Naujos užsienio rašytojų knygos/ rugpjūtis

mergina su skrybėle

Lucinda Riley

SAULĖS SESUO.  ELEKTROS ISTORIJA

„Saulės sesuo“ – šeštoji ir priešpaskutinė rašytojos Lucinda Riley populiarios serijos „Septynios seserys“ dalis. Seserų istorija yra įkvėpta deivės Artemidės palydovių Plejadžių ir jų vardu pavadinto žvaigždyno.

Paslaptingas milijonierius įsivaikina šešias mergaites, kurias į savo šeimą surenka iš skirtingų pasaulio kampelių. Po tėvo mirties įdukros susirenka į jo laidotuves. Deja, paaiškėja, kad milijonierius paliko nurodymus jį palaidoti iki seserims atvykstant ir kiekvienai jų palieka laišką su paslaptingomis koordinatėmis bei užuominomis apie tikrąją merginų kilmę. Kiekviena „Septynių seserų“ serijos knyga skirta vis kitai dukrai ir jos istorijai. „Saulės sesuo“ pasakoja apie šeštąją seserį – Elektrą.

Išoriniam pasauliui atrodo, kad Elektra turi viską, ko įmanoma norėti. Ji yra top modelis, turtinga, graži ir garsi. Tačiau po išoriniu lukštu slepiasi trapi asmenybė ir Elektros psichinę būklę stipriai pablogina jos tėvo mirtis – ją mergina priima kaip asmeninę išdavystę. Nusiraminimo Elektra ieško alkoholyje ir narkotikuose, taip visus aplinkinius versdama nerimauti dėl jos sveikatos. Netikėtai Elektra gauna laišką nuo nepažįstamosios, kuri tikina, kad yra tikroji jos senelė. Ar praeities ir kilmės paieškos gali įveikti Elektros problemas?

Elektros močiutė papasakoją apie jauną Sesilę, kuri 1939-tais metais iš Niujorko nukeliavo Keniją gydyti savo sudaužytos širdies. Tada prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas atskiria Sesilę nuo pasaulio, o netikėtai sutikta moteris pakeičia likimą visam gyvenimui.

„Saulės sesuo“ iš šurmuliuojančio Manheteno nukelia į saulėtos Kenijos lygumas. Itin skirtingos, bet stiprios ir įdomios seserys šį knygų ciklą pavertė be galo populiariu. Knygos verčiamos visame pasaulyje, o bendri tiražai siekia kelias dešimtis milijonų.

Lucinda Riley (g. 1971) – žymi rašytoja, aktorė. Ji gimė ir augo Airijoje, o prieš pradėdama lankyti mokyklą su šeima persikėlė į Angliją. Rašytojos tėvas buvo ne mažiau paslaptingas nei milijonierius iš „Septynių seserų“. Jis daug keliavo, o šeima iš tiesų tiksliai nežinojo, ką dirba, tačiau visada laukdavo grįžtančio su dovanomis iš egzotiškų šalių. 16 metų Lucinda pirmą kartą gavo vaidmenį BBC seriale. Savo aktorės karjerą ji tęsė dar keletą metų, vėliau ją nutraukė dėl ligos ir pradėjo rašyti. Lucinda Riley sukūrė ne vieną romaną, tačiau pasaulyje ją labiausiai išgarsino „Septynių seserų“ serija.

Romy Hausmann

NUMYLĖTINĖ

TAU PAVYKO PABĖGTI, BET TAI TIK TAVO KOŠMARO PRADŽIA.

Šis trileris prasideda ten, kur kiti baigiasi. „Numylėtinė“ – išskirtinė šio žanro knyga ir didžiausias pastarųjų metų atradimas Vokietijoje, Spiegel bestseleris. Knyga, išversta į anglų ir daugelį kitų kalbų, pavergė viso pasaulio trilerių mėgėjus.

Belangė miško trobelė. Lenos ir jos čia gimusių vaikų gyvenimas griežtai reguliuojamas – ir valgoma, ir net į tualetą einama pagal nustatytą tvarką. Oras į trobelę patenka per specialų mechanizmą. Vakarais Lena vaikams dainuoja lopšines, dieną juos moko. Tėvas rūpinasi šeima, saugo nuo aplinkinio pasaulio. Niekas niekada neatims iš jo žmonos ir vaikų, nes… niekas nežino, kur jie.

Vieną dieną Lena pabėga. Bet košmaras nesibaigia. Jos kankintojas nori susigrąžinti tai, kas jam priklauso. Bet… ar ji iš tiesų toji Lena? Toji, kuri pranyko be pėdsakų prieš keturiolika metų?.. Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje atlieka jos tikri ir netikri vaikai?

Romy Hausmann gimė 1981 metais. 24-erių tapo vienos Miuncheno TV filmų bendrovės laidų redaktore. Po sūnaus gimimo ji – laisvai samdoma darbuotoja, nuo 2016-ųjų jos tekstai reguliariai skelbiami tinklaraštyje www.mymonk.de. Trileris „Numylėtinė“ – R. Hausmann literatūrinis debiutas, iškart sudominęs ir kinematografininkus. Rašytoja su šeima gyvena atokioje miškingoje vietovėje netoli Štutgarto.

„Baisūs dalykai atsitinka ne tik tuomet, kai griebiamasi ginklų ar pasipila kraujo upės, kartais pakanka kelių sielos randų, atsivėrusių žmogui net prieš jo paties valią, kad būtų išgaląstas pavojingiausias ginklas – žmogaus protas“, – Romy Hausmann.

