Jaunėjanti ir/ar nesenstanti lietuvių autorių proza

knygos viršelis

Donaldas Kajokas

SKUDURĖLIŲ ŠVENTĖ

„Skudurėlių šventė” yra paskutinė trilogijos (kitos dvi dalys – „Kazašas” ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”) dalis

Romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke’s, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.

Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka… „Skudurėlių šventė” – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio…

knygos antraštė

Valdas Papievis

ĖKO

Paryžius jau apokaliptiškai irsta. Gamta susigrąžina miesto erdves, parkuose anka tvenkiniai ir fontanai. Žmonių beveik nebėra. Pasakotojas savęs klausia: kas aš esu šiame naikos fone? Vienišas ir užsidaręs savyje, jis atranda Ėko – supratingą šunį, būsimų nuotykių tuščiame mieste pakeleivį.

Tai europinės tapatybės, šiuolaikiška, jaunatviška knyga, iliustruojanti, kaip jautrus introvertas gali atsiverti Kitam ir taip įprasminti savo egzistenciją net ir tada, kai viskas aplinkui griūva. Čia taip pat laukia naujos pažintys, meilės, šventės, nuorodos į mėgtų rašytojų ir paties autoriaus tekstus bei kiti šmaikštūs netikėtumai. Prozos meistras Valdas Papievis perkuria save iš naujo.

knygos viršelis

Vidas Morkūnas

PAKELEIVINGŲ STOTYS

„Pakeleivingų stotys” – labai trumpų novelių ciklas. Autorius per detales, per graudžius, komiškus, tragiškus ar iš pirmo žvilgsnio visai kasdieniškus nutikimus atveria skaitytojui žmogaus sielos erdves ir ankštumas. Gyvenimo istorijos, sutalpintos į kelias pastraipas, sodrūs žodžiais nutapyti vaizdai čia sugula į įspūdingą, kruopščiai sudėtą likimų mozaiką.

Tai trečia Vido Morkūno prozos knyga (pirmoji, „Manekeno gimtadienis”, išleista 2001 m; antroji, „Reportažas iš kiaušinio”, pasirodė 2012 m.)

Apsakymų rinkinys „Reportažas iš kiaušinio” buvo išrinktas į Kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. 2010 m. rašytojas įvertintas Antano Vaičiulaičio literatūros premija. 2014 m. Vidui Morkūnui įteikta Jurgio Kunčino premija.

knygos antraštė

Gintaras Grajauskas

KAS PRIEŠ MUS

Šioje knygoje skelbiamos keturios Gintaro Grajausko pjesės: „Pašaliniams draudžiama”, „Brunonas ir barbarai”, „Kas prieš mus”, „Tinklas”. Pirmosios trys pastatytos teatre (režisieriai O. Koršunovas, L. Mikuta, J. Vaitkus).

Pjesė „Pašaliniams draudžiama” pasakoja apie prarastąją kartą, kuri gimė ir subrendo sovietiniais metais, o vėliau dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Ne visi tuo metu prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų. Tie, kurie netapo reketininkais, dažnai tapdavo pašaliniais.

„Brunonas ir barbarai” – komedija, kurioje naujai žvelgiama į tūkstančio metų senumo įvykius. Groteskas, paradoksas, autoironija – trys banginiai, ant kurių laikosi kūrinio pasaulis, nuolat balansuojantis tarp tikrovės ir vizijos, tarp šmaikštumo ir vulgarumo, tarp rytų ir vakarų.

Pjesėje „Kas prieš mus” pasakojama beveik šimtą metų siekianti istorija, aktuali ir šiandien. Pagrindinis kūrinio veikėjas – Gabriele’is D’Annunzio, italų poetas, politinis lyderis, vos metus gyvavusio Fiumės miesto, kurį jis paskelbė nepriklausoma valstybe, vadovas.

„Tinklas” vaizduoja netolimą ateitį. Joje vyrauja modernios technologijos. Žmonių bendravimas vyksta virtualioje erdvėje. Kiekvienas herojus tinkle turi po savo „sieną”, kuri izoliuoja nuo tikrojo pasaulio ne prasčiau nei betoninė užtvara.

knygos viršelis

Undinė Radzevičiūtė

GROŽIO IR BLOGIO BIBLIOTEKA

Ekscentriškas paveldėtojas, apimtas didžiulės aistros unikalioms knygoms, nori sukurti ypatingą biblioteką ir pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas. O Veimaro respublikos Berlynas – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą.

Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti? To negalėtų padaryti nei žmogus, nei Dievas. Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę.

Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką.

Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų?

Kastytis Sarnickas

TURNĖ

 „Turnė̃“ – pirmasis Kastyčio Sarnicko romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas”.

