Laimutė Pacevičienė

Laimutė Pacevičienė  – 2021 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.

LIETUVIŠKAS SERIJOLAS. IRMOJI BANGA                                  

              Velykų vaizdelis. Coronos koronė

                     (pirmas pasakojimas)

Visuomet maniau, kad Jadzės pirtis yra beveik kaip ir namai. Ir Jadzė taip pat manė. Mes gi abi kaimynkos esam. Kartu užaugom, kartu pasenom. Kartu apsiženyjom, kartu ir diedus palaidojom. Ir gyvenam dabar viena šalia kitos savose gryčelose. Viena kitai padedam, sugyvenam geriau negu seserys. Bet dabar, ko gero, tas gražus gyvenimas baigsis. O kas kaltas, spręskite patys.

Bet apie viską iš pradžių, kaip pas policijos tyrėją. Taigi, kai tik prasidėjo visa šita koronė, abi su Jadze, kaip paklusnios pilietės, izoliavomės. Galėtume net pavyzdžiais būti. Jadzė tai išvis iš gryčios dvi savaites nosies nekišo, mat anūkas iš Norvegijos buvo apsireiškęs. Babutės aplankyti. Ko gero graban norėjo Jadzę nuvaryti balvonas, kad jam atitektų ir gryčia, ir pirtis, ir paežerė. O gal ir nenorėjo, biesas ten jį žino. Gaila man buvo Jadzkos. Dvi savaites tik telefonu bendravom, tik facebuke pamatydavau, kad da gyva. Maisto atnešdavau, prie durų palikdavau. Pabelsdavau kodiniu, sutartu beldimu ir iškart pabėgdavau. Taip ir saugojom abi su Jadzka viena kitą, bet aš gi ne akmuo, pasiilgau savo kaimynkos. Ir todėl baisiausiai apsidžiaugiau, kai pamačiau ją prieš pat šventas Velykas po kiemą betursenančią, vištas lesinančią. Išgyveno nabagė, šventų Velykų sulaukė. Todėl abi per porą metrų susirėkavom, nusprendėm Velykas kaip nors kartu atšvęsti. Jadzės pirtis, kaip sakiau, skaitėsi mum abiem kaip ir namai. Todėl ir paklusome tam paliepimui, kur vis tie keisti Vaigauskai dainuoja, ir kiti kartoja, likti namie. Sutarėm abi po šventų mišių susitikti prie pirties, ir visų atsargumo priemonių laikantis, po margutį sudaužti. Mišias tai dabar per facebuką žiūrim, ale labai įdomu ir gražu, tik kartais kunigėlis viską aukštyn kojom parodo, bet negi svarbu, ir pačios žinom kaip melstis. Taigi, užsimaskavusi savo amžiną jai atilsį mamutės skara, su lauknešėliu, patraukiau po mišių pirtelės link. Saulutė švietė, paukšteliai čiulbėjo. Jadzę vos pažinau. Apsirišo gi mat burną ir nosį savo  drobiniu kvartuku iš tautinių rūbų komplekto. Susėdom prie pirties per gerą metrą viena nuo kitos, Jadzė sprindžiais atmatavo. Na sėdim abi sau ramiai, po margutį sudaužėm, suvalgėm rankas po apdangalais pasikišdamos, lauknešėlių gėrybėmis vaišinamės, butelaitį nediduką į čierkeles pasipilstom, viskuo buvom apsirūpinusios. Visai geros tos Velykos namuose. Jau ir butelaitis ištuštėjo, jau toks malonus tingulys apėmė… Tik žiūrim, ateina nuo ežero toks Petras. Be kaukės, bestija. Užtat su meškere ir keliom žuvytėm. Ir, žinoma, su butelaičiu kišenėje. Taigi tą  Petrą, kadangi anas be kaukės, pasodinom toliau nuo mūsų, gal per du metrus,  Jadzė vėl sprindžiais atmatavo. Aš tai maniau, kad Petras tai tikrai neužkrečiamas, nes anas kasdien iš vidaus ščyrai dezinfekuojasi. Taigi sėdim taip ramiai tryse. Mes su Jadze arčiau viena kitos, jau ir šiek tiek įkaušusios, Petras tolėliau. Mes Petrą vaišinam margučiais, o jis išsitraukė iš kišenės savo kai ką stipresnio. Ir vėl tvarkingai, į stiklinaitės pasipilstom. Viskas būtų buvę gerai, gražiai ir taikiai. Bet va, užsimanė Petras rūkyti. Mes iš pradžių su Jadze abi jį barėm, kam aplinką teršia, bet paskui ranka numojom: ai, tegul sau rūko, gal dūmas da labiau tą visą zarazą išvaikys. Taigi jis sėdi, rankoj cigarieta rūksta, o čia Jadzė jam butelį tiesia – jo eilė dabar gerklę praskalauti. Petras siekia nepasiekia. Jadzė bando artyn jo slinktis, aš ją už sijono padalkų traukiu, nepaleidžiu. Petras vėl butelio siekia, net mėlynas jau, ale niekaip pasiekti nebegali, atstumas gi. Neišlaikė, kaip dėjosi ant šono, Jadzė suspiegė, butelį iš rankų paleido. Va tada gal ta nuorūka jam ir iškrito… Nagi dabar pasakykit, argi jau mes čia kalti, kad Jadzės pirtis ir gera pusė paežerės pievos supleškėjo? Corona čia kalta, ne kaip kitaip.

                                                                               Kaip į frontą

                         (antras pasakojimas)

Va dabar sėdžiu sau visiškai nusivariusi nuo kojų, ir mąstau, kad man grynas vargas su ta Jadze. Bet apie viską iš pradžių. Kai jau suvalgėm visus Velykų margučius, kai jau paskutinį mėsos gabalą sukirtom, sumanėm gi mes abi apsipirkti, savo atsargas papildyti. Anksčiau, senais laikais (gal prieš kokius du mėnesius, prieš tą bjaurastį) tai būdavo vienas juokas: išeini ant kelio stotelon, insėdi keleivinėn, spėji ir ant mišių, ir da lieka laiko po parduotuves pazeimeriot. O dabar  anei jokios keleivines. Teisybe, Jadze gi anūko per telefoną primokyta mėgino servilato dešros per internetą užsisakyt. Ale jai atveže ne servilato, bet kažkodėl kiniškų peilių komplektą. Na, Jadzė paėmė tuos peilius, gi pinigai tai sumokėti, bet užkasė juos galui daržo, kad viruso gryčion neįneštų. Kaip reikės, atsikas.

Tai va, dabar dėl tos koronės turim savom kojalom tris kilus pėdint. Ale, nieko. Sportas – sveikata. Bet ruošemės abi su Jadze miestan kaip į karą. Mat miestas – tai nuo amžių virusų židinys. Kur tik pažiūrėsi – vieni virusai. Reikia apsisaugoti kaip priklauso. Aš susiradau savo amžiną atilsį diedo žvejybines kelnes, jas užsitempiau iki pažastų, striukę aklinai užsisagsčiau, galvą ir burną mamutės skara apsimuturiavau ir da kapišoną užsimoviau, ir patraukiau kur buvom sutarusios susitikti – prie Jadzės pirties degėsių (kaip sudegė, aprašiau anksčiau). Girdžiu, kad pas Jadzę šuo sustaugė. Jėzau, gal čia da kokia bėda? Bet vos tik Jadzę pamačiau, iš karto supratau ko šuva staugė, vos į savo žvejo kelnes neprisisiojau. Jadzė atrodė gan sportiškai. Mat įlindo į raudoną, neperšaunamą, neperšlampamą savo anūko kombinezoną – gryn kaip iš TV pagalbos. Aišku, ant viršaus striukę apsivilko. Nosį ir pusę veido motociklininko akiniais prisidengė. Burną ir vėl kvartuku iš tautinių rūbų apsirišo. O ant galvos, tai yra ant striukės kapišono, Mergele Švenčiausia, ji seną vokišką šalmą, į katrą bulbas skusdavo, užsivožė.