„Jei šiemet rinktumėtės tik vieną trilerį, rinkitės šį.“
Alice Feeney

„Negali atsitraukti.“
David Baldacci

Eddy de Wind

GALUTINĖ STOTIS – AUŠVICAS

„Mes žinome, kad tai turi tik vieną pabaigą, tik vieną galimybę išsilaisvinti iš spygliuotos vielos pragaro – mirtį“, rašo Eddy de Windas savo knygoje „Galutinė stotis – Aušvicas“.

1943-iais metais, vokiečių okupacijos pradžioje, Eddy de Windas buvo Westerborko tranzitinės stovyklos Olandijoje gydytoju. Kiek anksčiau jo motina buvo patalpinta šioje stovykloje, ir Žydų taryba Eddžiui garantavo, kad ji bus paleista mainais už jo darbą. Jau vėliau Eddis sužinojo, kad tuo metu jo mama jau buvo perkelta į Aušvicą.

Dirbdamas Westerborko stovykloje jis sutiko moterį vardu Friedelė, jaunuoliai įsimylėjo ir pora susituokė. Po vienerių metu abu buvo išvežti į Aušvicą. Atvykus į koncentracijos stovyklą, šeima buvo išskirta. Eddy de Windas pradėjo dirbti barako mediko aistentu, o Friedelė pateko į kitą baraką. Jaunavedžiai tik kartais galėdavo pasimatyti ir pasvajoti apie laikus, kai vėl bus laisvi.

1944 metų pabaigoje, rusams artėjant prie stovyklos, naciai ėmė trauktis drauge išsivarydami dar galinčius paeiti kalinius. 1945 metų sausio mėnesį į žygį buvo išvaryta ir Friedelė. Pasislėpęs barake, de Windas liko stovykloje. Radęs sąsiuvinį, jis pradėjo rašyti prisiminimus „Galutinė stotis – Aušvicas”. Vėliau jis tapo Raudonosios armijos gydytoju

1945 m. grįžęs į Olandiją, de Windas specializavosi psichiatrijos ir psichoanalizės srityje. 1949 m. paskelbė garsų straipsnį „Akistata su mirtimi”, kuriame pirmą sykį aprašė koncentracijos lagerio (KZ) sindromą. „Galutinė stotis – Aušvicas” išspausdinta 1946 m. olandiškai. Turimais duomenimis, tai vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice.

Melcheris de Windas, Eddy de Windo sūnus, sako, kad „Aušvicas visada gyveno su mumis. Dažniausiai jis buvo matomas, vis išnyrantis tėvo pasakojimuose ir sugrįžtantis jo, kaip psichiatro, profesinėje veikloje. Arba jis būdavo plika akimi nematomas, bet lyg vaiduoklis blaškydavosi po mūsų namus, keldamas baimę“.
Komentuodamas naujus knygos „Galutinė stotis – Aušvicas“ leidimus ir vertimus, Melcheris de Windas liūdnai džiaugiasi ir perspėja: „Tai, kad, minint 75 metų Aušvico išlaisvinimo sukaktį ir praėjus daugiau nei 30 metų po tėvo mirties, ši knyga įgauna tą pripažinimą, kokio verta, ir tai, kad mano tėvo balsas vėl skamba viešumoje, yra re ikšmingas įvykis.

Viola Ardone

VAIKŲ TRAUKINYS

Kartais norėdami surasti savo likimą, turime atsisakyti visko, net ir motinos meilės. Dar joks romanas to nepasakė taip tiesiai ir atvirai, kaip autorės Viola Ardone „Vaikų traukinys“.

„Vaikų traukinys“ yra emocionalus ir jautrus romanas apie likimą. Istorija paremta mažai žinomais tikrais faktais, kuomet tūkstančiai neturtingų pietų Italijos vaikų po Antrojo pasaulinio karo buvo išvežti į šalies šiaurę ir apgyvendinti globėjų šeimose. Tai buvo italų komunistinės organizacijos planas ištraukti juos iš nuniokotos teritorijos bei skurdo.

Mėgstamiausias septynmečio Amergo žaidimas yra skaičiuoti Neapolio gatvių praeivių batus. Sveiki batai atneša daugiausia taškų, tačiau tokie itin retai pasitaiko. Berniukas nepažįsta savo tėvo, o mama gyvena vos sudurdama galą su galu. Pasiūlymas siųsti vaikus į šalies šiaurę atrodo tarsi išganymas. 1946-tais metais Amerigo palieka Neapolį ir kartu su septyniasdešimt tūkstančių neturtingų vaikų sėda į traukinį, kuris kirs visą Italijos pusiasalį. Berniuko akimis stebime karo nuniokotą, atsitiesti bandančią šalį. Vaikas praleidžia keletą mėnesių jį priėmusioje šeimoje, kur septynmetis atranda svetingus namus, dosnumą ir meilę. Su naivia nuostaba jis priima pasikeitusias aplinkybes, kuomet globėja jam tampa tikresne mama, nei ta, kuri jį pagimdė. O svarbiausia, Amerigo atranda meilę smuikui ir pasitinka smuikininko lemtį.

Nors Amerigo grįžta į Neapolį, jis neranda vietos nei purvinose ir skurdžiose gatvėse, nei savo tikrosios motinos glėbyje, todėl nusprendžia sekti savo likimą. Kitą kartą gimtajame mieste jis pasirodo tik 1995-tais metais, motinos laidotuvėse. Dabar Amergo jau yra garsus smuikininkas ir į savo istoriją gali pažvelgti kitomis akimis. Jam teks galutinai susitaikyti su praeitimi, kurią bandė pamiršti, rasti atsakymus, kurie liko neatsakyti, atleisti bei ramiai žvelgti į ateitį.

