Gitana Žundienė

 Gitana Žundienė 2021 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.

* * *

išmok žmogau

gyventi dėl savęs

nelaukti ir nesitikėti

ką likimas ar kiti

auksiniame padėkle

tau atneš

nesitikėk nelauk

savimi žmogau

tik pasikliauk

gyvenimas juk būna

ir nepalankus

nežinomas

o kartais

per daug sunkus

iš patyrimų patirčių

mes mokomės

kiekvienas sau

kiekvieno atviri

gyvenimo keliai

išmok žmogau gyventi

dėl savęs

nes tau

gyvenimas tik vienas

tai dovana

kurią brangink

ir saugok

dėl savęs

            (2020.01.09)

SNAIGĖ

Kas gi čia per žiema,

Kad dar sniego vis nėra?

Šlapia,

Purvas,

Niūruma.

Kur eini pilku taku,

Susilieji niūrumu

Ir mastai tylius žodžius.

Kur tos baltos,

Tokios šaltos?

Tik viena, labai maža,

Štai, nuskrido nejučia.

Delną savo jai tiesiu,

Šaltą orą aš pūčiu.

Neištirpk!

Pabūk gyva,

Mano snaige

Laukiama!

          (2020.02.25)

* * *

nukrito iš dangaus –

ar kas ką nors pajaus

sudužo vėl lėkštė –

aš vystu lyg gėlė

emocijos pakyla,

vėl keikiu negatyvą –

kodėl nerandam žodžių

į širdį sau parodžiau, –

ar ten yra jausmų,

ar liko dar ten jų

be žodžiu tyliai sėdim,

o rankoj telefonai –

juose paniro žodžiai –

nukrito – nerandu

praradom daug dienų

             (2020.02.16)

JUODA – BALTA

visos viltys

visos godos

lyg sumindžiota

žolė

ant tvoros tik varnos karkia

nebebus geros dienos

žmonės skuba

žmonės lekia

jų veiduos

tik tuštuma

juk ne viskas žemėj juoda

dar yra kita spalva

mano žodžiai kartais skaudūs

kartais nevilties pilni

bet nebūna

taip juk žemėj

kad visi labai linksmi

būna juoda

būna balta

ir spalvota

kažkada

taip gyvenimas ir verda

lyg puodelyje sriuba

           (2020.02.24)

SKILO OBUOLYS

šįkart į dvi dalis

kas jau sudužo

niekas nesulipdys

nei čia juokinga

nei graudu

dar bus tų obuolių

ne viena kartą jau nutiko

kas lemta tas įvyko

o ko nebuvo to neliko

taip jau gyvenime šiam būna

kada nusisuka fortūna

bet nebėra jau nieko keisto

bus dar ir liaupsių

bus dar šmeižto

dar išgyvenam šį etapą

pasieksim rezultatą

nors kas jau dužo

nesulips

bus dar ta kita

nauja viltis

           (2020.02.25)

KRITĘS

gyvenimo laivai visi jau skęsta

(kas buvo jau visi pabėgo)

taip ir nebaigei

kelionės tu visos

ei žmogau!

lyg paukštis sielvarto pašautas

tiesiai į žemę iš aukšto skrydžio nukritai

sparnai sulūžo

kojos sumedėjo

trankosi skrajoklio

plazdanti širdis

o taip!

gyvenimas juk būna tau nelengvas

bet nevisi mes mokame branginti

ar iš godumo

o gal iš paikumo

viską praradai

         (2020.02.27)

IRONIŠKA NESĄMONĖ

APIE JAUSMUS

IR MUSĘ

Kur ta pusė?

Gal ten musė?

Gaudau laimę –

O ji vis skraido.

Kaip dažnai

Visi mes klystam –

Kai paslystam,

Baisiai pykstam.

Kur ta musė?

Ten kur skraido

Pasiklydus

Neša laimę.

Norim būt visi poroj,

Bet ar galime nepykti,

Jei įkritę pykstam baloj.

           (2020.03.06, Molėtai)

* * *

gal pavirst

į mažą paukštį

ir pakilt dangum

į aukštį

aplankyti visą žemę

pamatyti kaip viskas

auga – želia

gal nupiešt pasaulį

ir jame įstrigti

kas seniai pamiršta

nejučiom sutikti

aplankyt visus visus

ir siaurus plačius kelius

ir miškus ir kalnus

nors labai ir mažas

aš žmogus iš žemės

bet pakilt į aukštį

ir pavirst į paukštį –

aplankyti visą žemę –

rasti man paskirtą kelią

             (2020.03.22)

TIK JUODA IR BALTA

Tik juoda ir balta,

Jokių daugiau spalvų!

Tik šilta ir šalta,

Nebus daugiau jausmų.

Dar spalvos nublukę,

Kaip jausmas širdy –

Spalvoti iš naujo

Kol kas dar anksti!

