Nauji lietuvių autorių kūriniai/ gruodis

knygos viršelis

Leonardas Gutauskas

RAUDONOJI JŪRA

 „Raudonoji jūra” – keturių apysakų rinkinys. Visas jas sieja gyvybės ir mirties susidūrimas.

„Mirties sode” suvedami du skirtingi veikėjai – muziejaus budėtoja Ieva, svajojanti apie šeimą, vaikus, ir iškamšų meistras ponas N. Ieva, suartėdama su meistru, atsiduria pamėklių – iškamšų karalystėje, tampa mirties apologeto fantazijų ir beprotybės liudininke.

„Liūtų kraujo” personažas – vaikas, jo fantazijos ir svajonės. Afrikiečių ir indėnų genčių „kare” sužeidžiamas Kauno berniukas, karščiuojanti sąmonė jį nuneša į Afriką, kur jis išgyvena neįtikėtinas patirtis – inicijavimą į vyrus, gazelių medžioklę, akistatą su nuodinga gyvate.

„Pražūtinga trauka” tarsi pratęsia ansktesnės knygos „Pravardės” istorijas. Budėdamas prie pašarvotos žmonos Julijos, Juozapas prisimena nesantaikos graužiamą jųdviejų gyvenimą, žiaurius pokario įvykius.

„Kaizerio kulka” eksponuoja pačias pasakojimo galimybes: tą pačią istoriją – kaip kaizerio kulka pašovė poną jo kambaryje – pasakoja aštuoni personažai, visi monologai žavi sava logika ir stiliumi.

knygos herojai

Laima Vincė

APIE ANUOS NEPAMIRŠTAMUS LAIKUS. Juozo Lukšos-Daumanto ir Nijolės Bražėnaitės susirašinėjimas

Knygos idėja prieš keletą metų kilo Laimai Vincei-Sruoginis. Ji įtikino Nijolę Bražėnaitę-Lukšienę-Paronetto paskelbti vienoje knygoje ne tik Juozo, bet ir jos pačios laiškus. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas leidimą publikuoti Nijolės Bražėnaitės laiškus gavo iš pačios autorės, gyvenančios Niujorke, juos atvežė Laima Vincė-Sruoginis ir leido suskaitmeninti. Juozo Lukšos laiškų kopijas maloniai persiuntė laiškus saugantis Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas.

Juozo Lukšos laiškų publikacija nėra pirmoji. Knygoje „Laiškai mylimosioms” buvo paskelbtas ir vienas Nijolės laiškas. Šioje knygoje publikuojami visi mums prieinami Juozo Lukšos laiškai Nijolei Bražėnaitei. Taip pat pirmą kartą skelbiami pačios Nijolės Bražėnaitės, būsimos Lukšienės, laiškai Juozui. Kartu su laiškais publikuojamos ir Juozo bei Nijolės kartu darytos ir dėliotos albumo nuotraukos, įamžinusios neilgą jų bendravimą.

kombainas pjauna javus

Herkus Kunčius

KOLŪKIO METRAŠČIAI

Romanas „Kolūkio metraščiai” pasakoja apie margą kolūkio „Lenino keliu” pirmininko, socialistinio darbo didvyrio bei idėjinio komunisto Vytauto gyvenimą. Dar vaikystėje paveiktas komunistinės ideologijos, komjaunuolis Vytautas su šautuvu dalyvauja pokarinėje klasių kovoje. Nesirinkdamas priemonių savo tėviškėje jis steigia kolūkį ir netrukus tampa „amžinuoju” jo pirmininku.

Šalia šio personažo romane pasirodo TSRS bei LTSR komunistinės nomenklatūros veikėjai, aprašomi naujieji sovietiniai papročiai bei kolūkiečių buitis. Kad vaizdas būtų tikroviškesnis, personažų lūpose skamba citatos iš sovietinio laikotarpio rašytojų bei partinių veikėjų pasisakymų spaudoje apie kolūkių teikiamą naudą bei gėrį.

knygos viršelis

Aurimas Švedas

ISTORIKO TERITORIJA

Istoriko ir publicisto Aurimo Švedo kultūrologinės eseistikos knyga „Istoriko teritorija” – tai tarpdisciplininėje erdvėje gimę 30 tekstų, kuriuose susilydo istoriosofiniai apmąstymai, nekonvencinės istoriografijos idėjos, ironiški ir jautrūs autorefleksijos fragmentai, visuomenės kritikos eskizai.

Savitu mąstymo ir kalbėjimo stiliumi pasižymintis istorikas kalba apie XXI amžiaus žmogaus santykį su praeitimi, istorija ir atmintimi.

