Vladas Rožėnas. Nupasakoti namus

Du Molėtų krašto rašytojai — Vladas Rožėnas (dešinėje) ir Kazys Umbrasas

Nupasakoti namus

Leisk, aš tau papasakosiu, kaip nepasisekė tiems, kurie gimsta tretieji. Mano tėveliai pirmojo vaiko susilaukė, įtariu, netyčia – jiems tebuvo po dvidešimt ir žvelgiant į nuotraukų albumus, kuriuose tėvas negrabiai kaip krepšinio kamuolį laiko mano brolį arba motina perkeiptu veidu vysto verkiantį jį į pernaudojamą, medžiaginį vystyklą, neatrodo, kad jo gimimą būtų lydėję ilgi apmąstymai ar pasiruošimai. Pinigų jiedu neturėjo, gyveno pas mano senelius, mamos tėvus, kurie atrodo malonūs, aš jau nebepamenu, nes kol atėjo mano eilė, abu jau buvę mirę. Maitinosi mano tėvai ir pirmasis iš brolių pigiausiais produktais – košėmis, makaronais, kruopomis. Taupė kiek įmanydami ir jei ne kažkokio kolegos padovanotas panaudotas vežimėlis, turbūt brolį būtų visąlaik ir nešioję rankose.

Kai pirmagimiui ėjo treti metai, mano mama pagimė antrąjį mano vyresnėlį, šeimos neklaužadą, amžinai prisidirbsiantį bėdos. Tuomet tėvai jau buvo persikraustę į pigų butuką Naujininkuose, kur motina neleisdavo tėvui išeiti į lauką sutemus, nes bijojo rasiantį jį subadytą ir, blogiausia, apiplėštą. Kai pirmajam suėjo ketveri, brolio priežiūra patikėta jam ir su antruoju vaiku niekas taip nebesicackino – per padarytas klaidas tėvai suprato, kad keliai ar prižiūrėti, ar palikti savieigai vis tiek brozdinsis, o ašaros nesustabdomai riedės.

Brolis paveldėjo iš brolio išaugtus, sulopytus ir neišskalbiamai purvinus drabužėlius, su dideliais skundais per rankas perleistas ir vežimėlis. Iš kartos į kartą kasmet keliavo dėlionės, žaisliukai ir knygelės, nors dar ilgai jais pasidalinti jiedu nesugebėjo, tad popietės baigdavosi it virvę traukiant kiekvieną vertingą menkniekį.

Kai gimiau aš, pirmasis mano brolis, tuomet buvęs šešerių, metais anksčiau nei kiti išleistas į mokyklą, kad nesipainiotų po kojomis, šeimoje jau laikytas beveik suaugusiuoju. Aš paveldėjau visa tai, kas man nežinant perkeliavo per tuos, kurie ėjo pirmiau. Mano kelnytės, nuo pačių pirmųjų, iki tų, kurias moviausi rugsėjo pirmosios šventėms, buvo visiškai netekusios formų – susmukusios tiek klynu ir užpakaliu, pabalusiai nutrintos ties keliais, ir dažniausiai išteptos kečupu ar riebalais ties šlaunimis. Nebeprisimenu, tik girdėjau, kad kol buvau visai mažytis, gaudavau ir vieną kitą naują žaisliuką, anksčiau nekamuotą nei vieno brolių – spėdavau pasidžiaugti jais tol, kol ištaikęs prižiūrėtojų nestebimą akimirką antrasis brolis specialiai nukąsdavo jų galvas ir įmesdavo į klozeto vandenį. Kai tėvą, atkakliai nebesilaikiusį komendanto valandos ir lėbavusį kas vakarą, atleido, katino dienos baigėsi ir naujovėmis nebetekdavo džiaugtis net trumpai.

