime tropikuose, o tu, Judita, tikėtina, atsidursi kitoje pusėje, staiga atsivers raudona dėželė…

Kurį laiką jausiesi lyg pilka maža pelytė, kurią visi prispaudžia durimis kaip paltą ant pakabos. Kvėpuosi į stiklą, bet niekas nekreips dėmesio į tavo gyvybės ženklus-garus, kuriais galėtumei pasidalinti su kuo nors, bet tu dar per jauna. Norėsi kam nors pasakyti – oj, tavo metų… ir užstrigs liežuvis, nes tais metais tavęs nė nebuvo, tu buvai atspindys, svajonė, giljotina, Ra valdovė, mano išsigelbėjimas, virtuvinis nebylio peilis, kurio pagalba užkariavau tavo karalystęir dabar visi lankstosi man, nes mes – tokios panašios, tik tu gražesnė ir protingesnė. Buvai. Kol buvai čia… Dabar tu ten, ir, kaip sakiau, ką tu išmanai apie istoriją… nieko? Istorija yra linkusi kartotis, ir regiu tave, su diegliu, lyg plonyčio stiklo vaza skilinėdamas draskytų tave į šipulius, nebylys jau pasirengęs, jis ant to paties akmens, tik tu dar per jauna… Dar guli paslika, apsikabinusi plytgalį, bet jau tuoj atsiras mažas butukas, miegamasis, virtuvė su ąžuolinėm imitacijom, ir tas mielas, jaukus vonios kambarėlis, kuriame išties velniškai nepatogu mylėtis, bet ten mudvi ir susitiksime. Judita, nepamiršk, kai rėši Holofernui galvą… Prisimink, ką tau sakiau švelniu balsu: „Nežudyk, nevok, bla bla bla“. Tai labai svarbu. Iki pasimatymo, Judita!

Įsivaizduojami rykliai ir Johannes Huwe

Johannes Huwe yra vokietis. Man labai patinka ant savo stalo numesti šitokį pliką ir neįdomų faktą ir ieškoti jame vizualiai gražių dalykų. J ir h raidžių deriniai dailūs, prie viso to prilimpa ir w, atsiranda a, ir užplūsta keisti prisiminimai. Piešinį matau. Iš pradžių galvoju apie Olandiją, o tada faktas trinkteli man per veidą Vokietijos vėliava. Šlapia. Ir šlapia ji tik dėl efektyvumo – kad geriau, aiškiau pajusčiau. Su faktais žaisti pamėgau tais atvejais, kai žiūrėdamas autorių darbus nieko nejaučiu ir nežinau kur prasideda ir ar apskritai prasideda kelias į jų fotografijas. Net ir tais atvejais, kai pačios fotografijos apie kelią ir visa kita, kas su juo susiję. O su keliu paprastai susijusi monotonija, dykynės, lygumos, romantiškesniais atvejais kokia kalvelė ar vandens telkinys. Bet paprastai tai visokios juostos, juostelės, balta ir geltona spalvos, sumišusios su visais pilkais atspalviais, kuriuos gali pasiūlyti kelio kūnas. Su keliu taip pat labai susijęs vienas dalykas, iš kurio kai kurie draugiškai juokiasi – tai horizontai. Kelyje horizontų būna visokiausių – vieni slenka atgal, kiti tolsta lange ar veidrodėlyje, treti artinasi ir traukiasi tuo pačiu metu. Vokietis, J. Huwe, kelias. Čilė. Šitaip prie J. Huwe prilimpa dar keli faktai, ir jau turiu kažkokią dalį dėlionės, kurią visai nebūtina baigti dėlioti šiandien ar rytoj. Net neaišku, apie ką toji dėlionė, bet išsirinkau kelis man komplikuočiausius to vokiečio darbus ir pabandysiu bent puse pėdos peržengti tų kadrų ribas. Palinkėk sėkmės ir dėl visa ko palieku duris neužrakintas. Žinai…

Raumenys įsitempia ir sekundei atsileidžia. Užpildau krūtinę sutryptu oru ir dulkėmis, kurios, rodosi, kyla net nep(a)rašytos. Įtampa kažkur galvos gale slepiasi, spaudžia ir balina vaizdą akyse. Atacamos dykumoje gyvatės šnypščia kojų tarpupirščiuose, kažin kodėl niūniuoju nepažįstamą melodiją, o man virš galvos kabo nematomas, bet labai nujaučiamas karščio diskas – gigantiškas spinduliais besispjaudantis rutulys, kurio taip negaliu pakęsti, bet gyvybės ar mirties klausimas: noriu, beveik geidžiu disko spjūvių į veidą ir rankas. Toje saulėtoje prispjaudytoje dykynėje, sutalpintoje fotoaparato ieškiklio rėmelyje esu toks vienas, kad stulpo medžiagą jaučiu taip pat jautriai kaip save patį. Stoviu ir negaliu pajudėti, mano šaknis čia silpna, galiu tiesiog pargriūti, persisverti per kadrą ir išnykti, o jis stovi įbestas žemėn, su viena gilia šaknimi, niekuo neminta, tik palaiko ryšius ir dyla vėjyje. Bet jis ten. Palaiko ryšius. Palaikyti ryšius gyvenime yra svarbu, tačiau niekada nežinai, kam ir kada paduota ranka bus ta lemtinga, nunešusia taviškę odą kur nors kitur. Vilkis, kad prasmingai, nes kitu atveju tiesiog šiukšlini. Todėl ryšius reikia palaikyti atsakingai. Kaip stulpas fotografijoje. Nujaučiu jo laidais lyg kokiomis šakomis vaikštančią energiją, tegul tik elektros, bet ji mano mintis užvaldo ir atrodo, kad pėdas lengvas mėšlungis rakina, o aš vistiek ieškau kaip įsišaknyti. Sunku suvokti, kad užvaldžiusi manasias ji nerūpestingai keliauja toliau, užvaldo kitų mintis lygiai tokiu pačiu būdu, ir pasiekia uostą Antofagastą, Calamą, Toccopillą ir mano svajonėse net Atlantidą, greičiausiai. Ji išraizgo visą Čilę taip pat kaip kraujagyslės, trūkinėjančios mano dešinėje akyje, ištampo mane ir mano mintis po pietiečių televizorius, skalbimo mašinas, radijo imtuvus, ir visus kitus elektra valdomus prietaisus. O įėjimo nerandu, nors užmušk. Bet horizontas aiškus. Nelygus, kaip ir priklauso, šiek tiek neraminantis, bet išgyvensiu. Tikrai gražus horizontas. Švelnus, norisi paliesti tą keistą tolį. Džiugu, kad šiuo atveju jis neartėja, šnypščiančiomis kojomis stoviu smėlyje ir suprantu, kad tame didžiausias malonumas ir džiaugsmas. Niekur neiti, nieko neatidarinėti ir nieko neknisti, nebūti tylia kiaule, gilioms šaknims palikti jų ramybę. Tiesą pasakius, šitoje dykynėje gilias šaknis greičiausiai teturi tas stulpas. O daugiau čia nieko nėra, tik tas karštis, zujanti elektra ir mano širdies plakimas su kelių paukščiu sujudintu oru. Horizonte dangaus pusėn skleidžiasi baltas puslankis, pridengiantis žydrą dangų ir tuos dekoratyvinius debesis, kurie apie juos galvojant per daug ima erzinti. Žengti žingsnio negaliu, bet sutrūkinėjusiomis akimis smingu it strėlė į tą baltą dėmę horizonte. Turiu tris ginklus. Strėlę jau minėjau, ji ir iššauna. Antrasis tuščias, jis neveikia ir niekada neveiks, tai mano šnypščiančios kojos, niekada fiziškai negalėsiančios grubiai persiristi per kadro briauną, o trečiasis – protas, jis nesuspėja. Paskui tą sąstingį ir tavo ar mano strėlę. O strėlių pasirinkimas milžiniškas. Medinės, plastikinės, natūralios ir rankų darbo, lygios ir ne, trajektorijas kaitaliojančios, toli ir arti skriejančios, visaip krintančios ir sudegančios. Manau, kad to pakanka. Šaudyti ir nežengti nė žingsnio pirmyn ar atgal, džiaugtis per atstumą, giliai įkvėpti paukščių sujudinto oro, permaišyti deguonį su savo krauju ir pajusti naują širdies plakimą, kuriame pamažu atsiranda smėlio, tuštumos ir lengvo įsielektrinimo garsai. Trakšteliu kažkuriuo sąnariu, paskutinė strėlė į balto blyno širdį ir traukiuosi atatupstas.