– Durne, – sakau aš Jadzei, – ko tą šalmą ant galvos vietoj skrybelos užsigrūdai?

Ji man kažką labai neaiškiai per kvartuką sušvokštė, tik supratau, kad dėl saugumo. Ai, tegu sau daro kaip nori.

Taigi einam abi per porą metrų viena nuo kitos, prakaituojam. Oro po maskuotėm trūksta, o kur dar miestas. Tada abi sutarėm apsaugas nusiimti ir, kaip kokios partizanės, šunkeliais į miestą patraukti, kad jokio žmogaus nesutiktume, ir tik prieš miestą vėl užsimaskuoti. Patraukėm per miškelį, per pelkę, kur man žvejybinės kelnės labai pravertė, o Jadzė tai visa išsimaknojo, paskui upely prausėsi, kad parduotuvėn priimtų. Prie miesto ribos vėl užsimaskavom. Teisybė, nebeleidau Jadzei ant galvos  vokiško šalmo užsivožti, kad žmonių negąsdintų, nors nebuvo jau ką ir gąsdina. Gatvės kaip iššluotos. Jadzė savo relikvijos nepaliko, nešėsi po pažastim ir vis tykojo užsidėti.

Iš pradžių užėjom vaistinėn. Maž gausim gi tų kaukių ir dezinfekcinio skysčio. Kaukių davė po penkias štukas kiekvienai. Ale gi tokios plonytės, per jas kiaurai virusai pereis, tai ne mamutės skara, į kurią kandys dantis atšipino. Bet vis tiek paėmėm, ūkyje pravers. Vietoj to skysčio tai pasiūlė mums muilo ir valerijono, paėmėm, žinoma.

Tada – parduotuvėn. Ten tik po kelis įlaidžia. Derinom, kad abi su Jadze kartu įeitumėm, nes po vieną tai vis tarp lentynų pasimetam. Aš tai normaliai – tik 10 batonų, 5 kilus kruopų ir dar šio bei to paėmiau. O Jadzė gi du vežimukus su kaupu prisikrovė, na maistas tai suprantu, bet kam jai 4 pokai vaikiškų pampersų, tai jau tikrai nesuprantu…. tiesa, tualetinio popieriaus tai negavom, ale baika, ne bėda, prie laikraščių nuo vaikystės įpratusios…

Šiaip taip išsitysėm iš parduotuvės, Jadzė tai viską bulvių maišan sugrūdo ir ant pečių užsivertė – ale gi turi da sveikatos – o aš tai per abi rankas  „Maximos“ maišus vilkau. Jau dūstam nuo visų maskuočių iki mėlynumo. Laimė, jau ir miesto riba. Nusiėmėm savo apraišalus ir vėl patraukėm šunkeliais namo. Jadzė pūkščia kaip garvežys, jau visa raudona kaip burokas nuo savo prekių naštos.

– Sėdam, – sakau jai, – po krūmu, pailsim bent kiek. Kvapą atgaukim.

Susėdom abi kaip seniais gerais laikais, teisybė, per metrą viena nuo kitos. Tik staiga Jadzė čiupt čiupt aplinkui;

– Vo Jėzau! Kurgi jis?

Pamaniau, kad gal kokio savo pirkinio neberanda. O Jadzė jau rauda:

– Mano gi vokiško šalmo nebė-ė-ė-r…. Tėvelio atmini-i-i-mas….

Nesupaisysi, ko ji čia bliauna, koks atminimas… tėvas gi grynas lietuvis  buvo, jokiam kare nekariavo. Pasimaišė Jadzei protas nuo deguonies trūkumo, ne kitaip. O ji toliau rauda:

– Tėve-e-e-e-lis dirvo-o-o-j išarė-ė-ė-ė… Aisiu atgal parduotuvėn, gal ten palikau…

– Aik tu, durne, – nebeiškenčiau, – bus tų šalmų. Nebliauk. Ainam jau namo.

Ale žiūriu gi, kad Jadzė iš to viso pergyvenimo jau visai be jėgų, nuo žemės nebepasikelia.

– Palik mane, – rauda, – šičia numirti.

Aš ne tokia, kad savo kovos draugę palikčiau.

– Nepaliksiu, – sakau, – jeigu mirsi kada nors, tai tik nuo Coronos, o dabar da pakentėk, o aš einu pagalbos ieškoti.

Laimė, jau buvom netoli mūsų kaimo. Baisiai privargau, kol  Jadzę su visais mūsų pirkiniais, pasikinkiusi Petro arklį vežiman, namo pargabenau. Va dabar sėdžiu ir mąstau, kas čia kalčiausias dėl visų mano vargų. Corona, ne kitaip.

                                                         Grožio salonas „CORONA“

                         (trečias pasakojimas)

Nepatikėsit. Štai Atvelykis, su kuom visus sveikinu, o aš jau ketvirta diena iš eilės galvą plaunu. Ir nežinau, kiek da reikės plauti. Bet apie viską nuo pradžių.

Idėja buvo mano, gal todėl i nubaudė Dievas, kad norėjau per daug šumnai atrodyt. Mat vieną dieną, netyčia pažvelgus veidrodin, pamačiau kažkokią gauruotą baidyklą. Nors unt daržo statyk. Pro gaurus tik akinių stiklai blyksi. Supratau, kad man reikia kažko skubiai imtis. Bet čia be kito žmogaus pagalbos neapsieisi. Da prieky karčius kaip nors aprantyčiau, o  ką su užpakaliu daryt? Ir čia man kilo idėja. Tuoj čiupau telefoną ir sumaigiau Jadzės numerį:

– Labas, kaimynka, – ir iš kart ėmiau dėstyti reikalą, – ar tu nemanai, kad mum reikia pasigražint?

– Kad aš ir teip graži, – nusimaivė ta.

– Kur jau ne. Mačiau, kad kaip tikra lietuvaitė jau kasas užsiauginai, ale tik kad kažkaip nucibusios… – paerzinau.

– O tai ką gi man daryt? Kaip jas nusikirpt? Nusibodo jau kas rytą plaukus pint, bet gi kirpyklos tai nedirba… –atsiduso ta.

– Klausyk, Jadze….– ir aš išdėsčiau visą savo planą.

Po geros valandos susitikom su Jadze prie jos pirties degėsių (kaip ta pirtis supleškėjo, ieškokit pirmam pasakojime). Abi jau tradiciškai apsimūturiavusios: Jadzė su kvartuku ant burnos, aš – su mamutės skara. Jadzė atsinešė du kibirus karšto vandens, ir da kažkokių ten grožio priemonių puodynėse – iš tolo samaradas kaip davė, tai visus virusus ir parmušė. Da jinai atsinešė ir avikirpes žirkles, ale biški parūdijusias. Kodėl avikirpes? Todėl, kad anos ilgesnės, galės metro atstumu kirpti. Aš atsitempiau zuslaną ir veidrodį, kad viskas kaip tikroj kirpykloj būtų. Grindų dezinfekuoti nereikėjo, nes jų ir nebuvo – vien išdegusi pieva apie pirties griuvėsius. Grynas oras. Ko gi daugiau bereikia. Nu ką. Pastatėm zuslaną, priešais jį – veidrodį, tada apibrėžėm ratu, kad per metrą būtų. Jadzė vėl sprindžiais pamatavo, jau mat įgudusi. Jau taikėmės pradėti grožio procedūras, kai žiūrim – atkepestuoja uždusę Petras su savo Pranute – kur nebus uždusę, abu su dujokaukėm, iš rūbų tik ir tepažinom. Mat žinia apie grožio procedūras apskriejo visą kaimą, ale kiek gi to kaimo – tik trys gryčios. Abu, pamatę, kad teritorija sava, nepavojinga, nusiėmė tas dujokaukes, ir Petras, visas uždusęs, net suprakaitavęs, prabilo:

– Ratavokit, susiedkos. Aptarnaukit mum be eilės. Mes rizikos grupėj.

