Molėtų bibliotekos Filosofijos skaityklos protokolai

Filosofijos skaitykloje mes kalbame ir klausomės

Nuo rugsėjo iki gruodžio kas savaitę virtualioje Molėtų bibliotekos Filosofijos skaitykloje rinkosi skaitytojai, norintys geriau suprasti save ir pasaulį. Virtuali Molėtų bibliotekos Filosofijos skaitykla prasidėjo 2020 m. pavasarį, paskelbus karantiną. Ją nuo pat pradžių kuruoti ėmėsi filosofė prof. Lina Vidauskytė. Šis ruduo buvo trečiasis Filosofijos skaityklos sezonas, ir pirmasis, kurį rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Padedami filosofų prof. Linos Vidauskytės (LKA), prof. Tomo Sodeikos (VU) ir Vido Dusevičiaus (VDU) sukūrėme skaitytojų poreikius atitinkančią virtualią savišvietos erdvę, kuriai netrukdo dėl pandemijos įvesti apribojimai. Skaitant ir analizuojant bibliotekose esančius filosofinius tekstus bandėme aktyviau ir giliau praktikuoti filosofiją savo gyvenime, ugdyti kritinį mąstymą, geriau pažinti ir sustiprinti save, analizuoti visuomenėje vykstančius procesus filosofiškai.

Skaityklos naujienlaiškį su tekstais kas savaitę gaudavo 60 skaitytojų. Į tiesioginius susitikimus-tekstų aptarimus kas savaitę pagal galimybes įsijungdavo 10-15 skaityklos dalyvių. Skaitytojai jungėsi iš namų, darbo vietų, kartais — iš gatvės, autobuso, ligoninės, metro ir vienuolyno. Į atviras filosofų paskaitas, kurių buvo keturios, užsukdavo ir tie, kas ape Molėtų bibliotekos Filosofijos skaityklą išgirsdavo pirmą kartą.

Šia edukacijos paslauga Molėtų r. sav. viešoji biblioteka prisidėjo prie informacinės visuomenės kūrimo.

Molėtų bibliotekos Filosofijos skaitykla naminė, bet tarptautinė

Filosofijos skaityklos savaitinius skaitinius prenumeravo ir į virtualius susitikimus jungėsi skaitytojai esantys Molėtuose, Vilniuje, kitose Lietuvos vietose, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Afganistane ir Tailande, projektas suteikė galimybę megzti ryšius, bendrauti ir keistis idėjomis nepaisant atstumų. Biblioteka stiprino savo kaip atviros besimokančiųjų bendruomenės vaidmenį, o bibliotekininkai įgijo daugiau patirties organizuojant švietėjiško turinio renginius naudojant bibliotekos fondus.

Tikmės, kad virtuali skaitykla sumažino atskirtį sudarydama galimybę dalyvauti ir betarpiškai su profesionaliais filosofais bendrauti visiems, nepriklausomai nuo išsilavinimo, gyvenamosios vietos, amžiaus ar įsitikinimų. Skaitytojų reiškiamas pageidavimas kad Filosofijos skaitykla tęstų savo veiklą liudija projekto poveikį ir išliekamąją vertę.

Protokolai, arba trumpos apžvalgos, ką skaitėme ir kokius klausimus nagrinėjome Molėtų bibliotekos Filosofijos skaitykloje šį sezoną

Filosofės prof. dr. Linos Vidauskytės vieša paskaita  „Hansas Blumenbergas: mitas, metaforos ir post-sekuliarus būvis“ virtualioje Molėtų bibliotekos Filosofijos skaitykloje vyko gruodžio pradžioje.

Filosofės Linos Vidauskytės paskaitos plakatas

Hansas Blumenbergas (1920-1996) yra vienas žymiausių XX a. vokiečių filosofų, bandęs suvokti žmogiškąją tikrovę ir sumišusį pasaulį per kalbos metaforas ir nevalingas ištaras. Tiek filosofo vardas, tiek jo plėtota metaforologija Lietuvoje dar nėra plačiai žinomi, todėl Molėtų biblioteka džiaugiasi galėdama suteikti galimybę plačiajai visuomenei apie įdomų mąstytoją, jo metodą ir nenuspėjamas interpretacijas išgirsti daugiau.

