TOP 10: ką skaitėte šių metų pradžioje?

Skaitantiems knygas dažniausiai nereikia papildomos motyvacijos tai daryti, tačiau mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad tokį laisvalaikio leidimo būdą besirenkantieji yra visiškai teisūs – skaitymas daro didelę teigiamą įtaką jų gyvenimui. Tyrimai rodo, kad pagyvenę žmonės, kurie skaito ar užsiima kita protinių pastangų reikalaujančia veikla, 2,5 karto mažiau rizikuoja susirgti Alzheimerio liga. Skaitymas reiškia, kad skaitytojai nuolatos sužino kažką nauja. Skaitymas mažina stresą, pakelia nuotaiką, padeda užmiršti negandas, skatina emocinį pagyvėjimą. Tai ypač aktualu šiuo pandemijos laikotarpiu. 2009 metais atliktas tyrimas parodė, kad vos 6 minučių skaitymas sumažina streso lygį  68 proc. 

Taigi, sausio–vasario mėn. ir pirmas dvi kovo mėn. savaites skaitytojams knygas parinkdavo bibliotekininkės, o sumažinus apribojimus leidinius bibliotekos lankytojai jau gali išsirinkti patys. Šiuo laikotarpiu buvo perskaityta daug ir įvairių knygų. Kviečiame peržvelgti sausio–kovo mėn. skaitomiausių knygų TOP 10-uką.

„Motinos pienas” – žymiausios latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas, sulaukęs itin didelio populiarumo ne tik Latvijoje, bet pelnęs ir tarptautinį pripažinimą. Tai jautrus, egzistencinio skausmo, prasmės paieškų ir laisvės troškimo persmelktas pasakojimas, kurio centre – trijų kartų moterų likimai, autentiškumą gniuždančios sovietinės Latvijos fone.

  1969–1989 metai. Sovietinės okupacijos suvaržytoje Latvijoje tarsi pienės pro asfalto įtrūkimus saulės link stiebiasi trapios trijų kartų moterų egzistencijos. Motina, nerandanti savyje jėgų ir motyvų ja būti. Dukra, taip ir negavusi paragauti gyvybės eliksyro – motinos pieno. Motinos motina, pasiruošusi dalintis švelnumu, kurio savo dukrai nepajėgia suteikti sava motina. Trys moterys gyvena skirtingus gyvenimus, regi ir jaučia pasaulį skirtingai, o jų požiūriai atstovauja šalį skirtingais istoriniais laikotarpiais.

  Pagrindinis knygos personažas – motina. Tremtinio dukra, atsidavusi gydytoja, kurios profesinei karjerai ir ambicijoms kelią užkirto sovietinė valdžia. Izoliuota, į atokų kaimą dirbti ir gyventi išsiųsta moteris pasineria į beprasmybės liūną, iš kurio pakilti nepadeda net gimusi dukra. Atvirkščiai – norėdama apsaugoti kūdikį nuo šio pasaulio absurdo teatro, motina nepajėgia suteikti taip reikalingos šilumos. Užsisklesdama vienatvės kiaute motina atsiriboda nuo išorinio pasaulio, o dukros vienintele atrama, meilės ir paguodos šaltiniu tampa motinos motina.

  Motinos ir dukters ryšio trūkumą kūrinyje simboliškai perteikia vis pasikartojančios įtaigios pieno metaforos. Motinos pienas, kurio gimusiai mergytei neteko ragauti. Pieno stiklinės sovietinėje mokyklos valgykloje, kurios kelia šleikštulį. Paukščių pieno (lietuvių kalba Paukščių tako) žvaigždžių sistema, kurioje slypi Visatos kuriamoji galia. Pienas kaip ideologinė suspensija, kuria noromis ar nenoromis girdomi tarybinės Latvijos piliečiai.