„Vaikų traukinys“ – skausmingas romanas apie viltį bei mažai kam žinomą italų šeimų patirtį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

Italų rašytoja Viola Ardone gimė Neapolyje 1974-tais metais. Ji baigė literatūros mokslus ir keletą metų dirbo leidybos srityje. Autorė rašo įvairius straipsnius, moko lotynų ir italų kalbų vidurinėse mokyklose. Viola Ardone iš viso parašė tris romanus. „Vaikų traukinys“ sulaukė didelės sėkmės ir yra išverstas į dvidešimt penkias kalbas.

Noelle Salazar

KARO LAKŪNĖS

Rašytoja Noelle Salazar romane „Karo lakūnės“ pateikia pritrenkiančią istoriją apie tai, kaip paprastos moterys, patekusios į II-ojo pasaulinio karo mėsmalę, tampa išskirtinėmis herojėmis.

Pagrindinė romano „Karo lakūnės“ veikėja Audrey Coltrane visuomet norėjo skristi. Būtent todėl ji kadaise išmeldė, kad tėtis išmokytų ją pilotuoti mažame aerodrome Teksaso valstijos užkampyje. Būtent todėl ji užsirašė į karo lakūnų mokymus Havajuose, kai Europoje prasidėjo karas. Ir tik dėl to ji užsispyrusiai teigia: jos nedomina jautrūs (ar jausmingi) romantiniai santykiai, net su nuginkluojančios šypsenos savininku leitenantu James Hartu, kuris galiausiai tapo geru draugu, šalia Audrey brangiausių bendražygių – kartu skraidančių moterų lakūnių. Visa tai įgavo naują prasmę vieną baisią dieną Pearl Harbore, kai pradėjo kristi bombos ir nebeliko jokios saugios vietos.

Audrey Coltrane, kuri dalyvauja WASP (Women Airforce Service Pilots) programoje, tenka vykdyti neefektingas, bet efektyvias ir svarbias užduotis – perskraidinti karo lėktuvus iš vienos bazės į kitą, apmokyti besiruošiančius tapti karo lakūnais naujokus, testuoti ore prieš atiduodant į frontą ir ką tik pagamintus, ir po mūšių suremontuotus lėktuvus. Šiuos darbus moterys atlikdavo neturėdamos (ir nesaugomos) karinės tarnybos statuso. Noelle Salazar, be abejo, neleidžia savo herojei likti tik militaristinėje ir didvyriškoje, bet vis tik rutinoje – kai leitenantas James dingsta be žinios, ji randa jėgų kirsti fronto liniją ir leidžiasi į kovą ne tik už savo šalį, bet ir už savo meilę.

Kritikai ir skaitytojai debiutinį Noelle Salazar romaną „Karo lakūnės“ įvertino palankiai, vienbalsiai pažymėdami, kad intensyvi romantinė linija nenustūmė į antrą planą dosniai ir tirštai atskleistų moterų lakūnių charakterių.

Noelle Salazar gimė ir augo JAV Ramiojo vandenyno pakrantės šiaurės vakaruose. Ji susiorganizavo intensyvią biografiją – buvo šauktine JAV Karo laivyne, gydytojo asistente, amerikietiško futbolo komandos šokėjų grupės nare ir visuomet – puiki pasakotoja. Rašydama „Karo lakūnės“, savo pirmąjį romaną, ji atliko išsamius tyrimus apie moteris JAV Karinėse oro pajėgose, ėmė interviu iš aro veteranų, aplankė WASP mokymo dalinį-muziejų Sweetwaterio mieste Teksaso valstijoje. Kai nerašo, Noelle Salazar dėlioja būsimų romanų siužetus.

ant dangtelio parašytas knygos pavadinimas

Rosella Postorino

RAGAUTOJOS

Italų autorės Rosella Postorino romanas „Ragautojos“ tapo tarptautiniu bestseleriu. Istorija paremta tikrais faktais ir pasakoja apie moteris, kurios Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priverstos ragauti Hitlerio maistą, baiminantis, kad sąjungininkai galėjo jį užnuodyti.

1943-ti metai, Vokietija. Dvidešimt šešerių metų Rosos tėvų nebėra gyvų, o jos vyras Gregoras kažkur toli ir kovoja Antrojo pasaulinio karo fronto linijose. Nusivylusi, vieniša, įsibaiminusi moteris priima lemtingą sprendimą palikti karo nuniokotą Berlyną ir apsigyventi kaime, kur ji tikisi rasti saugesnį prieglobstį. Tačiau vieną rytą pasirodo SS karininkas ir praneša, kad ji tapo išrinktąja Hitlerio maisto ragautoja. Tris kartus per dieną, su dar devyniomis moterimis ji turės keliauti į Vilko irštvą ir ragauti fiureriui paruoštus patiekalus, prieš šiems patenkant ant Hitlerio stalo.

Moterys kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybe. Priverstos valgyti, tai kas gali jas nužudyti, ragautojos pradeda skirstytis į Hitleriui ištikimas fanatikes, ir tokias moteris kaip Rosa, kurios visą gyvenimą kovojo su nacizmu, nepaisant to, kad dabar kiekvieną dieną gali netekti savo gyvybės dėl fiurerio.

Laikui bėgant daugėja paslapčių ir menksta pasitikėjimas viena kita. Deja, Rosa negali jaustis saugi dar ir dėl asmeninio SS karininko teroro bei prievartos. Karo eiga taip pat nežada nieko gero. Netrukus tampa aišku, kad tiek Rosa, tiek visi, kuriuos ji pažįsta, yra neteisingoje istorijos pusėje.

