Nauji lietuvių autorių kūriniai/ rugsėjis

išmėtyti 1940 metų skaičiai

Norbertas Černiauskas

1940. PASKUTINĖ LIETUVOS VASARA

1940 m. birželį Lietuvos žmonės planavo derlių, atostogas, išleistuves ir projektavo savo ateitį. Vasaros savaitgaliai buvo numatyti gegužinėms, ekskursijoms, įvairiausių organizacijų suvažiavimams, sportui, poilsiui ir, žinoma, žemės ūkio darbams. Vyriausybė taip pat nesnaudė – patvirtino didžiausią metinį biudžetą ir palaimino šalies elektrifikacijos bei susisiekimo gerinimo planus. Bažnyčia su nerimu laukė didžiausios planuojamos reformos – civilinės santuokos įteisinimo. Visa Lietuva jaukinosi išsvajotąjį Vilnių ir Vilniją. Darbais, idėjomis ir gandais kunkuliuojanti šalis jau buvo kiek apsipratusi su aplinkui Europoje vykstančiu karu. Nepaisant to, prie radijo imtuvų, dienraščių puslapių ar pieninių vyrai pasipypkiuodami aptarinėjo vokiečių žygį Paryžiaus link. Kaip pasisuks karo švytuoklė? Ar rekordiškai speiguotą žiemą iškentusioje Lietuvoje sužydės sodai? Kokia bus vasara?

Aktorės portretas

Nijolė Narmontaitė

AKTORIAI IR(GI) SKANĖDOS: KO NERAGAVO ŽIŪROVAI

„Kartvelai sako: „Gyvenimas yra šventė. Švęsk jį.” Puikus posakis, man labai priimtinas, taigi kviečiu visus į teatro, virtuvės ir gyvenimo ŠVENTĘ.

Dievinu svečius, todėl visų šešių savo knygų herojus kviečiausi į namus, ruošiau jiems vaišes, nes tik taip įsivaizduoju bendravimą: degančios žvakės, skanus maistas, vynas, puiki kompanija ir istorijos, istorijos, istorijos: juokingos ir skaudžios, gyvenimiškos ir teatrinės…

Taip jau nutiko, mano mielieji, kad girdami mano patiekalus jūs įkvėpėte man pasitikėjimo, tad šalia smagių teatrinių istorijų dalijuosi ir savo kulinarinėmis paslaptimis.

Mano kalbinti žmonės šioje knygoje taip pat dalijasi savo receptais. Ir ne tik savo, o ir mamų, ir močiučių.

Ne vienas aktorius yra pasakojęs, kad maestro Miltinis buvo gurmanas, virtuozas virtuvėje, mėgdavęs išbandyti įvairiausius receptus ir vaišinti jais aktorius, savo draugus. Buvo net sugalvojęs įsteigti SKANĖDŲ DRAUGIJĄ (skanėda – žemaitiškas žodis, reiškiantis „skanaujantis, skaniai valgantis”).

Tad kviečiu dabar visus į skanėdų draugiją: pasimėgaukite smagiomis istorijomis, paskanaukite mūsų patiekalų.“

Nijolė Narmontaitė

povas

Jolita Herlyn

MOTERŲ SODAS

Ant Elbės pakrantės stovi balta vila. Jos sode vaikštinėja povai. Šio namo šeimininkė, aštuoniasdešimtmetį perkopusi Frederikė, kaip didžiausią vertybę ant svetainės sienos pasikabinusi didžiulį Zanzibaro princesės Salmės portretą. Su guvia senole gyvena Monika – lietuvė vertėja, po skyrybų atramą atradusi spalvinguose Frederikės pasakojimuose.

Ramią Monikos gyvenimo tėkmę sutrikdo netikėtai oro uoste nugirstas pokalbis. O kur dar protu sunkiai suvokiamas Frederikės prašymas? Monikai tenka apsispręsti: peržengti asmenines nuostatas ir pažinti tikrąją meilės prigimtį ar ginti savo įsitikinimus, bet įskaudinti mylimus žmones?

Trys moterys ir trys jų gyvenimai, paženklinti aistros ir sudėtingų pasirinkimų naštos.

redaktoriaus portreto dalis

Gedvydas Vainauskas

REDAKTORIAUS TESTAMENTAS

„Redaktoriaus testamente” esu baltasis ir juodasis metraštininkas viename asmenyje – tas, kuris gal per ilgai užsisėdėjo vyriausiojo redaktoriaus kėdėje, uostydamas parako dviejose epochose…

Stengiausi pirmiausia būti atviras ir sąžiningas sau, nors kartais išsprūsdavo ir piktesnis žodis, prasiverždavo užgautos ambicijos. Kai kasdien susiduri su nepadailinta tikrove, pats tampi jos atspindžiu. Nesu joks pranašas ar aiškiaregys, todėl nepretenduoju į neginčijamą tiesą – to mane pirmiausia išmokė žurnalistika.

