Nauji lietuvių autorių kūriniai/ vasaris

Gina Villiūnė

ŽMOGŽUDYSTĖ BATSIUVIO DIRBTUVĖJE

GINA VILIŪNĖ (g. 1974 m.) jau daug metų domisi Lietuvos ir gimtojo Vilniaus istorija, rašo knygas, straipsnius, veda ekskursijas. „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje” – aštuntoji Ginos Viliūnės knyga. Ir šeštas autorės istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta Vilniuje.

Vaikystėje Adas svajojo, kad užaugęs mokysis Bolonijos universitete ir taps teisininku, bet likimas atvedė jį į Vilniaus budelio Ignaco namus. Prieš savo valią tapęs šio miestiečių prieštaringai vertinamo meistro mokiniu, Adas netrukus susiduria su savo pirmąja byla ir pirmąja meile. Batsiuvių cecho vyresniojo meistro Kleopo nužudymu kaltinama gražuolė tarnaitė Benigna – nekalta, tuo vaikinas tvirtai tiki ir negalėdamas užsimerkti prieš neteisybę nenuleidžia rankų. Jis turi pats išsiaiškinti, kas iš tiesų nudūrė klastūną batsiuvį, ir Vilniaus vaitui Augustinui Rotundui pateikti neginčijamų įrodymų.

Tiriančiam tarnaitės bylą Adui į pagalbą ateina bičiulis miesto sargybinis linksmuolis Motis, siuvėjo pameistrys plepys Lukas, elgetų karalius Nikodemas ir net pats rūstusis Vilniaus budelis Ignacas. Tad skaitytojui prieš akis skleidžiasi sodri XVI a. Vilniaus panorama, sklidina istorinių detalių ir spalvingų miestiečių gyvenimo scenų, o miesto gatvėse ir užkaboriuose plėtojasi nuotykių pilna ir vis labiau įtempta detektyvinė istorija.

Budelio amatas, vaiki, daug sudėtingesnis už visus kitus amatus. Juk dirbti tenka ne su medžiu, oda ar audiniu, mes dirbame su žmogaus dvasia.

Beždžionė mama su vaiku

Eglė Aukštakalnytė – Hansen

LAUKINĖ MOTINA GAMTA

„LAUKINĖ MOTINA GAMTA“ – trečioji rašytojos, aistringos keliautojos, akylos stebėtojos Eglės Aukštakalnytės Hansen knyga („Mama Afrika” , 2008; „Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje” , 2015), kurioje ji atvirai ir dosniai dalijasi savo kelionių po pasaulio laukinę gamtą lobiais: įspūdingais susitikimais su nykstančiais gyvūnais, atjauta ir meile gamtai, pagarba žmogui ir gyvūnui, autentišku pažinimu, įspūdingomis fotografijomis ir nerimu dėl klimato kaitos.

Knygoje aprašomose istorijose autorė Afrikoje ieško juodojo raganosio ir dinozaurų palikuonių krokodilų, sveikinasi su Indijos džiunglių karaliais tigrais, Komodo saloje aptinka seniausią ir nuodingiausią pasaulio driežą. Netikėtai spalvingoje šiaurėje keliauja susitikti su baltųjų lokių šeimynėle, Aliaskoje išgyvena akistatą su ruduoju lokiu, o sunkiai įžengiamuose atogrąžų miškuose supažindina su artimiausiais mūsų giminaičiais primatais – kalninėmis gorilomis ir orangutanais. Pasakojimai apie laukinę gamtą paįvairinami ne tik įdomiausiais faktais ir skaičiais, bet ir vietos tautelių, išlaikiusių priešistorines tradicijas, sakmėmis ir mitais. Autorė nerimauja dėl visur matomų šiuolaikinio žmogaus veiklos pėdsakų ir kvapą gniaužiančiomis nuotraukomis bei jaudinančiais tekstais kviečia susimąstyti, kuo šiandien kiekvienas galime prisidėti, kad išsaugotume laukinės gamtos lobius.

parko taku eina žmonės

Juozas Erlickas

MYLIMIEJI

Geriausi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Juozo Erlicko prozos tekstai, atrinkti paties autoriaus. Knygoje – buities ir būties pagrindai, įžvalgos apie žmogų, šalį, pasaulį ir įvairius gyvenimo reiškinius, praktiniai patarimai, kaip tvirtai išstovėti pučiant permainingiems ir ne visada palankiems vėjams, ir dar daug kitų egzistenciškai būtinų dalykų. Visa, ko gali prireikti šiuolaikiniam žmogui.