Filosofė Lina Vidauskytė yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorė, monografijos „Tikrovė ir literatūra: Czesławo Miłoszo literatūrinė filosofija“, mokslinių straipsnių apie Walterį Benjaminą, Martiną Heideggerį, Jacques Derridą, Simone Weil, Hansą Blumenbergą ir kitus bei mokomosios knygos „Medijų filosofijos pagrindai“ autorė. Dalyvavo mokslinių tyrimų projekte „Postsekuliarus būvis“ (VU, vadovas – prof. Tomas Sodeika). Mokslinių interesų sritys – medijų filosofija, religijos filosofija, technologijų filosofija, vizualumas, filosofinė praktika, žodis ir raštas, etika.

Vidinis nelaisvės virbas

Witoldas Gombrowiczius (gimė 1904 m. rugpjūčio 4 d. Maloszyce, Lenkijoje, mirė 1969 m. liepos 25 d. Vence, Prancūzijoje) — lenkų prozininkas ir dramaturgas, jo kūriniai buvo Absurdo teatro pradžia.

W. Gombrowicziaus šeima buvo pasiturintys dvarininkai. Jis studijavo teisę Varšuvos universitete, bet metė karjerą ir ėmėsi literatūros. Po pirmojo romano “Ferdydurke” (1937 m.) — groteskiško šiuolaikinės visuomenės paveikslo, sukrėtusio skaitytojus — didžiulės sėkmės, W. Gombrowiczius įstrigo Argentinoje, ten buvo Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo.

Kadangi buvo laikomas rašytoju emigrantu, Lenkijoje jo kūrinių leidyba buvo uždrausta; pokario metais jo romanus pristatė Paryžiuje veikianti lenkų leidykla Institut Littéraire. 1963 m. W. Gombrowiczius grįžo į Vakarų Europą ir apsigyveno Prancūzijoje, kur ir mirė.

XX a. septintajame dešimtmetyje Lenkijoje, o vėliau ir kitose šalyse, prasidėjo nauja susidomėjimo W. Gombrowicziaus kūryba banga, ypač domėtasi jo pjesėmis. Jis buvo vienas originaliausių XX a. antrosios pusės lenkų rašytojų. Jo dramos pjesės buvo Absurdo teatro, išpopuliarėjusio pokario Europoje, pradžia, o jo romanai ir dienoraščiai kritiškai komentavo šiuolaikinio žmogaus būklę. Jis buvo nepriklausomas mąstytojas, kvestionavo nusistovėjusias nuomones beveik visose žmogaus veiklos srityse, dažnai kritikuodamas Lenkiją ir jos intelektualinį elitą, jo įžvalgos netikėtos, o kai kas galbūt tinka ir šių dienų Lietuvai. 

Kartu su filosofu Vidu Dusevičiumi kalbėjomės apie nuoširdumą/nenuoširdumą, apie tai, ką galėtų reikšti W. Gombrowicziaus frazės „Tėvynė esate jūs patys“, „dar ne visai laisvas“, „vidinis nelaisvės virbas krūtinėje“.

Apie laiko pilnatvę

Sakoma, kad Mokytoją Eckhartą (1260-1328), viduramžių domininkonų teologą, filosofą ir mistiką, lengva suprasti neteisingai.

Tai skamba tarsi įspėjimas — ten tu neik.

Išbandėme.

Kartu su prof. Lina Vidauskyte ir prof. Tomu Sodeika Filosofijos skaitykloje kalbėjomės, kaip valia gali viską ir kaip visos dorybės glūdi valioje, jei tik žmogus yra doras, kaip žmogui išlikti ramiam, jei jis nesusiduria su išoriniais sunkumais, ir kaip jis turi sekti Dievu.