  Galima teigti, kad „Motinos pienas” – moterų romanas, kuriame vyrai pasirodo tik epizodiškai, nepalikdami didesnio pėdsako. Skausmingos patirtys, intymūs atsivėrimai, apnuoginta būtis leidžia prisiliesti prie esminių moteriškumo ir motinystės temų. Suvaržyta laisvė ir motiniškos šilumos stoka, slogi, įtarinėjimų, skundimų ir savitų sovietinių taisyklių kupina šalies atmosfera – viskas susiję, persipynę ir apsiraizgę stipriai paveikiais simboliais. Atidus žvilgsnis į vienos šeimos mikrosistemą atveria sukrečiančią makroaplinką – sovietinio režimo žabangų klodus, asmenybės identiteto krizes ir sužlugdytus likimus.

  Nora Ikstena (g. 1969 m.) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, pelniusi pripažinimą ne tik gimtojoje šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. 16 knygų autorė įvertinta daugybe reikšmingiausių Latvijos literatūros premijų, taip pat buvo apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.

Didžiosios Britanijos rašytojos Santos Montefiore knygos išverstos į 25 kalbas ir jų parduota daugiau nei 6 mln. tiražo. Lietuvių skaitytojams jau žinomi šios autorės romanai „Sodininkas iš Prancūzijos”, „Dėžutė su drugeliu”, „Bitininko duktė”, „Dvasių medis”, „Namas prie jūros”, „Prarastos meilės jūra” ir kt.

Lukai Čanselorui – keturiasdešimt vieni ir jis ką tik suprato, kad jo gyvenimas tuščias. Visa, dėl ko vyras gyveno ir dirbo iki šiol, neturi prasmės. Prestižinis finansininko darbas, daugiau nei milijono metinis atlyginimas, gražuolės moterys – visa pabodę, kvaila ir nebeteikia pasitenkinimo. O dar nenusisekusi santuoka, tad jis beveik nepažįsta dviejų mažamečių savo dukrų.

Apsisprendęs keisti gyvenimą, Luka meta darbą ir išvyksta į tėvams priklausančią Montelimonės pilį Italijoje. Tačiau pasakiško grožio vieta ne tokia rami ir taikinga, kaip Luka tikisi. Pilyje nuolat šurmuliuoja iš visos Europos suvažiavę ekscentriški motinos svečiai, o draugiją jiems palaiko praeities šmėklos. Bendraudamas su svečiais ir vietiniais, Luka išgirsta apie keistą paslaptį. Ją aiškinantis ir bandant rasti atsakymus į rūpimus klausimus, vyro laukia netikėti atradimai, keisti likimo posūkiai ir akistata su savimi pačiu.

Mes galim niekada nė nesužinoti, kaip gebame mylėti. Galim taip ir likti neprasiskleidę it gėlės žiedas. Bet kartais gyvenime kas nors nutinka ir suteikia mums progą bent akies krašteliu patirti, kokie būtume galėję tapti, jei tik būtume leidę tai šviesai pasiekti anuos tamsoje slypinčius nematomus mūsų sielos paviršius. O tada netikėtai pajuntame turį sparnus, nors juos visada turėjome…

Andželika turi gerą vyrą, porą mažų vaikų ir pulką ištikimų draugių, tad tikrai gali džiaugtis gyvenimu. Netikėtai sutikusi patrauklų vyrą, vėl pasijaučia graži ir geidžiama. Jųdviejų draugystė per atstumą netrunka įsibėgėti, ir netrukus ji jau nebegali gyventi be jo laiškų. Keliaudama iš prašmatnių Londono gatvių į vešlius Pietų Afrikos vynuogynus, Andželika vejasi savo svajonę, kuri gresia sugriauti visa, kas jai brangu.

„Dažną dieną man norisi verčiau būti Britanijos vieno svaro moneta, o ne mergaite iš Afrikos. Visi apsidžiaugtų, vos mane išvydę. Galbūt savaitgalį pasisvečiuočiau pas jus, o paskui, nes tokia jau esu permainingo būdo, persikraustyčiau pas vyruką iš kampinės parduotuvės, bet jūs vis tiek nenusimintumėt, nes dorotumėt bandelę su cinamonu arba gurkšnotumėt šaltą kokakolą iš skardinės, o manęs nė neprisimintumėt. Būtume laimingi kaip du meilužiai, susipažinę per atostogas, o paskui užmiršę vienas kito vardą.“

Šešiolikmetė nigerietė išsprunka iš imigrantų sulaikymo centro ir vieną dieną išdygsta prie pasiturinčios poros namų durų Londono priemiestyje. Didžiojoje Britanijoje Maža Bitė pažįsta tik Sarą ir Endrių. Sutiko juos Nigerijos paplūdimyje vieną krauju pažymėtą dieną ir ši pažintis negrįžtamai pakeitė juos visus.