Nusisuku kiton pusėn. Visu svoriu mane užgula siaubingas triukšmas, kurį greičiausiai girdžiu tik aš vienas. Na, galbūt girdi ir tu, jei esi čia. Tas garsas apglebia liemenį ir kyla viršun, jauti? Vis smaugdamas, kol sutrūkinėjusios akys prisitaiko prie neryškaus vaizdo, balsas pranyksta, ir liekame gulėti triukšmo glėbyje, lyg kokioje Pietoje. Žemės po kojomis nebejaučiu, bet greičiausiai ten ir vėl smėlis, tas pats smėlis, kuriame ką tik šnypštė mano kojų nagai, tik šį kartą visur vėjas. Kraujas manyje ošia panašiai kaip pušys Visagine vaikštant pakrante prieš audrą. Isteriškai bandau suprasti, ką man sako tas ženklas – greičiausiai neleidžia plaukti, bet aš nė neketinu plaukti; aš vos pavelku kojas, o šiuo momentu apskritai kybau triukšmo glėbyje ir nejaučiu nė milimetro savo kūno. Isteriškai bandau suprasti, apie ką traška Visagino pušys. Tu sakysi, kad gerokai perdedu, ir nėra čia nieko, kas šitaip nokautuotų. Bet prisimink, iš kur čia atėjome. Iš dykynės, į kurią net įžengti nepavyko, kur taip tylu, kad girdėjai savo kraują. O čia triukšmas toks gniuždantis, subanguoja ir nurimsta, paskui vėl, ir vėl, viskas sustingę, bet sustingę ne laike, o kažkur kitur. Tai ta nuotaika, kai ilgai statai smėlio pilį, žinai jos likimą, bet vistiek dirbi, o tada negailestingas griovėjas vanduo ateina ir viską pasiglemžia, palikdamas tau tik drėgno ir bjauraus smėlio kauburėlius. Gali būti toje akimirkoje, plūduriuoti triukšme kaip prismaugta žuvis. Bet juk dar kvėpuoji akimis, dar matai ženklo ir mano veido kontūrus – plaukti draudžiama. Nebeplauki, tik plūduriuoji, nes kitos išeities tiesiog nėra.

Kartais fotografija neįsileidžia. Atsimuši kaip išprotėjęs paukštis į stiklą, ir kelionė baigta. J. Huwe siūlo tokį sveiką sustojimą, jį galima žiūrėti ir nesitrankant į stiklus, bet juk privalėjau pademonstruoti beviltiškumą. Beveik šiltnamio efektas, tik ne šilta čia, ir namų neprimena, ledynai netirpsta, ir net pomidorai neauga. Tik rasoji į stiklą savo kraujospūdžiu ir pirštais vedžioji fotografijose savas tiesas. Kartais tik tiek leidžiama, o kartais tik tiek tesinori. Svarbiausia ritmingai kvėpuoti, kad stiklas niekuomet neliktų skaidrus ir visuomet turėtumei galimybę įpiešti ką nors savo. Atlikti savąjį reality check.

Kaip fotografijai nudirti odą

“[…]Taigi apie kailio dyrimą. Kiekvienoje klajoklių gentyje rasis vienas tikras meistras – kaip sakoma, profesionalas, toks, kuris žino viską, kas tik įmanoma apie tai, kaip reikia dirti odą. […] Kai jis lupa kailį, jo darbą gali stebėti lyg meno kūrinį. Viską padaro akimirksniu, taip vikriai, taip sumaniai, kad net gali pamanyti, jog tas, kuriam gyvam diriama oda, nespėja net susigaudyti, kas dedasi. Bet, savaime suprantama… […]

– Štai šis žmogus – vienas iš mano minėtųjų profesionalų, […] – Noriu, kad apžiūrėtum jo peilį. Atidžiai. Tai ne šiaip koks peilis – ypatingas, skirtas būtent dirti […] Ašmenys – plonyčiai ir aštrūs lyg skustuvas. Tokius darbus šitie žmonės atlieka nepaprastai išmaniai. Šiaip ar taip, jie jau tūkstančius metų diria avių kailius. Sugeba nunerti žmogaus odą panašiai, kaip pats nuluptum persiko odelę. […]

Peilį laikydamas rankoje, […] mongolas dirstelėjo į Jamamoto ir išsišiepė. Iki šiol prisimenu tą jo šypseną. Ji man sapnuojasi. […] mongolas kailialupys ėmėsi darbo. Kiti vyrai laikė auką rankomis ir keliais prispaudę prie žemės, o jis, nepaprastai kruopščiai, pradėjo lupti Jamamoto odą. Ir iš tikrųjų – lyg lupdamas persiką. […] Kailialupys darbą pradėjo prarėždamas dešinįjį petį, tada ėmėsi dirti dešiniosios rankos odą iš viršaus žemyn – lėtai, atsargiai, kone su meile. […] …jo darbą galėjai stebėti lyg meno kūrinį.

Baltos lankos, Murakami Haruki, Prisukamo paukščio kronikos, 2006

Haruki Murakami yra mano mėgiamas autorius. Ne toks mėgiamas kaip Kobo Abe, bet vis dėlto stovi greta jo tiek mano lentynose, tiek galvoje. Ir cituojasi panašiai. Ne taip, kaip visokie Šekspyrai, Gėtės, ir kiti šunsnukiai. Šitie šunsnukiai cituojasi ne po sakinį, ne du, o ištisais gabalais. Kai noriu ką nors papasakoti ir įterpti tuos du japonus į pasakojimą, tenka nudirti jų istorijoms dalį odos ir parodyti tau. Toks gyvenimas. Nusišypsok, viskas gerai.

         

Šiandien kalbėsiu apie trečią japoną, vardu Hikaru Murasaki. Kadangi jie japonai, trečio taisyklė negalioja, kaip pas mus lietuvoje. Trečias japonas nėra trečias brolis, o yra tiesiog trečias japonas. H. Murasaki atradau kaip ir daugelį – interneto laukuose, panašiai kaip tas H. Murakamio mongolas diriantį odą savo fotografijoms.

            

Galvojau, ar klykia tie rąstai taip kaip Jamamoto klykė. Greičiausiai klykė, tik niekas negirdėjo. Kaip tame amžiname idiotiškame filosofų užduodamame J. Locke‘o klausime: „Ar miške, kur nieko nėra aplinkui (t.y. jokių klausytojų, jokių ausų) krenta medis, ar jis skleidžia garsą?“ Skleidžia, mieloji, ir dar kokį. Šaukiasi mamos ir tėvo, kaip Jamamoto ir Judita drauge sudėjus. Žiūri į savo sudraskytas rankas ir netiki – jau nuvirtau, ir dar mane skuta, lupa, ima, tempia, traukia, neša, gremžia, kol tampu paklode, kuri sudegs ant turėklo, kol kažkas skaitys poeziją. Garbinga? Garbinga mirtis. Ir dar garbingesnė fotografija. Svyra žaluma, kuri nudirta jau nebe žalia, lyg sutemus. Įeini dar šviesoje, pažįsti kiekvieną spygliuotį, o išeidamas švietiesi kelią, ir kiekviena sąmana ima priminti kelio ženklą, kurį jau matei, suki ten, į dešinę, vėliau kitur, ir pasiklysti besieniame miško labirinte. Japonas sulaužo labirintą, ir man lieka kažkoks praeities medžio kamieno geltonis, primenantis lietinį blyną. Valgyti jo nenoriu, bet estetinį pasigėrėjimą justi gera, ypač žiūrint į nudirtą blyną miške. Man patinka, kad H. Murasaki fotografijose daug garso, ir jis ne visada primena šūksnius ar klyksmus ir tikrai ne visada siejasi su skausmais.