Tikrai atsiras ne vienas, kuris mano aprašytus įvykius ir pažertus pamąstymus įvertins kitaip. Dėl to džiaugsiuosi, nes pasaulis juda į priekį tik tada, kai kibirkščiuoja skirtingi požiūriai.”

Gedvydas Vainauskas

niūrus žiemos vaizdas

Donaldas Kajokas

SKUDURĖLIŲ ŠVENTĖ

„Skudurėlių šventė” – paskutinė trilogijos (kitos dvi dalys – „Kazašas” ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”) dalis.

 Šis romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke’s, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.

Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka… „Skudurėlių šventė” – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio…

kiaulė

Ieva Dumbrytė

ŠALTIENOS BYSTRO

Neseniai studijas baigęs vaikinas bando ištrūkti iš dievotos vaikystės, tėvų globos, numalšinti pilko studentiško gyvenimėlio šleikštulį ir galop pradėti iš tiesų gyventi. Pirmai progai pasitaikius jis stačia galva neria į tikrą pragaro virtuvę: įsidarbina mėsos ir kremzlių nuo kaulo gremžėju „Šaltienos bistro”. Čia bus priverstas „išmokti gyvenimo” ir suprasti, kad pakilti iki vyriausiojo virėjo, kuriam leistų pasiūlyti savo receptą, gali būti ne taip jau ir paprasta.

„Klokite ant stalų staltieses, neškite gaivą, raugintus agurkus ir garuojantį guliašą! Pasikalbėsim apie tai, kokie mes būname naivūs, nesuprasti, perdėtai entuziastingi, apie tai, kaip mylime, ir apie tai, kaip slapčiausiai mokame neapkęsti. Bus tų, kurie garsiai traukia užstalės dainas, bus ir tų, kurie verkia.”

Ieva Dumbrytė

Gulintis šuo ir nueinantys susikibę žmonės

Jurgita Barišauskienė

PO LIETAUS MUS SURADO TORĖ

Erika. Gyvena viena su dukrele. Skaudžiai nudegusi nuo santykių, dabar baiminasi pradėti naujus, nors širdyje svajoja apie tikrą šeimą.

Martynas. Po avarijos, pasiglemžusios jo šeimą, nieko nebenori įsileisti į savo viengungišką gyvenimą.

Torė. Baikšti, iš namų išvaryta kalytė laiką leidžia šuniškoje vienatvėje.

Pavasarį, po keistai budinančio lietaus, benamė keturkojė išdrįsta prisiartinti prie žmonių, o vėliau per mistinį atsitiktinumą susieja jų likimus. Tie žmonės – Erika ir Martynas. Erika benamę pramina Tore, savo vaikystės šuns vardu, nes šioji itin panaši į jos kadaise turėtą kalytę. Torė tampa moters vedle per širdyje užrakintas emocijas, priverčia priimti praeitį ir žengti į šviesesnį gyvenimo etapą. Palengva atsiranda norų ir svajonių, ir Visatos norų tenkinimo departamentas ima pildyti net ir tuos troškimus, apie kuriuos romano herojai nė neįtarė.

Agnės Bausienės romanas žada aistringą, adrenalino kupiną meilės istoriją, kuri privers širdį plakti smarkiau.

kaktusas ir pienė

Evelina Savickaitė-Kazlauskė

KAKTUSAS AR PIENĖ

Psichologė ir meno psichoterapeutė, konsultuojamojo ugdymo specialistė Evelina Savickaitė-Kazlauskė, dirbanti Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje, kalba apie psichologinį atsparumą, pasitelkdama pozityviąją psichologiją, savo šeimos ir aplinkos patirtį ir naujausius bei klasikinius mokslinius tyrimus. Jos vedami galėsite sužinoti, kas vyksta mūsų smegenyse ir visame kūne, kai patiriame stresą ar nerimą, galėsite suvokti, kodėl svarbu daugiau laiko skirti sau, pažinsite savo mintis, jausmus, pojūčius ir elgesį – ir sugebėsite savo kasdienybėje rasti ramybę ir pusiausvyrą. Tačiau šioje knygoje – ne tik teorinės žinios apie psichologinį atsparumą. Savo patirtį galėsite praplėsti atlikdami kūrybinių dirbtuvių užduotis – savotiškas treniruotes psichologiniam atsparumui ugdyti. Tapsite stipresni ir atsparesni, suprasite, kas esate labiau – prie atšiauriausių sąlygų prisitaikanti ir žydinti pienė ar viską ištveriantis, tačiau spygliais visus atstumiantis kaktusas.