Naujos užsienio rašytojų knygos/ birželis

suknelė

Edward Carey

MAŽĖ. PASAULIUI ŽINOMA KAIP MADAME TUSSAUD

„Tais pačiais metais, kai Volfgangas Amadėjus Mocartas parašė menuetą klavesinui, tais pačiais, kai pirmą kartą buvo išleistos vaikiškos dainos Mirgėk, mirgėk, žvaigždele gaidos, tais pačiais, tai yra 1761-aisiais metais… gimė neišnešiotas kūdikis.”

Anė Mari Grosholc, mažutė, neišvaizdi, keistokų veido bruožų mergaitė, net ir suaugusi liko nedidukė, tad ją vadino tiesiog Maže. Vargu ar kas tikėjosi, kad ji taps didingos istorijos dalimi. Vargu ar kas tikėjosi, kad apskritai išgyvens. Neteko tėvų vos 7-erių, augo pas ekscentrišką daktarą Filipą Kurcijų, kuris Berno ligoninei medicinos tikslais iš vaško liejo įvairias žmogaus kūno dalis. Mažė tapo jo padėjėja ir greitai perprato šį subtilų amatą.

Pirmąją vaškinę galvą Mažė išliejo Paryžiuje. Netrukus garsas apie makabrišką kolekciją, kurią sudarė žymiausių to meto filosofų, rašytojų ir žudikų vaškinės galvos, plačiai pasklido po Prancūzijos sostinę ir net pasiekė Versalio rūmus. Mažė savo akimis regėjo karaliaus dvaro prabangą ir varguomenės skurdą, matė kruviną revoliuciją, o kai jai pristatydavo nukirsdintų karališkosios šeimos narių ir revoliucionierių galvas, liejo jas iš vaško. Išskirtinis amatas padėjo išvengti giljotinos. Vėliau dėl šviesesnės ateities nustekentą Paryžių iškeitė į prašmatnų Londoną. Beikerio gatvėje įkūrusi Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų sulaukė didžiulės šlovės.

Šio pasaulinio bestselerio autorius Edwardas Carey 15 metų audė pasakojimą apie našlaitę, savo rankomis lietusią karalių, filosofų, revoliucionierių galvas. Išmoningai derindamas faktus ir vaizduotę, jis sukūrė įsimintiną legendinės Madame Tussaud gyvenimo istoriją.

Julia Kerninon

LIV MARIJA

„Mano vardas Liv Marija Kristensen. Aš esu tas, kas esu.”

Liv Marija, idiliškoje Bretanės saloje užaugusi vienturtė švelnaus norvego ir mažakalbės prancūzės dukra, vietoje nenustygstanti paauglė, dėstytojo meilužė, našlaitė ir paveldėtoja, keliautoja ir nuotykių ieškotoja, o dabar ir motina, nuleidžia bures santuokos uoste. Bet prisitaikyti čia nelengva, nes prisiminimai apie buvusias liv marijas nepalieka ramybėje. Kaip jaukintis šeimos kasdienybę, tikrą intymumą, kai nuolat prisiveja praeities šešėliai?

Įtraukiantis, sodrus ir aistringas pasakojimas apie moters drąsą ieškoti savęs ir būti laisvai, apie modernią graikų tragediją primenantį jos gyvenimą, netikėtus likimo posūkius, tikrą meilę ir pernelyg slegiančias paslaptis.

moteris su skėčiu lietuje

Sebastian Faulks

PARYŽIAUS AIDAS

Įsimintinas Paryžiaus praeities ir dabarties paveikslas, kurį pateikia bestselerio „Paukščių čiulbėjimas“  autorius.

Tarp amerikiečių akademikės Hanos ir iš namų pabėgusio paauglio marokiečio Tariko mažai kas bendra, bet juos abu pradeda persekioti Paryžiaus praeities šmėklos. Hana, klausydamasi išskirtinių liudijimų apie tai, kaip moterys gyveno Paryžiuje vokiečių okupacijos metais, pastebi, kad praeitį, buvusias meilės istorijas čia mena kone kiekviena vieta, o Tarikas migrantų priemiesčiuose ieško savo motinos, kurią menkai tepažinojo, pėdsakų. „Paryžiaus aidas” primygtinai ir paveikiai užduoda klausimą, ką turime žinoti, kad mūsų gyvenimas įgytų vertę.

mergaitės veido fragmentas

Abigail Dean

MERGAITĖ A

„Mergaitė A. Mergaitė, kuri pabėgo. Jeigu kas nors turėjo tai padaryti, tai tik tu.”