Kada praeitis virsta istorija? Ką, kaip ir kodėl mes prisimename? Kada užmarštis yra ne prakeiksmas, o mūsų gyvenimui reikalingas veiksmas? Ar tikrai visa žmonijos istorija yra nenutrūkstama blogio raiška? Kaip nepakliūti į baimės spąstus? Ar įmanoma susigyventi su istorijos mums paliktais randais? Ką geresniam praeities supratimui duoda pojūčiai? Ką reiškia būti žvėrimi žmonių istorijoje? Kokias istorijas mums apie mus pačius gali papasakoti augalai? Kodėl mums reikia išmokti klausytis, ką pasakoja daiktai? Ar prasminga klausti „O kas būtų, jeigu..?” Ko šiandienos žmogų gali išmokyti praeityje gyvenę žmonės?

tarybiniai jungikliai

Paulina Pukytė

LUBINAS IR SERADĖLĖ

Rašytojos ir menininkės Paulinos Pukytės ketvirtoji knyga „Lubinas ir seradėlė” pasirodo praėjus aštuoneriems metams po paskutiniosios šios autorės grožinės knygos „Bedalis ir labdarys”. Naujojoje knygoje, pasitelkdama prasmės-beprasmybės-citatos-banalybės tarpusavio priklausomybę, Pukytė toliau tyrinėja sau artimas nesusikalbėjimo, žmogaus padėties absurdiškumo, kalbos ir civilizacijos byrėjimo, laisvės ir jos nebuvimo temas. Dialogų, pjesių ir eksperimentinių eilėraščių – „žodžių skulptūrų, sumontuotų iš rastų kalbos daiktų” (Laima Kreivytė) – forma rašytoja atskleidžia žmonių tarpusavio santykius ir moters (ypač moters kūrėjos) situaciją, apsuptus išankstinių nusistatymų, klišių ir stereotipų, mikro ir makro negandų, asmeninės ir globalios istorijos vingių. Svarbus šios knygos bruožas – inter- ir meta- tekstualumas; joje naudojami ir perdirbami įvairūs jau egzistuojantys tekstai ir naratyvai.

knygos viršelis

Gintaras Grajauskas

NYKSTAMAI MENKŲ DYDŽIŲ POVEIKIS MEGASTRUKTŪROMS

„Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms” – dešimtoji Gintaro Grajausko eilėraščių knyga, išleista Lietuvoje. Užsienyje (Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje) išleistos dar septynios jo poezijos knygos.

„Mane visada ypač domino eilėraščiai, kuriuose „gražumo”, „meniškumo” tėra tik būtinas minimumas. Eilėraščiai, kurie geba tapti beveik anoniminiais, be ryškesnės autoriaus invazijos. Tarsi atsiradę savaime. Idealiu atveju skaitytojas pasijunta taip, lyg pats juos būtų parašęs. Dažnai jie trumpi, lakoniški, atmosferiški. Keliomis eilutėmis sukuriantys pasaulio vaizdą.

Kita knygos ašis – „Paguodos giesmės”, eilėraščių ciklas, kurį kažkada pradėjau, iš karto žinodamas, kad jis niekada nebus baigtas. Eilėraščiai į šį ciklą ateina patys – nenoriu nieko forsuoti ir skubinti. Gal net priešingai – norėtųsi, kad ciklas pildytųsi kuo lėčiau. Nes dauguma ciklo eilėraščių vienaip ar kitaip susiję su man svarbiais žmonėmis, kurių jau nebėra. Konkrečių dedikacijų norėjau išvengti, nors kai kur jos lengvai nuspėjamos. Visgi „Paguodos giesmės” skirtos ne mirusiesiems, o gyviesiems, tebegyvenantiems. Visų gyvųjų sustiprinimui ir paguodai.

miško takelis

Ramutė Skučaitė

BUVAU ATĖJUS

Pasakymas „naujų eilėraščių knyga” nieko nestebintų, jeigu nežinotume, kad 2021 m. spalio mėn. jos autorei poetei Ramutei Skučaitei sukaks 90. Taigi jos kūrybinis ilgaamžiškumas mūsų poezijoje yra rekordinis. Senatvėje rašomai lyrikai dažniausiai būdingi „saulėlydžio”, „gyvenimo patirčių sumavimo” ir kiti panašiai vadinami motyvai. O R. Skučaitės atveju taip nėra. Nauja jos knyga skaitoma ir suvokiama kaip natūrali kūrybinio kelio tąsa. Reflektuojama praeitis ir dabartis, gaudomos gyvenimo šviesos nuotaikos, atsiskleidžia ypatinga etinė klausa, skaudžių, dramatiškų būsenų išgyvenimus lydi moralinio vertinimo įvaizdžiai. R. Skučaitės poetinis meistriškumas išlikęs: eilėraščiai žavi kompozicine darna, subtiliais vaizdais, kalbos grožiu, intonacijų bangavimu. Yra skaitytojų, kuriuos trikdo naujos mūsų poetų paieškos ir kitoniškumai. Tokie skaitytojai, atsivertę naują R. Skučaitės knygą, iš karto pasakys: čia tai poezija.

