Nijolė Navikienė

Nijolė Navikienė  – 2021 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.

Prabanga

Į pabaigą auksinė spalio prabanga –

Rudens žvilgėjimas variu purve voliojas,

O mudu tylime pilkumoje anką,

Klaupimui sąnarius prarado mūsų kojos,

Neatgailaujame it buvę be klaidų,

Lyg ne anksti jausmų išsižadėję,

Lyg bus mums duota begalė dienų,

Nuo medžio gyvasties

It nenupurtys vėjas.

Gūžiuos ir krūpčioju. Mes du, bet atskirai.

Suplyšęs kelias it angies liežuvis.

Glėbys užvertas. Ko nepradarai?

Kad nektarinės kažkada uždžiūvo?

Tai nuogą tiesą atkiša ruduo,

Ir tau, ir man jis kužda maldą vieną.

Kažin, kurį paliks žiemot? Raudot?,

Kurį aptvers, bet vienatve – ne sienom?

Gal

Gal nebrisk į mane,

Kol nesu tau aš lapkričio kelias duobėtas,

Ne akliausia tamsa, neišlijus dulksnos tumulais.

Jei neliks atminty

Anei vardo, nei laiko, nei vietos,

Tu nejausi siūlės

Ir jos dygsniai tavęs nesužeis.

Gal nekrisk į mane

It akmuo ratilais nepasklidęs,

Nes ir aš nežinau, kurgi baigiasi jausmo gelmė.

Išsigydyk lengvai

Žvilgsnio žybsnį it karštinės ligą,

O aš pažadu tau

Užmaršties pragare nugarmėt.

Nesugrįšiu, nurimk.

Net šešėlio užuomina. Baigta.

Tik nebrisk, tik nekrisk –

Mano kiauto, šiukštu, nepaliesk.

Jei neliks atminty

Anei vardo, nei vietos, nei laiko,

Ateity tau neteks dėl beprotiško geismo virpėt.

Visi keliai

Jeigu išeisim, grįšime –

Takažolės it rankos stveria už kulkšnų,

Kiekvieną žingsnį trumpina per pusę.

Apsnūdę lūkesčiai iš priešaušrių palšų

Nutyla vardinti tai, ko negali būti,

Kada šešėliai judančių šakų

Įleidžia pasakas iš samanoto sodo,

Nekviesk, neragink – aš kol kas lieku,

Kas čia patirta, man stebuklas rodos –

Įsišaknijimai iki bendros esmės,

Pilnatvės sotis ir derlumo versmės,

Būties šventumas, kokio nepaliest.

Lieku tai liudyti, tausoti, gausint, sergėt.

Ne dėl takažolių, kur apvelia kulkšnis,

Kiekvieną žingsnį trumpina per pusę,

Nes šį vieta – Visatos vidurys,

Kuriam pabiro mūsų laimės šukės.

Nuo vėjų sielą saugo krešuliai,

Nes išgyventi dieną be tavęs man žygis.

Į TEN vis tiek dabar visi visi keliai,

Nors nemanau, kad likdama čia, klydau.

Miglota

Atsipykusią tau

Jei suplėšęs pavėjui paleisi,

Suklijuoti savęs nebandysiu – nėra jau prasmės.

Jausmas tikras tada,

Kai nepančioja, teikia jis laisvę,

Kai upokšniai sulos randa kryptį, į kur jiems tekėt.

Jeigu tvyro tyla,

Nebeklausiu tavęs, koks sezonas,

Nes po spalio variu kam ieškoti birželio drugių?

Užsidengsiu migla užsilikusį bučinio skonį.

Tau manęs jau nėra

Ir kaltai atgailaut per vėlu.

Lai negrauš ilgesys,

Nekamuos žiaurios nemigo naktys –

Gal mane sapnavai –

Gyvą kraują ir karštas dienas.

Tad pakol aš greta, apmąstyk, ko gali nebetekti.

Kas išmėto korius,

Argi medų tarp smilčių atras?

