Antanas Pivoras

Antanas Pivoras – 2022 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvis.

Jaunikaitis be tėvo vardo

                      Audrius visada žinojo, kad neturi tėčio. Na ir kas! Ar labai reikia pavydėti Pauliui, kad retkarčiais į darželį jį palydi tėtis? Ar Mariui – kad tėtis iš darželio jį pasiima, nes mama tuo metu yra darbe?

                      Tėčio globos darželyje jam mažiausiai reikėjo: su juo visada būdavo mama, nes dirbo auklyte. Ją vaikų tėveliai labai mylėjo ir vadino ne tikruoju Marijonos vardu, o Maryte. Auklytė Marytė Žigaitytė – skamba lyg eilėraštis! O jis esąs Audrius Žigaitis, Marijonos sūnus. Tik mokykloje lietuvių kalbos mokytoja vis taisydavo:

                       – Tu turi būti Žygaitis, o ne Žigaitis. Nuo žodžio – žygis. Ir šiais laikais vis dar yra raštininkų bemokslių.

                      Audriui tai mažai rūpėjo, nors atrodė keistokai, kad pavardė jo buvo kaip ir motinos. Tą trūkumą jis ypač ėmė jausti pradėjęs lankyti mokyklą, nors ne taip skaudžiai, kol neįgėlė kaimynas Umbražas.

                      Eidamas į miestelį, Audrius turėdavo praeiti pro kaimyno Umbražo kiemą. Tasai seniokas vis tupinėja kieme, kartais visai tiesus kaip styga, kartais slidinėja kaip ant ledo. Vis ką nors kala, vis kapoja ar malkas krauna.

• Labą dieną, dėde, – sako Audrius.

Labas, labas. Lengvų mokslų! – linki dėdė Umbražas.

Šiandien Umbražas ne vienas, o su draugužiu. Susėdę jie patogiai ant stuobrių vienas prieš kitą. Rankose įsikibę vienas „Kunigaikščių“, kitas „Milžinų“. Jiedu nenuėjo į Motiejaus seklyčią, į kurią iš pat anksčiausio ryto suguža „bidonėlininkai“, supylę pieną į priėmėjo šaldytuvą. Jie išdidžiai išsiurbia bokalą, o po to išmaukia dar po vieną, nors jau galva siūbuoja, kojos painiojasi, skrandis žiaukčioja. Dviratis visada parves namo, kaip ir kuinas į ratus įvirtusį gaspadorių.

Umbražas ir jo draugai neina į seklyčią, kurios duris puošia putojanti fanerinė alaus statinė. Neina todėl, kad neturi nei karvytės, nei ožkytės.

Miestelis neina į seklyčią ir tada, kai gauna pašalpas arba pensijas. Tada po du, po tris būreliais renkasi prie malkų stirtos, po alyvų krūmu arba patvartėje. Vis nuošaliau nuo žmonelių. Tada nieks neima piemenuko, o nusuka galvą litriniam, gal ir ne vieną…

Umbražui parūpo užkalbinti Audrių:

• Audriau, užeik, pašnekėsim.
• Labą dieną! – Audrius kaip visada pasisveikina mandagiai.
• Labas, labas. Užeik. Sėskis.

Audrius stovi. Ko jam jaunam sėdėti…

• Gal paimsi gurkšnelį?
• Ne, negeriu.
• Kol kas… – viltingai sako draugas. – Koks tavo vardas, jaunikaiti?
• Audrius Žigaitis.
• O pagal tėvą koks? Kieno esi? Anksčiai daugelį miestelio kavalierių pažinojau,

 turbūt ir tavo tėvą.

• Marijonos.
• Marijonos – tai močios vardas. Gal Marijono? Gal giedorius būsi?
• Ne, jis tėčio neturi, – paaiškina Umbražas. – Jo tėvas pro langą iššoko…
•    A, tai jis benkartas, mergos vaikas? Jaunikaitis be tėvo vardo. Nekaltai pradėtas!
• Na gerai, gerai. Baik tu! Taip nereikia. Kuo jis dėtas… – užstojo Umbražas.

