Justina Rakauskaitė – Butkevičienė
2022 metais Justina Rakauskaitė-Butkevičienė tapo Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos laureatė.
***
žodžiai
laša
į širdį
rytas
pasiekia
vyzdį
akys
apglėbia
saulę
rankos
pilnos
šviesos
***
jiems
šypsojosi
dievas
ir medžiotojai
verkė
atsirėmę
į kardus
braižė veidus
nagais
karžygiai
dievas juokėsi
atviras langas
nusiavęs batus
braidė
sniego kalnais
įžiūrėt negalėdami
mylinčio
dievo
sugalvojote
velnius
galandot dantis
o jis ėjo
per vandenį
prausėsi pienu
ir palaimino
žemę
derėt mintimis
šventas juokas
pravėrė
po trečiąją akį
atidarė duris
išskraidino sapnus
basas dievas
palietęs
blakstienom
plaštakę
saugo verkiančius
karžygius
laša medus
ant medžiotojų
rankų
ant žemės
krūtinės
virpa ugnys
lyg lūpos
kartojas
malda
o jiems
juokiasi
žvaigždės
jiems
šypsosi
dievas
dega sieloje
tūkstančio
saulių
liepsna
***
skambančios stygos
žodžiai į vidų
vaškas
per sąnarius
sielon nuslydo
lipdo saulę
po spindulį
kibirkštį
tylą
pirštai
laikydami
gėlę nebylią
veda per
lauką
išdrįski
pakilki
laša per
kaktą
sielą
nutvilko
stygomis
gaudžia
blakstienose
oras
virpa
krūtinėje
saulė
raudona
***
kužda vėjas
priglaustas sparnų
sunkias vakaras
burtais blakstienų
laša žodžiai
ant tavo akių
ir nuo rankų
susigeria sielon
dar įkvėpk
aukštumų į plaučius
dar paglostyk žvilgsniu
lempų šviesą
greit
kaip vėją
sparnai
pasigaus
greit
su vakaru
lūpom
lašėsiu
atsimerk
lempų akys žemai
lydi skrydį
ir grįžtančių ilgis
tau po rankomis
tiesias keliai
už blakstienų
veriasi širdys
***
išsiverš
ugnimi
mano žodžiai
ir mintys
neramiam
virpuly
iš širdies
užgesintos
ir suplėšys
lapus
į skutus
atminimuos
klevo lapų
dangus
per rasotus
arimus
nemarus
atkaklus
užsivedęs
išalkęs
byra spalio
dangus
virš nutykusios
arkos
viršum gervių
klyksmų
jau nutolusių
rytui
atsimerkiu
einu
lyg žvaigždės
pabaidyta
lyg pametus
sapnus
akimis
ieškau
gaudau
byra klevo
dangus
per akis
lūpas
veidą
užsimerkiu
daugiau negaliu
nematyti
pro užspaustas
akis
saulėm
kalasi
rytas
***
jūs
mano skubantys
lašai
aš visą
naktį
nemeluoju
rašau stebėdama
aukštai
kiekvieną spindulį
po kojų
po alpuliu
baltų laukų
šešėlių žingsnių
negirdėtų
jūs skambantys
lašai
žingsniu
žvaigždėto menueto
lėtai
išsiskleidžia
tamsa
kiekvieną gatvę
apkabina
mėnulio spinduliu
basa
išskiemenuoja
vynuogyną
danielių akys
tarp naktų
kiekvienas mirksnis
aukso vertas
lašai jūs mano
ateinu
nurieda žvilgsnis
balsas
veidas
***
lašais tu
žolėje kalbi
kai netelpa
dangus glėby
kai švelniai
gula į akis
Tarkovskiui
deranti buitis
atsigula
lyg pasiduotų
tušti laukai
pilnų aruodų
nebeužsimerkia
tik žvelgia
ką tavo vėsios
mintys skelbia
ir tyška
srūva
kapsi
laša
sujungia žemę
dangų
lašas
apgaubia
ūkanom laukus
vos beįžiūrimas
lietus
***
mano Lietuva
tu
tarp gėlėtų
kalvų
vis brendu
tavimi
į save
ir randu
tiek dangaus
tiek vandens
akimis neišsemt
ir juntu
kaip gyvenimas
ima srovent
per kalbas
per akis
upeliu
per laukus
kaip laimingas
dangus
vieversiais
išbučiuotas
pienės pūkas
lengvai supas
stirnos vaikus
gervių klyksmo
ragais
spinduliams
atiduotais
mano Lietuva
tu
sužydėjus baltai
lietumis
išprausta
išpuošta
mūsų sodais
atsimerkia
diena
dažo
dangų
baltai
lietumi
ateinu
pas
tave
pasiduodu
vyturiais
ir lakštingalom
supki
laukus
vėju
glostyki
plaukus
ašaras
uodus
aš brendu
tavimi
į save
ir į mus
nes tik tu
atpažinsi
ko nieks
neparodys
***
Mano vyro
poezija
Malkos
Sklidini vandens
Kibirai
Brenda dūmai
Iš rankų
Į dangų
Miega švarūs
Namai
Ir vaikai
Mano vyro
pokalbiai
tylos
užsimerkus
alsuoja ramiai
o tie žvilgsniai
atrodo nebylūs
nors ant jų
įsikūrę jausmai
mano vyro
meilė
tai sodas
pilnas vyšnių
rasos
inkilų
ir nereikia
daugiau nieko
rodos
kai per rytmetį
vėsų brendu
mano vyro
tikėjimas
žemė
sklidina
užkalbėjimų
pieva
užsimerkiu
ir šypsausi
gera
neprašiau
o gavau
ko norėjau
***
kai tu savy
nešioji mirtį
neišsigąsk
žinau kaip skamba
tačiau gebėjimas
suirti
neturi gąsdinti
jo svarbą
pabrėžia
kiekviena būtis
seni tikėjimai
buitis
kokia ji nuostabi
mirtis
tokia trapi
ir tobula
grakšti
vėsinanti ranka
ir geros geros
akys jos
tave
iš kūno
išvaduos
jei tik žinotum
kaip sunku
nešiot gyvenimą
ratu
su saule suktis
nuolatos
nebotum
tu maldautum jos
ir tik dabar
susipranti
jūs viena
tu su mirtimi
ji tobula
dienos baigtis
nakties
kai ryto spindulys
suardo rūko
lašelius
visur mirtis
virš jos
dangus
toks nepabaigiamai
gilus
jos akimis
užbaigia mus
tokia trapi
ar artima
ideali
ir tobula
grakšti
kaip užėjes vanduo
tuščia
vaisinga
kaip ruduo
kas pasibaigia
mirtimi
gyvenimu visus
pripildo
ir klykia dangūs
alkani
ir žemę
iki kaulų gildo
tačiau pajunta
savastis
kaip artima
ir jai mirtis
ir taip gyvenimu
pakvimpa
suklupus ašara
sūri
ir jau neraudi
jau eini
nešiesi plaučiuos
mirtį savo
kvėpuoji savo
mirtimi
kaip gera
taip taip taip
kaip gera
tu niekad
vienas nebesi
aplinkui ji
tokia skalsi
gili ir virpanti
ugnim
Pilėnų Margirio
Širdim
Jauti
Negąsdina
Švelni
Ištikima
Ir nuolanki
Tik primena
Švelniu balsu
Tu eik ramus
Aš ten
Kur tu