            Tie converse‘ai neatrodo labai nutrinti. Gal dar tiktų įkopti į kalną kokį, ar bent su draugais pasėdėti paupy. Ar vaikščioti išskirtinėmis progomis Tokijo gatvėmis – tada, kai eini pirkti cigarečių, arba išmesti šiukšlių. Tie batai irgi skleidžia garsą, tokį gumos trinties garsą, kuris visai malonus ausiai ir pasilieku prie šitos paklodės ilgiau, mane ramina kapininių našlaičių vioetinė spalva juose. Bandau įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu tokia paklodė būtų tokio dydžio, kad galėčiau ja apsigobti ir trumpam tapti besivaidenančiais violetiniais converse‘ais. Žinoma, Tokijuje jau nieko nebenustebinčiau, o Vilniuje mane greitai kur nors išvežtų – arba į minkštą įstaigą, o blogiausiu atveju į Nemenčinės miškus. Nors nesu tikras, kas blogiau,o kas geriau. Šiaip ar taip, tos klostės mano odą verčia pašiurpti, nes įsivaizduoju apsiklojantis japono batais. Būtų maloni šilkinė antklodė. Šilkas čia ne prie ko, nepagalvok. Vasaromis prisiriščiau batus it vėliavą ir plevėsuočiau naktimis, atsirėmęs į medžius, kalbėdamas apie save ir tave, apie mūsų žemę ir batus. Mėnulio šviesoje violetiniai batai iš Tokijo atrodytų gražiau už pilnatį. Ar žiūrėjai kada, kaip šviečia mėnulis per šilką? Pažiūrėk. Pamatęs akimirkai imi ir patiki Šiaurės Pašvaiste, kad ir žirmūnų, karoliniškių ar jeruzalės viduryje ar kokioje bjaurioje patiltėje. Pasistengti ir tikėti, sakiau gi.

Tu manęs klausi, kokia vertė viso to. Iš kur aš žinau… kokia vertė. Vertė tokia, kad norisi susisukti į tas japoniškas paklodes, nesvarbu ar jos popierinės ar šilkinės, bent trumpam. Apsisiausti kažkieno fotografija. Būtų gražus performansas, nemanai? Tu galėtumei drąsiai sakyti, kad dabar tu – dangaus žydrynė, su visa poetika ir patetika. Nežinau kuri iš jų pirma, bet tikriausiai tai irgi nesvarbu. Dangaus žydrynėje irgi vyksta šis tas. Laidai kabo, paukščiai skraido, debesys plūduriuoja, ir staiga ima skambėti Ella Fitzgerald su savo „Let‘s do it“ versija. Kiekviena klostė turi savo piršto atspaudą, kuriuos galime suprasti kaip kokius tolimus ir itin svarbius artefaktus tiesiai iš japonijos. Įsivaizduoji? Tokia ir vertė. Kukli, bet savotiškai graži.

Nudirtas raktelis su visa grandine prašo manęs ištiesinti paklodę, rankomis nuglostyti kaip tikrą paklodę lovoje, kad neliktų nė žymės lankstymų. Japonas žino, kas tai per raktas, o man nesvarbu, nes net žinodamas, kurią pašto dėžutę jis rakina, nerakinčiau. Tegul svetimi laiškai svetimų ir laukia. Žinai kas man dar patinka trečio japono paklodėse? Šviesa. Banaliai skamba, ypač dėl to, kad tai fotografija, bet šviesa visur graži, šitoje su raktu gražiausia tikriausiai. Čia ta šviesa, kurioje norisi atsiklaupti ant žemės ir prisimerkus žiūrėti į lietuvišką trumpą tolį. Nenuobodžiaujant, kad net Agnė Narušytė neturėtų kaip prikibti. Tikiu, kad H. Murasaki raktelį galėjo fotografuoti vien iš neturėjimo ką veikti, ir čia Agnė galėtų įsiterpti su nuoboduliu, bet tik per mano lavoną. Tu galvoji, ko aš čia apie tą Narušytę dabar… Jei atvirai, tai šiaip sau. Nebandau užpildyti pastraipos kokia įdomia pavarde. Turiu knygą tą, šiandien skaičiau, dabar pagalvojau nenuobodžiaudamas su rakteliu ir tau pasakodamas prisiminiau. Žodžiu, jokio nuobodulio čia. Bet ir romantikos nėra. Ir autoportretiškumo mažai. Ir daiktiškumo… Čia daug asmeniškumo, va. Japono daug. Jo prisilietimų ir kitokių taktilizmų, kurie mane švelniai tariant jaudina. Primena išorine delno dalimi liečiamą veidą ir plaukus. Nuslydusi kairė pusė kuo puikiausiai atsveria dešinę, taip kad… su kompozicija paklodėms viskas gerai, nereguliuok judėjimo.

Pasiilgstu tokių rankenų, prisipažinsiu. Jos daug asmeniškesnės, nei pailgos. Žmonės šiandien su tokiomis susidūrę kartais pasimeta. Higiena, higiena… koks skirtumas ta higiena, mirsim visi anksčiau ar vėliau. Liesti kitą malonu, net jei tas kitas – likutis durų rankenoje. Pasuki, trakšt, ir tu jau viduje. Arba lieki įstrigęs, jei užrakinta, bet visada turi rankeną. Juokiesi, nes ten matosi‘ratukas‘ – gali atsirakinti. O jeigu neveikia? Kas tada, Šerlokai? Skaityk toliau. Be to, šitokios rankenos mažina savižudybes – su jomis nenusišausi. Gali nebent praryti kaip obuolį, nepjaustęs, arba sužaisti žaidimą su savimi – pagauk be rankų rankeną kibire vandens. Kol kas nors atrakins duris, ir laiką praleisi, ir smagiau bus. Tikrai geriau, negu sėdėti lietuje ir galvoti apie savo beprasmybę. Arba kokį nors rimtą darbą. Ir daug geriau už protingos knygos skaitymą, nes tuo metu šiaip ar taip nieko nesupranti ir skaitai vien tam, kad skaitytum. Kitaip tariant, žudaisi. Todėl pagalvok apie tą rankeną ir ranką, kuri ją liečia. Koks jausmas, kai dyrė odą šitai fotografijai, koks garsas, kodėl visa tai ir kodėl visa tai būtent taip. Tikriausiai buvo tamsoka, kraujas sustingęs, tamsoje visuomet šalčiau. Mėlynės riešuose man patinka. Prie riešų švelnu, prie jų glausti kaktą arba atvirkščiai šiek tiek malonu, nors pirmą kartą gali pasirodyti keistoka. Bet išsprendžiama… Taip pat išsprendžiama kaip H. Murakamio ausys berods „Avies medžioklėje“ arba mano obsesija kai kuriems veidams, kaklams, ir pečiams. Apie sprendimus kitą kartą, tiesiog nuraminu – išsprendžiama.

H. Murasaki fotografija yra labai įvairi, ir jo kūryboje daug nenudirtos odos fotografijų. Jis mėgsta nustebinti, bet mane nustebina daugelis japonų fotografių ir fotografų, tad čia tikriausiai mano problema. Tos paklodės, nudirtos emulsijos, man tiesiogiai susisiejo su H. Murakamio epizodu knygoje „Prisukamo paukščio kronikos“, ir jau kuris laikas norėjau tau visa tai papasakoti, bet vis strigau kažkur. Siūlau pasidomėti visais trimis japonais, jei nesidomėjai, bet pradėk nuo šito, kuris diria fotografijoms odą. Bus sunkiau, bet įdomiau. O aš einu lyginti marškinių ir tikrų paklodžių, nes manęs laukia.

Tyla po audros

Nutilus įvykiams Kijeve, prasidėjo įvykiai Kryme, o aš vis dar žiūriu į Romos Moskalenko fotografijas. Labiausiai man patinka tiesiog „pravažiuoti“, lyg kokiu taksi, per Romos fotografijų srautą flickr‘e, ir pamatau tokį… buvimą. Kalbėdamas apie barikadas džiaugiausi, kad Roma – gyvas ir sveikas, o šiandien radau dar naujų jo fotografijų. Grįžtant prie „pravažiavimo“, labai įdomu stėbėti, kas vyksta iki Kijevo apokalipsės, ir kas prasideda po jos. Roma kaip koks panoptikonas. Gal ir per skambiai, bet arti tiesos, aš taip jaučiu, sakyk tu man ką nori.

