Giedrės debiutas

Giedrė – 2021 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso debiutantė.

dangus akriliniais dažais
regis pradės tuoj tirpti
prieš veidrodį dažaus žvaigždėm
tuoj eisiu apsipirkti

meteoritai akyse
galaktikų šiek tiek
nukrito liko laukuose
nepatikėt vistiek

ir ateitis taip kartais gelia
lyg degintų ugnim
jei rasiu kelią argi
eisi šįvakar su manim

lipdukai būtų lyg atlipę
klijuojas išgyvenimai
slepiuos džinsovkėj tarsi likę
dar devyni gyvenimai///

***

kai pusnyse nuskęs savivaldybės,
jis tyliai gers per stiprią kavą jau ketvirtą,
pasveiko pernai taip keistai nuo manijos didybės,
sunku kažkaip paskutiniu metu vaidinti tvirtą.
prašvitus vos prabus, juk taip nebūna,
nuogas išlįs į dangų pažiūrėti mielą,
gali aprengt kasdien kitaip vis savo kūną,
o kas gi pasirūpins tavo siela?

***

apmąstymai greitai pabos,
šiandien galva debesyse,
ir akys merkias taip vos vos,
kvėpuoja tik migla vėsia.
nutilęs vakaras į širdį,
šįvakar su gamta išvien
ir visai nieko nebegirdi,
o kad, – pamano, – taip – kasdien.
ant rankų šiaušiasi plaukeliai,
su šortais vis dar, nors ruduo,
pamėlę apdaužyti keliai
ir tyvuliuojantis vanduo.
skubotai nusirengt ir šokti –
svarstyt išmoko neapkęsti,
juk kaip galės plaukti išmokti,
jei taip ir neišmoko skęsti///

***

apsivilks mėgstamiausią megztinį,
nebetinkamą eiti į miestą,
paauglystės turbūt paskutinį –
ryt kažkas ras į gatvę išsviestą.
susiras tuščią šiaip atviruką,
šyptels gerdamas atšalusią kavą,
rūke skendės, ir viskas – pro rūką,
į dieną kris kaip ne į savą.
rūkys dramatiškai tarsi kine,
nusvies nuorūką atmestinai ant gėlyno,
nors sėdės Vilniuj, senam balkone,
atviruką pasirašys iš Berlyno///

***


buvom mes kaip šimtas naktų,
į kitus nebuvom panašūs,
bruožų labai paprastų,
kažkaip jautėmės velniškai gražūs.
mes atrodėm kaip mirusios kopos –
veidu į dangų, kojom – į smėlį,
sielų užraktų – kelios pakopos,
veidams – šypsenas, širdims – kartėlį.
mes nebuvom kažkuo išskirtiniai:
kažkam – ramybė, kažkam – taifūnai,
kažkam – pirmi, kažkam – paskutiniai,
kažkam – pasaulis, kažkam tiktai kūnai///

***

taupys naktims prisiminimą,

šešėliai glostys, nejudės,

užsistatys vėl priminimą,

kad vėl kitaip gyvent pradės,

nešiosis meilę savyje,

pakol pasieks tikrus namus,

nors viskas vyks tik galvoje,

tyliai migdys savus jausmus.

rytai tapšnos jam per pečius,

pasiūlys viską gal paleisti,

žiūrės jiems į vyzdžius tuščius,

sakys, negali šito leisti,

ir tyliai meilę atiduos,

širdis tarsi pašėlus trankos,

pražys vėl gėlės jo randuos,

rytojams laikant jį už rankos.

***

ir nebeskauda, kad dienos šitaip prailgsta,

kad pasiilgsta ne tie, kurie pasiilgsta,

kad lūpos avietinės po limonado išliko,

kad išėjo ne tie, ne tie pasiliko.

bučiuoja mus baimės, pasėtos naktim,

gyvenam į priekį arba praeitim,

važiuojam per greitai, kasdieną po baudą,

neskauda užtai, pabandyk – nebeskauda.

***

mes – ne šeštadieniai, saulėlydžiai rausvi,

mes – tik sekmadienio vėjuoto paryčiai,

palūžę kartais, bet užtai gyvi,

mes – lyg nuo šalčio virpantys pečiai.

mes – ginklai tiktai ką tik užtaisyti,

netyčia, o gal tyčia išdaužti langai,

truputį gal sulūžę – reikia sutaisyti,

mes – kažkam priešai, mylimieji ar draugai.

trapūs lyg kaulai ar traškučiai kukurūzų,

mes kartais – elegancija, o kartais – sumaištis,

visos kaladės kortos – būgnų arba tūzų,

mes kartais – rytas, kartais – nesibaigianti naktis.

keistas liūdnumas, kuris liejas per kraštus,

skverbias į vidų kaip vanduo – nepakovoti,

mes kartais puolame save, bet įkvepiam kitus,

kartais – vaivorykštės, o kartais – nespalvoti.

tamsa, šviesa mums maišos po oda,

žaibų nėra, bet audra kurtina stipri,

mes kartais – „visad“, kartais – „niekada“,

tylūs labai arba lyg žaizdos atviri.