Turėjau įprasti, kad mano knygelėse trūko puslapių ir iliustracijos kartais būdavo nebeatpažįstamai supeckiotos ar nudažytos kažkurio brolių tamsiomis, niūriomis spalvomis, gerokai kontrastavusiomis su švelniais mano pasakų veikėjais. Teko įsivaizduoti, kaip atrodo fėjos ir mumiai, nes mūsų iliustracijos tik trukdė man džiaugtis jų nuotykiais, priskirdamos fantazijai perpuvusius veidus, kurių vėliau jau nebegalėdavau atsikratyti – net knygai seniausiai dingus iš lentynų, pats žodis „burtininkė“ likdavo aplipęs vaikiškomis keverzonėmis arba, dar blogiau, nešvankiais jau ūgtelėjusių brolių piešinėliais.

Geriau jau aš susikurdavau atvaizdus pats sau vienas – gaudavosi nepalyginamai mielesni. Slapta griežiau dantį ant brolių, kam jie taip neatsargiai su saujele mūsų žaislų, galėjusių juk tarnauti visiems, nors tuo pačiu gera buvo turėti kažką, kas priklausė tik man vienam. Tiesa pasakius, greitai įpratau matyti trečia akimi, o tai skardis status – nejučia imi įsivaizduoti ne tik tai, kas parašyta, bet ir tai, kas tik numanoma, kas nebūtina, galiausiai, kas nesusiję. Iliustratoriumi dirbti smagu, tačiau pasakotoju kur kas smagiau.

Vėl persikraustėme pas senelius, nors nebepamenu, ar tuomet dar buvo gyvi jie abu, ar jau tik močiutė. Užtai puikiai pamenu kaip su broliais sėdėjome skolintoje priekaboje ir turėjome prižiūrėti, kad sukant nenuvirstų pervežamos spintelės – nors kaip mes, trys maži berniukai, būtume galėję jų kritimą sustabdyti, nežinia. Motina nenorėjo manęs leisti į galą ir liepė sėdėti su ja bei tėvu furgoniuke, kur netilpo penki, bet lengvai tilptų trys žmonės. Zyziau, kol tėvas supyko bei pats mane įkėlė į metalinį gardą – nenorėjau būti mažas vaikas, norėjau būti kaip broliai. Mama liepė tvirtai laikytis sienelės ir nežiūrėti į aplinką, nes galiu apsivemti. Jaučiausi padedantis, nors broliams mano priežiūra buvo tik dar vienas papildomas darbas.

Niekuomet anksčiau nebuvau patyręs tokio stipraus vėjo, todėl viena ranka laikydamasis, kita instinktyviai bandžiau jį nuo savęs nustumti ir išsilaisvinti nuo nematomų jėgų. Broliai iš manęs juokėsi. Aš supratau darantis kažką kvailo ar vaikiško, todėl nustojau, leisdamas vėjui daryti su manim, ką panorėjęs.

Leidomės didžiuliu kalnu, kuriuo kartais vaikščiodavome su mama, kai jei reikėdavo sutvarkyti kokius nors reikalus. Aplink stovėjo milžiniški pastatai, sakė, gamyklos, nors man atrodė kaip vaiduoklių namai, likę tušti ir grasinančiai šviesūs dieną bei grasinančiai tamsūs naktį. Mano mėgstamiausi buvo bėgiai, ant kurių stovėjo ir retsykiais slinkti pradėdavo ilgi traukiniai, kurių viduje, buvau matęs filme, sėdėdavo moterys su kailiniais ir šnipai, geriantys egzotiškai skambančius gėrimus su uogomis. Vieną dieną ir aš nutariau būti šnipu arba bent jau gerti gėrimus iš dailių stiklinių su papuošalais ir skėtukais – kitaip nei tėvas, maukiantis dvokiančias srutas iš niūraus it apleisti namai stiklo.