Vakare

Juk nepavyks nurimti vakare –

Tarsi gyvatei, neišleidusiai per dieną sutvenktų nuodų,

Jei mes lyg rąstai du, nuo sielių atitrūkę, grimsime į naktį,

Jei nežinosiu orientyrų dangiškų, nei nuosavų krantų,

Nes drėgno lapkričio būtis, artėjanti prie nebūties –

Beskonė, nebyli, bekvapė.

Trūnija lūkesčiai po šukėm nuskalautų pažadų,

Pridžiūvo palei kūno šonus glostymui nenuplasnoję rankos.

Iš ko, sakyk, suprasti, jog mes esam dar gyvi abu?

Save išbarstėme, tačiau lyg susitarę neberenkam.

Nė nebandau tau skųstis, kaip bijau tamsos,

Nes aš žinau – sakysi, aiškiai suvaikėjau.

Juk nežinai ir tu, kaip imt iš tuščio ir tuštesnei duot,

Turbūt dėl to nuodai kasdien tirštėja.

Ak, jei atjaunintų minutei užsimirštančiom žinutėmis vaikai –

Išblunka nuotraukos ir ne vardai – net žodžiai pasimiršta.

Tai nors įgelki, kol nepražuvai.

Nebetirpstu, bet stingstu po tavaisiais pirštais.

Vilkė

Taip ir likai tasai apkrautas stalas, prie kurio badauju,

Tas Rojaus vaisius, kokio nenuskinsiu

Ir tuščias lūkestis, nes geismas nebe naujas –

Išstaugia vilkė pilnaty instinktą,

Išrėkia tai, kaip gyvas kraujas verda

Ir kaip esybę gyvastis net plėšia.

Kada pagunda įsigyja vardą,

Glamonių pančių siekia lankstūs riešai,

Kai šiurpsta nugara, bet ir kartu rasoja,

Išduoda drovesį aušrot pradėję skruostai,

Šiek tiek virš žemės kai žingsniuoja kojos,

Nes nekantru išvyst, išgirst, užuosti,

Paliest, apglėbti, išsinert iš odos,

Jeigu ne amžių – mirksnį jausti sotį.

Miglotam lapkrity kada gegužis rodos,

Kada tu pradedi šėliot, šokuot, dainuoti,

Kol atsipeikėji, jog tai tebuvo sapnas

Ir šis zenitas vyko dėl muliažo,

Nes tavo taurėje išdžiūti baigia actas,

O geistą kąsnį drozofilos nešas.

Aš neširstu. Tiesiog ruduo ištiko,

Tiesiog žmogus dažnai numiršta vienas,

Todėl klausaus nakty iki išaušta rytas,

Ar tu dar gyvas, ar krebždi už sienos.

Tai daug svarbiau, negu degą instinktai,

Nei praeity aistringo kūno alkis.

Nenuostabu, kad vilkė kaukt užkimsta –

Gamta instinktus senatve suvaldė.

Dabar tik būk – lai trupiniuotas kelmas

Su kuokštu samanų ar kerpe palei nosį.

Kasdien sunkiau atrasti žodį švelnų,

Bet ir be žodžių viską sužinojom.

Išplūsta lapkritis

Išplūsta lapkritis vėjuotais pabariais,

It brangius daiktus mus tamsa suvysto.

Kažkaip drovu artumo būtų geist –

Be jokio gundymo skeletas nuogas miško.

Nuo šalto dušo slapstosi gyvi

Lyg šaknį traukę iš purvyno koją.

Paspringsta vandeniu išsausėlis griovys,

Už drumstą srautą upė jam dėkoja.

Stichijų metas, baimių ir mirties –

Ji pulsą tikrina šaltais kaulėtais pirštais.

Kur saugūs plyšiai kūnui susiriest?

Štai baltos pilys. Argi jos netirpsta?

Ne. Dar ne gruodas. Argi tai paguos?

Kur smilgos guli, ten jau vėtros būta.

O aš ilgiuos ne saulės šilumos –

Pajust, kaip saujoj tavo delnas kruta,

Kad ne tamsos, ne lapkričio valia,

Kai kito pulso ilgis gyvas kraujas.