Praeityje – 15 metų muzikinės karjeros, priešakyje – 10 dienų koncertinis turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Vėdaras, Raketa, Pigis ir Guolis darkart susipakuoja savo instrumentus ir paskui vadybininką Rolandą lipa į lėktuvą, tik gerai nežino kodėl. Laikai pasikeitė, maišto kultūra numirė, viską pakeitė pozavimas gražioms nuotraukoms žurnalų viršeliams ir socialiniams tinklams. Ar gali tokiame pasaulyje egzistuoti „Alkūninis velenas”, užgimęs priplėkusiame garaže iš begalinės meilės muzikai ir draugystės? Ar pavyks grupės nariams prisiminti, kodėl jie paauglystėje paėmė gitaras į rankas? O gal ieškodami atsakymo jie tiesiog nuskandins savo liūdesį neišsenkančioje alkoholio jūroje?

Viena aišku – jei lig šiol nežinojote jų, užvertus paskutinį puslapį jūsų lūpos nejučia pačios skanduos VE-LE-NAS!

knygos antraštė

Rimantas Kmita

REMYGA

„Remyga” – romanas, kurio veiksmas taip pat vyksta Šiauliuose. Tačiau tai jau visai kitokia knyga. Apie nematomą, tamsiąją, Šiaulių pusę. Ir taip, tai knyga apie Lietuvą. Romanas apie milicininką, tampantį policininku. Apie Remygą. Žmogų, bandantį susivokti, kas jis yra ir kaip jam elgtis, kai griūva viskas, kas jam buvo suprantama ir pažįstama, apgraibomis ieškantį savo šaknų tamsoje.

Romanas apie Sąjūdžio pradžią. Bet ne kronika, o menininko akimis parodytas santvarkų pasikeitimo sukeltos sumaišties šalyje, mieste ir žmonių mintyse paveikslas.

Autorius sako: „Čia viskas yra tikra: vietovardžiai, architektūros ir meno objektai, taip pat ir istorijos. Senų senovėje Šiauliuose tekėjo geležinė upė Rūdė, vėliau palindusi po miestu. Buvo Stalinas, užnėręs virvę merginai ant kaklo. Vėliau buvo primusu savo aukas deginęs niekšas. Buvo Gorbačiovas, Brazdžionis ir popiežius Jonas Paulius II, ir jo dovanotas kryžius, ir jį saugojęs policininkas. Buvo ir teatras bažnyčioje, ir baras po žeme, ir smarvė – iš gamyklų ir upių, iš visur. Taip, kulka sovietų majorui tikrai caktelėjo tiesiai į tarpuakį. Vieni buvo princai ir žaidė futbolą, kiti buvo mentai ir turėjo gyventi. Pranas ieškojo pasaulio pabaigos liudininkų ir zombių. Buratinas užkasinėjo žmonių pinigus kvailių lauke. Meška, Jautis ir Vaikiukas iki šiol tebėra. O kieno tas kraujas nusikaltimo vietoje, to iki šiol niekas nežino. Ir legendos yra tikros tuomet, kai jas prisimename. Tik žmonės, jie, deja, yra personažai, žaislai nežinia kieno rankose.”

Valentinas Klimašauskas

DAUGIAKAMPIS

Įsivaizduokime, kad dėl kokių nors priežasčių reikia papasakoti apie savo šunį, tarkime, apie vieną Labradoro dieną. Kur pradėti pasakojimą? Ar pradėti jį nuo to, kaip buvo išvesta būtent ši šunų veislė, nes tai, kaip šuo ryte pasisveikina su savo šeimininku, susiję su amžius vykdytais bendravimo pratimais? Ar reikėtų daryti DNR tyrimą ir pasakoti apie to šuns sąsajas su kitais gyvūnais ir žmonėmis? O kaip su jo parazitais ir bakterijomis? Su jo lytimi ir hormonais? Jei žiūrėdamas YouTube pastebiu, kad tas šuo elgiasi lygiai taip pat, kaip ir kiti tos pačios veislės šunys, mane ištinka nepasitikėjimas šio šuns kaip asmenybės autentiškumu. Kas iš tikrųjų slypi už šuns veiksmų? Ką man gali papasakoti genetika, evoliucijos teorija, gyvūnų psichologai, parazitologai, namuose paslėptos kameros? Bet šuo juk nėra labiausiai komplikuotas personažas.

knygos antraštė

Marijus Gailius

ORO

Romano „Oro” herojai – į XXII amžių žengiantys lietuviai, kalbantys najakalbe, matę, kaip jūra pasiglemžia Palangą ir Nidą, ir nebeturintys nei politinės valios, nei kultūrinės atminties.

Neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs garsus klimatologas Vincentas Šemeta į kapus nusineša baugią paslaptį. Profesoriaus artimuosius ir draugus vėl bendrauti priverčia vis daugiau klausimų keliantis ciniškas jo testamentas.

XXI a. amžiaus pabaigoje senyva moteris Kotryna mėgina susidoroti su praeities šmėklomis. Kodėl net tobulos atminties jos virtualioji antrininkė nepadeda nieko suprasti?

Tuo metu jaunieji lietuvių kilmės nacionalistai, išvaryti iš potvynių sunaikinto Londono, ieško savo vietos istorinėje tėvynėje Lietuvoje ir kyla į kovą prieš klimato pabėgėlius. Populiarus savimyla Hiacintas skelbia priešingai: bežemių žmonių importas – paskutinė galimybė Lietuvai išlikti.

Sunykus pažįstamam pasauliui, lieka saldūs tinklaodžių sapnai ir atšiaurus kraštovaizdis už betono jūrsienių. Ar tolimos praeities mįslę įminę žmonės atgaus pasitikėjimą ateitimi?

knygos viršelis

Narius Kairys

TOLIAU NEI VANDENYNAS

„Toliau nei vandenynas” – pirmasis autoriaus romanas.

Knygos herojus leidžiasi į piligriminę kelionę pėsčiomis: palikęs už nugaros gimtąjį miestą ir mylimą žmogų, keliauja autostopu, o vėliau – su padirbtais traukinių bilietais į Europos pietus. Kankinamas abejonių ir baimių, nuolatos pasinerdamas į pasaulio svaigulį, sutikdamas kelyje įvairiausių žmonių ir klausydamas jų neįtikėtinų istorijų, retkarčiais patirdamas gyvenimo pilnatvę, jis pamažu ima suprasti, ką iš tiesų reiškia eiti viena koja žemėje, o kita – dangumi. Tuo tarpu Islandijoje išsiveržia ugnikalnis. Kas tai – pikta lemiantis ženklas ar, priešingai, viltis, kad net ir tuomet, kai atrodo, jog nėra kelio atgal, tavęs visąlaik kas nors laukia grįžtant?

knygos viršelis

Akvilė Kavaliauskaitė

KŪNAI

Akvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, scenaristė, tekstų kūrėja. 2015 m. pasirodęs jos debiutinis romanas „Du gyvenimai per vieną vasarą“  iškart pateko į skaitomiausių knygų dešimtukus. Po penkerių metų autorė grįžta su novelių rinktine „Kūnai”.

Ironiški, neregėtų fantazijų pilni tekstai kviečia į kelionę po žmogaus jausmus ir jų atspalvius, pražystančius tam tikru suvokimo momentu. Novelių herojai – skirtingi: nuo smalsaus vaiko iki paskutinįkart scenoje vaidinančio aktoriaus; nuo pasakiškos vaizduotės režisieriaus iki statybininko, kurio didžiausias gyvenimo pasiekimas – nepabaigtas lėktuvas. Bet išorė, kūnas, – tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kas darosi tų žmonių galvose, nes jei ne kūnas, esame tik tai, ką jaučiame.

knygos viršelis

Lina Simutytė

MIESTO ŠVENTĖ

„Miesto šventė” – pirmasis jaunosios kartos prozininkės Linos Simutytės apsakymų rinkinys.

Knygoje „Miesto šventė” nevengiama matyti tikrovės ir asmenų tarpusavio santykių tokių, kokie jie yra, pamažu išlukštenant paviršinius kasdienybės sluoksnius, parodant sudėtingą žmogaus psichologiją. Seksualinės patirtys, būsenų refleksijos, gyvenimo prasmės pajautos dera su popkultūros ženklais, o nenorminė leksika – su vaizdingais palyginimais.

„Teatro ir kino žmonės gal kiek nulius – labai perspektyvia vadinta dramaturge ir scenariste kol kas renkasi ne sceną, ne ekraną, o literatūrą. Ne dramą, o prozą. Bet turbūt svarbiausia, kad ji renkasi kalbą, pasakojimą, istoriją. Išmoningi siužetai, sklandi apsakymų dramaturgija – turbūt iš profesionalių kino dramaturgijos studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Visa kita – kalbos (ir saiko) jausmas, nuolatinis galynėjimasis su sakiniu, pastanga kurti savąjį stilių – iš ten, ką vadiname talentu. Tai yra jauna ir labai perspektyvi proza. Tai „Miesto šventė”, kurioje visos šventės seniai pasibaigusios, o gyvenimas vis dar tęsiasi.”

Verified by MonsterInsights