– Visi čia mes rizikos grupėj, – griežtai tarė Jadzė.

– Mano teta šių nakt mirė, tai pavakary laidos, – šniurksi nosim Pranutė –kad kaip nors ant pagrabo suspėtume, girdėjom, kad ir prie nabašniko dabar tik po 3 laidžia ir tai tik 20 minučių, ale kaip mes ten tokie, kūtvėlos, va-a-a-žiuo-o-o-o-s-i-i-i-i-m, – jau visai įsiraudojo Pranutė.

Ką gi, reikia žmonėm padėt, mes abi ne kažin kokios ponios, palauksim. Jadzė ėmėsi kirpėjos vaidmens, mat kažin kada avis kirpdavo. Tuoj Petrą pasodino ant zuslano, pati atsistojo už apibrėžto rato, avikirpėm tik čekšt, čekšt. Žiūriu gi, kad Petras, jei da i nusiskustų, būtų  gan pojaunis vyras, tik kokių 60-ies. Jadzė tik žirklėm švytruoja insismaginus, jau Petras kaip ir plikas, tik vietom plaukų kuokštai kaip kokie stagarai styro. Man keistoka pasirodė ta šukuosena, ale jei žmogui gerai, tai ir man gerai. Bet čia Pranutė ėmė veržtis prie vyro, komanduot, kur da nukirpt, kur da palikt. Jadzė neištvėrus stumtelėjo ją viena ranka, o kita su žirklėm tik čekt Petrui ausin. Tas subliovė kaip kastruojamas bulius. Apsakyt nemožna, koks ermyderis tada kilo! Kraujai tik paspylė kaip iš skerdžiamo kiaulio.

Jadzei teko sulakstyt gryčion dezinfekcinio skysčio ir į vidų, ir ant išorės. Aš visaip raminau Petrą ir Pranutę. Toji, pamačiusi tokias baisybes, nusprendė pagraban apžėlusi, bet su visom ausim važiuoti. Vis tiek mažai kas matys, o amžiną atilsį tetai jau vienodai rodo… Taip abu ir nuskubėjo savais reikalais, net dujokaukes pamiršo. Ai, nieko, paskiau pasiims. Jadzė sutvarkė įvykio vietą, kraujus karštu vandeniu nuplovė, ir tada nusprendžiau aš ją apkirpti.

– Sėskis, – sakau, – dabar jau tau eilė atėjo.

– Daug nenurėžk, tik biški patrumpink, žiūrėk, atsargiai  – įspėjo Jadzė, nepasitikėdama mano gebėjimais.

– Nebijok, aš ne tavo mados, ausų žmonėm nekarpau, viskas bus okej, nenusimink, – ir ėmiausi darbo.

Prisiminiau, kaip kartą kumelei karčius kirpau. Bet čia sudėtingiau, nes gi ne kumeliotė, o Jadzė. Nepasakyčiau, kad būtų lengva per metrą Jadzės garbanas iššukuoti ir kirpti. Bet, ko neišpešiau, tą nukirpau sąžiningai… Na, stengiausi atsargiai. Plaukų šiaip tai dar liko ir kitam kirpimui. Būčiau da ir toliau kirpusi, ale Jadzė pradėjo bliaut, kad jau gana. Da aš ją pagražinau – paėmiau nuodėgulį iš pirties degėsių krūvos, ir jai antakius patamsinau, padažiau. Kad ryškiau matytųsi. Dabar Jadzė atrodė kaip indėnų vadas, bet, mano manymu, visai gražiai ir netgi madingai. Nors iš jos veido išraiškos sunku buvo pasakyt, ar ji patenkinta.

– Sėskis dabar tu, esi paskutinė klientė, tai tau kaip tik daugiau laiko skirsiu…

Na, kaip ji mane kirpo, tai jau sunku apsakyti. Niekas manęs dar šitaip nepešiojo ir plaukų nerovė.

– Jadze, durne, – jau rėkiu, – žirkles pasigaląsk, blt!

– Kaip tu mane, taip ir aš tave, – ramiai atsakė ji ir toliau čeksi avikirpėm man kaip tik palei ausis.

Jau norėjau šokti ir žiebti bjaurybei snukin, bet ji pati padėjo žirkles ant žemės ir taikiai sako:

– Žinai, pas tave žilų daug? Dažysim ar ne? Aš čia kaip tik ir dažų turiu, dėl visa ko pasiruošiau ir atsinešiau.

Pamaniau, kad jau eiti, tai – iki galo. Įkvėpiau oro, sukaupiau drąsą ir sakau:

– Dažyk, velniai nematė, nenoriu žila būti.

Na, Jadzė ėmė man galvą visokiais marmalais tepti. Užtepė vieną sluoksnį, paskum – kitą, o tada da ir trečią, kad geriau laikytų. Tada liepė ji man eiti savon gryčion, kad čia vėjas nesupūstų, užsimaukšlinti ant galvos celofaninį maišą ir taip sedėti apie valandą. Po tam jau pačiai galvą gerai karštu vandeniu išplauti ir jai pranešti apie rezultatus. Stropiai vykdžiau Jadzės instrukcijas. Tik kai galvą ploviau, vanduo kažkokia keista vaivorykštės spalva nusidažė. Na išsiploviau tuos savo plaukų likučius,  prasidžiovinau ir išėjau zuslano su veidrodžiu parsinešti. Namie nusirišau skarą ir pažvelgiau veidrodin… Geriau būč nežiūrėjusi…. Katinas nuo pečiaus išpūtęs veizolus pažiūrėjo į mane, klaikai sumiaukė, tik drykst žemyn ir davėsi pro duris laukan. Ketvirta diena kaip negrįžta. Gal iš  baimės letenas pakratė, išvydęs ne šeimininkę, o tokią juodai – žalsvai – violetiniai – morkvinę pabaisą. Griebiau telefoną ir iškart pranešiau Jadzei apie rezultatus tokiais žodžiais, kokiais net mūsų fermų šėrikai nekalbėdavo…  Taigi va, iš gryčios dabar beveik nekišu nosies, ir ištisai galvą plaunu, kad bent kiek žmogišką pavidalą įgaučiau. O Jadzė, kiek supratau iš jos padejavimų facebuke, antakius  plikai nusiskuto. Vaikšto dabar  kaip vaiduoklis, akim lapsėdama, taip jai ir reikia. Bet vis gi, kaip manau, čia ne Jadzė, čia ta koronė kalčiausia, kad žmoniškai pasigražint negalim. Moterys gi esam.

                                                                         Koronos Osamos

                         (ketvirtas pasakojimas)

Sakykit, žmonės gerieji, ar lengva būtų jums kokį bulbų centnerį ant rogučių patempti? Ne žiemą, o va dabar pavasarį. Dar ir dabar rankas baisiausiai skauda, visokiais tepalais trinu. Bet apie viską iš pradžių.