Aš išvynioju iš tamsos tave

Ir savo jausmo tu drovėtis liaujies.

Vėjuotos tamsumos už lango oš ilgai –

Kol mes viens kito kibirkštį įpūsim,

Iki iš pumpuro išsprūs nauji žali šilkai

Ir ižą neš kraujagyslės kaip upės.

Kokie keisti

Ar susitaikai,

Jog į kiautus mus uždaro lapkričio drėgna žvarba

Ir, drumstas gyvastim anksčiau,

Dabar vanduo skaidrėja?

Jog būtą perteklių sunku suprast, atrast,

Ką iš glėbių paleidome pavėjui –

Lyg mūsų pirštai nebealkani,

Lyg lūpos troškulio peršaus nebenešioja,

Lyg mes pasismerkiam anksčiau, nei nuteisti – kokie keisti!

Lyg grįžtam bisui,

Salė kai neploja.

Sutrikę rudeniu, patvinkę ilgesiais,

Tarp savo geismo, baimių pasimetę,

Nebesuprantantys, ką sulaikyti, ką paleist,

Į tamsą skrendantys be nuojautos, kur lekiam?

Aš nebeklausiu,

Ko nebegrįžti,

Nes rodo veidrodis kažką, ko nepažįstu.

Jaučiu, tikiu, jog esam per griežti.

Kai laikas tirpsta, ar begalim klysti?

Sėja

Nekuždėsiu maldos,

Kad sugrįžtančios saulės savam kūne gaučiau sulaukti,

Kad versmę sulos

Kraujagyslės dar kartą justų –

Prašysiu aš Viešpats į dovaną keistų kad auką,

Didžiūnų kely kad nematoma būčiau

It kupstas.

Lai ištiestos rankos

Apglėbt, o ne išmaldai rinkti,

Lai tirpsta riba tarp mano ir artimo alkio,

Už vingio dienos lai prasiveria sekantis tūkstantis vingių,

Lai virpa raumuo,

Nes galiu žingsnį žengti ir lemtį pakelti.

Daugiau neprašau.

Aš kas vakarą garsiai dėkoju,

Į miegą grimztu, geismus nusimetus kaip rūbą

Tegul tik mylėt, kol gyva,

Margą būtį širdis nesustoja –

Kai Viešpats pasiima sielą, jausmų paskleistų nenužudo.

Po šukę suneš

Jeigu, Viešpatie, nori,

Kad esybė stambiai trupėtų,

Josios juodraštį reikia be gailesčio niršiai sutrinti –

Atsiras,

Jei tą glamžymą gyvas ištvers,

Koks poetas,

Tarsi savastį gaudantis dar nenukritusią mintį,

Nes žodžius jis ne rašalu dailiai raitys –

Pakaitom plunksną merks tai į ašaros lašą,

Tai į dar nekrešėjusį kraują,

Jis pasaulį regės, net jei jam iškabinsi akis –

Tik Tavaisias ženklais be dvejonių jisai pasikliauja.

Ir didžiūnai suklups, ir nutils triukšmą kėlus minia,

Kai ne oras nuo žodžių virpės,

Bet per gyvplaukius šiurptels lig tol nerastoji teisybė.

Juk Tu lauksi dienos,

Kai esybę surinkus po šukę, gentis tarsi savastį neš?

Kiek gyventi jausmų prikeltų?

Užsidegę suglamžyti dega be dūmų

Ir dieviškai žiba.

Beveik angelai

Dar ne dugnas tamsos šie lietingi rudens pabaigos vakarai,

Kai per snūdą girdi,

Kaip mintis, ir jausmai, ir glėbys pamažėl užsidaro.

Po miglos patalais apdangstyti peizažai storai

Be žaismės pažadų,

Kad klajodamas rasi ką gerą.

Užsiverk, užrakink

Sielą tirtančią kiauto lukšte,

Lyg vabzdys išsigandęs įsprausk gležną kūną į plyšį –

Ši žvarba – tai greičiau pabaiga, nei godota viltinga pradžia,

Juk sustingo lašai

To nektaro, kurs upėmis tiško.

