Nauji lietuvių autorių kūriniai

Rimantas Kmita

REMYGA

Rimantas Kmita – literatūros kritikas, poetas, dramaturgas, rašytojas, kultinio romano „Pietinia kronikas“   autorius. Romano, kuris tapo savotišku Nepriklausomybės pradžios Šiaulių epu ir pažadino miesto savastį.

„Remyga” – romanas, kurio veiksmas taip pat vyksta Šiauliuose. Tačiau tai jau visai kitokia knyga. Apie nematomą, tamsiąją, Šiaulių pusę. Ir taip, tai knyga apie Lietuvą. Romanas apie milicininką, tampantį policininku. Apie Remygą. Žmogų, bandantį susivokti, kas jis yra ir kaip jam elgtis, kai griūva viskas, kas jam buvo suprantama ir pažįstama, apgraibomis ieškantį savo šaknų tamsoje.

Romanas apie Sąjūdžio pradžią. Bet ne kronika, o menininko akimis parodytas santvarkų pasikeitimo sukeltos sumaišties šalyje, mieste ir žmonių mintyse paveikslas.

Autorius sako: „Čia viskas yra tikra: vietovardžiai, architektūros ir meno objektai, taip pat ir istorijos. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.”

Algimantas Čekuolis

ŠIAURĖS PAŠVAISTĖ NAUJAGIMIUI

Algimantas Čekuolis – rašytojas. Taip pat žurnalistas, vertėjas, profesionalus jūrininkas. Savo gyvenimą jis pavertė dokumentiniu nuotykių serialu.

Jūrose plaukiojo 12 metų. Išsitarnavo iki bocmano. Moka daug užsienio kalbų. Atsisako pasakyti kiek.

Baigęs mokslus nėrė į gyvenimą, nors šalis buvo uždaryta kaip cemento rūsys. Prisidėjo prie ruonių medžiotojų Baltojoje ir Barenco jūrose, vėliau tapo geologų grupės juodadarbiu, naru trepangų gaudymo artelėje.

Galų gale gavo jūreivio pasą. Tai leido dirbti laivuose, užsukančiuose į užsienio uostus.

Susikūrė spaudos agentūra „Novosti”. Jai reikėjo žurnalistų, mokančių užsienio kalbų ir gebančių dirbti savarankiškai.

Pakvietė Čekuolį ir išsiuntė korespondentu į Kanadą. Vėliau ketveriems metams – į Portugaliją, dar vėliau penkeriems – į Ispaniją. Ispanijos karalius jį apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Ispanijai”. Prieš tai panašų ordiną jam skyrė Portugalijos prezidentas. Tai buvo neįprasta.

„Novosti” galų gale nusigando tokios laisvės. Čekuolį atšaukė ir atėmė užsienio pasą.

Prasidėjo „Gimtojo krašto” epocha. Po dar dvejų metų užgimė „Sąjūdis”.

Šioje knygoje rasite ir autoriaus gyvenimo patirties, ir pasaulinės spaudos prošvaisčių. Gana plačiai – apie meilę. Nes ji – mozaika, o ne stulpas. Galbūt skaitytoją nustebins, kad autorius pataria ją (jį) mylėti labiau negu vaikus. Apie kinų piršlybas bei kitus kuriozus.

Knyga patogi dažnai keliaujančiam. Gali bet kada užversti ir bet kada vėl atsiversti.

Rūta Oginskaitė

ŽEBRIŪNAS

Arūnas Žebriūnas (1930–2013) – kino režisierius, sukūręs filmus „Paskutinė atostogų diena”, „Mažasis princas”, „Gražuolė”, „Naktibalda”, „Velnio nuotaka”, „Seklio Kalio nuotykiai”, „Riešutų duona”, „Turtuolis, vargšas…” ir daugelį kitų.

Jis atėjo į Lietuvos kino studiją XX amžiaus 7 dešimtmetyje, kartu su pirmaisiais pokario lietuvių kino profesionalais. Niūrus mažakalbis atsiskyrėlis, šaipęsis iš standartų ir kūręs filmus „žiūrovo aukštesniajam Aš”, Žebriūnas visada išdidžiai tikėjo menininko misija. Filmais jam rūpėjo ginti jautresniuosius nuo šiurkščiųjų, trapų savitumą – nuo bandos banalybės.