Gal ne viską suprato Audrius, bet įsižeidė ir nieko nepasakęs nuėjo. Ne, nenuėjo, o nėrė tolyn kaip strėlė. Bijojo, kad tie blevyzgos jo ašaros nepastebėtų, o gal staigi mintis jį pašokdino iš vietos: eis ir galutinai išsiaiškins su mama, kas jo tėvas, kur jis dabar yra! Nebeužteko, ką paaiškindavo mama darželyje, kai jis paklausdavo:

• Mamyte, kur mano tėvelis?
• Tu neturi tėvelio. Užmiršk jį visam laikui. Argi tau negera su manim?
• Gera. Bet aš noriu su juo žaisti.
• O tu juk turi senelį ir su juo žaidi.

Paulius turi tėtį, bet neturi senelio. O tėveliai dirba ir neturi kada su vaikais žaisti.

Daug metų Audriui užteko tokių žodžių ir nesijautė nuskriaustas.

Bet susitikimas Umbražo kieme aštriai pažeidė ir širdį, ir protą.

Radęs mamą namie, Audrius,  kaip tikras vyras, rimtai tarė:

• Sėskis, mama, tu man sąžiningai pasakyk, kur mano tėtis?

Mama tokio susirūpinusio ir rūstaus vaiko dar nebuvo mačiusi. Reikia sūnui paaiškinti, kas jos gyvenime buvo gražiausia ir sunkiausia. Turėtų suprasti ir gal nusiraminti.

– Sėskis ir tu. Paklausyk, vaikeli, gal nepasmerksi manęs… Jaunam ir skystam visaip atsitinka. Taip ir man… Buvau šokiuos. Vienas vaikinas vis šokdino ir išviliojo pasivaikščioti. Nuėjom prie upės, pievelėje susėdom. Nežinau, iš kur ištraukė vyno butelį…

–  Ir tu gėrei, mama?! Gėrei su tuo valkata?

– Nešauk! Jis neatrodė valkata. Labai gražus ir mielas… Buvo jau tamsoka, ir žinojom, kad niekas nemato. Tu daug pasakų apie karalaičius ir karalaites girdėjai. Mačiau, kad knygų dideliems slapta griebies. Ir žinai, kas tokiais atvejais būna.

–  Ir jis tave nuskriaudė? Sakyk, nuskriaudė?

– Ne, ne! Tada jis manęs nenuskriaudė. Jis mane mylėjo. Ir aš jį mylėjau! Kokia ugnis, koks šėlsmas mus apėmė! Buvom laimingi. Šia naktim ir dabar aš gyvenu.

–  O kitos dienos kaip? Kaip toliau draugavai?

– Nedraugavau… Jis buvo atvažiavęs iš kažkur toliau. Jis paryčiais mane tik iki namų palydėjo…

–  Tai aš esu jo?!

–  Nieko kito negalėjo būti. Iki šių dienų – ne!

–  Koks jo vardas?

–  Tai kad … nežinau.

–  Taip nebūna!

–  Nesakysiu. Gal netikras…

–  O kur gyvena?

–  Irgi nežinau. Nepasakė ir neklausiau.

–  Aš jį surasiu! Atkeršysiu! Atkeršysiu už tave ir save! Kam žemina mus visokie Umbražai!

–  Nereikia! Nereikia, vaikeli, ieškoti ir keršyti! Gal jį aistros liepsna buvo apėmusi.

–  Ir kurstė jis buteliais!

–  Gal ir tavo tiesa, bet pragyvenom ir pragyvensim be jo, neskaudink man širdies.

– O kad man skauda, tau nerūpi? Mane persekioja Marijonos vardas! Prisiekiu – aš jį surasiu. Jei miręs, iš kapo išknisiu. Man žodis  – tarsi prakeiksmas: nuo jo neišsivaduosi, kol neįvykdysi. Reikia surasti tą niekšą! Oi, šiurpas ima – tavo tėvas – niekšas?! Bet kaip jį pavadinti tėvu? Nei į karą išėjęs, nei avarijoj žuvęs, o sūnaus nėra matęs!

Kokius žygius teks atlikti dėl kilnaus tikslo? Karžygiai ir teisybės ieškotojai nugali visas kliūtis, suranda slapčiausius kelius, susidoroja su piktosiomis jėgomis!

Reikia eiti į žygį! Kad tik sunkumų ir baisumų daugiau būtų!