Tu meldies?

Jau be žodžių. Kur dėjos malonė dievų?

Abejonė švininė, užmigęs ar dar atsimerksi?

Jaukia protą miražai, sapnai, kėlę šiurpą nekart dejavu,

Susitvenkus dulksna

Užmaskuoja gyvent kas geidaudamas verkia.

Nesiširdyk, labai savanaudiškas jei troškulys,

Nebesiūlyk vandens, iki kraujo net skeldės jei lūpos.

Mes abu lyg šerkšnoti,

Kai priešaušry žvilgam žili,

Mes beveik angelai, kada sergstintys viens kitą klūpom.

Finišo džiaugsmas

Neverta svarstyti, kas gedi labiau –

Kas rauda, ar tas, kuris ašarų gumulą kramto

Ir jaučia, kaip skeldėja dykuma tapusios akys,

Kas nepaiso, jog skęs, bet plaukia į tolimą krantą,

Ar tas, kurs panyra, švenčiausių jausmų nei patyręs, nei jų neišsakęs.

Atleisk, jog meldžiausi,

Jog žodžiai vis plūdo ir plūdo

It geisčiau į TEN tave sekdama išvarvėti,

Trupėjau, byrėjau, nes buvau būtyje lyg tarp girnų malūno,

Degiau ir liepsnojau,

Nes troškau greičiau pelenėti.

Nors žodžiai visi – be prasmės. Jau gana būtų ūkaut ir kaukti.

Kodėl spragsi aistros į puslapius dienai sutemus?

Uždirbau ramybę.

Jau kūdikiai mudviejų spėjo užaugti.

Taip, aš atlaikiau šitiek laiko, kiek reikia įvykdyti priesaikai mano.

Dabar… Kas dabar? Vis dažniau aš šypsausi.

Tai finišo džiaugsmas,

Kai raumenys poilsiui glemba.

Aš laukiu dienos, kai tu po velėna priglausi

Ir mūsų palaimos tyloj girdėsis,

Kaip lašas nuslysdamas krenta.

Vakaro poteriai

Nevalingai šiurpstu

Per sugulusias nuskalbtas pievas kai vilnija dulksna

Lyg norėtų į griaučių gelmes įsigerti,

Kai bežvaigždis dangus be jokių orientyrų

Panašėja į antvožą karsto,

O tamsos ir vienatvės prispaustas,

Žmogus mena vasarą pamirštą Dievą.

Baimės mėšlungio spustelta randa burna

Iki blizgesio zulintus vakaro poterius

Ir išleidžia žodžius,

Bet tie neskrenda niekur –

Tarytum šikšnosparniai baidomi būtų iš rūsio.

Miego naktį nebuvo per daug –

Ar pavyks atsibust, jei užsnūsiu?

Abejoju lig šiolei žinotom tiesom –

Rodo veidrodis šmėklą, jos oda – suglamžytas popierius.

Būtą laiką velėja nuo darbo gausos įsiaudrinęs šaltas lietus

Ir lašai tarsi kulkos suaižo prie žemės palinkusias smilgas.

Pasiduodu.

Maldauju – saldžiais atminimais daugiau anei pančiok, nei gildyk.

Gal tada ne tik vakaro poterius baigsiu,

Miegot nebijosiu –

Jaučiu, geisiu  nebenubust.

Skrisk

Nors tu siūlai man remtis į jau sutvirtėjusius tavo pečius,

Pasistengsiu į juos aš labai nesišlieti,

Nes patyriau pati, koks gyvenimas būna aršus,

Kaip sunku nenuskęst ir bent grybšnį nuplaukti į priekį.

Tu praaugai mane. Nesvarbi jau buitis nei būtis.

Manyje ta dulksna, kokia laistomas lizdas ataušęs.

Visą likusį laiką aš stengsiuos įveikti pati.

Nedairykis atgal. Mamos moka ir melstis, ir laukti.