Po to įvažiavome į miestą, kurio nebepažinojau. Jaukius Naujininkų namus pakeitė mūriniai seniai, kuriuos tik vėliau sužinojau priklausius Naujamiesčio, o gal Senamiesčio laukams. Tais laikais nežinojau, kas yra Vilnius, kuo jis skiriasi nuo pasaulio ar visatos, nesupratau, kiek toli jis tęsiasi ir ar apskritai kur nors baigiasi. Kelionės pas senelius autobusu manęs nenešė per erdvę – jos uždarydavo mane geležiniame garde, kuriame moterys su medžiaginiais maišais ir vyrai trankiu tabako kvapu šokinėjo nuo sėdynės ant sėdynės, laukan ir į vidų, šalia ir atskirai, kol staiga mes jau būdavome kitur, prie aukštos obels ir dar aukštesnio daugiabučio. O ir tuomet keliauti nepaliaudavome, nes sulipdavome į ankštą dėžę ir skrisdavome viršun, nematydami, kaip aplinkui keičiasi panorama – kuo aukščiau, sakė mama, tuo daugiau skraido angelų, todėl močiutei mirus nesupratau, kodėl liftas, mus kilnojanti magiška dėžutė, sustoja dvyliktame aukšte ir nebekyla toliau, pas ją.

Mano broliai irgi žiūrėjo pro priekabos šoną išplėtę akis ir džiūgaudami tuo vėju, kuris mane neramino. Kadangi vyriausiasis, jau ėjęs į mokyklą ir išmanęs apie pasaulį nepalyginamai daugiau už mudu, jaunėlius, jautėsi mažiausiai pasimetęs, tai pasakojo broliui kažką apie pastatus, prie kurių sustodavome laukti šviesoforo žalios.

Įsivaizdavau, kaip iškrentu iš bagažinės ir tėvai manęs net nepastebi. Bet per vieną sustojimų sutelkiau drąsą ir nuėjau arčiau brolių, kur vyresnėlis dėstė apie kažkokią vietą, kurioje rankas sudeda į gipsą ir nebegali jų pajudinti, ir iš kur žmonės grįžta be akių bei pirštų. Antrasis brolis išplėtęs akis žiūrėjo, neužtikrintu balsu prieštaraudamas, kad tokių vietų nebūna. Norėdamas prisidėti aš jam paantrinau, bet pirmagimis garsiai atšovė, jog esu dar vaikas ir su manim kalbėti neįdomu. O mano brolį toliau ėmė įtikinėti, kokie siaubai vyksta tame baltame pastate. Vėl pajudėjome ir per vėjo gausmą nebegirdėjau, ką jie tarpusavyje kalbasi, tik mačiau, kaip aiškina jam pasaulį. Taip norėjau, kad paaiškintų ir man – gal suprasdamas teisingai taip nebepykdyčiau brolių ir galėtume vietoje prasivardžiavimų ar karo draugauti. Norėjau pamatyti taip pat, kaip matė jie – teisingai.

Senuosiuose namuose broliai manęs kratėsi ir žaidė vieni du, o kai motina, išerzinta mano skundų, apšaukdavo juos, kad turi rasti žaidimą visiems mums trims, atiduodavo man prie kompiuterio neprijungtą pultelį arba liepdavo slėptis net neketindami ieškoti.

Patiko man, kad broliai manęs beveik nemuša, nebent kai lieku vienas su antruoju, jis visuomet buvo peštukas – tuomet jis skriausdavo mane tik jį užkliudžius. Bet dažniau jiedu mušdavosi tarpusavyje ir susipykdavo iki gyvos galvos irgi vienas su kitu, tuomet imdami varžytis dėl to, kuris eis su manim ir taip savotiškai įrodys, jog ekskomunikuotas ne jis, o kitas. Bet net ir tuomet aš jau žinojau esąs jiems būdas vienas kitą pažeminti ar save pakelti – štai, žiūrėk, man su mažiuku smagiau negu su tavim, nevykėli. Manęs brolis neklausydavo, kad ir su kuriuo vienu pasilikdavau, ir kai jau prasižiodavau, išvadindavo mane kvailiu. Greitai ir motina nustojo gynusi, nes nebeturėjo jėgų veltis į konfliktus, kurie vis tiek nesibaigdavo krauju ar lūžiais.

