Virginija Žvarėlaitė

2021 metais Virginijai Žvarėlaitei  paskirta Molėtų rajono Kazio Umbraso pagrindinė literatūrinė premija.

***

Ar buvai kada parėjęs? Durys nevarstytos.

Kodinės. O aš tikėjausi rakto. Seniai, dar vaiko

akim žiūrėdama. Iš pradžių šventadienio alpuly,

po darželio gėlių smilkalu. Paskui jau vis šalčiau

 ir tamsiau. Dažnai apgraibom.

Atrodo, kad viena, per visus devyniasdešimt

pragaro ratų. Dantė nebuvo originalus.

Kažkuriame tu vis tiek laukei. Vos vos

regimas. Rankose mane laikei,

kai mano siela stovėjo ant rankų. Salto paneigdavo

kredo. Maištas man tiko kaip rūbas.

Ir visada reikėjo pareiti. Prie tų durų, ieškoti

po kilimėliu. Nerasti, belsti, tarpais laužyti –

krito šviesa iš tarpdurio, bet nesivėrė.

Ar tavęs ieškojau, ar savęs? Neatsakytas dar gyvenimas.

Visi kodai neatspėti. Bet viena žinau – nesusitiksim tarpdury,

tame šviesos blyksnyje. Kaip tolimuose šventadienio

namuose. Nesusitiksim.

Tu visada su manim. Po oda – raktas tribriaunis.

Mano tikėjime. Meile mano. Viltie.

***

Laikas nei draugas, nei priešas. Jis

tėra kantrus darbininkas. Tais rytais,

kai pievos paplūdusios vėstančia vasara,

laikas svarbiausia. Sekundė, kurioje aptinki

dar vieną sielos raukšlę. Keisčiausia, kad dera

prie tos, prie giliausios. Ties šypsenos linkiu.

Darnu ir teisinga. Dėkoji, kad taip ties tavim padirbėta.

Nėra ko sureikšminti – sensta tik daiktas. Žmogus sudėliojamas

kaip ornamentai ant porceliano. Vienintelis toks, nors dūžus.

Laiko rankomis. Kai žinai, kas esi, tai žinai, kas yra kitas.

Ne daiktas, ne tavo sutvertas. Toks pats kantriai pildomas

ilgesio indas. Todėl ir ruduo mus ištinka per naktį.

Per vieną sekundę atsiveria tuštumos. Olos ir krateriai.

Raitojasi laikas rankoves. Į veidrodį tau nusišypso

giliausia raukšle. Žinau, kad ne vienas. Žinai, kad visi

per paplūdusias pievas į rudenį.

Laikas nei draugas, nei priešas. Jis visa,  kas

telpa tavy.

***

Stovim vienas prieš kitą.

Klausi, kas mano dievas.

Sakau – jei atsisuktum, tai ana

ten nuėjo, per pašalo baltį.

Tėvo veidu. Ir paltu, kurio jau nepamenu.

Dar mano dievas ganė baltas ožkas.

Pas Marinelę, po senu ąžuolu.

Geras piemuo. Ir mane užaugino.

O paskui per baltas kraujažolių

galvas šokčiojo. Kol sykį

babulės pėdelėm išėjo.

Ir taip tebeeina.

Per visas smegenų garankštis.

Per nuolat sujauktą jausmų paklotą.

Tu žilsti, sakai man.

Kai žilstu, tai jis man dangaus nugnyba,

meta į plaukus.

To dangus, kur sargai mano tikėjimo.

Tebestovi veidu į mane?

Tu man graži. Ir tiek, žinojau.

Tas žinojimas tavo dievui

laikė tuščią visatos kertelę.

Jis parėjo.

Aš myliu tave.

***

Brėkšma rytais. Kai gali tik apgraibom

marškinius ir meilę vilktis. Eiti mieguistai pas tuos,

kurie šalnotoj žolėj ganosi. Panardinti rankas

į tankią vilną. Taip turbūt tik aniuolėliai alsuoja,

nuo medžių dangun plasnodami. Juos prikelia

pieno simfonija. Saulei nepakilus tas nušvitimas –

ugnis atitirpdo sąnarius, vienatvės ledus. Duonos

rūgštis kubiliuke. Kepalas jau paaukotas

dienai. Ir nėra šviesesnės naujienos per dangišką

radiją. Jokio kito ryšio, tik tavo paties su savim.