Leisk žinutėm striukom įtikėti pagauta sėkme

Ir tava išmintim, kaip įveikti likimo taifūnus.

Skrisk gyventi, sūnau ir kaltai nežiūrėk į mane.

Mano meilę tu perduok lyg deglą po žiežirbą savo dukrelei ar sūnui.

Vakarinė malda

Toks keistas jausmas tirpt –

lyg nusidėtum,

Lyg pripažintumei silpnumą ir save išduotum,

Lyg nejudėdamas pakeistum laiką, vietą,

Lyg vidur jūros kiauru taptų daug nuplaukęs luotas,

Bet anei grįžt,

Nei siekt svajotą krantą.

O dangūs niaukstosi, matai artėjant vėtrą,

O tu tirpsti,

Iki sutirpsta rankos, kurios ką nors mokėtų ir galėtų.

Toks keistas jausmas

Susigert tarp smilčių,

Virvėti akmeniu, kai iš savęs išplūsti,

Bešvintant rytmečiui rasokšniais pasipilti,

Pripildyt troškulį, nors amžinai jis tuščias.

Visus tuos pokyčius galiukai pirštų mena

Ir aš juos sudedu prieš vakarinę maldą.

Toks keistas jausmas, jog esi tu mano –

Tirpstu, susigeriu, granito plokštę skaldau,

Iki baigiu išverkti kūno sulą,

Iki jis eižėja ir vėjai jį išpusto.

… dvi smiltis suriša gležnos šaknelės siūlas

Ir štai – sultingas naujas daigas pūpso.

It atsisveikinę

Prasiblandyt nespėjus Advento diena

Paniro vėl į pilką žvarbią drėgmę,

Nė nesuspėjom suskaičiuoti atspalvių blukių savų minčių.

Vėjukščiai tikrina,

Ar rūpestingai geibų kūną rėdėm

Ir nebegundo prisirankioti nei nuodėmių aistringų,

Anei paslapčių.

Po vienu stogu renkasi išdrikę lūkesčiai

Ir išpakuoti atminimai

Kaip šmėklos lenda nekviesti iš kiekvienos kertės.

Nė nebeklausiu,

Ko blausus it laukdamas kažko tu palei langą rymai –

Skaičiuoji, ką baigei,

Ar ką nėra vilties pradėt?

Turbūt jauti,

Kaip nesulaikomai iškrinta užmarštin labai pabrangęs mirksnis

Ir kaip gyvenimas ištirpsta laukiančiam delne?

Vėl tirštos prieblandos.

Atgulsim ir bijosim mirti,

Nes nakčiai meldžiamės it atsisveikinę –

Kiekvienas už save.

Įkalinti akimirkos kadre

Ledėkų aptrauktieji vandenai

Užvers būties gelmes aklu valkčiu

Ir mes įkalinti akimirkos kadre viens kito nepažinsim,

O rutininiai įpročiai užčiaups

Nė nesuinkšus, jog kenčiu,

Kai nesuderinti veiksmai it svetimkalbių linksniai,

Kai mūsų juslėmis gimdyti vaizdiniai

Prieš kryptį brauks bei retins suvokimo žvynus,

Kai mudu misim gausiai, bet nebeskaniai,

Kai po dešimtmečių tu liksi nepažinęs

Ne paslapčių, ne dumblo duburiuos

Ir ne nematomos kitos mėnulio pusės.

Tu nebepermatysi ašaros skaidrios,

Kuriai išslydus ima tvinti upės.

Nėra kaltų – visi dabar gręžti,

Visi kaip žuvys po ledu dabar pridusę.

Ilgai meldžiuos, kad likčiau aš kantri,

Nes juk apsiėmiau tirpdyti ledo pusę.

Tai kur pavasaris? Ne mūsų ir ne mums.

Prasegę kailinius gal įsauly užsnūsim.

Sula sujudusi atminimus sudrums

Ir gal nušvis kita mėnulio pusė.

Dvi smilgos

Mes linkstam prie vienas kito

Lyg dvi smilgos, plakami žvarbos,

Ir blukūs darosi plaukai, ir trupa į skeveldras mintys.