Bėgdama nuo praeities Leks Greisi stengiasi negalvoti apie savo šeimą. Vengia net mintimis grįžti į Tėvo sukurtą Siaubų namą. Ir nenori prisiminti jai suteiktos Mergaitės A tapatybės – mergaitės, kuri ištrūko iš kalėjimu virtusių namų ir išlaisvino savo brolius ir seseris. Tačiau mirus Motinai praeitis ją pasiveja – kartu su kitais vaikais Leks paveldi šeimos namus. Siekdama pakeisti kraupią jų istoriją, Leks susitinka su seniai matytais broliais ir seserimis. Vėl atsiveria kraujuojančios vaikystės žaizdos, šmėkšteli baimės ir šykštaus džiaugsmo akimirkos, bet viltis išsiveržti iš tamsos – tada ir dabar – lieka nepalaužta.

„Mergaitė A” – tai puikiai parašyta, emocijų tikrumu skaitytojus pavergianti istorija apie aklą fanatizmą, atpirkimą, meilę ir laisvę gyventi.

Vos pasirodęs romanas sulaukė didžiulės sėkmės. Pagal šią knygą bus kuriamas serialas, kurį režisuos garsiojo „Černobylio” režisierius Johanas Renckas.

Roy Jacobsen

RIGELIO AKYS

Ingrida su dešimties mėnesių dukra leidžiasi į kelionę per Norvegiją. Ji ieško savo vaiko tėvo. Avėdama aulinius batus, su kuprine ant nugaros iškeliauja pietų kryptimi. Kiekvieną kartą, kai prašosi nakvynės, moteris vis paklausia, gal kas prisimena rusą, bėgusį per kalnus paskutinę karo žiemą? Keliaudama Ingrida susiduria su daugybe nepaprasto likimo žmonių. Kiekvienas jų slepia savo randus, kiekvienas gyvena savo viltimi ir neviltimi. Ar Ingrida ras tą, kurio ieško? Kokią Norvegiją ji išvysta 1946 metais? Ar įmanomas įprastas gyvenimas po katastrofos?

„Rigelio akys” – tai poetiška ir kartais žiauri nepaprastos moters istorija. Ir kartu pasakojimas apie paprastus pokario žmones. Karas juos keičia. Kaip ir taika. Kažkas nutinka jų atminčiai. Ar jie prisimins, kuo buvę?

Ši knyga – romanų „Neregimieji“ (liet. 2018) ir „Balta jūra“  (liet. 2019) tęsinys, unikalus „lėtosios” literatūros pavyzdys, pasakojimas apie laisvę, likimą, paprastą atsakomybę ir kasdienę drąsą.

Roy Jacobsenas – vienas garsiausių šiuolaikinių norvegų rašytojų, apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – prestižine Norvegijos kritikų premijos už literatūrą. Du jo romanai buvo nominuoti Šiaurės tarybos literatūros premijai. Autorius tapo pirmuojo norvegu, kurio knyga („Neregimieji”) buvo įtraukta į „Man Booker International” premijos trumpąjį sąrašą. 2019 m. autorius lankėsi „Vilniaus knygų mugėje”.

Carlos Ruiz Zafon

VĖJO ŠEŠĖLIS

Kerinti istorinė paslaptis, gniaužianti širdį meilės istorija, aistra neprilygstamajai Barselonos magijai ir jaudinanti mistinė knygų galia… Carlos Ruiz Zafon šedevras „VĖJO ŠEŠĖLIS“ – tikras ir neginčijamas knygų pasaulio triumfas.

Barselona, 1945-ieji. Ką tik baigėsi karas. Nuostabiausias pasaulio miestas gydosi gautas žaizdas. Danielis pabunda vienuoliktojo gimtadienio rytą ir supranta, kad nebeatsimena mirusios motinos veido. Norėdamas paguosti sūnų, našlys Danielio tėvas nusiveda jį į Užmirštų knygų kapines – slaptą biblioteką gotikiniame Barselonos senamiesčio kvartale, kurioje miesto bukinistai saugo užmirštas knygas iš viso pasaulio. Knygos ten guli begalinėse spiralinėse lentynose, laukiančios vienintelio savojo skaitytojo…

Vaikas pasirenka paslaptingo rašytojo Žulijeno Karakso knygą „VĖJO ŠEŠĖLIS“ ir taip ja susižavi, kad imasi ieškoti kitų šio autoriaus kūrinių. Savo nuostabai jis aptinka, kad kažkas kruopščiai sunaikino visus šio autoriaus parašytų knygų egzempliorius. Gali būti, kad jo rankose – paskutinis dar išlikęs.