Žinojau, kad anksčiau ar vėliau – paprastai anksčiau – broliai vėl susieis į krūvą ir ims šnabždėti savo paslaptis, į kurias neįsileis manęs, nes aš mažas. Buvau trečias ir galiu pasakyti, kad trys – ne kompanija, trys – tai trikampis, visuomet susipešęs meilės arba galios klausimuose. Tarp dviejų draugų vienas visuomet mėgstamiausias ir vienas visuomet trečias. Net tuomet, kai trečioji, jaunėlio, pozicija mane apdovanodavo – kai motina parnešdavo du šokoladukus, broliai dalinosi po pusę, o aš gavau visą – tas atsisukdavo prieš mane, nes broliai imdavo kaltinti mane, it aš, pats mažiausias ir nekalčiausias, čia būčiau nusprendęs juos apvogti.

Pirmąjį brolį augino tėvai, antrąjį pirmasis, o kas augino mane aš nežinojau, nes pirmajam buvau pernelyg smulkus grobis – reikėjo sulaikyti antrąjį, kad šis nenugriautų močiutės namų. O ir mokykloje pačiam broliui netrūko savų bėdų, dėl kurių jis grįždavo įširdęs ir nelinkęs užsiiminėti kitais. Apie antrojo, su kuriuo likti vienam man būdavo baisu, auklėjimą negali būti nė kalbos. Motina turėjo svarbesnių – man niekuomet nepaaiškintų – reikalų. Tėvas ugdė mus trumpais spurtais, kai užeidavo noras. Paprastai vakarais, jau linksmas ir energingas, dar nepanoręs įrodyti pasauliui teisybės ir dar atleidžiantis mums garsesnį juoką. Aš nežinojau, į ką man žiūrėti ir lygiuotis, juo labiau, pasidalinti įžvalgomis, kurių kasdien turėjau vis daugiau, nes augau ir perpratau realybės šokius.

Laimė, netrukus gimė Tulė, mano sesutė. Jos plaukai vos gimus buvo geltoni iki baltumo ir švelnūs kaip medžiagos, kurių pavadinimus aš pasiryžau išmokti, kad galėčiau žinias perduoti jai. Ji grįžo namo mažytė ir rami, susisukusi į baltą kokoną. Aš paglosčiau juos putlų žandą ir mums abiems iškart tapo aišku – mūsų sielos giminingos ir niekas mums gyvenime nebus toks artimas Tulei kaip aš, ar man kaip Tulė. Ir nebereikės brolių, nebereikės tėvų. 

Pradėjau leisti savo dieneles su Tule – mokiau ją to, ką per metus buvau sukaupęs savo žinių bagaže. Patardavau jai, kaip elgtis su mama pagal jos nuotaiką, kaip pasakyti jai nezyziant, bet kad ji išgristų, įspėdavau, kada geriau tėčio nekrutinti ir nesakiau, kas būna papuolus jam po kojomis, nes Tulė neprivalėjo žinoti tokių dalykų, paaiškinau Tulei kaip veikia gyvenimas mūsų bute ir kad ji turėtų jaustis laiminga nemačiusi ankstesniojo. Išgirdo Tulė ir apie mano brolius bei ryšį tarp jų, kuris kaip kokios radijo bangos sklandė visur aplinkui mane vis tiek manęs nepagaudamas – mes su Tule būsime tokie pat artimi kaip jiedu, ne ne, mes būsime artimesni, ir aš jai padėsiu, kiek tik galėsiu, aš jai pasakysiu, kaip atskirti gera nuo bloga, kaip išaugti doru ir kad ne piniguose laimė.

Kai Tulė buvo maža, mes sėdėdavome prie palangės ir žiūrėdavome į kiemą. Ji besdavo pirštu, o aš įvardindavau tai, ką per stiklą pagauti bandė jos putlūs pirštukai. Ir kai garsiai pasakydavau jai – čia sūpynės, čia beržas, čia automobiliai – man pačiam tapdavo šiek tiek aiškiau. Tulė buvo protinga mergaitė ir net jei negalėdavo man atsakyti žodžiu, aš jaučiau, jog kažkokiu būdu iš kitos pusės ji mane supranta.