Ir nuėjo jis į miestelio vidurį. Miestelis buvo aiškus kaip moneta ant delno ir skurdus kaip ta pati moneta. Laimė, kad jo centrą puošė žalia, mėlyna, raudona „Aibė“. O prieš ją stiepėsi medinė bažnytėlė, gal seniausia iš visų medinių, nes, ačiū Dievui, dar niekas jos nebuvo pakūręs. Prie šventoriaus tvoros šliejosi akmenimis grįsta aikštė, kurioje iš ankstaus ryto savo turtus dėliojo prekeiviai. Bažnyčios kryžius visus juos laimimo, ir jo šešėlis karštom dienom saugojo nuo perkaitimo saulės spinduliuos. Savo prekes verslininkai klojo tiesiog ant grindinio, patiesę laikraštį, faneros gabalą ar kokį maišą. Bet pirkėjai labiausiai laukė atvažiuojančio Felicijaus furgono.

Savo mašiną Felicijus stengėsi statyti kryžiaus šešėlyje, o prekes dėliojo ant ištiesto sulankstomo stalo, kurį atsargiai išsitraukdavo iš mašinos, užtiesdavo balta paklode, tarsi vaišių stalą. 

Ne! jis negali būti mano tėvas! Visi sužinotų!

Audrius kartais po truputį paslampinėdavo, nieko nepirko, gal tik kokį žaislą pačiupinėdavo, prisiminęs, kad darželyje dar įdomesnių buvo.

Šiandien Audrių užgulė vienas rūpestis: kuriuo keliu pasukti, kad atliktum žygdarbį. Jis suprato, kad miestelyje tėvo tikrai neras ir kad nieks nepaaiškins, kur ieškoti.

Paupiai turi du kelius – į rytus ir į vakarus. Motina nieko nepasakė, kuriuo keliu patraukti? Geriausiai galėtų padėti koks burtininkas, magas ar ekstrasensas. Bet apie tokį miestelyje nieks nebuvo girdėjęs.

Tiesa! Tiesa – yra viena žiniuonė, gal tik žolininkė, bet bėdoje žmonės visada į ją kreipiasi. Jos vardas – Veronika, bet žmonės ją šaukė Veronyke, y ištardami ilgai ir skambiai: Veronyyyke!

Veronykė gyveno pačiame miestelio gale, kur prasideda melioracijos griovys. Žolininkė buvo prakeikusi tą griovį, nes jis sunaikino krūmelius, pievos gėlytes, vabalėlius ir gyvūnėlius.

Laimė, kad dabar nebėr kam rūpintis tuo grioviu: apaugo žolėmis, karklais, berželiais, žmonės čia karves ganosi. Tik, deja, pirmykštės vaistažolės niekaip neatsigauna.

Audrius apie visa tai buvo girdėjęs ir eidamas vis galvojo, kaip įtikti Veronykei, kaip ją paguosti. Bet ką sugalvosi, jei dar nesi galvočius mokslininkas?

Kaip ją atpažinti, kaip ji išrodo? Veronykės turgelyje Audrius nebuvo matęs. Kartais savo vaistažolių ryšulėlius atveždavo, išdėliodavo į popierinius pokelius sužiupsniuotus vaistingus žiedelius garsi žolininkė. Ji puošėsi tautiškais raštais išmarginta bliuzele, vilkėjo ilgą spalvotais dryžiais išraižytą sijoną, galvą pasirišusi geltonu – žaliu – raudonu kaspinėliu. Tikra lietuvė!

Žmonės eidavo paspoksoti kaip į tikrą teatro artistę, nes ji ne tik žaviai rengėsi, bet ir šnekėdavo tarsi koks ekstrasensas iš televizoriaus. Žiūrėk, jos vaisteliai padės ir vaikeliams, ir dėl vaikelių ir mylintiems dėl darbštesnės meilės.

Tokia turėtų būti ir Veronykė. Vienodos pareigos ir žmogų padaro vienodą. Tarsi kareivius uniforma.

Audrius mato sodelyje tokią moterėlę: be skarelės, susukta kasele, raudonais skruosteliais, neilga nosele, besišypsančiomis luputėmis, gėlėta bliuzelė žydėjo kaip jos gėlynėlis kieme.

Kažin ar tai ji? Kaip paklausti?