Dar nesvaigsti? Kiek galima svyruot?

Kaip mudu galime sulos tulžy nebepažinti?

Kasdien sunkiau atrast motyvą, vardan ko

Atmerkt akis ir žengti dar bent žingsnį.

Skaidrėja gyvastį gramzdinantis vanduo.

Gal aukso smilčių ieškome palinkę?

Bangelių plėšomi pažyra atspindžiai,

Blausokas veidrodis – primerktos tavo akys.

Motyvas menkas – baimė. Neišeik.

Neišgirdai? Gal aš likau nesakius.

Jaustukais trupa žodžiai paryčiais,

Kai tarp rakandų pamestas ne kas – būties motyvas.

Du siluetai nuleistais pečiais.

Tyloj sunku suprasti, kiek kas gyvas.

Sesuo

Tai stadija, kai nebereikia išpažinti nuodėmingų paslapčių,

Kai mes išgliaudėme prasmes kiekvieno žodžio kiauto,

Beaistrės rankos lieka, kai tave liečiu –

Tu ne atsitveri – ruošiesi nuožmiai kautis.

Tai stadija, kada stebėtis nebeliko kuo,

Šlykštėtis, gokčioti ir garsiai protestuoti.

Tiek bendraties, jog nenuplaus vanduo

Ir šitiek alkio – lyg nejautę soties.

Tai stadija, kada klausai šnopavimo nakty

Lyg tai – tik tai – tave būty sulaiko,

Kai ląstele kiekviena gruodį pajunti,

Kada ne pergalė minty, nes tu meldies už taiką.

Tai stadija, kai nebenori likt, tačiau išeit bijai,

Kada jauti, jog nebe tau nuspręsti.

Tai stadija, kai klydęs neatsiprašai –

Vilties nėra būty teisybės krislą rasti.

Sumišęs protas šaukiasi dievų,

Geismai ir nuodėmės jokios prasmės netenka.

… kaip išganingą pavilgą dedu

Ant kliedinčios kaktos beaistrę seserišką ranką.

Potvynis

Daiktai, sutūpę kertėse,

Kuždėtis ėmė apie senkančias jėgas –

Užkliuvęs kokio kampo, bambi ir keiksnoji.

Po kiautais praeities sunkiau vis ateitį surast.

Panosėj potvynis,

Tačiau užsnūdo Nojus,

Nebesurentęs arkos su atšipusiu kirviu,

Bedante burna neįveikęs plutos.

Pametęs skaičių ąžuolo rievių,

Ko ties gile ant samanų suklupęs?

Taip, trikdo finišas –

Fanfarų negirdėt

Ir odos maišas pamažu raukšlėjas.

Daiktai kaip angys šnypštauja kertėj,

Nes lyg esi,

Lyg jau seniai išėjęs.

Štai pavalkai, nors tvarte nėr arklių,

Štai staklių griaučiai

Be gyvybės nyčių.

Gal šimtas potvynių –

Kasdieniškų, seklių.

… ir Nojaus nėr,

Ir arkos nematyti.

Pasigirdo

Na štai ir atgulėme

Kaip dvi žolės gruode –

Beaistriai, ramūs, žodžių nečežėdami.

Lietaus glamonė tarsi jau pabodo,

Viršūnė džiūstanti linguojasi be žiedo

Ir nesugirgžda platūs glėbio vartai,

Atsidūsėjimai gal gomury pridžiuvo?

Na štai ir atgulam it paskutinį kartą,

Tarytum pirmo – nekantraus – nebuvo,

Nebuvo virpulio, alpaus sulos zenito,

Kuris nuo kūno rūbo lukštą plėšė.

O tu žinai, aš nebelaukiu ryto,

Nors amžinybę gruode tam gulėčiau

Dėl to pavasario, kurs manyje dar ošia,

Pasklinda šypsena, minty drugiu skrajoja.

Drobulė dangsto prarastąjį grožį.

Gal pasigirdo?