Gaunu iškalbingą dozę fotografijos. Išsirinkau tris, paskutines, kuriose dar nekvepia Maidanu. Gal kas ir užuos ką nors, kas daugiau apie tai išmano, bet man, paprastam mirtingajam, tai tik paveikslėliai, kurie Romai Moskalenkai, tikriausiai, sukelia kažkokius jausmus. Tu turbūt galvoji, kad man nesukelia, kad man tai tik paveikslėliai. Juk žinai, kad ne, iš ankstesnių tekstų suprasti galėjai… Nusišypsau, nes tai buvo netiesioginis raginimas paskaityti ankstesniuosius, jei dar neskaitei, šiaip ar taip visi jie susiję.

Tunelis, ir tiek. Simbolikos čia galima įžiūrėti kokios tik nori – kam nors nešviečia šviesa tunelio gale, kitam dar kas nors nešviečia, o man tai tiesiog gražus tunelis, primenantis šiltnamį ir matematiškai tikslus Roma, suvedantis geometrijas į vietas be jokio vargo. Pamatau žydrus „šiltnamio“ elementus, ir pagalvoju – aha, Ukraina. Bet ne, apsišik stačias, aš čia pritempinėju, jokia čia ne Ukraina, tiesiog žydri elementai ar apšivetimas tunelyje. Labai mėgstu tą ribą, kuri čia matosi – kelias kyla aukštyn ir vėliau leidžiasi, ir nematau kur tunelis nuveda. Gal dėl to tau ar dar kam ta šviesa ir nešviečia…

VIP place II, Roma Moskalenko

Kai galvoju apie VIP, prisimenu sultis. Jos buvo šlykščios. Vienas mano draugas sakydavo, kad jos pagamintos iš Pamelos Anderson prakaito. Žinoma, tai buvo tiesiog juokinga ir dėl to jos šlykštesnėmis netapdavo, bet Roma apie jokias sultis čia nekalba. Nežinau apie ką kalba, bet matau žydrą megztinį, užmautą ant automobilio sėdynės kaip užvalkalą. Įtarimą sukelia ir kažkas panašaus į sijoną žemiau, ten kur minkštąją vairuotojas padeda. Bandau sugalvoti, ar čia apie very important person, ar apie very important p… sugalvok kas tas p, duosiu saldainį. Megztinio rankos surištos už kėdės mane nuginkluoja ir jau beveik rėminuosi šitą fotografiją. Žadą atima ne tik surištos rankovės, bet ir apnuogintas sėdynės atlošo petys. Labai romantiškai nuteikia.

Balionų prikimštas žiguliukas. Kas gali būti linksmiau? Maidanu čia gal jau ir kvepia kažkodėl, nežinau kodėl, gal dėl to, kad beveik po žiguliuko prasideda vaizdai iš ten. Žiguliukai, kaip ir moteriškosios mano versijos Corollos, yra mano fetišas. Labai baisus žodis, bet kito nesugalvoju arba nežinau. Vien dėl to jaučiuosi prispaustas prie sienos, man į dantis sugrūsta šypsena ir aš jau beveik tampu party animal, kuris tuoj… stums žiguliuką kur nors kitur, nes čia negalima stovėti? Nežinau koks scenarijus čia tiktų, bet man atrodo toks būtų tinkamas. Party animal‘izmas man ne prie širdies, tai visai norėčiau pamatyti tokį gyvulišką party‘nėtoją, stumiantį vargšą vyšniuką, pilną balionų balionėlių. Romantiškai nebenuteikia, bet pagalvoju, ar bestumiant nenusistums tie žydri ir geltoni balionėliai į ateitį, per žigulį, kaip kokią laiko mašiną, į keistus kivirčus tarp civilių ir kariškių. Kabinėkis prie terminų, man nesiskiria kariškis nuo kariškio, nors tu ką… Berkut, kariškis, milicija, whatever. Jėgos institucija, karoče. Tai va, žiūriu ir galvoju, kur nusistums tas raudonas žigulys. 

Po to seka Maidanas, Maidanas, biliardas, rimtesnis Maidanas, visai rimtas Maidanas, ir vėliau jau po-karinės barikados, gėlės, ir ceremonijos. Kaip teatre. Niekada nespėji pamatyti kas nutinka viduryje – ateinį į pradžią, ir išeini su daug minčių, bet kas ten buvo ir kodėl – žalio supratimo nelieka. Dėl to tikriausiai kai kurie žmonės, skaitydami mano pasisakymą apie Romos barikadas sakė: „Dude, čia tik padangų krūva…“

Tame Maidano spektaklyje tie besimėtantys “Dude…” irgi, neprisimena vidurio. O gal ir ne, gal ten koks per anksti pasenęs jaunuolis, labai norintis būti daktaru Hausu. Ką gali žinoti… Užtat Roma prisimena Maidano spektaklio vidurį, ir pradžią ir pabaigą, tik fotografijose rodo, kad tarpe jis gyveno ir bandė kažkuo džiaugtis. O dabar, be jokios ironijos – aplodismentai Romai. Bandyti kažkuo džiaugtis, kai aplink tave verda pragaras ir sukasi šūdų malūnas, yra retas gebėjimas. Faina, ne?

Istorija tęsiasi. Staiga po barikadų ir Maidano knygų pasirodo poledinė žūklė, kurios nors ir nemėgstu, nes ji man atrodo pačiu pavojingiausiu ir pačiu neįdomiausiu užsiėmimu (priešingai nei vasarinė-rudeninė), bet ji čia tokia… paprasta? Kaip koks laidotuvių fotografijos atsitiktinumas, kai gedinčių kaimiečių,

besifotografuojančių prie kapo duobės, fone kas nors aria dirvą ar bėga nuo šuns ar dar kokį žaidimą žaidžia. Gyvenimas tęsiasi, ištįsta kaip snarglys, ir tas vyriokas ant ledo atrodo kaip iš kito pasaulio krašto. Maidanas? Pffff… Krymas? Nu nx… Einu aš ant ledo. Pagarba. Tu man sakysi, kad čia abejingumas, bet koks gi gali būti abejingumas, kai tau metų – ne 20, ir kai viskas, ką moki padoriai veikti, tai sėdėti ant ledo ir gaudyti menkai valgomą žuvį? Belieka džiaugtis tuo ledu, kuris linkęs lūžti ir žuvimi, kuri užknisa, nes jos reikia ieškoti toje mažoje skylutėje, išgręžtoje lede. Beveik kaip adatos šieno kupetoje.

Kol kas Romos fotografijos baigiasi nuotrauka, kurią sunku suprasti – matau užuolaidą ir kažkokias žmogaus figūros užuominas. Prierašas sako – brolis. Nesinori taip paviršutiniškai interpretuoti Ukrainos ir jos žmonių, bet nesusilaikysiu. Man visa tai primena susivyniojimą į antklodę, apsikamšymą iš visų galų, užsidarymą, ir bandymą suvokti, kas tu, iš kur tu, ir kodėl tu, ir ar tikrai tu. Užuolaida skaidri, už jos augalai, reiškia, kad viskas bus gerai, ir Romos brolis sužinos atsakymus, jei jų ieško. Ir pasakys juos Romai, o tada… tada atsiras dar geresnių fotografijų Romos nuotraukų sraute.

Olimpinė barikada

Tikriausiai reikėtų tyliai praleisti šitą fotografiją ir eiti toliau. Roma Moskalenko turi į plokštumą sudėjęs ne vieną Kievo barikadą, bet ši su visu pavadinimu iškalbingiausia. Tokioje kompozicijoje vietos žmonėms nėra, nors aš juos užuodžiu. Visi žinojo, kad buvai Maidane, nes smirdėjai svylančia guma ir persikreipusiais veidais.

Man visai nesvarbu, koks laikas šitame kadre – greičiausiai po visko, po disko, po san francisko, kaip Atika pasakytų. Bet šitas “likutis” nesudegintų padangų, kaip koks kampe gulintis potencialas būti geru žmogumi primena baronkas, kurių niekas nesuvalgė, jos sudžiūvo ir tapo paslėpta spintelės dekoracija. Išsiveržė iš to plyšio kaip koks spuogas, ištryško emocionaliai, ir užstrigo nuotraukoje. Visi neišsiskleidę Sočio olimpiniai žiedai ant šitų laiptų sudėti. O maišai barikados papėdėje primena skaudžiausius dalykus. Kaip kokios suvyniotos vėliavos, skirtos pridengti žuvusius, kad aš nematyčiau, ir tu nematytum, kaip baigėsi jų gyvenimai. Roma paliko vietos mums prieiti prie šitos instaliacijos – tuo nušluotu grindiniu, kuris sugėrė tiek daug visko, kad net pykina pagalvojus. Roma geras fotografas. Džiaugiuosi, kad jis liko gyvas ir sveikas.