„Ragautojos“ parašytos remiantis tikra istorija. Rosa turėjo realų atitikmenį – Margot Wolk. Ši moteris liko vienintelė gyva iš visų ragautojų ir sulaukusi 96 metų papasakojo savo istoriją. Deja, rašytoja Rosella Postorino nespėjo gyvai susipažinti su Margot, todėl knygos veikėjai suteikė savo vardą, taip bandydama geriau įsijausti ir atsakyti į klausimą, ką pati darytų patekusi į tokią situaciją. Margot Wolk likimas nesiklostė labai palankiai. Dirbdama ragautoja ji patyrė prievartą, o išsigelbėjusi ir pabėgusi į Berlyną pateko į Sovietų karių rankas bei dėl patirtų sužalojimų nebegalėjo susilaukti vaikų.

Rosella Postorino (g. 1978 m.) – italų autorė. 2007-tais metais ji parašė pirmąjį romaną. Naujausia istorija „Ragautojos“ sulaukė tarptautinio pripažinimo ir bus išleista daugelyje šalių.

Italų autorės Rosella Postorino romanas „Ragautojos“ tapo tarptautiniu bestseleriu. Istorija paremta tikrais faktais ir pasakoja apie moteris, kurios Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priverstos ragauti Hitlerio maistą, baiminantis, kad sąjungininkai galėjo jį užnuodyti.

1943-ti metai, Vokietija. Dvidešimt šešerių metų Rosos tėvų nebėra gyvų, o jos vyras Gregoras kažkur toli ir kovoja Antrojo pasaulinio karo fronto linijose. Nusivylusi, vieniša, įsibaiminusi moteris priima lemtingą sprendimą palikti karo nuniokotą Berlyną ir apsigyventi kaime, kur ji tikisi rasti saugesnį prieglobstį. Tačiau vieną rytą pasirodo SS karininkas ir praneša, kad ji tapo išrinktąja Hitlerio maisto ragautoja. Tris kartus per dieną, su dar devyniomis moterimis ji turės keliauti į Vilko irštvą ir ragauti fiureriui paruoštus patiekalus, prieš šiems patenkant ant Hitlerio stalo.

Moterys kiekvieną dieną rizikuoja savo gyvybe. Priverstos valgyti, tai kas gali jas nužudyti, ragautojos pradeda skirstytis į Hitleriui ištikimas fanatikes, ir tokias moteris kaip Rosa, kurios visą gyvenimą kovojo su nacizmu, nepaisant to, kad dabar kiekvieną dieną gali netekti savo gyvybės dėl fiurerio.

Laikui bėgant daugėja paslapčių ir menksta pasitikėjimas viena kita. Deja, Rosa negali jaustis saugi dar ir dėl asmeninio SS karininko teroro bei prievartos. Karo eiga taip pat nežada nieko gero. Netrukus tampa aišku, kad tiek Rosa, tiek visi, kuriuos ji pažįsta, yra neteisingoje istorijos pusėje.

„Ragautojos“ parašytos remiantis tikra istorija. Rosa turėjo realų atitikmenį – Margot Wolk. Ši moteris liko vienintelė gyva iš visų ragautojų ir sulaukusi 96 metų papasakojo savo istoriją. Deja, rašytoja Rosella Postorino nespėjo gyvai susipažinti su Margot, todėl knygos veikėjai suteikė savo vardą, taip bandydama geriau įsijausti ir atsakyti į klausimą, ką pati darytų patekusi į tokią situaciją. Margot Wolk likimas nesiklostė labai palankiai. Dirbdama ragautoja ji patyrė prievartą, o išsigelbėjusi ir pabėgusi į Berlyną pateko į Sovietų karių rankas bei dėl patirtų sužalojimų nebegalėjo susilaukti vaikų.

Rosella Postorino (g. 1978 m.) – italų autorė. 2007-tais metais ji parašė pirmąjį romaną. Naujausia istorija „Ragautojos“ sulaukė tarptautinio pripažinimo ir bus išleista daugelyje šalių.

popierinės eglės

Harlan Coben

VAIKIS IŠ MIŠKO

„The New York Times“ bestselerių viršūnėse nuolat matomas amerikiečių autorius Harlan Coben kas kartą nustebina įtemptu ir originaliu trileriu. „Vaikis iš miško“ pasakoja apie paslaptingą vyrą, kuris bando išaiškinti mįslingus paauglių dingimus ir užbėgti už akių įvykiams su negrįžtamomis pasekmėmis.

Vaildas yra paslaptis net sau pačiam. Prabėgo bene trisdešimtmetis nuo tada, kai jis buvo rastas miške. Vienas, apleistas, be prisiminimų. Policija ilgai ieškojo Vaildo artimųjų, kol galiausiai pasidavė, o berniukas buvo įtrauktas į negailestingą globos sistemą. Šiandien Vaildas vis dar nežino savo kilmės ir vėl gyvena gamtos apsuptyje bei vengia bereikalingo bendravimo su žmonėmis.

Dingsta paauglė. Niekas tuo nesusidomi, net ir Naomės tėvas. Niekas, išskyrus televizijos laidų vedėją Esterą Krimštein, kuriai anūkas papasakojo, kad Naomę mokykloje persekiojo ir skriaudė kiti vaikai. Estera kreipiasi į Vaildą, su kuriuo ją sieja senas tragiškas ryšys. Moteris prašo pasinaudoti kariuomenėje įgytais įgūdžiais ir padėti surasti Naomę.

Vaildas negali nekreipti dėmesio į pagalbos šauksmą, tačiau norėdamas surasti mergaitę jis turės ir vėl sugrįžti į bendruomenę, kurioje visada buvo laikomas svetimu. Čia tam, kad išsaugotų paslaptis, žmonės pasirengę žengti itin toli.

Dingsta dar vienas paauglys iš turtingos bei garsios giminės, tyrimas išsiplečia už taikaus miestelio ribų. Po keturių dienų Vaidas sužino, kad įsitraukė į kažką labai tamsaus ir baisaus, o žmogus pradėjęs žiaurų žaidimą, tikrai nesustos.