Per tą koronės karantiną pastebėjau labai keistų dalykų. Kaip tai ėmė trauktis mano kasdieniniai drabužėliai. Susiradau tokias treningo kelnes, katras pirmais iki papų užsitraukdavau, o dabar vos vos per jėgą iki bambos užsitempiau, o jau užpakalis išsišovė kaip koks pusiau perskeltas arbūzas. Šlaunys išvirto kaip kumpinės dešros. Žodžiu ne treningas, bet aptiažkės paskutinės mados, ir dar gerokai per mažos. Tada nutėškiau tas kelnes, sijoną užsimoviau. Sunkiai. Kai moviaus per galvą, tai ties papais užstrigo ir anei iš vietos. Tada pabandžiau per kojas tai vargais negalais užsitraukiau. Siūlės ėmė braškėti, tik py-y-y-y-st viena ir iširo. Dieve brangus, kas gi čia per cūdai? Ištraukiau iš spintos savo išeiginę bliuską,  kurią apsivilkus tik bažnytėlėn eidavau. Galima sakyti, šventas rūbas. Na… apsivilkti tai aš ją apsivilkau… bet kai reikėjo nusivilkti, tai rankas traukiau iš rankovių viena po kitos gal kokį pusvalandį. Kaklas išvis užsismaugė. Sagos išlakstė. Šiaip ne taip nusiplėšiau tą velnio apdarą. Siaubo apimta, stvėriau apatinius rūbus matuotis. Rezultatas buvo liūdnas. Tik vienus triusikus galėjau normaliai apsimauti, ir būtent tuos, katrais šiandien mūvėjau. Apie liemenukus tai jau net nekalbu, per  karantiną išvis nuo jų nupratau, nors papams daviau laisvę.

Atsisėdau ant taburetkos ir giliai susimąsčiau apie tokio reiškinio priežastis. Aišku, kad čia virusas kaltas, jis gal verčia vargšą organizmą plėstis, o rūbus – trauktis? Taip liūdnai bemąstant, mano žvilgsnis nukrypo į grindis. Žiūriu – kažkoks nusitrynęs ruožas, o gi takelis ištryptas nuo televizoriaus iki šaldytuvo. Matyt, kad jau atėjo laikas suimti save į nagą. Kitą dieną mėginau badauti. Iš pradžių tai lyg ir nieko, jaučiausi netgi kaip didvyrė, bet vakare… tik po bliūdo blynų pilvas nurimo. Ir ką daryti? Ryte nusprendžiau paskambinti Jadzei, maž ir ją tos pačios bėdos kamuoja. Skambinu – neatsiliepia. Žiūriu facebukan – nėra.

Čia mane suėmė nerimas. Maž ją virusas pakirto? Reikia kaip nors atsargiai ištirti situaciją. Nuėjau iki jos gryčios visaip užsimaskavusi iki pat akių, net pirštines apsimoviau. Pabeldžiau. Niekas neatidaro, tik girdisi lyg kažkoks krioksmas. Akurat, jau paskutinioji Jadzei… Ėmiau slinkti palei langus, maž ką pamatysiu. Ir pamačiau. Nepatikėsit. Jadzė gi skladuko duryse įstrigusi, visa net mėlyna, spraudžiasi ir šonu, ir priekiu, ir niekaip neišeina. Pasilipau ant zuslanioko ligi atviros fortkės ir surikau:

– Jadze! A tu da gyva? Kas ti daros?

– Gyva… gyva… – neaiškiai pasigirdo, – ajau uogienes pasi-i-mt, teip saldaus užsinarėjau, tai va ir įstrigau, Jėzau Jėzau, niekaip neišlendu….

Čia kažkaip staiga išganingai prisiminiau, kaip kartą, pamuilinus pirštą, šliūbinį žiedą nuo jo nusimoviau. Reik ir Jadzei daryt, kad slidu būtų.

– Jadze, a girdi, apsipilk uogiene, kad slidžiau būtų, ir tada vėl mėgink.

Išgirdau dūžtant stiklą, o paskui šniokštimą.

– Įsirežk, – rėkiu, –¬ Jadze, kaip gimdydama ir duokis priekin  iš visų jėgų!

Pasigirdo švokštimas kaip senobinio garvežio, paskui kažkoks baisus triokštelėjimas ir trenksmas, o pro langą nieko dorai nesimatė. „ Amen Jadzei“ – pamaniau. Bet pasigirdo jos pridusęs balsas:

– Išlindau, ačiū Dievui, ale su visa stakta…. remontuot dabar duris reikės….

Žodis po žodžio ir abi su ja išsiaiškinom bendras, aišku, kad viruso sukeltas bėdas, ir nusprendėm nedelsdamos imtis priemonių. Sveikatintis. Lieknėti, kad nors darže ravėdamos galėtume pasilenkti. Jadzė pažadėjo pasitarti su savo anūku, kuris tik iš kūno kultūros turėdavo gerus pažymius, iš kitų dalykų, tai ne. Ale, matyt, išmanė tą kultūrą…. Anūkui atsilygintumėm, jei mums ką pritaikytų. Mums gi reikia specialios programos, kad po truputį lieknėtume, be didelių pastangų, kur jau ten mums  lakstyti ar per šokdynes šokinėti, duobes žemėje išmuštume.

Po dienos man Jadzė skambina:

– Žinai ką? Yra puikiausias sportas, kaip tik mum. Tai jogos asanos.

– Kokios čia dar osamos? Tu ką, Jadze, jau į teroristes persimetei?

– Joga! Ar žinai, kas tai? Nu prisimink gi indiškus serijalus! Ten joga ant kiekvieno kampo!

– Ai, ten kur su nuogais pilvais šoka ir da rankom maskatuoja?

Čia Jadzė neteko kantrybės ir keliais raiškiais žodžiais atskleidė man visą jogos esmę ir prasmę. Žodžiu, sutarėm taip: pagal anūko instrukcijas Jadzė susiranda savo išmaniam mobiliake tą jogos programą. Tada susitinkam tradicinėj vietoj prie pirties degėsių. Kaip sudegė, anksčiau rašiau, dabar čia jau kita tema. Jadzė atsineša savo mobiliaką. Įjungia tą jogą.  Padeda mobiliaką ant degėsių krūvos. Pati atsistoja arti, aš – per 3 metrus nuo jos.  Jadzė pasižiūri, padaro judesį, aš pakartoju – nu, kaip Jurgelis Meistrelis. Viskas labai aišku. O Pranutės su Petru tai nusprendėm nekviesti, nes keturi – tai jau minia, ir be to jie patys savo iniciatyva dažnai sportuoja– vaikosi vienas kitą apie gryčią su kirviais ir kočėlais.

Žodžiu, susitikom abi prie pirties sportiškai apsirengusios. Na, tiksliau sakant, su tais drabužiais, į kuriuos įlindom. Aš su diedo žvejybinėm kelnėm, Jadzė tai tautinį klostytą sijoną, juosmenį nukirpus, apsimovė. Ai, svarbu, kad tik judėt būtų lengva. Na, pradėjom mes tas  jogos osamas.

Žiūriu – Jadzė stovi išsitempus, rankas prie šlaunų priplojus.

– Jadze! – rėkiu  per atstumą – rodyk judesiuką! Come on!

– Čia medžio asana, – atsiliepia ta, – įsivaizduok, kad tu – lietuviškas beržas.

Toliau žiūriu, kad Jadzė ant keturių atsistojo, užpakalį dangun užvertė.

– Šuniuko asana! – rėkia ji.

– Jadze! A lot reikia?

– Nebū-ū-ū-tinai, – atsišaukia ta. – Dabar jau Kobrą darysim.

Na, čia jau manęs beveik ir mokyt nereikia. Visos mes, kai norim, būnam kobros.