Su mano pagalba Tulė gavo visa tai, ko taip geidžiau aš – ji sulaukdavo ne tik naujų knygelių ar žaisliukų, bet ir išvengė vežimėlio, kuriame aš dardėdavau it spragėsis keptuvėje, nes kažkokiu paslaptingu keliu tėvai jai gavo naują ir gražų. Keliaudavo Tulė karališkai ir aš įsivaizdavau, kaip jai pavydi mano broliai, net pirmoje žaislų jaunystėje nematę nieko panašaus. Tačiau nieko priešpasakyti Tulei jie negalėjo, nes Tulę mylėjo visi. O aš džiaugiausi dėl jos labiau, nei būčiau džiaugęsis gavęs tokius lobius pats – viskas nuo šiol Tulei ir tik jai.

Bet labiausiai aš džiaugiausi, kai Tulė pradėjo skaityti. Nežinau, kas ją išmokė – tėvai, mokytojai, ar koks kitas man nepažįstamas žmogus – bet aš jaučiausi parodęs jai šį tą svarbesnio už raidžių pažinimą. Mudu susėsdavome prie virtuvinio stalo, kai namuose nebūdavo niekieno kito ir abu žavingai iškišę liežuvius kūrėme naują pasaulį, su tomis pačiomis sūpynėmis, beržais ir automobiliais, kurie visgi jau buvo visai kiti.

Tulė sužinojo, kad skaityti nėra tik šifruoti formas. Tulė išmoko prikelti akimis vaizdus ir susikurti nesamus gyvenimus. Kol skaitė mano istoriją, Tulė turėjo pasaulį be suglamžytų veikėjų ir sukeverzotų peizažų. Ji mane regėjo ir per jos akis aš tapau laisvas. Žinojau, kad kol aš su ja, neiškrisiu iš geltoną šviesą gaudančio furgono priekabos ir nepasiklysiu tamsiuose kiemuose pakeliui namo, man negrėsė jokie tikri pavojai, nes kol aš tavo žvilgsnyje, Tule, kol tavo lūpos vos pastebimai juda gaudydamos vis greičiau skriejančius žodžius, o akys švitrina popierių it norėtų kiaurai permatyti rašalą bei prisikasti prie to, kas anapus, tikriau nei tikra, tol aš esu su tavimi ir mes esame broliai, Tule, jaučiantys vienas kitą net jei esame priešingose planetos pusėse, net jei nebeprisimenu tavo akių spalvos, net jei vienas iš mūsų tėra žodis.

Todėl skaityk toliau, Tule, prašau tavęs. Skaityk neskubėdama, bet nesustodama. Skaityk, kol vėl pamatysi susirangiusias raidžių formas, kaip vaikystėje, ir kol jos vėl išnyks. Tarp matoma ir nematoma, Tule, leisk aš tau papasakosiu istoriją, istoriją, kuri esu aš pats. Nesijaudink, Tule, pažadu, kad pabaiga bus laiminga, kol tik neateis. O ir tuomet tetruks akimirką.

Rudenėja

Kai bičiulis pasikvietė savaitgaliui pas save į sodybą ant ežero kranto, pamaniau, juokauja. Drauge su juo praleisti vakarai su metais periodiškai trumpėjo mums vis aiškiau suprantat, kad neturime ką kits kitam pasakyti, ir jei ne įprotis, jau seniai nebesistengtume perženginėti tos prarajos. Priežastys, dėl kurių kadaise tapome draugais, seniausiai pasimiršo, pasikeitė, išsigimė, o gal į ką nors išaugo bei suvešėjo – aišku tik, kad į skirtingas puses.

Net iš šukuosenų matyti – rodos, ką tik su juo palaikėme klasės metalistų karčių klubą. Šiandien bičiulis skutasi beveik plikai. Netrūktų buvusių pažįstamų, kurie išgirdę nepatikėtų, turėtų patys pamatyti. O aš ir pamatęs negaliu susitaikyti.