Asmeniškumo slanksteliai

Tai, kas asmeniška, dažniausiai būna šiek tiek paslėpta. Vieni deda į stalčių, kiti į voką ir tada į stalčių, kiti dar kur nors. Žinau, kad asmeniškumai ne visiems įdomūs, o kai kuriuos net erzina, nes jie nori apibendrinimų, išvadų, konkretumų, o ne pabirų asociacijų ir asmeniškumo žirnelių. Fotografija, kaip ir tekstas, ir turbūt bet kokia kitokia veikla, yra tik sausas užsiėmimas, kai pašalini asmeniškumus. Galima, aišku, kuo nors sudrėkinti ir pagyvinti, bet… asmeniškumai leidžia būti arčiau, glaudžiau, giliau, net ne taip, kaip akis į akį, o dar arčiau.

Užspaudus visus asmeniškumus fotografijoje, tikriausiai, gautųsi dokumentinė fotografija. Bet ir ta plačioji dokumentika yra subjektyvi, asmeniška, ir kitaip blizganti per kažkieno vieno akį ar mintį. Tikrai perlaužus asmeniškumus pusiau, išeitų… paso fotografija? Jos diletantizmas paprastai yra vienas iš tų dalykų, kurie asmeniškumus ir nužudo. Tie, kas fotolaboratorijose šiandien daro pasines ir kitokias nuotraukas, paprastai yra su fotografija absoliučiai nieko bendro neturintys žmonės. Aš čia taip garsiai galvoju tik… ir prieinu išvados, kad fotografija be asmeniškumų – nebe fotografija. Vienas filosofas visai neseniai ėmė galvoti apie naują terminą – šviesoraštinininkas. Sako, kad šviesoraštininkas ir fotografas du skirtingi žodžiai (tikriausiai ir žmonės skirtingi), reiškiantys skirtingus dalykus. Šviesoraštininkas kuria, o fotografas ką daro? Man nepatinka tas žodis – šviesoraštininkas, skamba sintetiškai, kaip koks prastas vertinys. Labiau lietuviška, žinoma, nei photos graphos, bet man kur kas labiau priimtinas paliktas senas, grubus terminas, mėgstu lėtai jame kaskart įžiūrinėti naujas prasmes.

Nė nežinau, ar galėčiau įvardyti, kas tie asmeniškumai fotografijose. Tai gali būti bet kas. Aš imu save erzinti, tave tikriausiai irgi, nes vis prisimenu Barthes‘o punctum‘ą, atleisk, kitaip negaliu. Bet šiuo atveju asmeniškumas fotografijoje nebūtinai yra jos punctum. Sakai, pavyzdžiui… Štai tau pavyzdys. Nickolay Dyadechko fotografijoje su merginos portretu primerkta akimi man asmeniškumas čia yra nujaučiama liemenėlė po mėlynu rūbu, papuošalas ant kaklo, plaukų vingiai, kuriuos beveik galiu užuosti, dulkės stiklo šukės aštrumo kadre, kurių, būdama Nickolay’aus vietoje, irgi nebūčiau nuvaliusi, durys fone, nes aš vis galvoju, ar pro jas patekčiau į kokią nors keistą erdvę, tokią kaip S. D. Morales filmuose „Pasajes I“ ir „Pasajes“, paveikslėlis ant sienos… Tuo tarpu Barthes‘iškasis punctumas yra ta primerkta akis. Nežinau, ar supranti ką noriu pasakyti. Primerkta akis užvaldo kaip tikras punctum, neleidžia pamiršti, liepia galvoti apie ją, o visi kiti dalykai padeda būti kaip sakiau – giliau, arčiau, taip arti kad imi žinoti žmogaus vardą, pavardę, kvepalų stiprumą, ir nujauti, kad galbūt kažkur netoli stovi ką tik užvirta arbata. Gal dabar aiškiau…

Čia mane apsėda žvilgsnis, jaučiu kaip jis kariasi man ant sprando kabindamasis į odą mažais nagučiais. Jaučiu žvilgsnio svorį, storį, gylį, ilgį, plotį, ir visus įmanomus matus, nes jis man – punctumas. Bet vien jo nepakanka. Šiuo atveju Lucrezia Senserini viską dar labiau sukomplikavo. Nes žvilgsnis taip paprastai puntumu netampa… Jis juo tapo asmeniškumo dėka. Sakai, kad nesupranti, kokie čia asmeniškumai. Ok. Vytelių stogas ten greičiausiai, man patinka galvoti, kaip šviesa atsitrenkia į tuos pagaliukus virš jo galvos, o dalis jos prasprūsta ir rėžiasi tiesiai jam į kaktą, į akis, į plaukus. Pastarieji čia irgi tampa asmeniškumais. Man įdomu, ar jis buvo panardinęs galvą į kibirą su obuoliu ir bandė jo atsikąsti (yra toks kvailas žaidimas), o gal jam paprastai ir aiškiai – karšta nuo tos skrybėlės, kuria jis prisidengia burną (norisi tikėti, kad ten – obuolys). Asmeniškumų apsuptos akys tampa kabliu, prie kurio savanoriškai priėjusi prisisegu savo karabinu ir leidžiuosi velkama artyn.

Kitur klaupiuosi ant žemės ir lieku be žado dėl pirštų, dėl to kaip jie išsiraitę, dėl jų įtampos, kuri man galbūt vaidenasi, tai gali būti vienos penki šimtosios sekundės dalies reikalas, ji tuoj pat išsitiesė arba susigniaužė, nes šalta, nes po dar dviejų sekundžių pakels ranką, patrauks rankogalį, susiras laikrodį, pasitikrins laiką.

Nežinau. Bet įsitraukiu per pirštus, ir atsiremiu į nugarą, beveik taip kaip giltinė pasakose prisiartina. Tik aš ne giltinė, aš taiki žiūrovė, aš bandau surasti stuburo slankstelį, kuris žymi tuos metus, kai galbūt mirė jos tėvas, arba prisivalgiusi cukraus nudvėsė papūgėlė, sukurdama natiurmortą amžiams; stuburo slankstelyje galiu rasti viską. Asmeniškas ir sunkvežimis. Nežinau tik, kodėl. Jis čia kaip lego kaladėlė-milžinė, į kurią kažkodėl žiūri ji, o ne aš. Vadinasi, tai asmeniška. Vadinasi, ji ten kažką rado, ras, ar pames. Vadinasi, dar vienas slankstelis užsipildys paveikslėliu, kurį galės rasti kitas žiūrovas, stovintis man, panašiai kaip aš fotografijos herojei, už nugaros. Ir skamba vis Macklemore nuotrupa – „Oh girl this boat is sinking, there‘s no sea left for me/ and how the sky gets heavy, when you are underneath it“. Pabandyk, pamatysi.

Spindulys, pjaustantis veidą, ir veikiausiai nutikus šiai nuotraukai, kiti spinduliai padarė tą patį. Bet jie čia įsitempia mane arčiau to veido ir marškinių, taip arti kad tampa pažįstamas kiekvienas siūlas, o veido nelygumai susikooperavę su plaukų bumbulu ant galvos tampa mano asmenine šventove. Ne ta, kurioje galiu vaikštinėti kaip tinkama, o kaip koks akmenų sodas, kur viskas, ką galiu veikti, tai tyliai džiaugtis nebylumu ir grėbliuku naujai sušluoti skaldą. Spindulių pagalba modeliuoju tą veidą, galvoju, galbūt jis mano tėvas, o galbūt geras draugas, o gal aš jo nepažįstu ir prikibau dabar kaip kokia beprotė. Nesvarbu, jis nejaučia, jis ten užstrigęs, ir jo veidą galiu grėbliuku šluoti iš naujo ir iš naujo ir iš naujo, siūlus marškinių šukuoti. Nes jie asmeniški, jie mano ir man, net jei autorė taip nenorėjo – taip tiesiog nutiko.