„Vaikis iš miško“ – įtraukiantis, sudėtingas, kupinas veiksmo trileris, kuriame skaitytojai ras visko: politinį skandalą, bendruomenės paslaptis, patyčias mokykloje, dingusius žmones ir intriguojančią miškuose rasto vyro istoriją. Harlan Coben meistriškai žongliruoja keliais kamuoliukais, tačiau nei vieno nepameta žaviai supindamas neįtikėtiną knygos siužetą.

Harlan Coben (g. 1962 m.) – garsus amerikiečių trilerių ir romanų rašytojas. Jo knygų siužetai dažnai susiję su praeityje neišspręstais ar neteisingai interpretuotais įvykiais. Harlan Coben mylimas skaitytojų ir kritikų. Jis gavo mistikos ir detektyvų kūrėjams skiriamus „Edgar“, „Shamus“ ir „Anthony“ apdovanojimus. Rašytojo knygos nuolat puikuojasi pirmoje „The New York Times“ bestselerių sąrašo vietoje, verčiamos į daugelį šalių, o pardavimai skaičiuojami dešimtimis milijonų.

dangus virš stogo

Peter James

BŪTINOJI MIRTIS

Populiarus detektyvų autorius Peter James grįžta su nauja Rojaus Greiso byla. „Būtinoji mirtis“ yra jau tryliktoji įtraukiančios serijos dalis. Šį kartą vyresnysis detektyvas susidurs su tokiu blogiu, kokio net lakiausia vaizduotė negalėjo sukurti. Nauja byla gvildena santuokinės apgaulės ir prievartos temas. Istorija prasideda lyg sniego gniūžtė, o pabaigoje užgriūna tarsi lavina.

Lorna Beling giliai įklimpusi į destruktyvią santuoką. Moteris išgyveną pragarą ir nežino, kaip pabėgti nuo savo sutuoktinio. Smurtas šeimoje – nemaloni tema, kurią norisi nuslėpti nuo aplinkinių. Netikėta pažintis su patraukliu vyriškiu tarsi parodo taip lauktą kryptį link išsilaisvinimo. Žavus vyriškis žada saugoti, mylėti ir jei reikės, net… padovanoti pasaulį. Lorna patiki pažadais, tačiau greitai įsitikina, kad ne viskas, kas taip puikiai skamba, yra tiesa. Netikėtai klientės telefone pamatyta nuotrauka išmuša žemę iš po kojų.

Tuo tarpu vyresnysis detektyvas Rojus Greisas sulaukia iškvietimo į nusikaltimo vietą. Viename bute aptikta nužudyta moteris. Įvertinęs aplinkybes, Rojus nusprendžia, kad čia bus viena tų greitųjų bylų, kuomet iš karto aišku, kas yra nusikaltimo kaltininkas – smurtaujantis vyras. Visgi, iš pirmo žvilgsnio pasirodžiusi lengva byla aplimpa naujomis detalėmis. Nužudymo versijų daugėja, o Rojaus Greiso kraują stingdo nuojauta, kad tokio blogio jam dar neteko sutikti.

Rašytojas Peter James savo knygose išlaiko puikų balansą tarp nusikaltimo tyrimo ir asmeninio tyrėjų gyvenimo. Knygoje „Būtinoji mirtis“ skaitytojai ne tik seks kraupaus blogio pėdsakais, bet ir pirmą kartą susipažins su netikėtai atsiradusiu Rojaus Greiso sūnumi.

Peter James (g. 1948 m.) – žymus britų kriminalinių istorijų autorius. Rašytojas domisi kriminologija, mokslu ir paranormaliais reiškiniais, taip pat mėgsta skanų maistą, vyną bei prabangius automobilius. Rašytojas netgi turi lenktynininko licenciją. Jis rašo mėnesinę skiltį žurnalui „Sussex Life“. Peter James sukūrė daugiau nei trisdešimt romanų, įskaitant ir tarptautiniu mastu populiarią seriją apie detektyvą Rojų Greisą. Ši serija pasaulyje parduota jau didesniu nei 20 milijonų tiražu bei tapo „New York Times“ bestseleriu. Autoriaus knygos verčiamos į beveik keturiasdešimt kalbų.

Tadeusz Dołęga-Mostowicz

ŽINIUONIS

1937-tais metais pirmą kartą pasirodęs lenkų rašytojo Tadeusz Dołęga-Mostowicz romanas „Žiniuonis“ pasakoja apie amžiną konfliktą tarp gėrio ir blogio, apie žmogiškumą ir svarbiausias gyvenimo vertybes.

Ralfas Vilčura buvo sėkmingas chirurgas XX amžiaus pradžios Lenkijoje. Savo darbui atsidavęs vyras patiria tikrą sukrėtimą, kai jį palieka mylima žmona. Pasiėmusi mažametę dukrą ji išeina pas meilužį, o sužlugdytas gydytojas paguodos ieško alkoholyje. Galiausiai girtas chirurgas patiria galvos traumą ir visiškai praranda atmintį.

Nuo amnezijos kenčiantis Ralfas Vilčura netikėtai atsiduria mažame Lenkijos kaimelyje. Čia jis metų metus dirba žemės ūkio darbus, susidraugauja su paprastais vietiniais gyventojais bei kartais juos gydo. Žmonės atvykėlį laiko savo draugu ir guodėju. Kartą medikas operuoja jauną merginą, o šis įvykis padeda išjudinti bei atgaivinti jo atmintį. Ralfui Vičiurai teks stoti į akistatą su kadaise prarastu gyvenimu.

Rašytojo Tadeusz Dołęga-Mostowicz romano „Žiniuonis“ siužetas nėra itin sudėtingas. Daugiau dėmesio skiriama detalėms bei jausmams. Gėrio ir grožio filosofija bei jautrūs herojų išgyvenimai suteikia kūriniui patrauklumo. Autorius siekia įrodyti, kad gerumas, meilė, sąžiningumas ir darbas yra aukščiausios bei išliekamosios gyvenimo vertybės.