• Labą dieną, –  teištarė.
•  O koks gražus vaikinukas pas mane apsilankė. Tokie pas mane nevaikšto. Vis – močiutės. Žolelių.
•  Aš ne žolelių.
•  Matau, kad ne žolelių. Tau dar nereikia.
•  Aš noriu pasikalbėti. Patarimo…
•  Gerai, gerai. Pasikalbėsim. Bet tu pirma pasiklausyk. Ar girdi?
•  O ką? Mašinų čia nesigirdi.
•  O tu gerai paklausyk. Gyvos gamtos garsų paklausyk. Ar jau girdi?
•  Kažkas ūžia…
•  Apsidairyk. Pažiūrėk, kokia gyva liepa. Bitutės savo darbą joje dirba. Medų renka. Mes irgi negalime pavėluoti. Irgi turime dirbti savo darbą.
•  Medaus galime turguje  nusipirkti. Iš medžio nepasisemsime.
•  Gudrus tu. Tegu medų į turgų pardavėjai suneša. O mes turime surinkti kvapus. Ar užuodi?
•  Užuodžiu. Medum kvepia.
•  Bet ne vien medus gydo. Gydo ir liepos žiedeliai. Mes turime jų prisirinkti. Negalime šakomis skrajoti kaip bitutės. Reikia kopėčiomis jas pasiekti ir skabyti žiedelius. Ar galėtum man padėti. Aš karstytis kopėčiomis jau bijau.

                        Audrius pajuto, į kokią keblią padėtį jis pateko: ėjo sužinoti paslapčių, o čia į darbus įkinkė. Atsisakyti nėra kaip, žolininkė įsižeis ir nieko iš jos neišpeši.

•  Galiu … Truputį. Ilgai negalėsiu. Namuos laukia …
•  Gerai, gerai. Kažin kiek man ir nereikia.

– Atsinešam suveriamas kopėčias ir pastatom po šakom.

•  Gerai. Aš prilaužysiu šakų, o jus žiedus galėsit nuskinti sėdėdama.
•  O tu žinai, kiek man sveikatos kainavo, kol išgelbėjau šitą liepą. Ji buvo melioruojamos žemės plote ir turėjo būti sunaikinta. Tokius šakotus medžius, net ir obelis į iškastas duobes vertė, žemėmis sulygino. Meldžiau melioratorių vado, net atsiklaupiau. Bet nieko.
• Projektas – valstybės dokumentas. Aš nesėsiu į kalėjimą dėl to.
• Atsiuntė galingą buldozerį – staliniecą. Aš į kabiną pas traktoristą. Buteliuką krūminės ant sėdynės, kitą į kišenę. Išsivėpė stalinietis:
•  Eik sau, močia, namo. Mano galiūnas šios liepos neįveiks!
•  Ir neįveikė. Dabar jėgas ir sveikatą žmonėms perduoda. O tu ką galvoji, dabar vaiko rankomis jos šakas laužysiu? Padarysim, kaip gamta liepia. Še, tau pintinę ir skink žiedus su visomis skrotelėmis. Žiedelius, lapelius aš jau atrinksiu pati.

                        Audrius stebėjo, kaip šimtai bičių nuo žiedo ant žiedo tūpė, siurbė iš jų nektarą. Visa liepa dūzgė, ūžė nuo sparnelių virpesių.

•  Aš bijau, jos mane sugels.
•  Negels, jei jų neprispausi, nemaigysi, nemėginsi apsiginti ar ką bloga padaryti. Jos supranta, kad ir tu reikalingą darbą dirbi. Bitininkai sako, kad bitės pats protingiausias ir kilniausias Dievo tvarinys.
•  O žmogus? – atsiliepė Audrius iš šakų raizgalynės.
•  O žmogus – visoks. Tu, matau, geras išaugsi. Ir teisingas. Bet teisybę vargiai ar rasi.
•  O aš teisybės ir ieškau.
•  Gerai. Jau užteks, lipk iš medžio. Gal aš tau padėsiu. Sėdam prie stalo ir pasikalbėkim.

                     Prie apvalaus lauko stalo pasodino Audrių, nubraukė žolių šiukšles ir pati atsisėdo ant kaladės.

• O kas tu esi?
• Aš Audrius. Darželio Žigaitytės sūnus. Aš noriu jūsų paklausti…
• Tai kas tai Marytei atsitiko? Aš ją pažįstu. Vaistažolių atsiuntė?
• Ne, ne. Aš pats atėjau. Aš noriu sužinoti savo tėvo vardą.
• Ak, tiesa, prisimenu. Tu užrašytas Marijonos vardu. O kam tau tėvo reikia?
• Mane pravardžiuoja. Negražiai vadina…
• Bet iš kur man žinoti? Tavo mama slepia jaunikį ir niekam neprasitaria.
• Tai gal kaip nors… Gal kokie būrimai gali padėti?..
• Vaikeli, aš neburiu. Prisimenu, žmonės kalbėjo, kad toks bernas iš Kalnuočių Žigaičių panelę suvedžiojo. Bet ar tai tiesa, tvirtai nesakau. Kur tie Kalnuočiai, tu žinai. Bet kas iš to? Kaip tu jį surasi? Ir be to kam tau reikia?