Neatšaukta nė viena diena, nė vienas žodis švelnesnis.

 Laimės tiek daug, kad užtenka užmigti. Sapnuoti

laukus, juose baltas paukštis sukasi…

…Rankos baltos. Ekranas išplukdo bet kokią

svajonę. Nežino niekas, ar taip galima.

Bet ilgesio karantinas be pabaigos.

***

 Sakytų tenykščiai – iškrakmolytos. Lengvos,

sterilios laukų staltiesės. Audėjo ranka darbšti.

Nusiplauti tik priskretusį liūdesį. Ir jau sveikas.

Vėl mažas ir tikras. O nėra laiko menkiausios skylutės

grįžimui. Tik juodosios skylės, pikti asteroidai

ir atstumas iki žmogaus. Kaip iki kosmoso.

Kiek besiplautum rankas – nesiryžti tos aukojimo

staltiesės liesti. Akim tik bandai raštus įsiminti.

Taip atsargiai sėsdavom ten prie stalo. Šuva nulodavo

metų blogumą. O snigo ir snigo, išbėgus klausyti.

Ant pirštų, pyrago sotim aplipusių…

Pabudina naktį audėjo neregimos staklės.

Stovi priplojęs širdį prie stiklo. Tas šiaudas, kur

burdamas traukei, įsmigęs gilyn. Aprandėjęs.

Pildosi. Per visą juodąją ilgesio skylę nugula

drobė. Sutvarstyta, nuglamonėta…

Svarbiausia dabar užmigti. O pabudus pasveikt. 

Kol žiema.

***

Pjauna žolę dar miegančią. Pirštukus nukapoja smilgoms.

Ne griežlė šaukia – rėkia pasaulis, ištrūkęs į dieną.

Kvepia taip, kaip kritus po dalgiu. Tik nėra prasmės.

Brydė per dangų marškonį.  Per pievą, kur šienpjovio eita.

Tos pradalgių kasos sapnuojas mergaitei. Ji dar neužaugo.

Niekada turbūt neužaugs. Taip patikliai griūna į žolę.

Nuo arklio alsavimo kaip nuo raminančių – nieko nėra neįmanoma.

Ten durys visos savų, nerakinamos. Laukia pareinant.

Uogų aksomas ant pirštų. Ant kaklo – pirmieji karoliai, gražiausioji.

Nerasi nieko, kas už atmintį talentingiau nutapytų…

Šienpjūvio žingsniams artėjant, prašai sustabdyti tą prievartą.

Bet suplėšo paveikslą. Pasaulis nūnai griežia dantį.

Griežlė ant pradalgės draiskanų šokčioja link upeliuko.

Atsisveikina, langą uždaro. Mergaitė, jai reikia užaugti.

Nuo triukšmo pakirdo vaikai. Ir gėla, sumišus su meile.

Skauda galvą. Savęs nebe.

***

Būtis atplyšus. Ir statybine plėvele

per visus užkaborius kieme.

Uždengia balandį. Prieš tai kovas užtroško.

Gegužė tebekukuoja. Kaip tąsyk kaime,

per didžiuosius bulviasodžius. Ievų armagedonas

su alyvomis.

Dabar tikrai įvykę. Patirtys nesikartoja .

Kūnas, parėjęs į vakarą, ieško sielos, triukšmauja.

Nereikia palikti atviro lango. Ilgesio smogas ištraukia.

Akys atmerktos, o laikas laša pro šalį.

Kaip tąsyk, kaip tavo pirmasis, po žydėjimo smogu

prisėlina ir lūpom sugirdo. Antrą sielą,

kad niekad nepritrūktų.

O pritrūksta dabar. Net oro. Atvirų kalbų.

Tik po plėvele kalasi keistas žiedas. Lyg pamirštuolė,

lyg įžūlioji gėlelė.

Nebegalioja senasis kalendorius. Įvykę.

Ima kūnas save į rankas ir sielos ieško po užkampius.

Po įvykusio mūšio, užspringus gegužei.

Jei suras, bus langai uždaryti. Bus taip, kai pas žmones.

O jei ne…Jei ne, bus žydėjimas.

Ir rankose nauja pradžia.

***

Kada supranti, kad žvaigždės nekrinta,

tampi suaugusiu.