knygos viršelis

Vainius Bakas

TYLOS FONETIKA

Tai šeštoji poeto Vainiaus Bako knyga, kurioje klasikinė lyrika žaismingai susipina su buities ir būties paradoksais, atsiveria tradicinis, preciziškas poezijos formų pasaulis – silabotoniniai eilėraščiai, sonetai, trioletai. Klasikinės formos tekstai derinami su verlibru, minimalistinėmis įžvalgomis, sąmonės srauto tėkme. Tekstų esminė ašis – universaliosios tiesos bei šiuolaikinio gyvenimo ritmo padiktuotas turinys. Kūryba gimsta iš tylos ir ypatingo įsiklausymo į gamtą ir į save, į visuomenės atgarsius. Kiekvienas autoriaus bandymas kalbėti – tai noras nutraukti nejaukią abejingumo tylą, pripildyti ją poetinių gyvenimo prasmių.

Vainius Bakas (g. 1989) – poetas, literatūrologas, vertėjas, literatūros kritikas, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Yra išleidęs eilėraščių rinkinius „Lietaus spalvos” (2003), „Pretekstai” (2009), „Kas vėjo – vėjui” (2014), „Kaštonų tonai” (2016), poezijos knygą vaikams „Ką manė kamanė” (2019).

knygos viršelis

Edvinas Valikonis

RŪKO DUGNAS

Pirmasis poeto, fotografo Edvino Valikonio poezijos rinkinys „Rūko dugnas” – savito braižo, originalių įvaizdžių kupina egzistencinė stichijų (bet ne stichiška) poezija.

Skrydžiai virš lizdų, visų paliktųjų apskaita, lapai, numetantys medžius – autorius drąsiai ieško originalių įvaizdžių. Prie prasmių atverties einama intuityviai čiuopiant erdves ir paribius: bažnyčių prieangiai, vandenų tyvuliavimas poeto tekstuose tampa ribinėmis erdvėmis, kur skleidžiasi vidinės apokalipsės nuojauta.

Autoriaus braižui būdingos banguojančios, skirtingo intensyvumo teksto dalys, kai pabaigoje ar keliose teksto vietose „šauna” originalus „įkrautas” fragmentas. Autorius žino, ką nori pasakyti, jo charakteringos frazės yra organiškos tekstui, tai anaiptol nėra tiesiog žaidimas žodžiais savaime: „vienkryptės tik upės, saule, / vienkryptės tik maldos” (Pilkėjimas); kad ir kokį / nugeibusį gyvulį skerstum, jo vidus / visad knibžda gyvybės perteklium” (Rūkas V. laiškai)).

knygos viršelis

Vytautas Pliura 

ŠVELNUMAS PRAGARE

Vytautas Pliura (1951–2011) – poetas, dramaturgas, anglų kalba kūręs lietuvių išeivio ir amerikietės sūnus. Jis, kaip ir kiti išpažintinės poezijos atstovai Robertas Lowellis, Johnas Berrymannas, Sylvia Plath ar Anne Sexton, – kalba nepagražintai, rupiai ir veriančiai atvirai. Lietuviškai rašomoje poezijoje ir dabar būtų sunku rasti į V. Pliurą panašių balsų. Šio poeto eilėraščių vertimai Lietuvoje leidžiami pirmą kartą.

V. Pliura kalba apie savo gyvenimą: apie tėvą, kuris tyčiodavosi iš homoseksualų, apie vedusius vyrus, ateidavusius pas jį naktimis, ir apie aplinką, kur būti homoseksualiam – vadinasi, būti už gero tono ribų. Parodydamas nemažos visuomenės dalies veidmainystę ir jausdamas deginančią neapykantą sau, V. Pliura pasakoja – o kartais tiesiog šaukia – apie nesibaigiančias artumo, meilės ir supratimo paieškas ir kaip sunku priimti save tokį, koks esi, pasaulyje, kuriame reikia būti kažkuo kitu.

knygos viršelis

Lina Buividavičiūtė

TAMSIEJI AMŽIAI

„Tamsieji amžiai” – intensyvi, ribinių patirčių prisotinta antroji Linos Buividavičiūtės poezija knyga, kurią sudaro keturi ciklai: „Erosas”, „Sindromai”, „Miestai ir žvėrys”, „Nemeilė”. Poetės eilėraščiai pasižymi nesumeluotu žvilgsniu į savo ir Kito patirtis. Jaučiamas ir įvardijimas egzistencijos sunkis, transgeneracinės, kolektyvinės ir asmeninės lyrinio „aš” traumos. Knygos išskirtinumas – drįstama liestis prie mažiau lietuvių poezijoje atvirai artikuliuotų patirčių – ribinio seksualumo, sudėtingos motinystės, psichikos sveikatos problemų. Eilėraščiai atliepia sudėtingą, šešėlinį moters pasaulį. Kultūros intertekstai čia savitai interpretuojami, kuriant unikalias poetinio pasaulio prasmes.