Aptarėme, buvo Eckhartas mistinių patirčių patyrėjas ar jų siekėjas, kas yra laiko pilnatvė ir kas ta vienovė veiksmų požiūriu.

Žiūrėti į saulę

Keturiasdešimtojoje Filosofijos skaitykloje skaitėme garsaus amerikiečių psichiatro Irvino D. Yalomo knygą „Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“. Knygą vertė Viktorija Labuckienė, išleido VAGA.

I. D. Yalomo sritis — egzistencinė psichoterapija. Į saulę žiūrėti sunku ir pavojinga. Panašiai ir su savo mirtingumo suvokimu. Mirtingumas, psichiatro požiūriu, yra viena iš keturių kertinių žmogaus būklės duotybių.

Ar įmanoma patiriant mirties siaubą atpažinti jį ir išlaikyti? Ar gali ši patirtis nesunaikinti mūsų gyvenimo tikslo ir prasmės, ar gali ji prikelti mus naujam, visaverčiam gyvenimui?

Kas mus gydo ir gelbsti?

Kam tos pasakos?

Kartu su prof. Lina Vidauskyte skaitėme kultūros istoriko, bibliotekininko Roberto Darntono (g. 1939) knygą „Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai“. Ji padeda geriau pažinti simbolinį pasaulį, kuris išnyko, bet jo atgarsius dar galime jausti.

Kodėl pasakose toks svarbus yra maistas, pilna pamočių, o herojai tiek klajoja? Atėjo lapkritis, tamsos metas, kai vakarais šiauriečių papročiu tinka pasakoti šiurpes (tokia pasakų rūšis).

Turbūt esate girdėję, kad tos europietiškos pasakos, kurias esame girdėję vaikystėje, yra sutvarkyti variantai. Tiek broliai Grimai, tiek Šarlis Pero pasakas pataisė, pacenzūravo. Žodinėje kultūroje gyvavusios pasakos nebūtinai turėdavo tai, ką vadiname laiminga pabaiga, kartais pabaiga galėjo būti ir atvira, tai yra, istorija nesibaigdavo, o kartais — gana žiauri.

Žinoma, pasakų siužetai teikė malonumą veiksmo posūkiais ir teisybės atstatymu, bet kodėl taip dažnai toks svarbus yra maistas, pilna pamočių, o herojai tiek klajoja? Kokią informaciją apie žmonių gyvenimą pateikia pasakos, jei mokame jas iššifruoti? Kaip suprantate frazę „Politika nerealizuojama, kol mintyse nesubręsta toks poreikis, kai sveiku protu suvokiamas pasaulis“? 

Darėme ir praktinę užduotį, kurią siūlome ir Jums: paimkite pasaką, kurią labiausiai esate įsiminę iš vaikystės, ir pagalvokite, kaip perrašytumėte pabaigą, jeigu pasaka baigtųsi ne tradicine laiminga pabaiga, o taip, kaip tokia situacija baigtųsi šiandieniniame gyvenime. 

Esame geresni, nei manome

Skaitėme vieno įdomiausių šių dienų olandų mąstytojų istoriko Rutgerio Bregmano knygą „Žmonijos gerumas. Naujas požiūris į mus”. Knygą neseniai išleido Tyto alba, vertė Saulė Rygertaitė.R. Bregmanas (g. 1988) yra išleidęs penkias knygas istorijos, filosofijos ir ekonomikos temomis. Jo knygos „Žmonijos gerumas” (2020) ir „Utopija realistams” (2017) pateko į New York Times labiausiai perkamų knygų sąrašą, jos išverstos į daugiau nei 40 kalbų.

  • Ar Jūs gera/s iš prigimties?
  • O kiti?
  • Kokią sampratą matote labiau paplitusią — kad esame iš prigimties geri ar kad blogi? Kokios sąlygos lėmė, kad tokia samprata paplito?
  • Kaip vertinate autoriaus pasiūlytą žiniasklaidos ir jos „smurtinės prigimties” interpretaciją?
  • Ką autorius sako apie istoriją ir istorikus, ekonomiką ir ekonomistus? Ką apie tai manote Jūs?
  • Žmogus kasdien susiduria su spiečiumi savo minčių. Kai kurios naujos, dauguma — pasikartojančios. Ar galite pakeisti savo minties vagą, jei išgirstate naujos informacijos arba norite sąmoningai pakeisti galvojimo kryptį? Ko reikia, kad mintis pakeistų vagą?