                     Audriui rūpėjo pasakyti, kad jam nori atkeršyti. Bet nutylėjo.

• Aš noriu, kad jo vardą į mano dokumentus įrašytų…
• Man rodos, kad tu pats turėtum Kalnuočiuose pašniukštinėti, atsargiai paklausinėti. Gal kas nors ir prasitars. Žinai, tu paimk mamos jaunystės nuotrauką. Gal sutiksi tokį, kuris prisipažins, kad pažįsta.

                     Pavaišinusi kvepiančia arbata, Veronykė išleisdama palinkėjo:

                     – Aš labai noriu, kad tau pasisektų. Bet tikrų vaistų tau neturiu. Jei ką sužinosi, papasakok ir man, kartu labai pasidžiaugsime. Aš tave lyg sūnų suprantu.

                     Audriui mažai kas paaiškėjo, bet vis dėlto sužinojo, kokiu keliu eiti ir pradėti ieškojimus. Gal ir beviltiškus… Ir  vis dėlto!

**

                     Audriui tapo aišku: reikia drožti į Kalnuočius. Tam tinka kelias į vakarus. Į rytus kelias nuvestų toli, į didžiuosius miestus.

                     Už miestelio dešinėje kelio pusėje styrojo įbestas stulpas. Ant jo buvo dvi lentelės. Vienoje parašyta „Paupiai“ ir užrašas įstrižai perbrauktas. Antroji skelbė: „Kalnuočiai 7“. Taigi, šiuo keliu teks žingsniuoti 7 mylias. Tokį seną žodį Audrius buvo girdėjęs.

                     Kelionė neturėtų būti paprasta, kilometrais skaičiuojama. Joje gali tekti susitikti su plėšikais ir juos nugalėti, gal varganoj kelionėj pavėžins karaliaus karieta, o gal Kalnuočių vartus saugo koks slibinas. Todėl kelias ir turi būti žymimas myliomis.

                     Bet Audrius kelionės nebijojo, nes jai gerai pasiruošė. Drąsiems žygiams atlikti nusidrožė kardą – tokį galingą, kuriuo senovės lietuviai savo priešus skindavo. Veronykės patarimu jis surado mamos jaunystės nuotrauką ir įsidėjo ją į vidinę striukelės kišenėlę – prie širdies. Ten pat glaudėsi ir piniginė su sutaupytais pinigėliais.

                     Mama apie jo žygį negalėjo nieko žinoti, nes buvo išvykusi su darželio draugėmis ir mokytojais į Palangą. Nesvarbu, kad ir teirausis, kur esąs: telefonas kelnaičių kišenėje ir atsilieps. Gerai, kad jo telefonas dar nemoka pasakyti, kur yra jo šeimininkas. Namus saugoti liko senelis, kuris žinojo, kad Audrių meškerioti pasikvietė Paulius. Jis ir telefoną turi, kurį vadino kišeniniu. Rodos, sėkme jau nebuvo ko abejoti ir rūpintis.

                     Iš kelio niekur neiškrypsi, niekur nepasiklysi: asfaltuota strėlė šovė, kol pasiekė dangų. Tiesa, asfaltas buvo gal iš tų laikų, kai dar jodinėjo pulkai muškietininkų ir jų žirgų aštrios pasagos išmušė daug duobių ir duobučių. Ne kartą tos duobės buvo užpilamos žvyru, bet tapdavo dar gilesnės. Užtai negalėjo lakstyti kaip akis išdegę mersai ir audinės, nes gali savo skvernų skardas išmėtyti. Pagaliau – kokie čia mersai skraidys tarp Paupių ir Kalnuočių…

                     Užtai kelyje tvyrojo ramybė ir vienodybė: iš abiejų kelio pusių dūksojo sodas. Sodo obelys apleistos, iškrypusiomis, aplūžusiomis šakomis atrodė kaip pamėklės, kaip kaliausės, aukštyn išstypusios viršūnės vis dar augina obuoliukus, po kuriuos mielai landžioja kirmeliukai.