Tadeusz Dołęga-Mostowicz istoriją perteikia per paprastus žmones, gyvenančius Lenkijos kaime. Rašytojas kviečia pasinerti į praeities kultūrą, gyventojų kasdienybę bei papročius. Tai yra šviesi, lėta knyga, kurioje veiksmas rutuliojasi pamažu.

Romanas „Žiniuonis“ buvo du kartus ekranizuotas. Pirmasis filmas „Znachor“ pasirodė tais pačiais metais, kaip ir knyga – 1937-tais. Antroji ekranizacija buvo pastatyta 1982-ais metais.

Tadeusz Dołęga-Mostowicz (1898 m. rugpjūčio 10 d. – 1939 m. rugsėjo 20 d.) buvo lenkų rašytojas, žurnalistas ir keliolikos populiarių romanų autorius. Turtingo lenkų teisininko sūnus gimė dabartinėje Baltarusijoje, šeimos valdose. Gimnaziją jis baigė Vilniuje, vėliau mokėsi Rusijoje ir Kijevo universitete. Po Rusijos revoliucijos šeima persikraustė į Lenkiją. Čia Tadeusz Dołęga-Mostowicz pradėjo rašyti įvairius tekstus, kuriuos pasiūlė laikraščiams ir buvo pripažintas talentingu žurnalistu. Nuo 1925-tų metų jis dirbo viename įtakingiausių Lenkijos laikraščių „Rzeczpospolita“ ir tuo laikotarpiu pradėjo rašyti apsakymus, kurie sulaukė skaitytojų palankumo, o pirmųjų romanų sėkmė užtikrino ir finansinę padėtį.

mergina užsidengusi veidą

Laura Lippman

MOTERIS EŽERE

Septintojo dešimtmečio Baltimorė pilna paslapčių, kurias žino visi, bet siekdami ramybės mandagiai nutyli. Tik Medę Švarc paslaptys aplenkia. Dar prieš metus ji buvo laiminga namų šeimininkė, puoselėjanti dvidešimt metų trunkančią santuoką, o šiandien ji išsiskyrusi moteris, pasiryžusi išpildyti savo jaunatviškas ambicijas – gyventi aistringą ir prasmingą gyvenimą. Be to, Madė nori tapti žurnaliste, o pagalba Baltimorės policijai jai suteikia šansą įsidarbinti miesto vakarinio laikraščio redakcijoje bei tirti parko ežere rastos merginos istoriją. Tai proga išgarsėti ir įsitvirtinti žiniasklaidoje, todėl moteris ją entuziastingai griebia pasitaikiusį šansą ir pradeda domėtis dingusiosios gyvenimu.

Kleo Šervud buvo gyvenimu besidžiaugianti mergina. Deja, atrodo, ji niekam nerūpėjo, o jos dingimui visi liko abejingi. Vienintelė Madė nori atkapstyti tiesą, tačiau regis, kad net pati mergina iš ežero jai trukdo.

Madės tyrimas suves ją su daugybę įdomių žmonių – juvelyrinių dirbinių pardavėja, padavėja, kylančia grupės žvaigžde, policijos patruliu, kieta reportere, vienišu vyru iš kino teatro. Tačiau moters ambicijos ją akina ir neleidžia matyti priešais ją esančių žmonių. Nesugebėjimas pažvelgti giliau veda link sumaišties ir tragedijos. Siekdama sėkmės, Madė peržengs ribas, skaudins artimuosius ir pateks į pavojingas situacijas, kad tik gautų gerą istoriją. Tyrimo baigtis nenuspėjama.

„Moteris ežere“ – psichologinis kriminalinis romanas, kuriame pinasi ežere rastos moters paslaptis ir ją išnarplioti bandančios žurnalistės ambicijos. Taip pat tai knyga apie rasinę įtampą, religinę atskirtį, lyčių dinamiką ir klasių skirtumus 1966-tų metų Baltimorėje. Autorė sukūrė unikalią istoriją, nuo kurios sunku atsiplėšti.

Laura Lippmann – garsi detektyvų ir trilerių autorė. Laura ne kartą bendradarbiavo su leidiniais „New York Times“, „Wall Street Journal“, „Washington Post“ ir kitais. Autorės knygos įvertintos ne tik skaitytojų, bet ir kritikų – rašytoja pelnė daugybę apdovanojimų, tame tarpe ir Edgaro Allano Poe bei Anthony premijas. Knygos verčiamos į kelias dešimtis kalbų.

miškas rūke

Gytha Lodge

JI VIS DAR LAUKIA

Debiutinis Gytha Lodge romanas „Ji vis dar laukia“ pradeda knygų apie detektyvą Džoną Šynsą seriją. Pirmoji – paslapčių, apgaulės, intrigų, pavydo ir melo istorija, kurioje teks išsiaiškinti, kas prieš trisdešimt metų nutiko keturiolikmetei Aurorai Džekson.

1983-čių metų vasara. Jauni, ambicingi, dailūs jaunuoliai ruošiasi linksmai nakvynei miške. Aurora Džekson prisijungia prie gražuolės vyresnės sesers draugų kompenijos ir išvyksta stovyklauti. Mergina nė neįtaria, kad tai bus paskutinė naktis, kada ją matys gyvą. Aurora drovi, jaučiasi nejaukiai, ypač kai vyresni paaugliai ima gerti, vartoti narkotikus, šokti ir poromis traukia į mišką.