Moralė

Trisdešimt penktojoje virtualioje Molėtų bibliotekos Filosofijos skaitykloje kartu su filosofu, filosofijos mokytoju ir biblioterapijos žinovu Vidu Dusevičiumi skaitėme Jonathano Sackso (Džonatano Sakso) knygą  „Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais”.

Knygą neseniai išleido Tyto alba, vertė Jolita Parvickienė.

Skaitėme du skyrius:  „Pagalbos sau ribos“ ir  „Viešo gėdinimo sugrįžimas“. Jonathan Sacks (1948-2020) – profesorius, filosofas, teologas, politikas, 1991-2013 m. vyriausiasis Britanijos rabinas, lordas. Rašė moralės filosofijos, teologijos knygas, kūrė radijo ir televizijos laidas.

Pokalbį pradėjome nuo Vido klausimo — kaip reaguojame į patį knygos pavadinimą? Vienus žodis „moralė “ skatina paimti knygą, kitus, priešingai, ragina bėgti kuo toliau nuo jos, spėjant, kad iš puslapių pasipils  „moralizavimai“.

Ar esame būtini?

Skaitėme skaitome bulgarų/prancūzų filosofę, psichoanalitikę, literatūros kritikę Julią Kristevą ir vokiečių filosofą, matematiką, logiką Gofrydą Leibnicą.

Julia Kristeva yra bulgarų ir prancūzų filosofė, psichoanalitikė, semiotikė, lingvistė, literatūros kritikė, feministė, rašytoja. J. Kristevai kūnas reiškiasi per kalbą, o kalbos struktūros jau veikia kūne. Jos interviu, kuriame ji kalba apie globalizuoto žmogaus savybes ir apie tai, kaip “užkrečiamumo” metafora įgavo kūną, duotas 2020 m. pavasarį, publikuotas knygoje “Coronavirus, Psychoanalysis, and Philosophy Conversations on Pandemics, Politics and Society” (Koronavirusas, psichoanalizė ir filosofiniai pokalbiai apie pamdemiją, politiką ir visuomenę).

Tai knyga, kurią ir po kelių dešimtmečių žmonės atsivers norėdami suprasti, ką mes galvojome ir kaip matėme pasaulį šiais laikais. 

Gottfried Wilhelm Freiherr von Leibniz (Gotfrydas Leibnicas, 1646-1716) — vokiečių filosofas, matematikas, logikas, fizikas, šiuolaikinės logikos pradininkas. Leibnicas išpopuliarino “monados” sąvoka  (graikų k. monas – vienetas, tai, kas nedalijama),  kurią anksčiau yra vartoję ir pitagoriečiai. Leibnico monada — mažiausia ir neskaidoma individuali substancija, kurioje atsispindi pasaulio tvarka ir iš kurios kyla materialios savybės. Monados sudaro visatą, bet yra nematerialios. Kiekviena monada yra unikali, amžina, nesunaikinama, dinamiška. Monados neturi priežastinio ryšio su kitomis monadomis, bet visos yra sinchronizuotos tarpusavyje pagal iš anksto Dievo nustatytą harmoniją. Straipsnis, kurį gaunate, nėra apie monadas, bet parašiau apie jas dėl konteksto. 

Ką reiškia būti vienam? Ar mokate būti vieni? O kiti — ar kiti moka būti vieni? 
Ar pritiariate autorei, kad praradome ryšį su savo vidumi?
Ar vienatvė gali paskatinti vaikystės traumų iškilimą? Kaip pandemija pakeitė mūsų požiūrį į mirtingumą? Gyvenimas yra iš-gyvenimas, teigia J.Kristeva. Ar nėra taip, kad šiame pasakyme užfiksuotas labai sudėtingas procesas? Kaip galėtume šią patirtį apibūdinti?