                     Prie pat Audriaus pririedėjo mašinikė ir sustojo.

•  Sėskis, vaikine, pavešim.

Audrius žvilgterėjo į kardą: nejaugi lipsi su ginklu į mašiną?

•  Ačiū. Aš netoli eisiu.
•   Sakyk, kieno dabar šis sodas? Kas jo šeimininkas?
•   Nežinau. Gal niekieno…Karves žmonės riša.
•   Matai, seniau aš dažnai važinėdavau šiuo keliu. Tada dar žvyrkelis buvo. Visa pakelė užsodinta kaukazinėm slyvaitėm buvo, tai žmonės prisiskindavo jų ir kompotų prisigamindavo. Slyvos saugojo tarybinio ūkio sodą nuo vėjų. Kairėje pusėje derėjo antaniniai obuoliai, net šakos linko. Kitoj pusėj – įvairūs.  Keletas eilių rikiavosi tokių raudonų, raudonų – net lapai raudoni, o obuoliai kaip burokėliai, komsomolka vadinosi. Tu turbūt nebeprisimeni?
•  Yra ir dabar. Prisirenkam…
•   Na, gana tau, – kumštelėjo moteriškė į pašonę vairuotojui. – Vis tau seni laikai sapnuojasi. Važiuojam.

                     Vyriškis paklusniai pasuko vairą. Na, ir tegul darda savais keliais, savo mašinom.

                     Baigėsi sodo plotai ir Audrius jau pasiekė miško pakraštį.

                     Vieneriais metais jis pavėlavo įeiti į mišką. Jeigu būtų prisireikę, prieš metus jis būtų galėjęs nuo lietaus pasislėpti po neperšlampančių eglišakių skėčiu, būtų galėjęs spalvotais išlakiais pušų kamienais akis pakelti iki debesų. O gal ir vilką sutikti. Ne, ne! Vilko jis nebūtų sutikęs, nes jie išnaikinti, bet šernų kaimenę – tai tikrai. O jau paukščiai – linksmi ir išsigandę – savo giesmes būtų ulbavę…

                     Dabar kelio pakraštyje styro rąstų rietimai. Jie rūpestingai surūšiuoti, sulyginti pagal storį ir ilgį.

                     Išguldytoje dykynėje siūbuoja pavieniai medžiai: gal jie išaugins sėklas, išbarstys jas tarp kelmų ir kemsų. Gal po šimto, gal dar vėliau suoš giria… O dabar ant ubago medžio nulaužytom šakom, nubrozdintu kamienu varna tupi ir karksi. Reikėtų pabaidyti. Bet gal ne – vis geriau, kai kokia gyvastis tave dar sveikina.

                     „Aplinkui kelmai kelmuoti…“ – norėjo padeklamuoti Audrius, bet prisiminė, kad ne tokius žodžius poetas parašė.

                     Kitais metais čia brisi neišbrisi: išsikeros dilgelės, užguls avietynas, botkočius aukštai iškels drebulių jaunuolynas.

                      Audriui atėjo mintis, kad tai plėšikų darbas. Jei pasirodys, tai kardui Audrius duos darbo. Bet jie bijo karžygio: nė vienas slibinas miškavežis nepasirodė.

                     Kirtimo gale styrojo keistas medis, ne, ne, ne medis, o pušies stuburkaulis, išlankstytas, žalčiais apsivijęs. Aišku, pušis nebus malkom surėžta, o palikta, kol savininkas atsigabens, nužievins, nulakuos ir pastatys už tvoros vidury kiemo. Tegu gėrisi aukšti svečiai šeimininko mokėjimu sukurti grožį.

                     Nebėra laiko rūpintis kitų džiaugsmais, reikia galvoti apie savo reikalus, nes prieš akis jau tysojo Kalnuočių gatvelė. Kažin kokį džiaugsmą Audrius pats patirs, kai tėvo vardą sužinos? Norėtųsi kažkokio garbingo, didingo. Tegu tai bus Dovydas. Arba Ričardas. O gal Vytautas Didysis…

                     Pamatysim, sužinosim, išgirsim!

**

                     Kalnuočiai nebūtų Kalnuočiai, jei nestovėtų ant kalno. Gal tai ir ne visai kalnas, gal tik aukštumėlė, bet akims atsiveria visai kitaip, negu kokie Paupiai: balti dviaukščiai ir net keturaukščiai namai, už jų kyšo du blizgantys skarda apkalti bažnyčios bokštai.