Tik juoda ir balta

Renku aš spalvas,

Kai gausiu leidimą –

Nuplausiu senas.

Taip trūksta man žodžių,

Dienų per mažai

Sukurti likimą –

Perdžiūvę dažai.

Tik juoda ir balta

Rašau atidžiai –

Taip skuba rašiklis

Rašyt išdidžiai.

Tik juoda ir balta

Kartosiu ilgai,

Kol lauksiu likimo –

Prabus gal jausmai?

          (2020.04.23)

* * *

šitas rytas kaip visi –

bet jis kitoks

jis kvepiantis kava –

taip nekvepėjo niekada

ir debesėliai plaukia pro mane,

kažkur prazvimbia bitė nerami,

varnėnas skrenda dangumi

tiek skambesio, čirenimo,

čiulbėjimo garsų

ir kvapo nuo obels žiedų

iš ryto atsikėlusi užuodžiu ir girdžiu –

krūtinėje lengvumas malonus

svaigina net pakėlus galvą

toks žydras tolimas

ir artimas dangus

šis rytas toks –

jis dieviškai gaivus –

net nesinori pagalvoji,

kas rytoj prabudus bus

dabar ir čia kaip dar nebuvo niekada –

akimirką taip noriu sustabdyti

ir sielos savo skrydžio nestabdyti…

            (2020.05.10)

DUKRA

Man šitaip karais trūksta mūsų abiejų,

Tų pasivaikščiojimų, juoko ir pokalbių,

Gal kartais ir liūdnų arba keistų,

Man trūksta tų rytų, nerūpestingų, padrikų.

Kada tik dviese gėrėm kavą, juokėmės abi kartu,

O kaip pareidavai iš draugių nakty,

Aš laukdavau tavęs nekantriai prie langų,

Kada liūdėdavau, apsikabindavai mane taip stipriai

Ir širdyje pasidarydavo ramu, jauku.

Dukryte mano, tu vienintelė žvaigždė,

Tu saulė, ir nevystanti tarsi ugnis gėlė,

Nors kartais ir pikta, griežta, reikli,

Bet viskas lyg veidrodyje, mano sielos atspindy,

Tokia skirtinga, ir tuo pat metu taip panaši.

O meilė mūsų – ji neišmatuojama, tikra stipri,

Viena už kitą tarsi liūtės tame gyvenimo kely!

O dukra mano! Laimės mano žiburį!

Pati geriausia draugė, patarėja mano,

Likimo sukurta lyg angelas esi!

              (2020.05.25)

TIK TAU

kiekvienas vakaras ir rytas

kuriuos užpildom su kaupu

kai būnam dviese ar po vieną

bet širdys plaka

mūsų tuo pačiu ritmu

tos dienos ir tos naktys

kažkas tarp mūsų

būna nerealu

kiek teko mums nueiti

kiek išgyventi visko

kad tik dabar

kada pasisukam abu per pety

tik pažvelgt trumpam į tolį

tada tik šią akimirką

taip norim mes išgerti viską

kas skaniausia

su kaupu

             (2020.06.06)

ŽODŽIAI

užsirašyti reikia šiuos žodžius –

likimas, meilė ir draugai

kas tik bebūtų,

kur mus vėjai neštų

mums kiekvienam skirtingai nulemti keliai,

kur buvę, kur nebuvę, sutikę ar paleidę,

vis vien mes randam savo išrinktus,

tik mums skirtus

o tie jausmai – jie neriboti, –

kada mes gimstam lydi, –

tik kiekvieną įvairiai – unikaliai

vėliau mes patys renkamės,

mes kartais smarkiai klystam,

kol į gyvenimą ateina tas vienintelis,

mums paskirtas žmogus

o ten aukšta – tiktai dangus –

gylus, neišmatuojamai platus

vieni jį stebi, semia jį žvilgsniu,

kiti nuleidę galvas lekia

ir nežino kas jų laukia,

kas toliau jiems bus

– – – – – – –

koks tos akimirkos momentas trumpas

ir koks jis mums brangus,

o tas dangus!

jis mato mus visus!

           (2020.06.16)

* * *

aš nesakysiu ką jaučiau tave sutikus

nes tu ir taip iš mano žvilgsnio supratai

aš nesidžiaugsiu

nors spurdės krūtinėje širdis

o apkabinęs ir be žodžių

tai žinai

jauti

aš niekada nesitikėsiu

kad stebuklų būna

jų gal bus

tiesiog taip gera būti tik savim

ir apsikabinus džiaugtis dabartim

           (2020.06.18)

* * *

kava –

tabako dūmai –

ir žvilgsnis

toks gylus, skvarbus

lyg vandenynas

nebylus

tik rankų gestas –

vienas žodis –

viena frazė

o artuma – tokia miela –

ji kuria stebuklus

kada esi šalia

             (2020.06.26)