G. Leibnitzo pamatinis klausimas, kurį žino kiekvienas filosofas — Kodėl yra kažkas, o ne greičiau niekas? Kaip manote, ar jis mums gali būti aktualus? Kada ir kas galėtų tokį klausimą kelti? Tas klausimo kėlimas turėtų būti egzistenciškai svarbus, o ne gulint ant sofutės po sočių pietų. Bet kokia ta tikra situacija, tinkanti klausimo kėlimui?
Ar kada kyla klausimai apie laisvę ir būtinumą mūsų gyvenimuose? Ar tai priklauso nuo situacijos sudėtingumo? Proga ir likimas yra viena ir tas pats, sako Leibnitzas. Ar sutinkate? Vis tik, egzistuoja dalykai, kurie nėra būtini? Ar kartais pagalvojate apie save kaip nebūtiną?
Tiesa kaip šviesa ir skaidrumas. Tokias metaforas naudoja filosofas. O kokia tiesa yra Jums? Kodėl neklystamumo pagrindas yra kiekvienoje tiesoje? 

Apie tai kalbėjome Molėtų bibliotekos Filosofijos skaitykloje tą savaitę.

Tuštuma yra širdies-proto pasninkas

Spalio 7 d. klausėmės filosofo Tado Snuviškio viešos paskaitos apie tuštumą budistiniu ir daoistiniu požiūriu.

Jei nespėjote į paskaitą, galite klausytis jos įrašo.

Rugsėjo 16 d. įvyko pirmoji prof. Tomo Sodeikos paskaita „Vardai“. Šia paskaita Molėtų biblioteka prisidedėjo prie kasmetinės iniciatyvos baigiantis rugsėjui minint Holokausto aukų Lietuvoje atminimą skaityti jų vardus.

Kas yra vardas?

Oficialaus pilno Holokausto aukų sąrašo Lietuvoje nėra. Yra 1942 m. gyventojų surašymo metu daryti Vilniaus, Šiaulių ir kelių mažesniųjų getų kalinių sąrašai. 1942 m. dauguma Lietuvos žydų jau buvo nužudyti, todėl jų vardų šiuose sąrašuose nėra. Vertingas informacijos šaltinis — Izraelio Yad Vashem Holokausto memorialiniame muziejuje saugomi išgyvenusių ir artimųjų liudijimai apie nužudytuosius. Remdamiesi šia informacija ir kitais šaltiniais atminties aktyvistai atskiruose Lietuvos miestuose ir miesteliuose bando surinkti visus Holokausto aukų vardus.

Jei neturėjote galimybių dalyvauti paskaitoje, galite jos įrašo klausytis internete.

Filosofas Tomas Sodeika paskaitą pradėjo primindamas Umberto Eco knygos „Rožės vardas“ pabaigą ir atkreipdamas dėmesį į vardų, tai yra, žodžių, kuriais pavadiname, ir to, kas jais pavadinama, santykį. „Rožės ir jos vardo supriešinimas yra ne vien tik skirtumo pabrėžimas, — sako prof. T. Sodeika. — Rožės nebėra. Lieka tik vardas, ir neaišku, kam jis reikalingas. Vardas įgyja neapibrėžtą pobūdį.“

Vardus gali turėti ne tik žmonės, juos suteikiame upėms, kalnams, gatvėms, net dideliems laivams. Nuo filosofo ir semiotiko U. Eco knygos perėjęs prie paties žodžio „vardas“ analizės prof. T. Sodeika kalbėjo apie vardą kaip ypatingą žodį — juo mezgame ryšį su tuo, kas mums artima, pažįstama, reikšminga, tuo, kas individualu.