Tau jos tik iškrinta. Suodžiais

iš  aukojamų židinių. Nusėda, graužia.

Paakius, paširdžius, paslėpsnius.

Vaikšto nuo ryto iki vakaro. Tos žvaigždės,

 tarp žmonių. Ne iš orbitos, tiesiog apsibarsčiusios

žaisliukų duženom. Taip kurdavom pirmuosius

mokyklos koliažus.

 Ir pirmąją meilę taip klijavom.

Nei tas, nei tas nebuvo menas. Nevirto žvaigždėm.

Toks pilnas dangus tikrumo, o gauni tik eilinį

kosulio priepuolį.

Akis atakuoja tuštybės banga.

Nebekrinta nė viena vienintelė tikroji. Parkrinta,

sukrinta. Kaip malkos. Kaip bulvės žarijų

apglėbtos. Jas lupa žemėtomis rankomis.

Tai taškas. Lieka gyventi tik taip, kaip iš tikro,

kaip susidėję. Jei naktį pabustum, nežiūrėk

į langus. Nebekrinta. Žvaigždės.

Spaudžia delnai, kas vis dar šalia. Ne orbitoj.

Suaugę gyvena. Suaugę neturi dangaus.

***

..o ten visai kitas gyvenimas,

vaikeliuk.

Kai atsimerki rytais į tą patį

debesį, jau gali sakyti,

kad nėra kito.

Ir iš viso nėra gyvenimo. Jis

dar tik bus. Iš tavo rankų, minties

ir emocijų sėklų. Iš to, ką supinsi

žmogų sutikęs. Ar nutrauksi.

Diena išteka pro pirštus,

kaip negrabiai palietas pienas.

Bet ant dugno –

duona ir cukraus kristalai. Dabar

suprantu filosofijos vingius.

Užsipilti  kasdien, šviežia

kantrybe. Ir valgyti sočiai.

Ten, visai kitame gyvenime,

žmonės alksta. Parkrinta, sudūžta,

ištirpsta kaip cukrus.

Ir visi iš to paties debesies. Ant

tos pačios žemės. Mus skiria

tik optinė prasmės iliuzija. Dvasinis

maras. Mano pramotė jo nepažino.

Nėra šiandien jokio gyvenimo. Kito nei šito,

nei buvusio vakar.

Mes visi filosofai, nuspaudę laiko mygtuką.

…O ten tik kitaip pabundama

rytą.

***

Kai tìki be tikėjimo, myli be meilės,

tai kas iš žmogaus, išskyrus kevalą?

Vėjui pakilus, šiurena efemeriškai.

Galvoji vasarop rudenį ištikus. Pasitrini

 širdį. Vaizdas, pranokstantis Boschą.

Kvepia tabaku iš gretimo lango. Užsimiršimo

dūmais. Žodžių traškėjimas šveplas.

Apkabink save per patį pusiaują.

Ir išliksi. Išlieka ne stiprūs – pilnieji.

Palaiminti matymu to, kas ištrinta.

O žmonės šiurena aplinkui. Taip vartomos

knygos, kurių nebepirksi – per grubiai.

Laikykis už meilės. Be žodžių, tik rankom

sutverdamas jausmą. Kaip Boschas.

Ir kūnas apsunks, ir siela nuguls

į vasaros luotą. Vėjas bejėgis prieš amžinybę.

Žiūriu į dangų. Renkuosi tylėti toj knygoj.

Per patį pusiaują – šviesiausia spalva.

***

Atpigo visa. Net nėra už ką mokėti.

Keistas jausmas veržia kaklą.

Supranti vakarop – nenusimetei sparnų

Batus nusiavus. Ir nugarą skauda po krūviu.

Nenaudinga nešioti, banalu kalbėti.

Kuo mokėt už buvimą – nepasirenka niekas.

Kartais vienas žvilgsnis kaip sniegas.

Užsikloji. Ir naktys be sapnų praeina.

Kartais degina. Tai, kas po oda,

Ištraukia. Didelį jausmą, kaip drugio lėliukę.

Tu mano brangiausia. Iškvėpuoji į kaklą.

Kaip burtažodis – krenta sparnai, sniegas

Vasaros pradžioj. Kaštonžiedžių kąsniais.

Lieka tik kojų lengvumas. Kaip šaknim tave apvynioju.