Vaikščioti į fotografijas ir iš jų nė kiek nevargina, tai vienas malonumas. Kartais pavargstu, nes tenka praeiti ir sniegu, ir žvyru, ir vandenis pajudinti, ir gravitacijos dėsniams pasipriešinti. Bet šiuo metu jaučiuosi taip, lyg tai, ką veikiu nuolat – vaikštinėju pirmyn atgal – man niekuomet nenusibos. Svarbiausia nesupainioti savojo gyvenimo su sutinkamais ten. Kad neįtrauktų koks nors punctumas negrįžtamai, kad netaptum pėda sniege, ir neliktum gulėti kaip mažas mielas asmeniškumas; neaišku, gyvas ar ne, bet asmeniškumas.

Gylis milimetre arba kur aš norėčiau padėti galvą

Milimetre yra gylis, ir staiga stebiuosi, kaip juostelėje atsiranda trimatis vaizdas. Žinoma, mano akis kvaila ir to nematau, bet jis ten yra. Apsivertęs pasaulis, susigrūdęs į 35 mm formatą. Sakau susigrūdęs, nes apkaltinti tą, kuris už fotoaparato būtų negražu. Jis tik spaudė mygtuką, bet nieko negrūdo. Viskas tiesiog atsispindi, savanaudiškai lenda į kamerą, kaip į išsvajotą paslapčių kambarėlį, kuriame turbūt sėdi ir laukia Tarkovskis. Tarkovskis irgi tame pačiame gylyje – vieno milimetro, ar mažiau?

Fotografija man visada patiko, nes ji suteikia vieną unikalią galimybę, ar noru geriau būtų tai vadinti. Anksčiau kalbėjau apie kitą galimybę ir norą – liesti. Bet dabar apie gylį. Žmonės kartais sako, kad fotografija įtraukia, tempia, velka už kojų kaip kokį gavusį kulką. Traukia, bet traukia tik akį. Fizinė negalimybė eiti toliau mane žavi labiausiai. Stovėdamas priešais gražų peizažą, portretą, natiurmortą tikrovėje aš norėčiau prieiti arčiau akmenų, nueiti į mišką, įeiti į žmogų ar olą, pačiupinėti žievę ir žemę, nugramdyti dažus, išdarinėti tiek daug visko. Gal tai paprastas žmogiškas noras pamatyti save ten, kitur, kažkur? Iš šalies? Įsitikinus, kad esi nepriklausomas žiūrovas, savanoriškai įsibrauti į tą kadrą, į žmogų ar medį, ir pasižiūrėti į save iš naujo. Fotografija mane užrakina ir leidžia tik žiūrėti. Tai protingai sugalvotas kankinimo įrankis – veikia nuostabiai. Didžiausia sumaištis čia tik tame, kad aš laisvas, o fotografija – įsikalinusi miniatiūra. Bet ji priverčia galvoti kitaip, ir tai vienas gražiausių jos sugebėjimų.

[…] Tom Kondrat fotografijoje norėčiau eiti pasižiūrėti, kas ten prie krepšio. Gal ten kieno nors prakaitu dvelkiantis rankšluostis, norėčiau sužinoti kas tai per prakaitas, kas per rankšluostis, atsigulti ant žalios aikštelės grindų, sužinoti ar ji minkšta nuo saulės, ar ne. Saulės tuo metu ten nėra, ir atrodo, artinasi audra, ir tai irgi norėčiau patikrinti – prieiti tą „liepto galą“ ir pažiūrėti į kitą pusę [į save beveik?]. Prieiti prie to kryžiaus, kuris greičiausiai skirtas uždengti aikštelę taip, kaip kojų pirštais remčiausi į „pamatą“, o tada pakelti galvą aukštyn, pamatyti kokia ten audra, kaip tą keistą mėlynę pjauna geležys, iš tolo taip primenantys kryžių.

 

[…] „I love JDM, too“, palikčiau prie valytuvo. 78-ųjų Corollos gražios, nes turi veidrodėlius ne ten, kur turi šiandieniniai automobiliai. Tarsi tais laikais japonai manė, kad lekiant veidrodėliai prisiartins patys, o stovint jiems ir toliau būti gerai. Japoniškos vėliavos sparną priglausčiau prie užpakalio, atsiremčiau, kol rašyčiau raštelį apie meilę JDM. Būčiau ta, kuri nustebina. Ant kapoto nesigulčiau, nors daug kas mėgsta taip daryti, ir čia akto nevaidinčiau, ir net portreto nenorėčiau, ta Corolla puiki ir be manęs ir be tavęs, aš tik raštelį palikti norėčiau. Na, gerai, vieno portreto norėčiau… atsisėsčiau nerūpestingai prie galinio rato supuvusia arka, kaip pavargęs kaubojus, būčiau su žemo liemens džinsais, atrodyčiau keista europiete, ir po nuotrauka būtų galima parašyti, kad aš gyvenu tame namelyje, kuris medyje, už tvoros, kurį matai kai užmiršti Corollos džiaugsmą, ir vairuoju šitą grožį, ir rūkau už vairo kaip netikusi mergšė, bet štai mano portretas – youth in revolt, turbūt, pasikviestų tokią fotografiją į savo galeriją, sakytų – čia atspindi mūsų kūrybinę dvasią. Stephen‘ai, kur tu ją tokią nuostabią radai? Mes norėtume su ja interviu…

Eugenijus Labutis moka fotografuoti stoteles. Ar vieną stotelę tai tikrai moka. Man atrodo, ji yra prie tunelio Vilniuje. Norisi ten nueiti ir pasėdėti, apsimesti, kad laukiu savo viešojo transporto, kaip kokia kekšė, tik sėdėdama. Ir kekšė ne blogaja prasme. Atsiremčiau galva į stiklinę sieną, ir kekše jausčiausi dėl to, kad ten nėra perėjos, o aš kaip beprotė perbėgau tą šešių juostų kelio gabalą, laviruodama tarp automobilių ir sunkvežimių, kurie visi Geležiniu vilku, joja kaip legenda kokia, ir nesilaiko saugaus greičio. Būčiau praėjusi „per daug“, o kai praeini „per daug“, viena ar kita prasme tampi kekše. Mane taip išmokė.

Pūgai į veidą žiūrėčiau. Šalike, o gal ir be jo, kad jausčiau kakle šaltį, kabaročiausi į tą kalną, […], eičiau pas senus išminčius, kurių tame kalne greičiausiai net nėra. Per aspera ad astra, atseit. Užlipk į kalną per pūgą, sutik išminčių, viską pasakys, o tada galėsi eiti ir gyventi ilgai ir laimingai. Melas. Išminčius ta pūga ir yra, ir esu tikra, kad ji mane pakastų kartu su lapais, ir visokiais miško žvėrimis, po savo stora šalta kaldra, kuri tuoj taps ledu, vos tik pavasaris ateis, ir baigsis mano išminčiai […]. Bet kol dar būčiau sąmoninga, po ledu, kaip koks eršketas, prisispausčiau ausimi prie pūgos viršuje, ir galvočiau – ar matosi tokioje tolumoje žmogaus figūra, ir dar lede? Ar mane išgelbės medikopteris? Ar aš tapsiu ateities Liuse, žmogbeždžione, kurią iškas iš po ledo, ir sakys – XX a. jie mėgo visur kišti savo nosis ir ausis.

Clemens Fantur mane kviečia jau ne pirmą kartą. Pianinais negroju, nors labai norėčiau, bet mano pirštai „atsiknoję“, sakė, kad taip groti negalima, todėl nebebandžiau. Bet laidus iš rozečių ištraukčiau, sužinočiau ką jie įjungia, nuplėščiau tą baltą skudurą nuo pianino, tegul jis stovi ten nuogas, jei ir aš nuoga, kodėl tokia nelygybė. Skudurą išmesčiau pro langą, jei bent vienas prasiveria, arba nupieščiau vėliavą, o gal visai kapituliuočiau – iškelčiau tą skudurą į viršų, ir nuoga sakyčiau – pasiduodu, viskas, nebegaliu, Clemensai, nebegaliu.