Ernsto Fraenkelio parengtas Lietuvių kalbos etimologijos žodynas (1965 m.) žodį „vardininkas“ (tas, kas teikia vardus, gali pavadinti) sieja su žodžiu „burtininkas“, rusų kalboje iki šiol išlikęs tą pačią šaknį turintis žodis „vrač“, reiškiantis gydytoją, bet galėjęs reikšti žmogų, kuris gali ypatingu būdu ištarti vardą ir taip gydyti. Vardai yra žodžiai, ne tik nurodantys individualumą, bet ir turintys maginę charakteristiką.

„Vardais mes ne apibendriname, bet, priešingai, žengiame link konkretybės. Tai magija, kai žodžiu sugebame prisišaukti individualybę pasaulyje, kuris sudarytas iš abstrakcijų“, — sako filosofas.

Užrašymas vardui suteikia patvarumo, bet užrašytas vardas tampa daiktu, prarasdamas savo magiškas savybes. Visa [raštu paremta ] Vakarų kultūra gali būti nagrinėjama kaip tam tikrą skausmingą nuostolį patyrusi kultūra.

Tokiu būdu, klausia prof. T. Sodeika, ar nėra taip, kad neturėdami Holokausto aukų sąrašo, kurį galima būtų skaityti, mes esame skatinami ieškoti kitokio santykio su mums nežinomais vardais — tokio, kuriame ir būtų aptinkamas vardo magiškumas.

Visą paskaitos ir po jos vykusios trumpos diskusijos įrašą galima klausyti youtube.

Kas nuobodu, o kas — juokinga ir kodėl?

Filosofo Vido Dusevičiaus kuruotoje 30-je Filosofijos skaitykloje skaitėme ištraukas iš lenkų filosofo ir idėjų istoriko Leszeko Kolakowskio (Lešeko Kolakovskio) knygos ,,Mini paskaitos apie maksi dalykus“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020) ir žiūrėjome Čarlio Čaplino filmą ,,Naujieji laikai“ (Modern Times).

Ar gali būti kas nors nuobodu ,,savaime“? Nuobodulys – tai kaina, kurią mokame už gebėjimą domėtis? Kaip paaiškinti juoką? Kodėl šiandien išnyko politiniai anekdotai? Ar ,,visa mūsų civilizacija yra atsiradusi iš tinginystės“? Ar darbas ,,savaime“ yra ypatinga dorybė todėl, kad jis įtvirtina mūsų žmogiškumą? Ar norėtumėte gyventi keptų balandžių karalystėje? Ar kiekvienas mūsų yra savo paties savininkas (savininkė), ir ką galėtų toks pasakymas reikšti?

Molėtų bibliotekos Filosofijos skaitykla atveria duris trečią kartą

Filosofijos skaityklos atidarymo metu kuratoriai filosofai dr. Lina Vidauskytė ir Vidas Dusevičius pasidalino prisminimais, kaip jie atėjo į filosofiją.

Aptarėme pomidorų klausimą: ar teisus kaimynas, sakydamas, jog nėra prasmės auginti pomidorą balkone, nes vis tiek saulės permažai, pomidorai nesunoks.

Ką iš tiesų sako kaimynas? Kodėl jo pastaba mums gali sukelti susierzinimą? Mums atrodo, kad jis suniekino mūsų pastangas? Bet ar tikrai jis tai sako?

Jis sako tris dalykus: vasara baigiasi, saulės mažai. Tai faktas. Antra, jis sako, kad pomidorai nesunoks. Tai teiginys apie ateitį, vadinasi, jis nei klaidingas, nei teisingas, tai spėlionė. Trečia — jis sako, kad nėra prasmės auginti nesunoksiančius pomidorus. Jis sako savo nuomonę, o nuomonė taip pat negali būti nei klaidinga, nei teisinga, tai žmogaus požiūris į gyvenimą. Tai yra, jis sako ne apie mus, o apie save. Jam nebūtų prasmės auginti balkone nesunoksiantį pomidorą.

Bet kitam žmogui prasmė gali būti ten, kur kas nors nemato jokios prasmės. Ir atvirkščiai. Mums gali atrodyti visai neprasmingi dalykai, kurie tokie svarbūs kitiems.

Filosofija lavina mintį ir padeda geriau girdėti kitus žmones.