Buvo dar visokių kitų normalių pozų, ir man ta joga jau ėmė patikti, tik per anksti, oi, kaip per anksti.

– O dabar – Šokančios Gervės poza, – įsismaginus sušuko Jadzė.

Aš gi ramiai laukiu, kol ji judesiuką parodys. O Jadzė gi brinkšt ir užsikėlė koją ant galvos. Net visos nuogos grožybės pasimatė. Aš pamėginau, neišeina, tai per daug ir nesistengiau. O Jadzė vis taip ir stovi su viena koja ant galvos, o kita – ant žemės.

– Jadze, gi gan! Nukelk koją ir ainam namo! Serijalas gi tuoj!

– Negaliu, – pūkščia ta, – ateik, nukelk tą mano koją.

Nu, kad aš grabaliočios apie jos kojas! Jau tikrai zarazą pasigausiu!

– Nepalik manęs bėdoj, – rauda ta, – nutysk mane iki gryčios, o jau aš ten kaip nors….

Nu, ką. Reikia gelbėt. Į Petro vežimą ji šitokią pozą išraičius tikrai neįlips. Ir čia aš kai ką sumaniau.

Atsitysiau iš savo malkinės rogutes.

– Riskis ant rogučių, bėda tu! Keliausim namo!

Jadzė drėbėsi ant rogučių, taip kojos nuo galvos nenukėlusi, o mobiliakas ant degėsių krūvos sučiulbėjo:

– O dabar, mielosios – relaksas. Lavono  asana….

Įgrūdau mobiliaką Jadzei į rankas kaip šventą paveikslėlį ir taip patraukėm jos gryčios link. Tysiu įsirėžus, rogutės vos juda. Jau netoli Jadzės gryčios durų, bet ji kažkaip pasiraivė, rogutės tik buldinkšt ant šono, Jadzė davėsi ant žemės, ir – o didysis stebukle – koją nuo galvos nukėlė. Šeip taip jau pati per slenkstį persitysė.

Šiandien ryte mačiau, kaip ji kieme su lazda makaluojasi. Vadinasi, gyva, garbė Viešpačiui. O dėl to sulieknėjimo, tai suk jį bala. Ai, po daržus  besiduodamos nori nenori sulieknėsim. Ten, morkas ravint, dar ne tokių pozų ištaisom.

                                                          Nuotolinė pagalba

                      (penktas pasakojimas)

Aš tik tiek galiu pasakyti, kad šitas koronės virusas, tas nelemtas karantinas visiškai jau sujaukė žmonėm smegenis. Aišku, kad virusas ne tik ant plaučių, bet da ir ant galvos puola. Ir jauniems, ir rizikos grupės. Žmonės iš didelio rašto jau baigia išeiti iš krašto. Tėvai namuos sėdi, vaikai gi irgi kiauras dienas prie kompiuterių murkso, reikia suprasti, mokosi, kad jau visai durni per tą karantiną neliktų. Kažna ar tik nebus priešingai? Na čia yra ir viena gera pusė. Tėvai vienąkart savo vaikų tikrąjį vaizdą pamatė. Ir gal nelabai apsidžiaugė? Štai vienas toks tėtušis visą laiką galvojo, kad turi tik 2 vaikus, a dabar paaiškėjo, kad jų net 5 iš viso yra. Kaip jis tris vaikus pražiūrėjo, tai man galvon nesutelpa. Dar ne tokių čia cūdų paaiškės, pamatysit. A vienas vaikas, katras visus ateinančius dėdes tėtukais vadindavo, dabar savo tikrojo tėvo nepripažįsta, tas plaukus raunasi ir žmoną po butą vaiko…. Nu, kitur tai ramu – ir tėvai, ir vaikai moksluose paskendę….. Ale bet apie viską iš pradžių, kaip jau esu įpratusi. Taigi, vėl man paskambino kaimynka Jadzė:

– Gelbėk, – sako, – kaimynka, tu gi esi pati geriausia mano padružkė.

– Nu, kas gi tau nutiko daba? Ar jogą bedarydama vėl koją ant galvos užsikėlai ir nebegali nuimt? A maž, kaip anuokart sandėliuka duryse įstrigai? Vėl nebeišeini?

– Ne man bėda šiuokart, ale anūkui…

– Ir vėl kalėjiman papuola? Teip jam ir raikia, razbaininkui… – Vienas Jadzės anūkas buvo žymus veikėjas.

– Ne, ne šitam, šitas da tebesėdi. Ale jauniausiam, mano mylimiausiam pupuliukui, – rypuoja Jadzė.

Prisiminiau tą pupuliuką. Vaikis gal kokių 11 metų, ale ant zbitkų tai jau visokių žiauriai pasinešęs. Kai atvažiuodavo pas babą, tai visi kaimo šunes nuo jo kur papuola slėpdavosi, paskui prisišauk, kad gudras. Akurat spec. poreikių vaikas. Bet Jadzė tai myli tą balbiesą. Nu, ką padarysi, babutė gi mat. Tiek jau to, reikia tas jos raudas išklausyt.

– Nu, jau visai nukankino vaiką tas mokymas par kompiuterius. Vienas mokytojas nori to, kitas – ano, neduok tu Dieve! Vaikas jau nieko nebespėja, nebepavalgo, nebepamiega….

– Nu, ko čia stradalini, jis jau nuo pat gimimo prie kompiuterio, gi pati  pasakojai, kad naktim ištisai žaidžia….

– Taigi… žaidžia… o dabar mokytis raikia… Va šiandien skambina man, rauda vaikas, kad reikia apie Baranaucką su Biliūnu parašyt, ir į kažkokią ten pudelių programą įdėt (tik gerokai vėliau sužinojau, kad Jadzė kalbėjo apie kažkokią ten Mūdl), vaikas prašo padėt, o aš nė velnio nei apie pudelius, nė apie jokį Baranaucką su Biliūnu neišmana-a-a-a-u… – ašarojo Jadzė.

– Paklausyk gi tu, tavo vaikas nedurnas, tegul susranda ką nors iš interneto, nurašo, ir kvit – darbas padarytas, negi nebūtų gerai? – sublizgėjau savo technologijos žiniomis.

– Anas gal jau seniai būtų teip padaręs, ale, kad nelabai išmano, kaip ir ko ten ieškot. O ir mokytoja,  klastinga kaip kobra, iškart supras, kas prie ko, kad ne paties rašyta.

– Nu tegul varo savais žodžiais, – aš vis nepagavau kampo.

– Kad gi jo tie visi žodžiai… – Ir čia Jadzė man paminėjo kelis.  Garbės žodis, net aš taip nesugebėčiau kalbėti.

–  O tai tėvas, motka ko vaikui nepadeda? Kiauras dienas gi namuos sėdi, ne ką veikia…

– Ne ką veikia, sakai? Tėvas jam matieką sprendžia, jau baigia net visas sienas skaičiais aprašinėti, o motina tai rusų ir anglų daro, visa žodynais apsikrovusi, nei valgyt nebeišverda, nei gryčios nebesutvarko… Gerai, kad nors vienas tas vaikas… Todėl visi mane ir prašo su lietuvių padėt. Sako: „ Baba, tu daug tautosakos žinai, tai žinosi ir apie rašytajus“. Ale kurgi ašei žinosiu, aštuonias kažna kada pabaigus… – raudojo Jadzė.

Man jau ėmė baigtis kantrybė:

– Sakyk, jedritvaigaidis, tai ko tu iš manęs nori?