„Kita ranka” – talentingai papasakota daugialypė istorija apie tai, ką išgyveno Nigerio deltos žmonės per konfliktą dėl naftos ir ką patyrė Jungtinėje Karalystėje prieglobsčio ieškojusi paauglė našlaitė. Tai istorija apie pabėgėlių bandymą išlikti ir senosios Europos abejingumą. Apie bejausmę globalizacijos mašiną ir kiekvieno žmogaus asmeninę atsakomybę. Apie meilę, ištikimybę, draugystę ir tinkamą laiką grąžinti skolas.

JAV ši knyga buvo išleista pavadinimu „Maža Bitė” (Little Bee), nominuota ne vienam apdovanojimui ir tapo The New York Times bestseleriu. Jos ekranizavimo teises įsigijo Amazon Studios, filmą prodiusuoti ir jame vaidinti sutiko „Oskaro” laimėtoja Julia Roberts.

Chrisas Cleave gimė Londone, ankstyvą vaikystę praleido Kamerūne, studijavo eksperimentinę psichologiją Balliolio koledže Oksforde. Dabar gyvena Londone su žmona ir trimis vaikais. Jam labai aptinka bendrauti su skaitytojais, todėl kviečia visus norinčius prisistatyti tviteryje twitter.com/chriscleave arba svetainėje http://www.chriscleave.com

„Aušvico tatuiruotojas” – debiutinis Heather Morris romanas, paremtas ilgus metus slėptu Leilo Sokolovo, Holokaustą išgyvenusio Aušvico-Birkenau tatuiruotojo, liudijimu. Tai tikra meilės istorija, gimusi didžiausio žmonijos siaubo akivaizdoje. Tai pasakojimas, kuris stebins drąsa kovoti už išlikimą, sujaudins širdžių tyrumu ir leis patikėti, kad vilties šviesa gali nušviesti kelią net tamsiausią naktį.

Leilas Sokolovas – žavingas, puikiai apsirengęs, merginų dėmesį traukiantis jaunuolis. Taip pat jis ir žydas. 1942 metais iš Slovakijos į Aušvicą išvežtas Leilas išsiskiria iš kitų likimo draugų net tik dailia išvaizda, bet ir užsienio kalbų žiniomis. Keliomis kalbomis kalbantis Leilas paskiriamas dirbti Tätowierer – tatuiruotoju, ženklinančiu koncentracijos stovyklon patekusius nelaimėlius naujais vardais tapsiančiais numeriais.

Praleidęs daugiau nei dvejus su puse metų įkalintas, Aušvico tatuiruotojas regėjo nesuvokiamai žiauraus elgesio su žmonėmis, tačiau taip pat jis buvo liudininkas ir stulbinamai drąsių poelgių. Jis pats rizikuodamas savo gyvybe naudojosi priveligijuota tatuiruotojo padėtimi tam, kad iškeistų mirusiųjų žydų papuošalus ir pinigus į maistą, kurį vėliau perduodavo badaujantiems draugams kaliniams.

Tyliai dirbti savo darbą, neprieštarauti ir net nepakelti žvilgsnio gavus nurodymus – tai buvo svarbi išlikimo sąlyga, kuri vieną liepos dieną pakibo ant plauko. Leilas, kalinys numeris 32407, pamato merginą, laukiančią eilėje gauti savo numerio. Gita, kalinė numeris 34902, pavergia Leilo širdį iš pirmo žvilgsnio. Tą akimirką jaunojo tatuiruotojo gyvenimas įgija naują tikslą. Jis prisiekia sau bet kokiu būdu išgyventi, padėti išlikti Gitai ir vieną dieną susituokti.

Ar pavyks kaliniams 32407 ir 34902 įveikti didžiausius likimo išbandymus? Kam teks ryžtis, kad laimėtų išgyvenimo kovą? Ar įmanoma apsaugoti savo meilę net tikrame pragare?