Kai kryžius virš dvigulės lovos – labai sunku. Bandžiau tokioje miegoti, nuolat sapnuojasi visokie marazmai. Bet Michele Nucera prieblandoje, kaip David Duchovny, išsitiesčiau lovoje, prisidengčiau delnu kryžių ir masturbuočiausi iki sąmonės netekimo. Įsivaizduočiau, kad aš vyras, kad aš – Duchovnis, masturbacijos metodu sprendžiantis X failų rebusą. Linguočiau, kad lovos atkaltė muštų sieną, ir kas nors už sienos patikėtų, kad šitame portrete – daug meilės, ne erotika, ir, gink Dieve, ant sienos ne pornografija. Po visko atsigulčiau ant pilvo, ranka įsikibčiau to burbulo lovos gale, ir galvą prispausčiau prie tos vietos, kur katik nutiko mano džiaugsmas.

Nueičiau pastovėti bukoje žydroje naktinėje degalinės šviesoje, madingai, žiūrėčiau į viršų, būtų tolimas šiuolaikinis portretas su manimi, aš irgi mergina, suvaidinčiau „neišdrįstą aktą“ degalinėje. Matthew Genitempo nė nesuprastų, kada ir kaip aš ten atsiradau, tiesiog nuspaustų mygtuką, ir aš drauge su visa degaline, naktimi ir buka šviesele įsitraukčiau į kameros akį, apsiversčiau aukštyn kojomis ir atsidurčiau vieno milimetro gylyje.

Kur man plaukti, Markai Polai?

Šviesa į stalą braukiau ryto planus galvodama apie savo naują rutiną. Joje ir tu, ir gėlės, ir visokiausio pobūdžio uždaviniai, dažnai atrodantys neįveikiami ir devyniasdešimties laipsnių statumo. Skambino mama. Sakė, kad sudaužė vieno puodelio lėkštelę, o man be jokios sąžinės graužaties mano arbatinis pats gražiausias net ir patyręs netektį. Prosenelė dovanojo jį drauge su puodeliais ir lėkštelėmis sakydama – turėsi, saugosi, perduosi. Tai buvo negražus servizas, kurio mama atsisakė, nes dulkėjo lentynoje, ir prisidengdama gražia tradicija perduoti kitai kartai atidavė man. Lėkštelės istorija paprasta – mamai reikėjo kažką padėti po vazonu. O aš naudoju tik arbatinį. Kaip jau minėjau, mano rutiną okupuoja gėlės, galbūt dėl to iš arbatinio rožė išdygo neatsitiktinai. Jaučiau, kad kažkas artinasi ir man nuolat niežėjo smilkinius. Nesakysiu, nuoga aš ar ne, tai ne tavo reikalas, tik žinok kad mano planai ryto šviesos formos ir visa jėga išbraižyti plaukų segtuku stalviršyje. Šviesoje aš išskrosta nelyginant tavo pagautos lydekos, kurias tu praktiškai pavogei, nes nė vienos jų ilgis nesiekė nė 30 centrimetrų. Nelegalas tu, bet myliu tave. Kartais galvoju, kad įkliuvau tavo tinkle per klaidą, netyčia, lemiamu momentu truktelėjai virvelę ir štai aš tavo valtyje, tavo trofėjus, tavo pasididžiavimas ir šviesos skrodžiamas ežeras rūke. Tavo dukra.

Išsitapetavusi tavo veidu sienas galvojau apie bijūnus, kurių šiaip jau nekenčiau, nebent būdavo balti. Fotografijose mirga šviesos atspindžiai nuo langų, indų, indelių ir žvakidžių ir atrodo taip jaukiai romantiškai, o aš tuo tarpu verkiu kažkur už stačiakampio ribų ir plėšausi stuburo slankstelius po vieną – už mamą, už tėvą, brolius, draugus ir Jėzų Kristų ir visus kitus, – už visus, kuriems jaučiuosi prasikaltusi. Kiekvienai kaltei po vieną žingsnį kokiame pigiame „dancefloor‘e“. Kaltės jausmas, kaip Eglės Ridikaitės darbe, akinantis ir primenantis net ne rakštį, o raganų sudeginimą ant baslio. Degu tarpe dviejų mamos dovanotų (atiduotų, nes nebėra kur padėti) šviestuvų nuo kadaise prabangaus ir jau išardyto, kaip ir mano stuburas, sietyno. Negalia, tu sakai. O aš sakau – invalidumas. Ne validumas. Po to, kai uždarei duris, jos niekuomet nebeatsidarė ir negaliu net suvokti, kaip jas atidaryti. Reikėtų išmontuoti, bet blogiausia tai, kad net nežinau kurios durys yra tos, kurias tu uždarei. Komplikavai viską ir užmiršęs išėjai. Išsiuvinėtos rožytės dar ir kaip virsta ne baltais bijūnais pykčio pilnoje mano galvoje ir ištįsta iki mano plaukų ilgio. Prisimeni, mama mano plaukus augino už mane ir prižiūrėjo kaip norimą nušerti katiną? Todėl ir pyktis mano ilgas, storas ir itin masyvus. Visiškai toks pats, koks buvo tavo noras būti visur, visada ir šimtu procentų, jei ne daugiau. Todėl arbatą geriu „su dvigubu“, kas, kad ne arbatos, o dažų. Ir kuo daugiau – užlieti viską pigios juodos arbatos sepija ir apsimesti aštuonkoju pilkame mūsų kambarėlyje, kuriame tavęs jau tūkstantmečius nėra ir galimas daiktas, niekada nebuvo. Tu tik tapetas, kurį išvynioju ir suvynioju, tu rulonas prisiminimų ir nebūtų dalykų. Aleliūja, Markai Polai.

Prisimenu tavo žingeidumą ir smalsumą. Norėdavai sužinoti, kur eina kiekvienas voras ir kokias peles valgys tavo kaimynų katinai. Tau buvo įdomu, kodėl ir kaip korėjietis tapo sovietų armijos majoru. Dažnai kalbėjai apie tai, kaip toli yra korėja ir kaip arti buvusi sovietų sąjunga. Padėjęs galvą ant stalo kaip Stalino pypkę kaktos raukšlėmis bandei siurbliuoti šviesą stalo paviršiuje. Pameni, istorijos mokytoja sakydavo – „na, ar radote „razinką“?“ Ant stalo, šviesoje nieko kito niekada ir nebuvo, tik tavo puodelių nuospaudos, kurias begėdiškai klijuodavai savo veidu tarsi pleistru ir tos nelemtos „razinkos“. Sakydavai man, kad apžiūrėjai visas datules ir derlius šiemet geras. Tikėjau tavimi kaip paklydęs šunytis žiemoje atklydęs į geros močiutės trobą. O ten tik dulkės buvo, jokių datulių. Žiūrėdavau į tave ant stalo, į tavo išsikreipusią veido odą ir į už jos keistai įsitaisiusią kaukolę ir kalbėdavau „Tėve mūsų“ drauge su tavimi taip nuoširdžiai, kaip tik trupinių reikalaujantys gatvių žvirbliai moka. Tu buvai man Fudzijama ir Monblanu viename. Gal dėl to iki šiol nekenčiu džiovintų datulių, o nedžiovintų nė regėjusi nesu. Žinai, šimtus kartų esu pasikorusi tavo rankovėse, o vėliau be spalvos susirangiusi tau ant kelių kaip rožančius tavo Fiat‘o „bardačioke“ mirdavau septyniolika skirtingų mirčių, kad tik atkreipti tavo dėmesį. Man jis buvo daug kartų brangesnis, nei tau buvo brangios datulės ir visos kitos istorinės smulkmenos, kurios buvo okupavusios ir sukūrusios karinį aljansą tavo galvoje. Atlaisvinęs kairę ranką priglausdavai mane ir sakydavai  – dukra, tu šaunuolė, ir aš besididžiuodama dar kartą grodavau darželio muzikos pamokos repertuarą dūdele tau asmeniškai. Norėdavau būti tavo kameriniu orkestru, o po pertraukėlės pasirodyti G. Verdžio veidu vien tam, kad pradžiuginčiau tave.