– Kaimynka, būk gi tu žmogus, padėk man su tuo Biliūnu ir Baranaucku. Dieve, Dieve… Tu bent teknikumą pabaigus,  a aš tik aštuonias…

Nu, ką. Sutarėm šitaip. Aš surandu ir viską surašau apie tuos Biliūną ir Baranauską. Manau, bus nesunki užduotis. Da dabar „ Anykščių šilelį“ atamenu. Taigi, kaip dabar sakoma, surenku visą informaciją, susirašau, tada skambinu Jadzei ir viską diktuoju jai žodis žodin. Nuneščiau aš jai atiduočiau, ką parašiusi, ale vėl bėda, mano rašysena tai kaip daktaro, tik aš viena ją perskaitau. O per kompiuterį mes laiškų siųsti nemokam, nežinia, nei kur adresas parašyti, nei koks iš viso tas adresas… Taigi – vienintelė pagalba – per telefoną. Jadzė viską užsirašo, ką aš diktuoju. Tada ji skambina anūkui ir perdiktuoja jam.  Panašu į tą vaikystės žaidimą su telefonu. Anūkas užsirašo, pataiso, kas raikia, ir va bac – užduotis gatava. Kaip tarėm, taip ir padarėm.

Visą dieną kaip juodas jautis daviausi po internetą, ir po palėpę terp knygų. Suradau šį bei tą apie Baranauską ir tą jo šilelį, ir apie Biliūną. Da pasipainiojo po ranka Vienuolis, nurašiau ir apie jį, kad daugiau – tai tik geriau, nepaiškadys. Nu, žodžiu, susirašiau viską ir skambinu Jadzei:

– Užduotis atlikta, – raportuoju. – Imk sąsiuvinį, tušinuką ir daba rašyk, ką tik tau diktuosiu.

Manau, Jadzė per gyvenimą nėr tokio ilgo diktanto rašiusi. Davėmės abi gal kokias dvi valandas. Telefonas net užkaito. Jadzė, ir taip biški priekurtė, pabaigoj suvisam apkurto, ir da ėmė skųstis, kad jai ranka sopa, atprato gi mat rašyt (nebuvo ir įpratus). Bet aš davedžiau darbą iki galo, sąžiningai viską sudiktavau. O Jadzė, kaip buvo sutarta, turėjo viską perdiktuot anūkui. Manau, kad taip ir padarė.

Dvi dienas buvo ramu. O an trečios skambina Jadzė. Maniau, padėkavos. Bet ana kalba kažkokiu keistai lediniu balsu:

– Dabar jau tu klausyk ir rašyk, o aš tai diktuosiu.

– Jadze, kas čia daros? – klausiu sunerimus.

– Atasiuntė ta mokytoja tėvam laišką. Tie paskambino ir išdėjo mum abi į šuns dienas. Tas laiškas elektrininis, tai man tėvai jį per facebuką persiuntė…

– Tai nediktuok man nieko, ale man irgi persiusk ir aš paskaitysiu kas po kam.

Na, pasakysiu, Jadzė tai facebuke asas. Nė minutė nepraėjo, o aš jau skaitau tos mokytojos laišką, kurį čia jums visą pateikiu, pašierinu, taip sakant:

„ Gerbiami Kvetkauskai,

Labai džiaugiuosi, kad jūsų sūnus ėmė daryti pažangą ir atlikinėti užduotis. Jis labai originaliai parašė apie A. Baranausko ir J. Biliūno kūrybą, apie Anykščių šilelio grožybes. Tik gal galite pasakyti, iš kokių mokslo šaltinių jis sužinojo, kad mūsų literatūros klasikas A. Baranauskas buvo nuplikęs kaip kelmas vyskupas? Kad jis naktį su užkeiktais vienuoliais kartu klaidžiojo po šilelį ir medžiojo baltas kates, o vieną nudobęs, pasakė: „ Kliudžiau, blt…“ Ir iš kur jis sužinojo apie Veroniotę, kuri pasikorė Anykščių šilelyje? Labai prašau, nurodykite man tuos mokslo šaltinius, kad ir aš galėčiau praturtinti savo žinių bagažą. Prašau labai atkreipti dėmesį į lakią vaiko fantaziją (kaip jis aprašo gegutės kukavimą), į dėstymo stilių, į gramatines ir sintaksės klaidas.

Pagarbiai,

Liet. klb. mokytoja Onutė Besusparytė.“

Perskaičiau ir giliai susimąsčiau. Tada paskambinau Jadzei:

– Nesnervuok, – sakau. – Originaliai parašė vaikis. Gal bus koks prezidentas, da gi ne vėlu. O mes abi su tavim tai irgi ne bile kas – esam mokslo šaltiniai, žinok. Beveik jau mokslininkės.

– Kaip nesinervuoti, – liūdnai sako Jadzė, – štai prašo dabar vaikas su fizika padėti, paaiškinti, kodė obuolys an žemės krenta…..

– Kad prinokęs, tai ir krenta… nesnarvuok,  gal ką sumyslisma.

Taigi, kažka kaip čia bus su šita fizika? Mum geriau chemija. Ale ateis ir chemijos eilė. Samagoną abi puikiai išvarom. Jei ką, tai ir mokytojam nuvešim paragauti, kai tik šita koronė pasbaigs.

                                                                Ekstra atvejis

                       (Šeštas pasakojimas)

Jau dabar tai tikrai nebežinau. Mūsų kaimas baigia sugriūti per šitą prakeiktą koronę. Ir šitą velnio karantiną. Apie Verygą tai jau net nekalbu. Grait akmens ant akmens nebeliks. Viskas prasidėjo nuo Jadzės pirties, kaip ana supleškėjo, tai aš jau anksčiau rašiau. O dabar galas priėjo ir Petro daržinei. Šimtą metų stovėjo, net par karą nesugriuvo, a dabar va koronė priveikė. Jei da ilgiau viskas šitei bus, tai gal i gryčias iš pasiutimo nugriausma. Bet apie viskų iš pradžių, kaip jau esu papratus.

Jau biški kaip ir pradėjom atsgaut, jau Veryga bent kiek vadžias atalaido. Jau galima kirpyklon ir lauki kavinej pasedet. Ale, kad par mum tai tų kavinių nėr. Jei ką, tai kur nors prie malkų suėję, kad labai nesmatytų, buteliuką sau ramiai ištvatinam. Ale visi da vaikštam užsimaskavę, tik aš daržan tai be maskuotes ainu. Kaip koronė baigsis, tai ant darža baidyklos kokią kaukę užkabinsiu. Taigi, nuo šitos kvarabos da saugojames, ale nuo kitų tai neapsisaugojom.

Šiuokart bėda ne Jadzei, ale Petrui nutiko. Žiūriu, kad kelinta diena anas neina meškeriot. Mat ir man kokių vienų kitų žuveliokų atnešdavo. Pasdare interesna, kurgi tas Petras dingo. Skambinu jo Pranutei ir jau derinu delikotniai paklaust apie vyro dingimą:

– Pranut, a kurgi tava Petras dingo? Nigi ryja visas dienas kaip drakonas?

– Neduok tu Dieve, – pradėjo Pranutė, – anas gal ir gertų, nabagėlis, ale kad visas žandas sutino, morda dabar kaip arbūzas, nebeprasižioja, dantį baisiausiai skauda, nebėr jau ramybės ni dienų, ni naktį….

– Taigi pas dantistą raikia, kai šiteip negerai daros.

– A kaip gi pakliūt, kad privatus da nedirba. A poliklinikon tai iš vis be šansų. Be koronos ir be temperatūros tai niekas net į kalbas neslaidžia… A kai privatus pradės dirbt, tai už  pliombų paskutines kelnes numaus. Ale nesulauks jau Petrelis gal…

Jo, Pranute gryną teisybę sako. Ir normaliais laikais pas mums poliklinikon pas dantistą pakliūt, tai kaip aklai vištai grūdas. Nu, jei labai ekstra atvejis, tai būdavo priema pusę dienos prie kabineto durų praraudojus…

– Jeigu jau teip blogai, tai maž greitųjų raikia kviest?