Heather Morris – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. Heather gimė ir užaugo Naujojoje Zelandijoje, o šiuo metu gyvena ir kuria Australijoje. Daugiau nei 20 metų ji dirbo socialine darbuotoja didelėje Melburno ligoninėje, tuo pat metu neužmiršdama ir savo didžiosios aistros – rašymo. Heather studijavo ir rašė kino filmų scenarijus, lankė įvairius rašymo kursus, dalyvavo kūrybinio rašymo dirbtuvėse, kol 2003 metais įvyko lemtinga pažintis, išaugusi į artimą draugystę ir tapusi pasaulinio bestselerio įkvėpimo šaltiniu.  Senyvo amžiaus ponas Leilas Sokolovas buvo pristatytas Heather kaip žmogus, kuris gali turėti ką įdomaus papasakoti. Tačiau išgirsta istorija pranoko bet kokius lūkesčius. Sukrečiančios patirtys, ilgai slėptos gyvenimo koncentracijos stovykloje detalės ir neįtikėtina meilės istorija pirmiausiai nugulė į kino scenarijaus puslapius ir tik vėliau, sulaukusi įvertinimo tarptautiniuose konkursuose, rašytoja perkūrė tekstą į savo debiutinį romaną „Aušvico tatuiruotojas”. Beje, knygą autorė išleido pati, reikiamas lėšas surinkusi Kickstarter platformoje. Pasauliniu bestseleriu tapusio kūrinio parduota per 3 mln. kopijų. Romanas išverstas į daugiau nei 45 kalbas.

Norai 26-eri, ji – sėkminga kriminalinių romanų rašytoja – netikėtai sulaukia kvietimo dalyvauti Klerės mergvakaryje įspūdingoje užmiesčio viloje. Draugės nesimatė dešimt metų ir Nora visai nenori prisiminti praeities. Bet Klerė buvo geriausia jos vaikystės draugė.

Per mergvakarį Norai vis primenami skaudūs praeities įvykiai. Jos susierzinimą pakeičia siaubas, kai per spiritizmo seansą pasigirsta pranašystė apie nelaimę.

Po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora pabunda ligoninėje sutrenkta galva ir apimta didžiulio kaltės jausmo. Jai sunku prisiminti, kas įvyko praėjusį vakarą, tačiau ji turi tai padaryti, nes tragiški įvykiai vis nesibaigia. 

„Tamsioje tamsioje girioje” yra pirmasis britų autorės Ruth Ware romanas. Autorė gyvena Londone, yra ištekėjusi, turi du vaikus. Ji yra dirbusi padavėja, anglų kalbos mokytoja, o šiuo metu – knygų leidėja.

Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija. Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai.

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas. Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti”. Diena, kai Heather susitiko su Laleʼu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Laleʼas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Laleʼo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, kuris pasaulyje parduotas beveik 4,5 milijono egzempliorių tiražu, ir romano tęsinys „Cilkos kelias”.

Dr. Ericas Berne’as (1910–1970) – žymus JAV psichoanalitikas, sukūręs naują, revoliucinę teoriją – transakcinę analizę, kurios principus aprašė knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės” (1964).

Klasika tapusioje knygoje E. Berne’as plačiajam skaitytojų ratui atskleidžia ydingų „žaidimų”, kuriais žmonės traumuoja ir emociškai išnaudoja vienas kitą, mechaniką. Pasak autoriaus, žmonių žaidimai yra ritualinės transakcijos arba tarpasmeninio elgesio modeliai, kurie gali būti nuoroda į užslėptus jausmus ar emocijas. Knygoje aprašomi principai padeda suprasti ir koreguoti savo elgesį, moko atpažinti ir nesivelti į žalingas manipuliacijas tarpusavio santykiuose.

Šis veikalas turėjo įtakos milijonams žmonių. Knyga per 50 metų išleista daugiau kaip 5 mln. egzempliorių tiražu ir iki šiol yra aktuali tiek psichoterapeutams, tiek plačiajai visuomenei.