Bet atvažiuoti – tiksliau sakant leistis jam mane atsivežti – sutikau. Jei ne įtikėjęs, kad šįsyk jau po pirmojo bokalo neimsime ieškoti priežasčių traukti savais keliais, tai svajodamas apie ramiai ant ežero vandens besisupančią valtelę be jokių rūpesčių, be triukšmų, be prievolių. Tik mūsų kelionei artėjant, abstrakčias fantazijas keičiant logistikos aiškinimuisi, susigaudžiau, kur įsivėlęs. Į bagažinę sugulė jo žmonos ruoštas trilitrinis stiklainis šašlykų ir dvi paletės mėlyno „Utenos“ alaus, nors ne kartą jam buvau sakęs, kad geriu nebe paletėmis ir ne tuzinais, o stiklinėmis. Pravažiavus išvažiavimą iš Vilniaus pagarsinau radiją, apsimesdamas itin susižavėjęs grojančia daina – taip tylos foną užpildė garsai karštos šokių aikštelės melodijos, man patikusios tik tiek, kiek leido nieko nekalbėti. Jei ilgai ieškotume, gal surastume natas, tikusias abiems. Bet neturėjome tiek jėgų.

Bičiulis papasakojo man apie žmonos darbą ir kokias sąlygas būsto paskolai siūlė skirtingi bankai. Aš – apie savo naujausią kompoziciją bei paskutinį darbą už pinigus, tokį pat, kaip visi ankstesni. Kiek išmanėme uždavinėjome vienas kitam klausimus, mykėme komentarus kaip mums įdomu. Pro langą skriejo vienas už kitą plokštesni peizažai, nepasiūlantys jokio išsigelbėjimo mūsų kalbos seklumai. Keistas žodis, galvojau nykščiu žaisdamas su žaizdele nosyje, „bičiulis“. Tai daugiau už draugą ar mažiau? Truputį artimas, truputį bičas ir truputį bitch.

Kol jis sodyboje vaikščiojo iš kampo į kampą įjunginėdamas į rozetes boilerius ir sunešinėdamas į kambarius malkas židiniui, bet šiukštu neleisdamas man padėti, lyg nesuprastų – tai ne aš jam, o jis man taip padarytų paslaugą, pats nuėjau prie ežero. Lieptelis nusėtas dešimtimis žiemai jau išskridusių ančių kakučių – juodai baltais priminimais apie, matyt, noriai užklysdavusius paukščius, nepripažinusius kas keliasdešimt metrų iškabintų privačių valdų įspėjimų. Estetas manyje norėjo tilteliu bėgti basomis ir šokti į gėlą vandenį susirietus į kamuoliuką kaip vaikystėje. Purslai bei sustingę kadrai, ir be išlaižančių filtrų vemti verčiančiai tobuli, kaip tik Instagramui. Bet batų nenusiaunu – it kakučių nepakaktų, ant lieptelio dar ir siaučia kaip rugsėjui ledinis vėjas. O ir vanduo, į kurį išsinėręs iš striukės vyliausi įšokti, toks pilnas dumblių, kad šie tuojau ims lįsti ant paviršiaus.

Prisėdau į prie kranto pririštą valtį, dugne prisemtą drungno vandens, kurį tingėjau srėbti laukan, tad susikėliau kojas ant valties kraštų. Užuot svajingai siūbavusi ji kiurksojo apsupta meldų, šalta, purvina ir neromantiška. Kaip toli nuo svajotos idilės atsidūriau.

– Pasiplaukiojam? – paklausė iš nugaros priėjęs ir mane išgąsdinęs bičiulis.

– Aš galvojau, gal kepamės tuos šašlus. Kol sudegs malkos, kol iškeps, viską. Dar grįžti vakare.

– Rytoj galėsim grįžti. Vietos yra. Be to, aš jau išgėręs.

– Darbų visokių, – prašiausi leidimo pabėgti.

– Plaukiam gal? Neilgam. Pakalbėsim.

