Šiąnakt sodyboje dingo elektra

Rugilė Audenienė

2020 m. rugsėjis, Molėtų r.

Šiąnakt sodyboje dingo elektra. Prieš tai nuo dangaus krašto krito žvaigždė. Guliausi į lovą pasišviesdama žibintuvėliu, ir nors antrame aukšte buvo žmonių, nors ūžė židinys ir šalia girdėjau savo žmogaus kvėpavimą, krūtinėje tvilksėjo besiplečianti vienatvės ežero drėgmė.

Esu visai pakrašty, ant krašto, vakarais, kai tyku, girdžiu kitoje ežero pusėje plentu lekiant mašinas, už medžių, kiemų, meldų prasimuša langų šviesos – ryte langai gaudo saulę, žmonės iš tų namų kruta miške ir sutikti išsipasakoja apie grybus, gyvenimą.

Viskas čia netoli — pirtis, miškas, Molėtai keturi su galiuku kilo, biblioteka, o ten geros erdvės dirbti, internetas, skaitykloje plati žurnalų lentyna ir knygų imk kiek nori, net tų naujausių. Keli žingsniai, ir parduotuvė „Jovaras“, pardavėjos vis dar su tokiomis mėlynomis prijuostėmis, rūsyje dėvėti drabužiai, kur perku nuo rudens rasos saugančius batus už penkis eurus – bet vis dėlto nesaugo, – keli žingsniai, ir bandelių, keksiukų ar kavos vietos, mokinių eilės prie kebabų kiosko, turgus, o kai diena ir aš leidžiamės nuo kalno, tai leidžiamės į ežerą.

Molėtuos viskas lėtai ir visko užtenka. Tik gyvybė aplink sodybą kurį laiką nematoma. Vabalai, neriantys pro duris į šilumą, naktinės plaštakės ant pagalvės, vorai languos, šliužai terasoj ir virtuvėj, šokantys vėjyje sausi lapai, lendantys net į dušą, kitų poilsiautojų nesitvardantis šuva, naktyje lojantis stirninas, paukščiai, kiaunė, medžių šakos, gaudančios vėją, ežero bangos, drėgmės žalčiai – tie tai taip. Bet tik kažkelintą dieną, kepant šašlykus, ateina katė ir lapė. Ir tik kažkelintą rytą ąžuolo šakose pamatau, kad tas klaikiai ankstybėse rėkiantis paukštis — juodoji meleta.

Vakarais, būna, iki tiltelio atplaukia gulbės, o aš vis neturiu joms ko duoti. Kai toji šalia krutėjusi, pulsavusi, siautusi gyvybė nutraukia uždangą ir pasirodo – ar jos ne per daug, ar galima kasdien pakelti tą jausmą, kad vienatvė nė akimirkai nebus sklidina, kaip nė akimirkai nesustos į terasą kristi lapai, pildytis smulkių reikalingų judesių sąrašas: išvalyti židinį, apsišluoti kambarį, terasą, braukti voratinklius, atiduoti skersvėjui namus, įnešti malkas, išnešti pelenus, taisyti grybus, plauti puodus, valyti, šluostyti, lankstyti, kloti, užvirti, nešti šiukšles, sudėti ir išimti produktus, išvaryti ir įvaryti dviratį, skalbtis ir nešioti visa tai paskui saulę, aptvarkyti pirtį, išnešti ir įnešti pledus į terasą, pasirūpinti pakurų, kurti židinį ir nesitraukti nuo jo kaip įkyriai mylimai, darytis arbatos ir plauti puodelius, dėlioti lėkštes, valyti dušo balas – ir tai nesibaigia, kasdien, kol užsimerkia diena.

Šiąnakt sodyboje dingo elektra, šiąnakt skaudėjo skrandį nuo tūkstančio sugraužtų riešutų prie židinio žaidžiant „Alias“ su iš žurnalo išplėšytais lapeliais — atgal į vaikystę, kai tiek nedaug reikia džiaugsmui — ir ryte su vyru pasprukau dienai į Vilnių. Rašytojui gal sveika iš gelmių traukti ranka rašytus puslapius, bet aš atsitraukiau — ten, kur elektra. Gyvenimas ir rašymas sodyboje moko dviejų dalykų: reikia tiek mažai, reikia tiek daug. Mažiau suvalgau ir apsieinu su mažiau produktų, bet kyla noras turėti atsargų. Reikia mažiau daiktų, bet norisi daugiau asmeninių, tad prašau atvežti mėgstamiausią pledą. Svarbiausi tik keli šilti drabužiai, bet norisi puoštis, kai „einu į miestą“, ir nekvepėti židinio dūmu, prakaitu, ežeru. Jeigu koks knygos pristatymas, nenoriai atsidarau kosmetikos dėžutę, bet murmu sau nepasiėmusi kremo rankoms, šiurkštėjančioms ne nuo dezinfekcinio skysčio. Minti dviratį norisi be nugarą lenkiančios kompiuterio kuprinės, galima atsisakyti jos, ausinių, bet norisi turėti peiliuką, žibintuvėlį, dar kokį įrankį.