***

dažys akimirkom blakstienas. – ne, nevyriška, – sakys, – žmogau,

o jis – dar sentimentų sluoksnį, – aš tik vaidinti, blemba, pavargau,

ir klausimai pakibę spengia garsiai decibelais ausyse,

jis šičia ir su jais – tik kūnu, o galva – kažkur debesyse.

kur psichodelika, pajuodę dangūs, kur sėkmė parduodama pigiau,

su pinigais darykite ką norit, su žmonių jausmais, – sakys, – truputį atsargiau,

o jie tik juoksis ultravioleto šypsenom: – žmogau, tau reikia gal truputį atsipalaiduot,

gali nugriaut kalėjimo sienas, negali vistiek jų iš kalėjimo savo išvaduot.

– ta nesvarumo būsena tave pribaigs, – sakys jam, – tu turi tik kūną,

jausmai ir kitas šlamštas – gal per daug skaitai, pasauly viso to nebūna,

vėl lošti su žetonais iš gyvenimo pasakę šitaip išskubės,

blakstienos vėl sulipo nuo emocijų – šis tušas atsparus, vėl nuvalyti jo nesugebės.

ir taip rytai švytės jo vyzdžiuose it krištolo skaidrumo,

akvariume šiam skęsta, blemba, trūksta oro, trūksta atvirumo,

margi jo marškinėliai margesni tik už mėlynes kažkur viduje,

– eikit velniop! – suriks jiems, – nebeliko žmogiškumo jokio žmoguje.

emocijos vis skverbsis ir lašės į širdį kaip rūgštim ant jo odos,

o jis sakys, kad jausti, viską išgyventi atvirai norėjo visados,

jausmai į gniužulus vėl velsis, virsdami jam į spygliuotą vielą,

o jis, nė nebandydamas išvengti, nusibrūžins iki kraujo širdį, po to – sielą.

redbulį jie gurkšnos vėl psichodelinėse savo erdvėse,

jis šičia kūnu tik su jais, galva – kažkur debesyse,

taip tyliai jausmais nukraujuos, garuos jų buteliukai priešais pradaryti,

– štai tavo žmogiškumas, sorry, nieko nebegalim padaryti

***

ir toks tylus, miglotas rytas – be šypsenos ir be maldos,

ant stalo vėl stiklinė pieno, seniai išėjus iš mados,

„nupirk batono, – parašyta, – geros dienos. Myliu, mama“,

prie veidrodžio priėjęs mąsto: komedija ar vėl drama?

tik tak – ant riešo lėtai segas, kodėl, nė pats gerai nežino,

tik skaičiai šykštūs ir rodyklės – ant lentynėlės sugrąžino.

ir vėl toks purvinas asfaltas ir baimė veiduose numanoma,

kaip šiais laikais būti laimingam? Velniop, turbūt tai neįmanoma.

pilnos kišenės abejonių, rytinė neaiški kava,

vėl parduotuvė ir grąža, minčių taip prikimšta galva.

ir muzika plūsta arterijom, batoną nusviedžia ant stalo,

galėtų gi daryt ką nori, bet daro tiktai ką privalo.

truputį reivo ir sėkmės, dangus toks pilkas ir klaikus,

galėtų būti sau karalius, bet dabar masėms nuolankus.

ir toks tylus miglotas rytas, akordai byra ant grindų,

dėmė mažytė nuo stiklinės, o sieloje tiek daug randų.

„nupirki pieno, – parašyta, – geros dienos. Myliu, mama“,

nuo vakar veidrodis įskilęs, šiandien – komedija? Drama?

į sieną laikrodį nusviedžia, jam laiko matų nereikės,

tik gravitacija gyva, jokiais deadline‘ais netikės.

stipri kava nudegins gerklę, truputį dūmo į plaučius,

patrypčios gatvėje ilgai, nedrąsiai žvelgs sau į nykščius.

ir vėl toks purvinas asfaltas, praeiviai žvilgsniais tik tuščiais,

ir vis garsyn, bet, po galais, visi apsimeta kurčiais.

va šitaip smelkias rutina – kasa, raštelis prekių, pienas,

ant sienos išpurkšta skubotai, kad nugalėtojas tik vienas.

vėl muzikos elektros šokas, ir šitiek teisių, pareigų,

į viską viską šiam gyvenime reikia įdėti pastangų.

saulėlydis šiandien pravirkdo, nors purvinam jo balkone,

kaip Mona Liza nusišypso fortūna didmiesčio fone.

nors aušta, bluosto nesudėjo ir magijos į kasdienybę,

velniop, per ašaras suprato, – nenori būt vidutinybe.