Jau krante sužvarbęs neturėjau jokio noro irtis toliau į vandenis ar juolab juose vystyti naujas pokalbių temas. Labiau bijojau tik pasirodyti nemandagus. Nedraugiškas. Nebičiuliškas. Pasislinkau į valties priekį ir leidau klešnes atsiraitojusiam sodybos šeimininkui irkluoti. Sakė, mieste negauna progos tiek pasportuoti. Norėčiau ir aš bėgti laukais basas kaip gazelė ar lietuviška stirna, tuomet, reikia manyti, ateitų akimirka, kai tapčiau grakštus bei tobulas, koks visuomet turėjau būti.

Sunkiais yriais skynėmės kelią pro drungną, dumbliną ežerą. Viduje teliuskavo mūsų pėdas laistantis vanduo, nešiojantis nuo manęs prie jo ir vėl atgal lapus bei tik įlipus ištuštintą jo alaus skardinę. Narsčiau pirštus ir neva susižavėjęs dairiausi į vandenį, it matyčiau pirmąkart. Vanduo visur toks pat. Stūmėmės neritmingai – vienas irklų vis užsikabindavo už jo šortų kišenės, bičiulis nusikeikdavo ir turėdavo sekundei sustoti. Sykį nusijuokiau, bet kadangi jis atsakė tik dar didesne rūstybe, klaidos nebekartojau.

– Gražu gamtoj vasarą, – pasakiau. Jis neatsakė, nes, po teisybei, nebuvo ką atsakyti, tik palinksėti. Sakyti, kad gamtoje gražu, tai kaip sakyti, kad mėgsti klausyti muzikos. Ir vis tiek jaučiausi savo atidirbęs. Nebesugalvojau nė vienos kitos temos.

Yrėmės, regis, labai toli, nors pažvelgus krantas matėsi kuo puikiausiai.

– Stiprus vėjas neša, – pasiteisino jis. 

– Aha, kažkaip šią vasarą tikrai vėjai stiprūs, – atsakiau vien tam, kad atsakyčiau.

Ties krantu plaukė šeima žąsų – dvi baltos ir keturios rudos. Užsiminiau, jog baltos pavojingos, nes gina savo dar nepabaltavusius jauniklius. Vienintelis faktas, kurį žinau apie žąsis. Net ar žiemoti neišskrenda nepasakyčiau, bet spalvas atskiriu ir su pavojumi susieju. Aš čia, gamtoje, turistas – panašiai kaip atsidūręs Maroke ar Venesueloje nežinau papročių, nepastebiu to, kas tikriausiai akivaizdu, ir fokusuojuosi į tai, kas beprasmiška.

– Ruduo ateina, – tarsi sau pačiam sumurmėjo jis. Dar viena it iš kepurės lapelyje ištraukta frazė. Mąsčiau apie tai, ką palikau namie – draugę, kuriai puse lūpų žadėjau išsisukti ir grįžti vakaro leisti su ja, serialą, paliktą nežiūrėjimui ir kompiuterio žaidimus su savomis futbolininkų karjeromis ar karių misijomis. Panašiai taip, kaip ilgėčiausi ežero likęs namie. Visuomet truputį kitur.

Pro šalį vandenimi ar oru vėjas vis praneša kokį paklydusį lapą. Ar romantiškai atrodo? Kad nelabai. Nušiurę, pageltę nemalonia papuvusių, nurūkytų dantų spalva. Ežero vanduo švelniai kažin kuo dvokia – gal, jei žinočiau daugiau apie tokius dalykus, galėčiau pasakyti kuo. Kojas toliau plauna rudas valties vanduo. Ne per toliausiai žvejas traukia tinklus, kas, informuoja bičiulis, nelegalu. Jokios magijos čia nė kvapo. Ir šiaip, be viso kito, dar žvarboka.