Jeigu lieku sodyboje viena, dažniau niūniuoju ar sakau ką sau mintyse, jei žmonių daugiau, kartais visai kalbėt nebesinori. Išeini vakare į terasą, ten žmonės būna, o man atrodo, kad pamirštu žodžius, arba jų per daug. Užtat eidama mišku vis kalbinu sutiktus grybautojus — du garbaus amžiaus sodininkai prabyla tokia gražia lietuvių kalba, kad gėriuosi — ir apie briedžius, čia ateinančius, ir apie grybus — ryte geri, o popiet jau atliekėlės, — ir apie literatūrą gali vidury miškų pasitarti. Įprantu sodų teritorijoje ir miške, o paskui jau link Molėtų, sveikintis. Ir dabar, pabėgusi į Vilnių, žingsniuodama Pavilnių pažintiniais takais, to ilgiuosi. Per daug žmonių, per daug nepažįstamų, per mažai vienatvės ir gaivališko būtybių krutėjimo čia pat, už durų.

Kiek vienatvės metrų, kilogramų, valandų yra sveika širdžiai? Sėdžiu netoli Vilnelės su kompiuteriu ir treningu, žmonės, kuriuos matau, atrodo per daug gražūs, švarūs ir naminiai. Bet ten, prie ežero, ir aš pati tokia, sunkiai pakelianti rudenio vėją.

Aš kilusi iš ten, kur žmonės dar moka dykinėdami stebėti žolės stiebelį, dar moka ar apsimeta, tai kartais, iš Molėtų sodininkų išgirdusi „ech, miesčionys“, viduje šypsausi. Gera turėti savo vietą, manoji kartais būna niekur, nors šaknys Biržuose, o medis iš tų šaknų auga Vilniuje, leisdamas šakas ir į vyro gimtinę netoli Kavarsko, ir į tėčio kraštus Kupiškyje. Iš kiek vietų mes esam atėję, kad kaip besivadinti žodžiu „tikras“, kai nusakai save pagal miestą, kaimą, gyvenvietę, sodą!

Kai rašau ir paskui manęs klausia, iš kur imasi tie vaizdų, garsų, kvapų, jausenų apibūdinimai, tegaliu gūžtelėti pečiais — gamtoje ir savame kambaryje jų visada per daug, kad galėtum aprėpti, nusakyti. Gamta kartais duoda užuominų, kaip tai daryti, bet – paskui plauki valtimi, garsiai skaitai W. Whitmano poeziją, ir supranti: jis išsakė tai, kas plaukioja kažkur mano gelmėse, visų gyvų būtybių gelmėse, bet kartu ne viską išsėmė, nebus jėgos, tą įveiksiančios. Tada įkvepi šlapių rudens lapų garo, iškvepi rūka, lyg rūkytum, ir švelniai liūdna.

Nebent rašymas kaip terapija šį tą išspręstų?Bibliotekoje mes atidarėme „rašytojų priimamąjį“ — nueiname padirbėti ir neformaliai pabendrauti su skaitytojais ar stebėtojais. Visiems kiek nedrąsu. Tokia kaina sąžininga už progą pakalbėti, tiesiog pakalbėti. Žiebia supratimas, kad nesvabu, ar esi pradedantis kūrėjas, ar jau labiau pradėjęs, nerimai tie patys: kam to reikia, ką su tuo daryti, ar mane priims. Rašytojų terapija.

Elektra atsirado greitai, daug greičiau, negu aš įpusėjau savo darbus. Bet šiaip Molėtuos darbai juda pirma pavara jau ketvirtadienį. Sako, nėra jokių „pagalvokime apie tuos reikaliukus per savaitgalį“. Čia gal tik prie judrios Vilnelės taip, o ten, kur lėti ežerai, plauki – du metrai, ir jau devyni, šiurpsta oda nuo įsivaizduojamo gylio, kur visos pakrantės vien valtys, ką tu pagalvosi. Tik paleisi spurdantį vienatvės ežerą į tikrą, pažiūrėsi, ir nueisi grybų dorot.

Nuotraukos autorės.

Rašytoja Rugilė Audenienė yra tarptautinės rašytojų rezidencijų programos „Parašyta Molėtų krašte“ dalyvė. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

#parašytamolėtųkrašte

#writingatmoletai

#dirburašytoja