Juozas Erlickas (g. 1953 m.) – autorius, kuriantis įvairaus žanro tekstus tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Rašytojas Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą, iki mūsų šalies Nepriklausomybės atgavimo buvo išleidęs dvi knygas. Autorius dirbo įvairiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse, savo kūrybą publikavo spaudoje, pradėjo rengti gyvus pasirodymus, kurie sulaukė didelio populiarumo.

1997-tais metais Juozui Erlickui buvo skirta Lietuvos nacionalinė ir kultūros meno premija. Šiandien autoriaus bibliografiją sudaro daugiau nei dvidešimt knygų. Itin gerų atsiliepimų sulaukė paties Juozo Erlicko iliustruota poezijos rinktinė „Bijau varlės“, taip pat „Knyga“ ir rinktinė „Ateinu su šaukštu“.

naktis, namas tarp medžių, jonvabaliai

Dovydas Pancerovas

MEDŽIOJANT TĖVĄ

Tą penktadienio rytą Tomas Urbonas sėdėjo Uostadvario restorane ir laukė lemtingo susitikimo. Edvardas Dylertas turėjo pasirodyti netrukus. Jam paruoštas segtuvas su slaptais dokumentais kol kas gulėjo kuprinėje. Svečias nesirodė. Tomas Urbonas dar kurį laiką pasėdėjo restorane spoksodamas pro langą, paskui pakilo nuo stalelio ir išėjo į pamario pelkes. Ten vėliau jį surado policija.

Romane „Medžiojant tėvą” tikroviška žurnalistinė istorija panyra į keistą, vietomis netgi mistišką atmosferą. Skaitytojas ir personažai įtraukiami į manipuliacijų žaidimą, kuriame neaišku, kas yra neginčijami faktai, o kas viso labo kliedesiai.

Dovydas Pancerovas (1987 m.), kaip ir šio romano personažai, atliko ne vieną plačiai nuskambėjusį žurnalistinį tyrimą dėl politinės korupcijos, įtartinų sandorių, priešiškų šalių žvalgybos. Jis dalyvavo tarptautiniuose žurnalistiniuose tyrimuose The Russian Laundromat, Paradise Papers ir kituose. Už šiuos darbus pelnė Lietuvos ir tarptautinių žurnalistikos apdovanojimų.

„Medžiojant tėvą” – debiutinis D. Pancerovo romanas. Jo publicistinės knygosKiborgų žemmė” (2017 m.) ir Kabinetas”   (2019 m., parašyta kartu su B. Davidonyte) tapo bestseleriais ir sulaukė teigiamų įvertinimų bei apdovanojimų.

kunigo Ričardo portretas

Laima Lavaste

KUNIGAS RIČARDAS

TIKRA IR NEPAGRAŽINTA
„Aš nelinkęs pasakoti asmeninės istorijos. Tebūnie tai Dievo kelionė per Jo žmogaus gyvenimą.”

LAIMĖ
Mano „laimė” kainavo labai brangiai: vaikystėje teko gyventi materialiai itin kukliuose namuose, patirti pažeminimo, pavydo, pykčio ir kitokių dalykų. Už meilę Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms, už buvimą matomam, neapsiribojant zakristijos kunigystės modeliu, teko išgirsti pašaipių replikų „reklamščikas”, „išrinktųjų kunigas”, „saldžiarūgštis pamokslautojas”, „karjeristas”. Tačiau kokia laimė gyventi dėl svajonės.

PAŠAUKIMAS
Kunigu esu tapęs tik iš malonės. Kaip kunigą save toliau lipdau. Mane lydėjo meilė ir žmonių pasitikėjimas, kuris nepakito man kintant šiame gyvenime. Juk galima gyventi dėl pašaukimo ir tarnauti nesavanaudiškai dalijant save. Visas gyvenimas tik iš malonės.

KLAIDOS
Esu padaręs daug klaidų, visi jų padaro. Klaidos tapo didžiausiu iššūkiu gyventi savo kunigiškos svajonės istorijoje. Sutinku klystančių žmonių. Daugelį tai gniuždytų. Dievo gailestingumas gydo ir moko – kodėl turėčiau save nubausti dar kartą, nusivilti arba nutolti nuo savo svajonės?