***

virpės rajonai tamsoje, pūkinės striukės, vės,

bijos, kad protas liks skaidrus, širdis susidėvės,

slėps šoninę bandelėj vėl, kava karšta garuos,

ieškos savęs arba kažko vėl gatvėse, baruos.

laukinis vėjas plaukuose išpūs kažką svarbaus,

vėl juvelyrinėj ieškos kažko labai brangaus,

rašys anglim, po to krauju, bet nieko neišliks,

kam nerūpėjo, tas išėjo, kam rūpi – pasiliks.

saloną vėlei tatuiruočių beviltiškai lankys,

hieroglifus badys bereikšmius, už rankos palaikys,

tylės vėl lūpos, jokio garso, patikrink, gal sugedo,

mąstys, ar pasiilgo kas, ar bent jau pasigedo.

ir skambins meistras kitas jau iš to paties salono –

– norėtumėt gal tatuiruotei nemokamo talono?

pūkinę striukę paskubom, duris koja pravers,

– labiau nei sumauta vienatvė dažai šie įsigers.

virpės rajonai tamsoje ir viskas padrikai,

manei, pažįstamas praėjo, turbūt apsirikai,

vėl šoninė bandelėj slėpsis, vėl proto treniruotės,

rajonais šaltais trauks pulkais garsio’sios tatuiruotės.

tamsoj kažkas neįžiūrės ir šauks, ir negirdės,

randuotų sielų tatuiruotės neonu tik spindės

ir aklina tamsa rajonuos, pop muzika tyl`i,

(tai, kas juos sužeidė labiausiai, nuo šiol švies iš toli)

***

Mano muzika nepažįsta natų,

Dėmių asfalto šalto bulvaro,

Skamba sau, ne dėl kitų,

Todėl, kad nori, ne todėl, kad privalo.

Mano muzikos žanras platus:

Tylus ambient, šaltas metalas,

Lyg šokoladas – juodas, kartus,

Nekomercinis, nerūpi joks kapitalas.

Mano muzika renkasi tylą,

Kai sunku atsimerkti, kvėpuot,

Priartėja, širdis vėl pakyla,

Tarsi noris kažką paaukot.

Mano muzika turi vilties,

Kritus ragina bandyt atsitiesti,

Melst stebuklo iki nakties,

Kuris žada padangę nušviesti.

Mano muzika rašo jausmu,

Į pasaulį, skirtą keistiems,

Kartais meile, o kartais – skausmu,

Skamba girdintiems, skamba kurtiems

(mano muzika nepažįsta natų)

***

Išardyk, vėl sudėk – sielos nemirs,

Užrašyki ant sienos, modernizmas skaudus,

Į paprastą lietų kada nors gal pavirs,

Šukės skverbsis į širdį, gal durstys padus.

Priartink, padidink – taip atrodo tikrovė –

Be tušo, be pudros, rausvų skaistalų,

Ašaros, laimė, jausmų įvairovė,

Bent vienas balandis tarp sakalų.

Skausmas praeis, žvilgsnis gilės,

Paviršius lygus – suduš tik vidus,

Nieks nematys – laimingi tylės,

Šukės skverbsis į širdį, gal durstys padus.

Vienatvės mada, savyje vėl laikai,

Žmonės ieško žmonių – apkabinti, tylėti,

Sielos vejasi sielas – paprastai kaip vaikai,

Sielos nemiršta, kol moka mylėti.

-išardyk

vėl

sudėk-

***

Virvelėm nematomom žmonės susieti,

Miestai – dėžutės, gyvenimo paletės,

Perkirpk virvutę – netyčia išskirt`i,

Filmas nenutrūksta, sukas ruletės.

Pirštai mažyčiai plaštakas laiko,

Juokias, kvėpuoja, kelias rytais,

Bėga ir bėga nuo prarasto laiko,

Virvelės susipina – jie su kitais.

Skersgatviai – stygos, dangoraižių sienos,

Vitrinų blizgučiai ir butai nuomoti,

Vienišos, slegiančios, apsunkusios dienos,

Sustojančios tyliai ranka jiems pamoti.

Gyvenk iki laiko, minutės bebaimės,

Kas tikra, kas sapnas – suprasti sunku,

Virvelės, virvelės – skausmo ir laimės,

Gyvenimus jungiančios bekraščiu lanku.

Audros ir štiliai, vėjai aprims,

Skirias likimai, virvelės nutrūksta,

Nežinai – ką dovanos, ką gal atims,

Pasijunta tada, kuomet labai trūksta.

