Simonas Bernotas: parašyta Molėtų krašte

Simonas Bernotas Lietuvos Etnokosmologijos muziejuje Molėtų rajone

Avilys
Lengviausia prisivilioti šliužus jie atšliaužia nekviesti nelaukti
Raitosi šen bei ten jiems berods nieko ir nereikia tada pasirodo
Kokia audinė bet tik pasirodo prisijaukinti beveik neįmanoma
Šmėkšteli ir tiek dažniausiai naktį kai jau tamsu nors pirštu į akį
Durk ir kartais neaišku iš tolo pasišviečiant ar ten audinė ar šiaip
Koks pagalys pašonėn pamestas tada užklysta katinas iš pradžių
Taip nedrąsiai tikrina kažkaip drastiškai sumažėja šliužų katinas
Jei duodi ką skanesnio iškart pasidaro meilus trinasi ir neatstoja
Murkia o kartais savo nagais parodo meilę retsykiais būna išlenda
Lapė pavaikšto aplinkui ir tiek lapę prisijaunkinti sunkiausia čia jau
Kitas lygmuo stirnos pasirodo tik naktį ir niekas jų neįžiūri jų nėra
Taip ir gyvenam laukdami kol vilkai nupūs namelį

Privati valda
Mano rankos atsijungia
Mano kojos atsijungia
Mano galva atsijungia
Žodžiai atsijungia
Mane praris bedugnė tyla
Mano širdis sudaužyta
Į šipulius iš kurių vaikystės aš
Klijuoja mozaiką
Už kurią gaus pagyrimą
Per dailę ir darbelius
Aš tau daug atidaviau
Aš iš tavęs daug atėmiau
Negaliu apsimesti kad
Privalau apsaugoti teritoriją
Žinau kad švaistau laiką melams
Kai dėlioju ženklus
Save nuo tavęs atriboju
Kaip man sekasi

Mišios
Laikrodis valandas kala prie kryžiaus
Pats metas apsireikšti prigimčiai
Meldi kad atsidurčiau liūtų narve
Nes taip dievini kančią mylinčio
Laikrodis muša dvyliktą
Bet atsuksime porą valandų atgal
Kad spėtumėm išklausyti viens kito išpažintį
Laikrodis muša dvyliktą
Pats metas paklysti miesto dykumoje
Sekant šviesų žalčiu
Sukame ratus
Kol suvokiame kad vienintelis būdas ištrūkti
Tai išsiskirti
Vis vien įsikibę meilės išnaros
Aklai vesim viens kitą
Tebelaukia dar viena bemiegė naktis
Atėjai pas mane
Kaip pirmoji komunija
Įsakei įkvėpti kad tęstus giesmė
Mūsų giesmė niekada nesibaigia

Kiaurymė
Mane nutapė be akių
Juoda šviesa vietoj jų
Akis tapyti sunkiausia
Reikia įlieti gyvybės
Nei per daug nei per mažai
Vilkosi tamsiai dažnai
Labai paprastai net akį
Rėžiantis paprastumas
Koks maišas ar panašiai
Tada akių nenuleidau nuo
Kitos bet nieko ten neišėjo
Sužinojau kad mirė visai
Atsitiktinai pasakė draugas
Kažkaip lyg tarp kitko
Laidotuvėse nedalyvavau
Nemačiau reikalo tiksliai
Net nežinau kur palaidota bet
Kartais vis prisimenu
Prisiminimas
Dega ryškiau nei kapo žvakė

Dingo elektra
Tu man sakei
Kad tarp mūsų
Viskas baigta
Nebėra elektros
Nebekaista vanduo
Nebedega šviesos
Juodi ekranai
Transliuoja tuštumą
Aš tau sakiau
Kad viską galima
Lengvai sutvarkyti
Uždegiau žvakes
Ėmiau ieškoti
Vidaus saugiklių
Junginėjau pirmyn
Ir atgal
Pirmyn
Ir atgal
Kad galėtumėm
Pradėti iš naujo
Lyg niekur nieko
Apsimesti kad
Nieko čia tokio
Nebuvo
Nerimtas gedimas
Viskas pataisoma
Tačiau nieko
Iš to neišėjo
Užgesus žvakėms
Gūdi tamsa
Kurioje likau
Vienas

Poetas ir vertėjas Simonas Bernotas yra tarptautinės rašytojų rezidencijų programos „Parašyta Molėtų krašte“ dalyvis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.