GYVENIMO PASIRINKIMAI
Nė karto nesuabejojau dėl savo pasirinkimo. Tai ir yra mano gyvenimo variklis. Taip, tame kelyje buvo permąstymų, nevisavertiškumo jausmo, dvejonių…

GYVENIMO KELIAS
Kartais pasijunti tarsi skuduras, į kurį nusivalė kojas ir numetė. Maišaisi. Netinki. Užgoži. Tai degina. Man skauda. Jei ne malda ir tikėjimas, seniai būčiau atsitraukęs. Ir jei ne supratimas, kad tai yra mano kelias, kuriuo turiu eiti. Tada apsisprendi. Gali būti kaip skuduras. Arba sudegti lyg žvakė.

Ričardas Doveika

kunigas Benas Lyris

Benas Lyris

KIEKVIENOS DIENOS TERAPIJA

Benas Lyris – kūrėjas, brolis, sūnus, vyras, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis pozityvaus ir įkvepiančio turinio, kuris padėtų išgyventi sunkumuose ir susitaikyti su situacijomis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers bet kokį KAIP. Knygoje apžvelgiau savo gyvenimo patirtis, išgyvenimus, su kuriais noriu susitaikyti.

„Mano gyvenimas yra terapija kiekvieną dieną. Džiaugiuosi esama akimirka. Nekaltinu oro, saulės trūkumo ar lietaus pertekliaus. Randu būdų, kaip džiaugtis dabar. Kiekviena diena yra gera tada, kai pats iš jos kažką pasiimi ir duodi.”

Benas Lyris

juodame fone raudona širdelė

Erika Umbrasaitė

LŪPDAŽIO PAMOKSLAI

„Erika, Jūs mūsų pastorė!” – jau spėjo už kasdienį įkvėpimą virtualioje erdvėje autorę pakrikštyti skaitytojos. Taip radosi Erikos Umbrasaitės penktoji knyga ironišku pavadinimu „Lūpdažio pamokslai” – apie meną laimingai ir prasmingai gyventi žavioje, trapioje ir kartais nepakeliamai sunkioje kasdienybėje.

Trumpos, šilumos pripildytos, įkvepiančios esė apie žmogiškumą ir paprastumą be kaukių, arba savotiškas minčių dienoraštis, nuaustas iš autorės įžvalgų, patirties ir tikrų istorijų. Humoras, išmintis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo – kokteilis, kurio gali tikėtis, skanaudamas šį kūrinį.
Kartais vienas sakinys gali tapti tuo stebuklingu kavos puodeliu, kuris pažadins ir paruoš tobulai dienai. Mums beliks imti ir ją įsimintinai nugyventi.

Erika Umbrasaitė – rašytoja ir žurnalistė, dešimtmetį gyvenanti Prancūzijos pietvakariuose. Kitos autorės knygos „Vienos krūties istorija”, „Moteris katė ir jaunas mėnulis”, „Prancūzija mon amour” ir „Paskolink man savo gyvenimą”. 

pajūryje moteris sėdi ant lagamino

Rūta Mataitytė

PAVOGTAS DIENORAŠTIS

Kiek žmogui gali būti nepažįstamas kitas, visą laiką gyvenęs šalia? Kiek dukrai reikia žinoti apie mamos ir savo pačios likimą?

Dvi moterys – motina ir dukra.
Menininkė Gunda ir lietuvės bei dano šeimoje užaugusi Gerda, nusprendusi atvykti į Vilnių ieškoti savo šaknų. Du likimai, kurie dar stipriau tarpusavyje susipina, kai atsitiktinai dukra randa ir pradeda skaityti mamos dienoraštį.

Knygoje skaitytojai sutiks Gundą, apie kurią autorė pasakojo 2015 m. išleistame savo romane. Ši knyga toliau pasakoja Gundos istoriją ir lygiagrečiai tarsi naują giją įaudžia dukros Gerdos subtilų moterišką virsmą, kurį nulemia stiprūs išgyvenimai, netektys, o kartu meilė ir tarpusavio artumas.

Rūta Mataitytė yra penkių knygų autorė, norvegų kalbos vertėja ir keturių vaikų mama. Laisvalaikiu ji kopia į kalnus ir bėga maratonus. Savo knygose rašytoja pasitelkia darbo patirtis ir kelionių išgyvenimus, gilinasi į trapų žmogaus santykį su aplinka, pačiu savimi ir savo praeitimi. Jos aprašomos istorijos sudėtingos ir skaudžios, bet kartu pilnos šilumos, žmogiškumo ir vilties.