Lina Buividavičiūtė – jaunosios kartos poetė, literatūros kritikė, kultūros apžvalgininkė, dėstytoja, tekstų kūrėja. 2017 m. pasirodė jos pirmoji poezijos knyga “Helsinkio sindromas”  (išleido „Kauko laiptai”). Autorė aktyviai bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje, yra sėkmingai dalyvavusi įvairiuose Lietuvos ir tarptautiniuose literatūriniuose festivaliuose.

knygos viršelis

Gytis Norvilas 

AKLA VALTIS

Gytis Norvilas – poetas, vertėjas, eseistas. G. Norvilo pirmoji eilėraščių knyga „Akmen-skeltės” (2002) apdovanota Jaunojo jotvingio premija; po rinkinio „Skėrių pusryčiai” (2006) išleista trečia knyga „Išlydžių zonos” (2012) apdovanota LLTI premija už kūrybiškiausią metų knygą, nominuota Metų knygos rinkimuose; ketvirtoji poeto knyga „Grimzdimas” (2017) antrą kartą autoriui pelnė kūrybiškiausios metų knygos apdovanojimą, Jotvingio premiją, nominuota Metų knygos rinkimuose. Taip pat G. Norvilas yra išleidęs knygą vaikams „Vėžlys Dūmas”.

„Akla valtis” – tai savotiška išvarymo iš rojaus sodo, Nojaus mito interpretacija, aidas, tvano refleksija. Knygą netgi būtų galima pavadinti poema. Ji vienalytė, numanomas siužetas, dramaturgija.

Skyriuje „išvarymas. triumai” – poeto kūrybinei raiškai būdingi piešiniai, kuriuos autorius traktuoja kaip eilėraščius-paišus. Ir turi tokią teisę. Tam tikra prasme tai – knyga performansas.

knygos viršelis

Liudvikas Jakimavičius

PALIKTOS PALETĖS

„Žinau, kad reikės pasiaiškinti, – ką turėjau galvoj, ką šia knyga, vienu ar kitu eilėraščiu norėjau pasakyti, ką ji man pačiam reiškia? Banalūs klausimai yra patys sunkiausi, ypač kai reikia kalbėti apie savo poeziją, kuri man yra panašiausia į tirpstančius rugpjūčio debesis, apie gyvenimą, kuriame daugiau mįslių nei atsakymų.

Mano poezija ir gyvenimas yra susisiekiantys indai. Turbūt tekstas nėra svarbiausias dalykas. Žodžiai įnoringi, neklauso, kai nori apsakyti, kaip mes čia būname. Kur kas svarbesnės yra tylos zonos, kurios veriasi ir plevena tarp žodžių, pauzių, nutylėjimų, nebaigtų sakinių, nuspėjamų ir nenuspėjamų siužetų, kurie vienas kitą papildo, vienas kitą sukelia, glaudžiasi ir kuria nuotaiką bei poteksčių pasakojimą.

Esu laimingas, galėdamas tomis gyvenimo ir poetinėmis patirtimis su jumis pasidalyti”, – Liudvikas Jakimavičius.

knygos viršelis

Alis Balbierius

KITAS RUDUO

Pasaulio Vienio jausmas, švarios dvasios estetika, poetinių formų įvairovė, gamtos ir kultūros sintezė būdinga ir šiai naujai Alio Balbieriaus knygai. Ryškūs ir Rytų estetinio minimalizmo bei pasaulėžiūros bruožai, jungiami su vakarietiškos kultūros patirtimi.

Poetinių formų įvairovę – nuo verlibro, klasikinio eilėraščio iki haiku – vienija tas pats pasaulio Vienio jausmas, filosofinės, stoiškos žmogaus gyvenimo rudens nuotaikos.

Dar vienas svarbus bruožas – autoriaus, žinomo fotografo, vizualinės patirties įkūnijimas poezijoje – kalbama ne tik žodžiu, bet ir žodžio sukuriamu vaizdu ar vaizdų seka.

Plati ir eilėraščių geografija – nuo tėviškės motyvų Šiaurės Lietuvoje, Vilniaus reminiscencijų iki Amerikos ar Indijos.

Verified by MonsterInsights