– Meginau. Anys paklause, ar kosti, ar temparatūra, a aš durne sakau, kad dantis, jokia ne temperatūra. Tai anys tadu ragelį ir nutrenke.

– Tai maž bandyt par internetu? Ti, kur daktaras atsiliepia, ir viskų susako, kur kas daryt. Teip gal net ir pagimdyt možna?

– Aik tu, anas gi per ekraną, dančio neištrauks. Jau nebežinau kas daryt. Nusbaigs mana Petriukas, ne nuo koronės, ale nuo dančio…

– Palauk, sugalvosma kokiu rodų. Nelaisma žmogui ne nuo koronės numirt!

Aš mat žinojau, kad Jadzė turi visokių lekarstvų, ir žolelių ir da visokių tablietkų gerą bulvinį maišą. Gryna vaistinė. Tuoj ir skambinu jai:

– Jadze, – sakau, – raikia mum Petrą gelbėt. Tu gi tablietkų visokių da nuo sovietinių laikų turi. Dantį jam skauda, morda sutino, anei geria, anei valgo, jau mažai ir kalba… Pranutė jau kunigą nori kviest…

– Tablietkos čia nepamačys, – žinovo balsu sako Jadzė. – Raikia kažko žiauriai stipraus, kad pats dantis ištrupėtų. Turiu takių čemeryčių ant gyvates užpiltų. Pasakysiu Pranutei kaip kompresą uždėt…

Kaip tarėm, taip ir padarėm. Pasikvietėm Pranutę prie pirties degėsių, prainstruktavom kas ir kaip, ir laukiam rezultatų. Ilgai laukti neraikėjo.  Ant ryto jau ir skambina Pranutė:

– Jau galas tai tikrai ateina. Petras nuo kibiro nebenulipa. Ne tik dantis, bet da i tryda prasidėjo.

– Negi nuo kompreso šiteip?

– Anas gi kai prasižiot gerai negali, tai susrado šiaudą ir per jį iš butelio visas lekarstvas iščiulpė, nugurgė, tik gyvatė an dugno liko, net kompreso nebespėjau uždėt, dabar tai triedžia, tai rėkia, nebesuprasi, ar dantį teip skauda, ar da išgert nori….

Tuoj vėl pasitariau su Jadze. Abi nusprendėm imtis reikalo iš rimtųjų. Visaip kaip apsisaugojusios nulakėm pas Pranutę. Žiūrim – Petras guli lovoj jau mažai in žmogų panašus. Jadzė ėmė vadovauti aperacijai.

– Tu, Pranute, surask kur tvirtesnį siūlą, da geriau gal kokia virve būtų. Darysma kaip vaikystej. Pririšma vienų galų už dančio, a kitų prie durų rankenos. Jūs abi laikykit Petrą su visa lova, a ašei duris staigiai darysiu ir moment dantis pats išlėks.

Mes abi įsirėžusios laikom Petrą su visa lova. Jadzė šiaip ne taip Petrą pražiodė ir lininio siūlo galą jam prie dančio pririšo, a kitą galą prie durų rankenos. Viskas kaip vaikystej.

Petras tik gargaliuoja, akis išvertęs. A mum abiem blauzdos dreba. Nu Jadzė tik staigiai duris virst, lova su mum abiem ir su visu Petru priekin čiūžt, a dantis – nė iš vietos krust. Kaip gelažinis. Net nepajudėjo. Susimąstė Jadzė.

– Čia kalvio gal replių raikėtų… Ale da pamėginsma kitaip.

Nu žodžiu, išvedėm šeip ne taip pusgyvį Petrą kieman. Pririšom baltinių virve prie senosios liepos. Vargšas jau net paspriešint šitakiai egzekucijai nebeturėjo jėgų. Tada Jadzė vėl per jėgą pražiodė Petrą ir apvyniojo jo tą dantį keturgubu valu ir da šunmazgiu užrišo, kad tvirčiau būtų. A kitų galų pririšo Jadzė prie Petro traktariaus, katras netoli stovėjo po daržų vagojimo. Mum jau čia viskas kaip kokiam siaubo filme atrodė: Petras prie medžio pririštas, kažna ar tik neapsidirbęs, Jadzė kaip koks generolas jau traktariun lipa. Mes abi su Pranute net persižegnojom. Jadzė traktarių užkūrė. Girdim gi – Petras nuo pažįstamų garsų gyvybę atgavęs rėkia iš visų jėgų:

– Jadze, gyvate, sankabu atlaisk, gazu numyk, ar ilgai da aš čia šiteip kentesiu!

Jadzė teip ir padarė. Kaip davėsi su traktarium priekin. Medis tik triokšt, ale atlaikė. Dantis su visu valu iš Petro burnos tik švyst! Krauja fontanas tik kaip iš skerdžiamo kiaulo paspyla. A Jadze gi su visu traktarium laisvę pajutus tik Petro daržinėn pirmyn!

– Stabdyk, – jau rėkiam visi trys nesavais balsais. Petrui kraujai tik tykšta, bet niekas dėmesio nebekreipia.

– Nestoja! – spiegia Jadzė, – perdaug insigazavo!

Laimė, daržinės kampų nugriovęs, traktarius pats kažin kaip sustojo. Jadzė šiaip ne taip išsirangė iš kabinos, ale žiūrim, kad jau ir pati be dviejų dantų. Ai, baika, vis tiek gal jau būtų iškritę. A Petro dantį per visą tą ermyderį gaidys bjaurybė su visu valu sulasė ir nepaspringo. Gaila, šitakio suvenyro nebėr.

…Vakar mačiau kaip Pranutė, jau gerai inšilusį Petrą apie gryčią ir vėl su kočėlu vijo. Vadinasi viskas gerai. Ai, kaip pamislyju, pakol da yra liaudiškų priemonių ir gerų draugių, tai nepriveiks mūsų nė jokia koronė, nė kitos kvarabos.  Optimistiškai raikia galvot.                          

                                                                Sugrįžimas arba meilas tėstas

                               (septintas pasakojimas)

Aš va, niekaip nesuprantu, kal ta televizija vis taip džiūgauja, vis kartoja: „ Sugrįžtam, sugrįžtam…“ Iš kur gi mes sugrįžtam, kartoju, jei niekur nebuvam išėjį. Da šitakiu metu. Kurgi ti labai jau išeisi… Sedejam namuos visi užsidarį, a jei kur aidavom, tai tik su maskuotem. Paskum prisipirkom sočiai jau tų medicininių kaukių. Pas mani jų tiek daug, kad da i gripa sezonui užteks, a iš tvirtesnių reikės ar sūrmaišius padaryt, ar kų, kad prie ūkio praverstų. Nigi išmesi gerą daiktą. A Jadze mūsų tai tiek dizinfekcinio skysčio prispirko, kad net į bidonus supilste.  Sakė, kad purkš nuo kolorada. Jeigu jau koronų užumuša, tai ir koloradui bus kapiec. Taigi esam viskam pasruošį. Ale jau biški lingviau pasidare. Jau ir apsikirpt možna. Mani kirpėja tai 3 valandas kirpo, darė panašių į žmogų po Jadzes naminio kirpimo. A Jadzes tai išvis net neprieme, liepe kūdlas namie išsišukuot ir tik tadu ateit. Petras tai pas dantistį eilen užsirašė. Nu ir kas, kad priims tik vasaras vidury, svarbu, kad vilties yr. Jau viskas kaip ir prašviesėjo, jau ir šiltesnių dienelų laukiam nesulaukiam. Darži labai niekas nedygsta, a kas išdygį tai gal atgalios žemėsna lenda, nes vis da šalnos nesbaigia. Ale ateis ir par mum vasara iškart. Ir viskas būt buvį taip gerai, jei nebūč į visokias melagystes inlindus. Kaip reikės klebonui daba per išpažintį pasakyt, net nebeišmanau, gali ir nuo klausyklas pavyt… Ale apie viskų iš pradžių. Čia viskas par šitas svajones sapaliones. Vienų šiltesnį dienelį susrinkam vėl visi palei Jadzes pirties griuvėsius. Nu, Jadze, ašei, ir Petras su Pranute. Susėdom visi da po du metrus viens nuo kito ir pradėjom sau ramiai dizinfekuotis iš vidaus. Apsukom po čierką vieną ratą, kitą. Malonu, šilta pasdare, ir kalba eme plaukti. Pradėjom svajoti, kų darysma, kai visa šita koronė pasbaigs.

