Audreolė Pivorė

Audreolei Pivorei 2021 metais skirta Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinė paskatinamoji premija.

***

Rašyk

Ir prisiminsi

Senąjį Mituvos tiltą

Taką

Kelią

Akmenukus

Iki vartų vakaro

Kur karvutės

Nemuno ganykloj

Laukia mūkia

Nori namo

Skuba pilnos

Ganyklos vėjo

***

Duobutė

Dabar tai pavadinčiau

Slėniu

Saulėtu delnu

Mituvos vingyje

Su bulvėmis, runkeliais,

Agurkais, morkomis

Kai lyja, kai prilyja

Sodinam su mama

Rasodą

Rasota aplink, rasota
Bet palaistyti reikia

Mituvos sraunuma

Kodėl čia niekad nesimaudėm

Tik auginom, ravėjom

Taku atėję

Stačiu šlaitu

Mama sakydavo –

Gerai prigijo

Gerai turbūt

Jei prisimenu

***

Iš pabudusio sapno

Vaikystės tvarte

Tolimiausiam kampe

Mūsų karvutė

Žibutė, su baltu mėnuliu

Ant šono

Visa juoda

Pakildavo per žiemą

Iki lubų

Nepamenu

Pavasario to

Kai gimė veršiukas

Mama, plasnodama rankomis,

Prisakė – neiti, nežiūrėti

Ėjau, tyliai per kiemą

Pro plyšelį durų

Žiūrėjau, nekvėpavau

Kaip vyrai tempia

Su virve

Prieblandoj

Tą paslaptį

***

Naktį palijo

Nesapnavau

Barbeno lašai

Gaiviai, žiedadulkėmis

Rasoti medžiai

Čiulba ankstų rytą

Prisiminimas

Ateina ir pasilieka

Mūsų sename tvarte

Su pravirom durim

Daržinės

Kad šienas kvėpuotų

Kad nesudegtų

Priberia druskos

O mes, vaikai,

Mindom šokinėjam

Įsmingam ropščiamės

Ir nušliuožiam

Kai baigiasi krovimas

Pavargę, bet ir tai

Dalis gyvenimo

Plaukiant upei

Mūsų Mituvoj

***

Pamoka

tuštuma

tarp brūkšnelių

apvali

kaip saulė

pro stoglangį

kaip žiedas gėlės

kiekvienos

tuštuma

tarp vardo raidžių

kaip įkvėpimas

gilus

iki žvaigždžių

taip ir susikalbam

brūkšneliais

šypsenos

tiesiais

pasvirusiais

susirietusiais

miegančios katės

kamuoliukyje

***

Luokesų ežere

skaidru

skaidrumoj

pradingsta pėdos

sniegas dangus

bangelės atrieda

iš salos

tuo taku

tik žiemą

sugulus žolynams

senojoj gyvenvietėj

plaukia

žuvų būrelis

***

po liūties

tykuma

nesukruta ir

ką tik išsiskleidęs

jazmino žiedas

tik skruzdė

perlipa

basą koją

ir nuskuba

į vakarą

kurio nėra

tavo eilėraštyje

***

pilnos pėdos
rudens lietaus
geltonų lapų

tas mūsų kelias
tas mūsų vingis
mojuoja visad
einant
pareinant

***
rūko lašai

avių akyse

artėjant
tolsta nutolsta
susitikimas
į kitą rudenį
į kitą rūką



***
lapkričio lietus
trumpina dieną
smulkiai, lyg paslapčiom

vis neramus
tas džiaugsmas rudens
sučiulba šlapias
krūmuose

***

ramus lietus

su balsvu 
ežero dangumi

ratilais
tobulai apvaliais
kalbasi

***

vasara

teka tarp pirštų
ežero skaidruma

lyžteli pėdas
šiurkščios
gilumos žolės

***

pabūk

kol lašnoja dangus
ant liepto ant nendrių

kol krantą pasieks
bangelė balta
gulbei praplaukus

***

aikštelė kalnuose

driežiukas bėgioja
šiltu akmens šonu

saulė įsliuogia
į vandens butelį
ir pasilieka

***

vakaras

paukštelis žiūri
kambarin

jazmino pumpuruos
tavo lizdelis
ir mano

***

stato namą

kranas sukiojasi
žydint pienei

čiulbant paukščiui
lietuje
iš buvusio sodo

***

Vyksmas

nieko nesugudrausi
drugelis už durų
rožė už lango
žiogas kambary
pagaunu išmetu
raudonuodegės cypsi
išvarvėjo visas slyvos saldumas
tik lapeliai krinta
sušluoju ir vėl krinta
geriant ryto arbatą
saulės vis daugiau šakų raizginy
juk gražus rugpjūtis
saulėgrąža po lietaus
pykši pokši šventė mieste
pusamžė moteris
žaidimų aikštelėj supasi
mediniu arkliuku

Verified by MonsterInsights