Ryte kompanija prabunda sunkiomis galvomis, ir netrukus pastebi, kad Aurora dingo. Liko tik jos miegmaišis. Policija ir visuomenė įsitraukia į nesėkmingas paieškas. Jie neranda nei merginos, nei pėdsakų, kurie galėtų padėti išsiaiškinti, kas gi jai nutiko. Tylus įtarimų šešėlis krenta ant visos grupės. Jis persekios juos ilgus dešimtmečius.

Prabėga trisdešimt metų. Kartu su šeima miške stovyklaudama maža mergaitė aptinka slėptuvę ir žmogaus kaulus. Pagaliau Auroros kūnas rastas, tačiau dar liko išsiaiškinti, kas gi jai nutiko. Ir atsakymus, greičiausiai, žino vakarėlyje dalyvavę žmonės. Ar bent jau vienas iš jų…

Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas jau anuomet sekė bylą. Dabar jis pasiryžęs iki galo išsiaiškinti Auroros mirties paslaptį. Jis imasi beprotiškos priemonės – sukviečia visus stovyklautojus į naują susitikimą miške. Senos nuoskaudos, baimės ir įtarinėjimai vėl bus atgaivinti. Be to, pasirodo, kad tą naktį jie ne vieninteliai stovyklavo miške.

Romano „Ji vis dar laukia“ veiksmas šokinėja laiku. Skaitytojas nukeliamas į tą lemtingą naktį, paskui seka paskui dabartinį policijos tyrimą ir pamažu išvynioja painią paslaptį.

Gytha Lodge – apdovanojimais įvertinta pjesių, televizijos ir kompiuterinių žaidimų scenarijų autorė bei knygų rašytoja. Taip pat ji yra tinklaraštininkė, rašanti linksmą blogą apie nesusipratimus kylančius auginant mažą berniuką.
Debiutinis romanas apie inspektorių Džoną Šynsą „Ji vis dar laikia“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu. Kovo mėnesį pasirodė ir antra serijos dalis, o autorė žada, kad detektyvų tikrai bus daugiau!

gėlės

Holly Ringland

VISOS ALISOS HART GĖLĖS

Debiutinis Holly Ringland romanas „Visos Alisos Hart gėlės“ – sielą sukrečianti istorija apie smurtaujančio tėvo jautrią dukrą, kuriai teko nugalėti gyvenimo iššūkius bei rasti būdą išsikovoti vietą po saule.

Alisa yra nuostabios sielos mergaitė, kurios vaikystę apkartino smurtaujantis tėvas. Nesėkmingas bandymas išmokti važiuoti dviračiu baigiasi kuokštu Alisos plaukų nekantraus tėvo kumštyje. Mergaitė skaito legendas apie ugnį ir svajoja vieną dieną savo gimdytoją sudeginti, vildamasi, kad iš pelenų atgims tas žmogus, kuris kažkada šypsojosi, sumeistravo jai stalą, pirko pieštukus, kurio prisilietimai buvo tik švelnūs. Deja…

Kai Alisos šeimoje įvyksta neišvengiama tragedija, ją globoti pradeda močiutė. Moteris, apie kurią mergaitė nieko nežinojo. Močiutė Džunė išsiveža anūkę į didžiulį gėlių ūkį. Čia Alisa susitinka su grupe moterų, kurios taip pat bando išsigydyti fizines ir moralines gyvenimo traumų paliktas žaizdas. Mergaitė galiausiai atranda paguodą ir pamilsta gyvenimą tarp gėlių. Bėgant metams atsiskleidžia unikalus Alisos sugebėjimas kalbėti ypatinga gėlių kalba.

Atrodė, kad gyvenimas stojo į vėžes, deja, Alisą likimas vėl skriaudžia. Jai tenka bėgti iš gėlių ūkio ir suprasti, kad už žiedų nepasislėps, o skaudžios šeimos paslaptys anksčiau ar vėliau bus atskleistos.

Kurdama knygos „Visos Alisos Hart gėlės“ personažus, autorė Holly Ringland įdėjo daug širdies. Išraiškingi charakteriai verčia žavėtis, o Alisą Hart įsimylėti ir džiaugtis dėl jos laimėjimų bei pergyventi dėl kiekvieno nuosmukio. Abejingais nepaliks ir aplinka. Rašytoja mus nukelia į vaizdingą pakrantę, vėliau – nuostabų gėlių ūkį, o galiausiai į Australijos dykumas.

„Visos Alisos Hart gėlės“ – romanas apie netektį, smurtą šeimoje, traumas, gebėjimą atsitiesti, stiprybę, draugystę bei, žinoma,  paslaptis. Debiutinė knyga 2019 metais apdovanota „The Australian Book Industry Awards” kaip geriausias metų romanas.

Holly Ringland – australų rašytoja augusi arti gamtos. Vaikystę ji praleido basomis lakstydama po savo mamos sodą. Kai būsimai rašytojai buvo devyneri, jos šeima porą metų kemperiu keliavo po Šiaurės Ameriką. Ten Holly turėjo progą sustiprinti savo ryšį su gamta. Vos sulaukusi dvidešimties autorė keletą metų dirbo Australijos čiabuvių bendruomenėje. Vėliau išvyko į Angliją, kur studijavo kūrybinį rašymą Mančesterio universitete. Debiutinis romanas „Visos Alisos Hart gėlės“ tapo tarptautiniu bestseleriu ir bus išleistas 29 šalyse.

pilis ir levandų laukai

Juliet Blackwell

PAMIRŠTA PROVANSO KARUSELĖ

Juliet Blackwell romanas „Pamiršta Provanso karuselė“ perkels skaitytojus į kvapnius levandų laukus, ypatingą prancūzišką aplinką ir pakvies narplioti senas šeimos paslaptis, kurios pakeitė ištisų kartų likimus.