– Aš, – pradėjo Jadze, – visų pirma, tai pirtį atstatysiu ir jum visus išsiperti pakviesiu.

– Gera svajonė, – pritarė Petras. – Priimta,– ¬ ir užtvirtindamas, maktelėjo čierką be eilės.

–  A taliau, – įsileido Jadze, – Kaip tik sienas atadarys, varysiu aš Turkijon. Nigdi ti nebuvus, minarietų pasižiūrėsiu, a ir turkiokai, sako, yr labai malo-o-o-n-u-u-u-s, – net prisimerkė Jadze apsvaigus. Kaip gi, nuvarys mat ji Turkijon, iš savo pencijos…

– Aš tai mįsliju Vilniun nuvažiuot, – klosčiau savo svajas, – ti kavinen nueisiu kaip ponia kokia. Ir kavos atsgersiu. Kaip Brazilijoj.

– Ale lyg negalėtum namuos kavos atsgert, – nusivaipė Petras, –  aš tai bra, kad prasieisiu par miestelį, kad jau prasieisiu, visas tik švyst švyst… visos bobos seilį varvins, labiausiai tai ta saldi Aldute, ta iš vaistines. Jau kaip prasieisiu aš tai bent oho, – Petras išpūtė krūtinį.

Pranutė patylėjo, patylėjo, o paskum saldžiai pragydo:

– Niekur neprasieisi, Petreli. Niekur. Tu vaikelį  sūpuosi.

– Tikrai, gi tau vaikai anūkus atveš, – prisiminė Jadze.

– Kam anūkus… – nutęsė Pranutė, – mes gal ir savų da suslauksim. Jau laukiame.

Žiūriu, kad Petras tik nubalo. A paskum – paraudo. Ir vėl be eilės čierką maktelėjo. Iš nervų akurat. Jadzės akys kaip televizoriai išsiplete. Aš netikėdama papurčiau galvą.

– Pranut, – pamąsčius prabilo Jadze, – takiuos metuos? Nu, kur tai girdėta?

A Petras tai iš vis be žada sėdejo.

– Būna gi ir stebuklų Jadzyt, – sučiulbėjo Pranutė.

– Nekaltas prasidejimas, blin, – suburbuliavo Petras.

– Kurgi nekaltas, ar neprisimeni Petriuk, kaip abudu džigi džigi darem? – rėmė Petrą prie sienos Pranutė.

Mes abi su Jadze jau nebežinojom nei ką ir begalvoti.

– Tai čia iš neturėjimo ką veikt, – myriop pasmerktojo balsu prabilo Petras. – Gryčioj vis trynamės, tai vis kokiu papu mani pakliudai, a ašei gi irgi ne gelažinis….

– Ale takiuos metuos? Takiuos metuos? – negalėjo užsičiaupti Jadzė

– Nu, ir kas, – gynėsi Pranutė, – užsiauginsma. Anie vaikai užaugo, užaugs gi ir šitas.

– Pranut, ar tu rimtai įsitikinus? Maž pas daktarkų nuaik.

– Šimtas procentų. Ir storėju ne dienom, ale valandom, ir silkių norisi, ir agurkų raugintų, ir kai perdaug privalgau, viskas atgalios lipa. Akurat visi svarbiausi požymiai.

Nu, Pranutei geriau žinot apie tuos požymius… teip kažkaip tylom visi ir išsiskirstem. Petras ejo namo markatnas, lyg Brisius, galą nujausdamas… Teisingai žmones sako „ Pinkios minutes laimes, devyni menesiai baimes“. A Pranute išdidi, paspūtus.

– Čia kaži kas ne teip, – kraipė galvą Jadze. – Išlys da yla iš maišo.

Ir išlindo visa bėda. Po kelių dienų Pranute sušauke Jadze ir mane susirinkiman. Petras nedalyvavo, nes čia, kaip sakė Pranute, yra jau vien bobų reikalas.

– Ką man dabar daryt, panos, – skarelos kampu braukė ašaras Pranutė.

– Prisdirbai, tai ir gimdyk. Takiuos metuos, ir kų tu sau galvojai, Pranut? Džigi džigi takiuos metuos, a daba va raudi, – nenustojo Jadze. Lyg pati džigi džigi nenorėtų su kokiu turkioku.

– Nebesduok, Jadzyt, – šniurkščiojo Pranute, – nebus jokio vaikelio. Čia aš spicialiai taip pasakiau, kad Petras būt geresnis. Ir tikrai anas dabar taks geras pasdarė, taks šilkinis, nors prie žaizdos dėk. Alyvų vakar priskynis atanešė, kavų iš ryto lovon paduoda. Abalių iš sklepa prinešė, apelcinų nupirka… Nors kartą kaip žmogus gyvenu…

– Tai ko da tau negana? – vis niršo Jadze. Aišku, kad jai pavydas bambą graužia. Man irgi šiek tiek.

– Tai vis šita velnio Aldute iš vaistines. Petras durnius jai viskų papasakojo. A toj gyvate įkišo jam šitų neštumo tėstą ir liepė, kad aš padaryč. Ir da viskų paaiškino, kaip kas turi būti.

Žiūrim mes abi akis išpūtusios į tą testą. Ne tai tirmometras, ne tai kažkokia juostela, nesuprasi. Ir ti parašyta, kad ant jo pasisiot reikia.

– Aš teip norėjau da bent kiek poniškai pagyvent. Vėliau būč pati viskų Petrui pasakius. A dabar turiu ant šita testa atsiprašant sisiot…

Nu gaila šitos Pranutes. Ir čia gal pats nelabasis man pakišo vieną mintį.

– Klausyk, Pranut, tavo karvė gi veršinga a ne? Pakiškim karvei, kai sisios, ir bus visi duomenys.

Kaip tarėm, taip padarem. Tiktai Jadze karvės blynan inmynė, a Pranutę karve apsisiojo, ale svarbu, kad ant to testo pataike. Palei mūsų išmanymą ir testo instrukcijas viskas gavosi kaip reikiant. Po karves sysio juostela net pamelynavo visa. Pranutė išdidi nunešė testą Petrui.

Tik žiūrim, kad tas erodas jau veja Pranutę apie gryčią.

 Viskas išaiškėjo gan graitai. Pasirodo, Petras ne toks  jau durnas. Visą mūsų susirinkimą alyvų krūme klausėsi. Dabar visam miesteliui duodasi apie mūsų visų trijų melagystes. A dėl ko viskas šiteip? Agi todėl, kad mes moterys, ir gėlių norim, ir apelcinų,  ir kavos į lovą…