2011-aisiais, sulaukęs 81 metų ir apdovanotas Nacionaline premija „už kūrybą, klojusią pamatus poetiniam kinui”, jis sakė pasijutęs kaip iškasena, „kurią kažkas atkapstė, nuvalė ir pasakė – gražu”.
Man gražu nuo „Paskutinės atostogų dienos”, nuo 1964-ųjų. Jo pirmųjų filmų herojai – vaikai, ir ne viena jauna siela užaugo veikiama Žebriūno kino. Rašau apie jį, nes noriu, kad būtų žinomas jo likimas, tipiškas pirmiesiems lietuvių kino kūrėjams ir vis tiek labai individualus. Labiausiai noriu, kad jo filmus atrastų vis nauji žiūrovai.

Rūta Oginskaitė

Irena Saulutė Valaitytė – Špakauskienė

MANĖME, KAD PLAUKIAME Į AMERIKĄ

Visame pasaulyje žinoma Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų” paremta kaunietės Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės gyvenimo istorija. Dabar I. S. Valaitytė-Špakauskienė dirba Lietuvių liaudies buities muziejuje Rumšiškėse – veda edukacinius užsiėmimus prie tremtinių jurtos. Moksleiviai dažnai smalsauja: „Ar jūs ištekėjote už knygoje minimo Andriaus?”

Šioje knygoje rasite atsakymą ne tik į šį klausimą. Sužinosite, koks buvo I. S. Valaitytės-Špakauskienės, R. Šepetys knygoje pavadintos Lina, tikrasis gyvenimas tremtyje ir nelegaliai grįžus į sovietinę Lietuvą.

Ką mergaitė, vilkinti vasarine suknele ir basutėmis, pamatė išlipusi atšiaurioje negyvenamoje Tit-Arų saloje? Kas jai, broliukui ir mamai – Lietuvos kariuomenės savanorio, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Prano Valaičio šeimai – padėjo Arktyje išgyventi pirmąją žiemą, kai nuo bado ir šalčio išmirė daugiau nei trečdalis lietuvių tremtinių?

Kristijonas Kaikaris

ROZMARINAS

Pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo… Šokiruojanti istorija, įkvėpta COVID-19.

Pandemija. Mirtį sėjantis virusas. Išgyvena vos dešimtadalis Žemės gyventojų… Grupė išlikusiųjų nedidelėje gyvenvietėje apsitveria aukšta tvora su spygliuota viela. Jie ne mažiau kaip trejiems metams apsirūpinę maistu ir kitomis visiškoje izoliacijoje išgyventi būtinomis priemonėmis. Pasaulis už tvoros kelia mirtiną baimę. Ar kitoje pusėje tik virusu užsikrėtę svetimi, už maisto kąsnį pasiryžę bet kam? Ar pasaulis kada nors bus toks, koks buvo? O gal išliks tik stipriausieji?

„Drebėjau galvodama, kad tai gali atsitikti ir… šypsojausi sužavėta subtilaus Kristijono humoro jausmo. Širdis džiaugėsi romano leitmotyvu: kad meilė stipresnė už pandemiją.” – Jolita Herlyn

„Tas atvejis, kai ne tu suryji knygą, o ji suryja tave. Skaitai laukdamas, kas bus toliau, tačiau supranti, jog lauki savo paties reakcijos. O ji dažnai ateina po tam tikro laiko. Kai suvoki, kad taip iš tikrųjų gali būti. Ir gal net jau yra. Kosmosas.” – Rytis Sabas

Kristijonas Kaikaris, 2020 metais debiutavęs su trileriu „Nėra vietos dviems“  , iškart tapusiu lietuvių autorių bestseleriu, pristato antrąjį romaną. Autorius baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, dirbo žurnalistu, vadovavo informacinių technologijų ir aviacijos įmonėms, jo balsas daugeliui pažįstamas iš „Formulės-1″ transliacijų. Gyvenęs JAV, Tailande, Vietname ir Kazachstane, Kristijonas rašo Vilniuje ir Nidoje.