Beprotiškas pasaulis, žmonės pasiklydę,

Keičias draugai, akimirkos, jausmas,

Kiek laiko čia buvo? Saulę išvydę?

Šiluma vėl užlieja – traukiasi skausmas.

Pažįstamo – nieko, žemė tamsi,

Tarsi naujagimiai vaikšto, šiąnakt prisnigo,

Iš džiaugsmo pravirksta – tokie vaikiški, basi,

Šitoj keistoj nakty deimantai sužibo.

***

už rankų rajonai laikysis,

pramoniniai ir miegamieji,

viskas ne taip, kaip tau kad matysis,

kameroj tirps ledai valgomieji.

pasuksi skersgatviu ten, kur namai,

kad laikas bėgtų, o ne taip tyliai eitų,

kutens širdį pašėlę jausmai,

užsimerksi tamsoj, kad praeitų///

***

atsibust savo sielai, kur kaštonai nemokami

tylutėliais rytais be bukų pažadų

trapūs jausmai mažai teapmokami

ir gyja lėtai. dargi, lieka randų.

garsiai muzika skamba, akorduos paskęst

užsimerki ir leidi natoms pjaustyt venas

be proto mylėt, taip pat lygiai nekęst

lyg muilo burbulus pūst miglotas dienas

ir eiti lėtai. smaragdais lakuoja

tingūs debesys plaukia – kaip tu – gatvėm vieni

nes drabužiai nevargina, siela kvėpuoja

(o iš tiesų, kaip gyveni?)

***

nes tyla ir oro nėra

nes rytai, naktys ir dienos

nes skaudi realybė tikra

virpa dangūs, balsas, net sienos

nes pabusk, pabuski, nes laikas

nes baigias oras, baigias istorijos

lieka sielos – tyros lyg vaikas

gali lankyt, atviros teritorijos///

***

skęs kūnai striukėse žiemos,

švies sielos iš toli,

tau šitaip trūksta šilumos,

pravirkt net negali,

neuronai rankom susikibs,

pavargę nuo vienatvės,

ir šviesos širdyje sužibs,

švytės rajono gatvės///

***

atsiskleis širdimi pro pirštus

celofaninėm plastiko jūrom

maus ant piršto vietoj žiedo metus

nuogais jausmais, sniego figūrom

atkapstys, ko nežino dar niekas

keliuose truputėlį sapnuos

snigs rytai abejonėm, o miegas

pavargęs sieks viršūnes kalnuos

sužibės smulkios ašaros, lyja

jausmai šoka plonytėm pižamom

viskas praeina, viskas užgyja

ir vėlei maudomės tyliom panoramom

sielų tvarsčius tyliai išmes

argi reikia, kai šitaip ramu

į marsus, uranus nuves

sakys, tik lauk, aš jau ateinu

ryšys radijo vėl trūkinės

mažo miesto didelės dramos

ant batuto širdys vėl šokinės

juoksis vaikai, tyliai juoksis jų mamos

puošis širdys tyliai kristalais

puošis sielos akimirkom meno

kiti puošis brangiaisiais metalais

o jie – tuo, ką išgyveno///

***

norisi ant samanų užmigt tarsi pagalvės,

žemei geriant iki dugno visą skausmą,

tol gulėt, kol paskutinės salvės

vėl pažadintų širdy kažkokį jausmą///

***

šešėliuos paryčiais žibės kelio danga

(širdis taip trankos)

sėdės taip, kol ateis pasaulio pabaiga

(laikys už rankos)

***

savaitės įvykiai liesis gatve,

sudaužys širdį, kad jie išsilietų,

taupys viską, išskyrus save –

taupys padanges, pakrantes ir lietų///

***

drabužiai slėpė kūną,

įkyrios mintys galvoje saulėgrąžas lukšteno,

atrodė, šitaip nebūna –

mes tiktai bėgom ir bėgom, kai kiti gyveno///

***

atsibudusios naktys judės,

užmigt niekaip nebegalės,

o jie bėgs vis ir bėgs, kol skaudės,

kol balsai galvoje vėl tylės.

džemperius apsirengs, vėl išbėga,

ant pasaulio krašto – dažai,

nubėgs jie lyg akys nubėga,

naktimis kažkodėl negrįžai.

prisimins, kaip juokės be proto,

bėgs ir bėgs, vandenynai išdžius,

iš širdies, o tada – ir iš proto,

ten saulėlydžius glostys gražius///

***

Sulaužys dangų, išprotės,

Drugiai lėtai plaučius paliks,

Šiek tiek skaudės, šiek tik kentės,

Tylus toks pasiliks.

Pirštus palies pirštai kiti

Nudegins stipriai – lyg liepsna,

Sakei, šio jausmo nekenti,

Kodėl dabar vis negana?

Verified by MonsterInsights