Danielis dar nesupranta, kad, atrodytų, visai nekaltas jo radinys atvėrė duris vienai tamsiausių Barselonos paslapčių – epinei žmogžudystės, magijos, beprotybės ir pasmerktos meilės istorijai. Greitai jis suvokia, kad jei neišsiaiškins tiesos apie Žulijeną Karaksą, jis pats ir jo artimieji pasmerkti…

Daniel Silva

NAUJOKĖ

Ji nuo galvos iki kojų vilkėjo brangiais languoto rašto vilnos apdarais, kokių galėtum rasti „Burberry“ parduotuvėje. Vietoj nailoninės kuprinės nešėsi odinį knygų krepšį. Ryškūs odiniai balerinos bateliai blizgėjo. Naujokė buvo teisinga, kukli. Bet kažkas visgi buvo ne taip…

Kas rytą į vieną privačią Šveicarijos mokyklą šarvuotas automobilis, tinkamas net valstybės vadovui, atveža dailią varno juodumo plaukų mergaitę. Oficialiai ji – turtingo Egipto verslininko duktė. Iš tiesų jos tėvas – Chalidas bin Mohamedas, prieštaringai vertinamas Saudo Arabijos sosto paveldėtojas. Kadaise liaupsintas dėl drąsių socialinių ir religinių reformų, Vakarų pasaulio prielankumą prarado įsakęs žiauriai nužudyti žurnalistą. Kai nepaisant sustiprintos apsaugos vienturtė jo duktė pagrobiama, princas kreipiasi į vienintelį žmogų, galintį ją surasti, kol dar nevėlu.

Legendinis Izraelio žvalgybos vadas Gabrielis Alonas visą gyvenimą kovojo su teroristais, tarp jų ir nuožmiaisiais Saudo Arabijos globojamais džihadistais. Princas Chalidas pasižadėjo pagaliau nutraukti karalystės ryšius su islamo radikalais. Vien dėl to Gabrielis laiko jį tegul ir ydingu, bet naudingu partneriu.

Jiedu taps netikėtais sąjungininkais slaptoje mirtinoje kovoje dėl valdžios Artimuosiuose Rytuose. Nuo jų priklauso vaiko gyvybė ir Saudo Arabijos sosto likimas. Abiem vyrams nestinga priešų. Abu tikrai turi ką prarasti.

žmogus, pridėjęs ranką prie krūtinės

Eddie Jaku

LAIMINGIAUSIAS ŽMOGUS ŽEMĖJE

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.” Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patyrė neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, besibaigiant karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie nori pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi

Amaryllis Fox

GYVENIMAS PO PRIEDANGA

Kaip dažnai, žiūrėdami filmus apie šnipus, sudvejojate – ar jie išties sugeba taip meistriškai užverbuoti informatorius? Be vargo atsikratyti uodegos? Lyg talentingiausi aktoriai persikūnyti į smalsius turistus ar naujų rinkų ieškančius verslininkus?

Kiek kartų svarstėte, ar realistiškas CŽA agentės Kerės Metison iš serialo „Tėvynė“ (Homeland) ryžtas dėl tikslo paaukoti viską – meilę, šeimą ir net gyvybę?

Amaryllis Fox spėlioti nereikia – visa tai ji žino iš asmeninės patirties.

Baigusi mokyklą Amaryllis užsiregistravo savanoriauti pabėgėlių stovykloje prie Birmos sienos ir už išleistuvių vakarėlio suknelei skirtus pinigus nusipirko bilietą į Tailandą. Pažintis su Birmos sukilėliais ir opozicijos lydere Aung San Suu Kyi nulėmė Amaryllis ateitį.

Ji pasirinko tarptautinės teisės studijas Oksforde, tačiau per paskaitas jautėsi lyg aukštuomenės pokylyje, o ne kovotojų už laisvę kalvėje. Tad įstojo į konfliktų ir terorizmo magistrantūros programą Džordžtauno universiteto Užsienio ryšių mokykloje. Čia sukūrė algoritmą, leidžiantį nuspėti teroristinės grupės atsiradimo bet kuriame pasaulio kampelyje tikimybę. CŽA pakvietė Amaryllis dirbti, kai jai buvo dvidešimt vieni. Po metų ji buvo išsiųsta į aukščiausio lygio žvalgybos mokymus, iš Langlio į Fermą, ten šešis mėnesius praleido simuliaciniame pasaulyje mokydamasi to, ką paprasti mirtingieji mato tik veiksmo filmuose. Baigusi šiuos mokymus Amaryllis buvo pasiruošusi sudėtingiausiai užduočiai – prisidengus meno prekiautojos tapatybe, infiltruotis į teroristų ir ginklų prekeivių tinklus Viduriniuose Rytuose.

Nors dėl žvalgybos šaltinių ir metodų apsaugos vardai, vietovių pavadinimai ir operatyvinės detalės knygoje buvo pakeisti, CŽA atstovai nebuvo patenkinti „Gyvenimo po priedanga“ pasirodymu. „Bet juk tai nėra knyga apie žvalgybos darbą, tai – mano brandos istorija“, – viename interviu teigė Amaryllis Fox.

Jean-Paul Dubois

NE VISI ŠIAM PASAULY GYVENA VIENODAI

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą”, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį? To aš nežinojau.”

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel” gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro” daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro” gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo” šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.