San Franciske gyvenanti fotografė Keidė Dreik laisvalaikiu fotografuoja vietines karuseles. Tai pomėgis, atsiradęs po to, kai dovanų gavo antikvarinį medinį triušį, pagamintą žymaus karuselių figūrų drožėjo Gustavo Bayolio. Kai Keidė gauna pasiūlymą prisidėti prie knygos regimo ir nufotografuoti senovines Paryžiaus karuseles, ji ilgai nedvejoja – tai puiki proga pagaliau išvysti džiaugsmą dovanojančius įrenginius savo akimis. O ir prarasti nėra ko – santuoka iširo, artimųjų nelikę…

Sekdama senų karuselių pėdsakais bei savojo triušio viduje rastomis užuominomis, Keidė atsiduria Provanse, o jos keliai veda į levandų laukuose stūksančią Klemento pilį. Kažkada namai buvo pilni gyvybės ir džiaugsmo, o šiandien apgriuvęs pastatas stūkso niūrus, nedraugiškas ir… slepia daugybę paslapčių. Kadaise čia stovėjo karuselė, sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. Fotografė, vartydama šimto metų senumo nuotraukas, atskleis šokiruojančią tiesą, kuri gali ir vėl suvienyti šeimą, ištisas kartas nuodytą pavydo ir neapykantos.

1900-ieji, Prancūzija. Jauna sutuoktinių pora stengiasi išlaikyti paveldėtą pilį ir kurti šeimą, apie kurią ilgai svajojo. Būsimiems vaikams, kurių pora tikisi greitai sulaukti, Klementai nutaria pastatyti karuselę ir pasamdo garsų meistrą Gustavą. Tačiau drožėjui ir jo padėjėjui dirbant prie gražaus ir įnoringo kūrinio, likimas nusprendė pažerti įvykių, kurie nulems visoų ateinančių kartų likimus.

Juliet Blackwell – amerikiečių rašytoja. Kalifornijos universitete, Santa Kruze, ji baigė Lotynų Amerikos studijas ir įgijo antropologijos bei socialinio darbo magistro laipsnius. Autorė paskelbė keletą straipsnių, nagrinėjančių emigrantų iš Meksikos ir Vietnamo problemas. Vėliau dėstė medicinos antropologiją, prodiusavo dokumentinius filmus BBC ir dirbo pradinių mokyklų socialine darbuotoja. Po to moteris tapo profesionalia dailininke ir daugiau nei dešimtmetį vadovavo nuosavai dekoratyvinės tapybos ir dizaino studijai. Be to, autorė  tiek savo vardu, tiek pasirašytas slapyvardžiu sėkmingai rašo knygas, kurios nuolat šmėžuoja „the New York Times“ bestselerių sąrašuose.

itališki apartamentai prie jūros

Nicky Pellegrino

ITALIŠKA SVAJONĖ

Skaitytojų pamilta rašytoja Nicky Pellegrino dovanoja dar vieną vasarišką romaną. „Itališka svajonė“ – šilta istorija apie meilę, šeimą bei nuostabias atostogas po skaisčia saule.

Italija – nuostabi šalis, kiekvienais metais traukianti būrius turistų. Deja, jaukūs maži miesteliai tuštėja, nes jų gyventojai keliasi į didesnius miestus ar emigruoja į užsienį. Vietos valdžia jau ne pirmus metus gyventojus vilioja itin patraukliu būdu – siūlo įsigyti namą vos už vieną eurą. Vienintelė sąlyga – įsikurti ir renovuoti naują nuosavybę per tris metus. Tai yra reali, neišgalvota idėja.

Romanas „Itališka svajonė“ – fikcija, paremta tikromis itališkomis aplinkybėmis. Kai nedidelio kalnų miestelio meras paskelbia kvietimą įgyvendinti itališką svajonę vos už vieną eurą, žinia pasklinda lyg virusas. Mirga socialiniai tinklai ir žiniasklaida, o patrauklia idėja tuoj pat susidomi patys įvairiausi žmonės.

Zara – trisdešimtmetė, svajojanti įsigyti savo nuosavą būstą. Timas ir Linda – pensininkai, kuriems reikia užsiėmimo ir įdomaus projekto. Mimi po daugybės metų nevykusios santuokos ruošiasi skirtis ir mato naują gyvenimo galimybę. Kažkas ieško tylaus ir ramaus kampelio pasislėpti nuo žmonių. Kiti tikisi uždirbti pelno, pradėti savo verslą, ištrūkti iš nuobodaus gyvenimo ar nelaimingų santykių. Ir yra kažkas, kas tiesiog nenori atskleisti savo tikrosios motyvacijos.

Visų šių žmonių gyvenimas pasikeis, tik ar pavyks jiems įgyvendinti savo itališką svajonę, kurią kiekvienas mato vis kitaip?

„Itališka svajonė“ – jausmingas ir vaizdingas romanas, kuris skaitytojus nukels į žavų, nedidelį Italijos miestelį, apsups spalvomis, kvapais, nuostabiais itališkais valgiais ir sukurs tikrą atostogų nuotaiką. Tai jaudinanti knyga apie draugystę, antrus šansus ir naują pradžią.

Nicky Pellegrino (g. 1964 m.) – italų ir britų kilmės Naujosios Zelandijos rašytoja bei žurnalistė. Autorė augo Anglijoje, po anglų kalbos studijų Lankasterio universitete ji dirbo pramoginių leidinių žurnaliste Londone. Besilankydama Naujojoje Zelandijoje sutiko savo būsimą vyrą, tad šioje šalyje ir pasiliko. Nicky Pellegrino yra laisvai samdoma žurnalistė ir knygų rašytoja. Visas autorės knygas vienija dėmesys virtuvei. Alkaniems skaityti Nicky Pellegrino romanų nepatariama!