– Rudenėja, jau rudenėja, – tyliai užsidainuoju pusbalsiu truputį užsimiršęs. Prieš keletą dienų namie ji vis dainavo – nuo to laiko girdžiu jos švelnų balsą, kažkodėl labiau nei bet kokia frazė, nei bet koks atvaizdas, primenantį man, kad ji mane myli. Yra tokia mintis, tik nepamenu kieno – meilė yra tai, kas lieka po visų priežasčių, kuriomis ją paaiškini. Dainuoju pats savo storu balsu, o girdžiu ją, nusidainuojančią, užsimiršusią, kasdienišką. Ir kiek bevardinčiau, nepagaunamą.

Kaip norėčiau būti ne čia, o ten, su ja, kur namai. Po antklode susitiktų dvi poros basų vėsių kojų, baugių išsigelbėjimų nuo besislepiančios saulės. Kaistų virdulys ir pakaitomis kojos iššoktų atnešti puodelių arbatos – vienam žalios, kitam juodos su citrina. Vėlyva valanda nustebtume kaskart pažiūrėję į laikrodį.

– Saulė jau žemai, žemai, – pratęsia dusliu, natų neištraukiančiu balsu bičiulis. Pirmąkart nuo kelionės pradžios mūsų akys susitinka. Norius pajuokauti – pakomentuoti dainą, balsą, sinchroną, ką nors. Bet nepasakau nieko. Tyli ir jis. Abu nusukame akis į švelniai teliuskuojantį vandenį. Beveik ritmingi yrių garsai.

– Padainuok, – paprašo jis, nors kiek prisimenu, nesame nei dainavę drauge, nei kalbėjęsi apie dainavimą – priešingai, mano karjerai jis atrodė apatiškas. Taip noriu pakomentuoti. Pasakyti ką gudraus, šmaikštaus, to, ko iš manęs ir tikėtųsi kaip gero kompaniono. Vietoje to tyliai, tik jam ir sau, padainavau vieninteles dvi eilutes, kurias žinojau iš savo merginos.

Rudenėja, jau rudenėja

Saulė jau žemai, žemai

Nustoję irtis plūduriuojame vietoje. Už medžių leidžiasi saulė. Iš visų pusių esame apsupti medžių ir vandens. Smulkūs padarai didelėje žemėje. Girdžiu tylą – ne, girdžiu vandenį ir vėją, nereiškiančius nieko. Bet visa tai – dabar.

– Atleisk, aš kažkaip paskendęs savo mintyse, – atsiprašo bičiulis. Už nevykusius pokalbius? Ar už tylą? Už kelionę?

Linkteliu. Gana atsiprašyti. Aš jam atleidžiu, kaip, tikiuosi, jis atleidžia man. Bet nieko nesakau, kad išsaugočiau šią ramią idilę – mudu pagaliau drauge. Visuomet kažkas praleista, amžinai nepakankamai šilta. Paukščių šūdukų ant liepto per daug, vėjas per stiprus, merginos lūpos per seniai bučiuotos. Alkani, alkani, visuomet alkani.

Rudens vėjai sukels ir nuramins bangeles. Vanduo pasislėps po ledu ir pakvies vasarotojus nėriui. Žmonės eis ir mašinos važiuos. Taip iš lengvo lyg muzika švelnūs, Mano kaulai pamėls ir pajuos. Bet šiandien mes tylime, galvose sukdami savas, kitam negirdimas melodijas. Nepasakysiu, kas groja pas jį. Gal ir nereikia. Pasėdėkime valtyje kol sutems ir pledai nebesustabdys vėjų – kol išsisklaidys dūmas ir netobula vėl taps netobula.

Vasara baigėsi, ateina ruduo, rytoj jau bus čia.

Tarptautinės rašytojų rezidencijų programos „Parašyta Molėtų krašte“ dalyvis Vladas Rožėnas yra rašytojas, kino kritikas, vienas iš Nepatogaus kino festivalio organizatorių. Studijavo filosofiją. Autoriaus knyga „Viskas gerai, aš dar jaunas“ 2019 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos Pirmosios knygos konkursą. Rašytojų rezidencijų programą remia Lietuvos kultūros taryba.