Korėja, 1943-ieji. Šešiolikmetė Hana visą gyvenimą praleido Japonijos okupuotoje šalyje. Kaip henajo – nardytoja, nerianti į ledinį jūros vandenį ir ieškanti kriauklių arba austrių – ji džiaugiasi kitoms korėjietėms neprieinama laisve. Kol vieną dieną, nuo japonų kareivio išgelbėjusi jaunesniąją seserį, patenka į Mandžiūriją ir tampa viena iš „paguodos moterų”.

Pietų Korėja, 2011-ieji. Emi jau šešiasdešimt metų kankina mintys apie sesers auką. Kad atrastų ramybę ji priversta pažvelgti praeičiai tiesiai į akis. Ar Emi, regėdama besikeičiančius savo vaikus, sugebės susitaikyti su išlikusiosios kaltės jausmu ir atleisti už šimtams tūkstančių nekaltų moterų padarytą skriaudą?

Mary Lynn Bracht debiutinis romanas „Baltoji chrizantema“ pasakoja iki šiol Vakarų pasaulyje mažai girdėtą istoriją apie šimtus tūkstančių Korėjos moterų bei mergaičių, kurios Antrojo pasaulinio karo metais Japonijai kolonizavus Korėją pateko į Japonijos armijos seksualinę vergiją. Autorės pastabose, kurios apima ir karo niokojamos šalies istorinių įvykių chronologiją, Bracht nusako savo knygos atsiradimo paskatas: aprašyti šiuos siaubingus dalykus ir atkreipti į juos dėmesį, kad praeities nuodėmės nebepasikartotų.

„Mane jaudina moterų istorijos. Stiprių moterų istorijos. Iš mamos ir jos draugių pasakojimų suprantu, kad kiekviena jų išgyveno savo asmeninę istoriją.”– sako autorė, aiškindama, iš kur sėmėsi įkvėpimo savo jaudinančiam debiutui „Baltoji chrizantema“. Šiai užmirštai istorijos dalelei išvydus dienos šviesą, ji pradėta lyginti su tokiomis knygomis kaip „Geišos išpažintis“ bei „Bėgantis paskui aitvarą“.

„Jos negalėjo palūžti, neturėjo kito pasirinkimo. Man sunku net įsivaizduoti…” – sako M. L. Bracht kalbėdama apie romane aprašomų seserų istoriją. „Susimąsčiau, kas tos moterys, kurios tai ištvėrė? Iš 200,000 užregistruotų paguodos moterų iki 1990 m. išgyveno tik 250. Tai didžiulis mirčių skaičius. Kaip iškęsti vergiją ir gyventi toliau? Kokia moterimi turi būti? Žinau. Henajo.”

Sautamptono Raudonųjų žibintų kvartalas slepia daugybę nuodėmingų istorijų. Policija nesikiša į čia dirbančių merginų reikalus, tačiau kai viename tuščiame name aptinkamas vyro lavonas, padėtis pasikeičia. Žmogžudystė itin ciniška – žmogui išpjauta širdis, negana to, ji dėžutėje atsiunčiama nelaimingojo žmonai ir vaikams. Kodėl padorus, gerbiamas, laimingos šeimos vyras nusipelnė tokios mirties? Ir, svarbiausia, kaip jis atsidūrė rajone, kur šeimininkauja vien narkomanai ir lengvo elgesio merginos?

Bylą tirianti detektyvė inspektorė Helena Greis įtaria, kad šis nusikaltimas nėra atsitiktinis. Jos įtarimai pasitvirtina, kai po kelių dienų aptinkamas dar vieno vyro lavonas. Bulvarinė spauda žudiką pakrikštija atvirkščiu Džeku Skerdiku, nes jis tyko ne moterų, o vedusių vyrų, kurie gyvena slaptą dvigubą gyvenimą. Helena jaučia, kad daug įniršio slypi po tomis žmogžudystėmis. Tik nenumanė, kad žudikas bus toks nepastovus. Ir kas jos pačios laukia užbaigus tyrimą…

Debiutinis trileris „Eni beni“, kuriame pirmą kartą pristatoma detektyvė inspektorė Helena Greis, sulaukė didelio populiarumo Anglijoje. „Juoda širdis” – antras detektyvas su inspektore Helena Greis, pasakojantis apie žiaurius ir žmogiškus santykius, apie moralines vertybes naikinančio gyvenimo užkulisius.