Kartą išvykome į Kaliningradą. Sakei, kad žiūrėsime į Karalienės tiltą. Į Kaliningradą mes ištiesų nevykome, tik paupiu vaikštinėdavome. Tvirtai laikydavai mane už rankos ir kilsteldavai aukščiau kaskart galvon šovus dar vienai istorijai, kurią norėjai man papasakoti. Prisimenu kas keliolika minučių pasikartojantį vaizdą – pasieniečių batų galus purvinomis nosimis. Visiems jiems sakei, kad dalyvaujame ekspedicijoje, kad jaunoji tyrėja – pati smalsiausia iš visų ir ieško meteorito liekanų remdamasi Karalienės tilto legenda. Aukščiau pažvelgti nepasiekdavau, todėl pasieniečius prisimenu kaip purvinus aukštaaulius, kurie patikrinę dokumentus greičiausiai šypsodamiesi palinkėdavo sėkmės jaunajai mokslininkei ir jos tėčiui. Dabar susimąstau, ar tikrai buvau tokia maža, kad neįžiūrėdavau aukščiau pasieniečių kelių, ar tavo šešėlis buvo toks didelis, kad viskas aukščiau jų kelių man skendėjo tamsoje. Vaizdas, kurio ten niekuomet nematėme, apglebia mėlyną vandenį, akmens viršūnėlę kyšančią iš po tos melsvos košės, kurią vadiname vandeniu ir žemyną tolumoje. Tikiu, kad tavo namas kažkur ten ir datulių ferma iškart už jo. Tu visuomet buvai stebukladarys ir esu tikra, kad datules šiaurėje tikrai būtuei galėjęs užauginti. Prisimenu, kaip pasakodavai man nebūtas istorijas apie nacius, baidykles ir Prūsiją. Tomis melsvomis keteromis čiuožiu kaip Akropolio ledu, kur paskutinį kartą prasiskėliau galvą, dailiai kojomis apvedžioju akmenį ir dar kartą prasiskėlusi galvą pasiekiu net ir labiausiai istorijos pamirštas vietas Prūsijoje. Tavo veidas žemyne stiklu įsmigęs man į smilkinį. Už tavęs – tavo namas. Jaučiuosi patogiai. Žinau, kad nesaugai manęs, tiesiog stovi ten, ir vos ledui įskilus ir man prasmegus gelmėse prisidegtumei dar vieną papirosą ir eitumei namo, nes kelią jau žinai. Pasakotumei visiems, spausdamas netikras ašaras, kad jaunoji tyrėja žuvo Karalienės Luizos gniaužtuose, o tu buvai bejėgis pasipriešinti blogiui, paaukojai mokslininkę ir tam, kad išsaugoti tai, ką aš nuveikusi, nusprendei jaunosios tyrėjos darbą garbingai tęsti pats. Parašei monografiją apie mėlyno vandens keteras ir čiuožimą aplink akmenis, apie Prusiją, apie mane. Ir rodai visiems šitą fotografiją, sakydamas – ji taip mylėjo jūržoles, negalėdavo be jų gyventi, o kartą jas ir vėl išvydusi iš džiaugsmo jomis pasipuošusi savo nušiurusius plaukus. Kai ledas skilo į plieną ir skendau tu nusisukai ir paleidai dūmus pavėjui. Dabar išėjęs ten pasakoji visa tai, ar ne?

Žiūrėdama į tavo veidą karste paskutinį kartą pagalvojau – kaip tu pražilai. Man atrodė, kad tu visuomet buvai toks jaunas ir tvirtas, o štai atsisveikiname ir pasirodo tu pasenai, pražilai ir visai suglebai. Galvojau, kad tu ledkalnis. Mes daug apie juos kalbėdavomės, apie upes ir laivelius taip pat. Niekada nemačiau tikro ledkalnio ir tavo miręs veidas buvo artimiausia tikro ledkalnio įvaizdžiui. Kažkuriame savo vidaus šulinių skaudžiai tave

kaltinau ir tuo pačiu atsiprašinėjau už savo kaltes, o tada dužau kaip Titanikas, atsiremdama į tavo veidą lūpomis paskutinį kartą. Nesitaikiau bučiuoti kažkurios konkrečios vietos, bet pataikiau kažkur tarp akies ir skruosto. Buvo taip šalta ir nežinau, ar neverkiau, ar viskas tiek užšalo, jog skysta ašara net negalėjo išriedėti. Mintyse, kaip vaikystėje, apsivyniojau tavo rankovę apie kaklą ir kilpos mazgą tvirtai prispaudusi prie krūtų užmerkiau akis ir svajojau tapti povandeniniu laivu, kuris dienai einant į pabaigą ir dangui raudonuojant ima leistis į dugną. Kaip koks Raudonasis spalis, už kurio vairo lietuvis. Koriausi tavo rankove, o ledkalnio žili plaukai rėžė žaizdą mano šone, ir beveik girdėjau Pilotą prabylant ir kažką patyliukais marmaliuojant apie Golgotą. Kartu su juo ėmiau marmaliuoti padriką „Tėve mūsų“. Sūrus šaltas vanduo užpildydamas mažyčio „submarino“ ertmes draskė plieno siūles ir traiškė mažyčius langelius. Springau ašaromis, kurių nebuvo, o kilpą spaudžiau taip tvirtai, kad vienu metu pasirodė, jog apkeisiu kilpą su širdimi vietomis. Aleliūja, Markai Polai.

Sekantį rytą atmerkiau akis ir giliai įkvėpusi buvau subadyta ankstyvos saulės. Katinas nieko neįtardamas krapštėsi panages ir laižėsi savo asmenines nuoskaudas sėdėdamas ant nedidelės palangės duryse. Žaliuzės su šviesa kovojo kaip įmanydamos, bet ji ratilais vistiek veržėsi į mano lovą tarsi paauglystės meilė ir vaikiškai aistringų nuotykių noras. Mažuoju piršteliu pasikasiau skruostą ir pamaniau, kad tai, ką galvoju būtent jį ir primena –

mažąjį pirštelį. Tokį mažą, juokingą ir beprasmį. Prisiminiau, kaip plienu skendau pasikorusi tavo medvilnės pagalba ir absurdiškai šyptelėjau. Šiandien šalta nebebuvo, ir tas nelemtas katinas besiprausdamas keistai drumstė mano netektį. Galvojau – na, ir kas dabar? Dabar šviesa. Kaip ir kasdien. Kėliausi anksti. Burnoje jaučiau jūržolių, druskos ir smulkaus jūros žvyro skonius. Ilgai nemiegojau, gal tik sumerkiau ir atmerkiau akis, nesu tikra. Krūtinė atrodė kitokia, papilvė taip pat.

Tavo jaunoji tyrėja ten, už vonios sienos kampo, apsirengusi seną suknelę, bando sugalvoti, ar viskas gerai. O tu nepadedi. Išgirsk. Užsagstyk, kaip vaikystėje. Padėk apsiauti ir išeiti į lauką, kaip vaikystėje. Pasakyk, kad šviesa lauke ne šiaip šviesa, o ypatinga žiežirba, prikelsianti senovinį vikingą, kuris, pagaminęs sau ir man plaustą, mane nuplukdys į gražiausius ledo kraštus. Pasiimk savo rankšluostį, nusišluostyk akis ir pažadėk, kad niekuomet nepaliksi ir visada meluosi pasieniečiams ir jų purviniems batams.

Žvelgiau į save veidrodyje ir galvojau – tu panaši į faraoną. Neprisimenu, bet grįžusi mamos mylėtus nušiurusius plaukus buvau susirišusi mėlyna gumele, kad netrukdytų markstytis į tavęs prisiminimus ir mintis. Šiandien praustis nesinori – ne dėl to, kad būčiau pavargusi ar išsekusi, bet muilas kriauklės formos muilinėje primena perlą ir negaliu griauti tokio gražaus įvaizdžio. Balti apatiniai dar švarūs, todėl tiesiog stoviu prieš veidrodį ir galvoju apie tai, kad esu tavęs tęsinys ir niekada tavęs nepaklausiau, ką norėtumei, kad tavęs tęsinys veiktų, kaip tęstųsi ir kur ir į kur. Lukštenu save kaip pušį iš žievės prieš atiduodant ją upės vagai. Kur man plaukti, Markai Polai?

Karolis Sabeckis — Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvis (debiutas).