… mano mylimoji…

Daigas

Na štai, Lemtie,

Tu jau veji iš mano bejėgystės gijų tvirtą virvę,

Lipdai į ilgas rožinio maldas nepamatuotus lūkesčius.

Visokių paskutinių kartų daug,

Ir žiauriai retas pasitaiko pirmas,

Nes vis daugiau kampų, kad skaudžiai jų užkliūčiau.

Pažvelk į delnus –

Glosčiau iki nuospaudų

Kiekvieną sutiktą tarsi godotą mylimą.

Jėgas jau atėmei ir kėsinies į protą,

Kad aš supainiočiau žingsnius su begalinėm myliomis.

Bet jau žinai –

Sunku pagauti vingrų,

Bausme išgąsdint, kas mirties nebijo.

Suvyk gijas, pakol dar nesustingau.

Aš jau meldžiuos už palikuonių giją.

Nereiškia nieko mano bejėgystė,

Kai motinystės pareigą atlikus.

Nors tai neįprasta, trupėti aš išdrįsiu.

Tam, kad iš kraujo augtų daigas gležnas kitas.

Pasirinkimas be pasirinkimo

Dėka tarkuotojų bus vargiai prie genties tau prisiglaust lengviau,

Net iš savęs jei paprasčiau varvėti.

Būtis kaip vaisių nokų stengiasi be išimties visus išspaust.

Sunku nekęsti, bet nelengva ir mylėti.

Tau rinktis –

Būsi kalnas ar duobė,

Silpnesnį skriausi ar jį paglobosi.

Ką užgiedosi kraujas kai atvės?

Ar garbę keisi į riebesnę košę?

Klaustukas dilgsi kaip akmuo bate,

O tam, kurs mąsto, poilsio neduota.

Pasaulis maldamas į dulkes leis pažint save,

Nes gyvas kraujas –

Vienas nemeluotas.

Lai žodžių kevalai be branduolių nesprūs.

Sutik bent vieną, kurs pažino Dievą,

Iki be valios žirsi į lašus,

Kurie susigeria, atgimsta ir vėl bėga.

Beveik

Ak, nenedrėkintasis ir nedrėkinęs mano,

Tirpimo stadija negrįš į mūsų būtį.

Viens kitą pabėrėme pelenais vulkano,

Subliuškę pienmaišiai onkologui berūpi.

Matuojam kiemą seno gaidžio žingsniais

Ir uostinėjam lyg pernykštį korį.

Kaulėja kremzlės, stuburas nelinksta,

Kaip ir liežuvis – tyli, ko tu nori.

Be žodžių raikome – tas buvo, tas – nebuvo,

Nors tas sijojimas jokios prasmės neturi,

Nes užmarštis – geriausias valytuvas –

Mus išslapstys be paltų ir kepurių

Ten, kur nei aš, nei tu nebeatšilsim,

Nebesutirpsim ir nebesudrėksim,

Nebent šykščiu lašu ant iškapstytų smilčių

Kur nors greta – beveik glėbiuos – gulėsim.

Ne paslaptis

Aš jaučiuosi nuoga

Ne todėl, kad žiema pusnimi ant būties neužkrito,

O dėl to, kad jauti,

Kaip suaižėja dulkėmis lašas geistosios sulos.

Sminga spindulio prasmės

Į vakaro miglą nuo ryto.

Aš jaučiuosi nuoga – tau savęs negaliu dovanot,

Nes aistra daug daugiau,

Nei ruduo išminty bus palikęs,

Alkani ilgesiai negu iškaukė gruodžio nakty.

Sausos smilgos linguoja prie kelio

Lyg ištiktos nervinio tiko.

Aš jaučiuosi nuoga,

Bet labiau, nei jaunystėj, drovi.

Nežiūrėk, nematyk, kaip aš klostausi bliūkštančią odą

Atminimų šilkais

Ir spalvotu sapnų brokatu.

Suprantu, ko liūdi –

Skiaučių šūsnį čeženti pabodo.

Šioj besniegėj žiemoj,

Kad mes senstame, slepiam abu.