Auga tyloj jaunaties ragas. Virš atpigusios būties,

Pasimetusių žingsnių. Saliamoniškai – ir tai praeina.

Tik ne tu. Nes žinai, kiek kainuoja likimas.

Net kai žvyru bate, bus šviesiausia kelionė…

Visa kita atpigo. Ir be mūsų praeis.

***

Man reikia tavęs.

Lėtai pareina. Taip erzinančiai, lyg kasytum

užsitraukiančią žaizdą. Pasaulyje ant bėgių

nemadingos šacherezadinės pasakos. O man

kas naktį po žodį. Negilų atodūsį.

Švari erotika. Nors braidau iki kelių

po buitį. Karščiuoju, kovoju, išgeriu iki

nuosėdų. Kavą ir temstančią dieną.

Reikia man tavęs. Ir laikas nesvarbu. Bandau negirdėti,

bet šaltkrėtis. Balsas. Istorija prieš kasdienybės isteriją.

Tūkstantį be vienos nakties. Ištikimybės išbandymų

skirta. Sakiau, tai nesveika ir svetima. Turbūt ne mano.

Širdis neturi kentėti. Leisk ją galvai pavaduoti, nedėk

po gyvenimo traukiniu. Sakė, lengviau išlaikyti

 protą nei širdį.

Tavęs man reikia. Visi kiti ne savi, nesavi. Būdrauju,

bet tu taip lėtai prieini, kad žodis praranda

pusiausvyrą. Velkasi lengvą apeiginį rūbelį.

Rankos siekia tavęs. Apgraibom dėlioja taškus.

Ir man. Reikia tavęs. Mano meile, per naktį išauganti

į eilėraštį.

***

Išvelėtas žlugtas.  Plakasi vėjyje. Kaip

širdis po eilinio skalbimo režimo.

Dėmės, raukšlės, pablukusios akys –

per stipriai, per greitai prasuko.

Jau nebegurgžda. Vis plonesnis drabužis,

o vėjas toks pats – per visą dangų,

per įtrūkusius metus.

Jau nešalta. Skersvėjai ugnį išlaiko.

Kiek bevelėtų – liepsna per vandenį eina.

Taip švaru, kad nereikia kalbėti. Švyti tamsoj

paklodžių juostos.

Ant plonos rūko virvės širdis balansuoja.

Ji tik rankoms. Daugiau neištvertų. Nors

niekas nežino. Koks plonas drabužis.

Tik tu paryčiais, kai mano akys drėgnos.

Tik aš paryčiais, kai tu toks pats stiprus. 

***

Tau patiko mano gyvenimo pjūvis.

Stebėjau, kaip ieškai jame. Filosofinio akmens.

Radai nedaug. Nieko vertinga. Pažeisti nervai.

Tikslai, prisiminimai, viltys. Sulieta nurytom ašarom.

Negalvojai, kad taip banaliai? Banalu, ko nemylim.

Dar mačiau, kaip iš vieno užkaborio išgraibei.

Širdį. Pačiai netikėtai. Sudiegė. Lyg įsidūrus.

Tarp visų buities rakandų, vienintelę gyvą.

Įkvėpė tave. Niekada  nebuvai dar aptikęs?

Nebuvai. Niekas nepardavė, niekas nepirko.

Dabar ten ertmė. Liko vietos saulei. Ramybei.

O tu kaip? Ar stalčiaus tavy neužima?

Rankos šaltos. Ieškai. Vietos po saule.

Nerandi. Nors po akmeniu lįsk.

Toks yra filosofijos spjūvis. Tokios taisyklės.

Jeigu meilės nenori – neieškok priežasties.

***

Nepavydėk man. Mano kalnai aukštesni,

bet batai prakiurę.

Kai keliai baigiasi, susėdam ten kartu.

Ir stalas, ir duona ta pati.

Tai ir dabar žiūrėk tik į kalnus.

Kai dega akys, nematai, kas ne tavo.

Nepavydėk. Nesivyk. Nei pirmas,

nei paskutinis – vienintelis.

Turi tie, kurie paleidžia. Gauna nesitikintys.

…pavydėk tik vėjui. Priešpriešiniam.

Ir ašaroms, kurios kaip upės nuo

viršukalnių – beatodairiškai. Jie stiprūs.

O aš tik kojas nusiaunu ir kopiu.

Nepavydėk. Uždek vakarienei

šviesą.