                     Užeiti į Kalnuočių miestą reikia susikaupus, oriai, o ne kaip kokiam piemgaliui. Juk laukia svarbi užduotis.

                     Ir ginklo į miestą negali neštis – dar suims. Todėl kardą jis įkišo į pakelės išsikerojusio žilvičio drevę. Grįždamas pasiims, kad galėtų apginti nešamą paslaptį, jeigu kas nors sumanytų vėl ją išplėšti.

                     Nuo ko pradėti žygį, kur rasti tos paslapties šaltinėlį, jei giliai jis virvena?

                     Geriausia būtų eiti prie bažnyčios, į šventorių. Prieš save Audrius padėtų mamos nuotrauką ir atsiklaupęs melstųsi. Eidami žmonės žiūrės į nuotrauką, gal ir net pinigėlių įmes. Gali būti, kad ir jo tėvas į nuotrauką pažiūrės, prisimins ir užkalbins. Štai tada viskas ir išryškės!

                     Bet šiandien – ne sekmadienis, iš bažnyčios nieks neis. Gaila, kad anksčiau nepagalvojo. O gal ir pagalvojo, bet vis ta mama sutrukdė: ne laiku į Palangą išvažiavo.

                     Reikia dairytis kitos šventos vietelės. Aha, netoliese stovi kioskelis su skanumynais ir alumi. Kalnuočiai jau padorus miestelis . Paupiai tokio neturi.

                     Prie langelio prieina viena kita bobutė, nusiperka maišelį čiulpinukų ir nueina pas anūkus. O štai priėjo porelė. Vyriškis- tikras Audriaus tėvas, kaip toj pačioj formoj lietas. Nusipirko butelį vyno. Ką toliau veiks, kur eis?

                     Toli niekur nėjo, susėdo ant suolelio, atkimšo butelį. Mandagus, jai pirma pasiūlė patraukti. O paskui pats gurkštelėjo ir pro saulę pažiūrėjo, ar ne per daug patraukė. Tegu! Nuo to  Audriui darosi tik drąsiau.

•  Dėde, atleiskit, gal kartais jus pažįstat šitą moterį? – Audrius ištiesė vyriškiui mamos nuotrauką.
• Kas čia dabar? Kokia čia pana? – čiupo ją draugužė. – Ar tai tavo?
• Ne, ne, ne! Nežinau. Šėtonas gali paliudyti, kad ne mano ir kad nepažįstu!
• Tai kodėl šitas vaikėzas rodo? Ką, pasiųstas vilioti? Suplėšysiu šitą prostitutę!

                      Audriui reikėjo kaip nors greitai suktis.

                     –   Neplėšykit, būkite gera, ponia. Tai mano mama. Aš jos ieškau. Ji išėjo iš namų. Mane paliko. Šioj gatvėj turėtų būti. Tai ir klausinėju žmonių. Prašom, atiduokite nuotrauką.

                     Rodos, ponia turėtų patikėti. Labai panašu, kad tai tikras atsitikimas.

                     Bet ponia nusijuokia:

                     –  Cha, tavo mama! Tai dar visai mergiūkštė. Tokios vaikų dar nedaro! Še, neškis. Ir eik mums iš akių. Mano jauteliui tokios mamos nerūpi. Jam užtenka manęs, – saldžiai priglunda prie savo draugelio.

                     Audrius turėjo džiaugtis, kad pirmas žygis palyginti laimingai baigėsi. Tai ką dabar, į viską nusispjauti  ir numarinus galvą pėdinti namo? Negarbinga! Juk duotas garbės žodis!

**

                     Gatvele praeina ne vienas žmogus. Ir su reikalais, ir be reikalų, su krepšiais ir su sunertom rankom už nugaros. Štai eina toks inteligentiškas ponas. „Gal ir galėtų būti mano tėvas…“ Bet Audrius nekenčia barzdočių. Todėl geriau pakalbins aną, su krepšiu. Bet ne – jį prisiveja moteriškė. Draugystės su moterimis Audrius jau buvo pamokytas…

                     Jis pasijuto bejėgis. Gal tik koks magas galėtų padėti. Net žolininkė Paupiuos patarė. Tokiame mieste turėtų būti magas ar ekstrasensas. Jis net mirusius randa, mirštančius išgydo, iš nuotraukos papasakoja apie žmogaus ateitį ir praeitį. Gal ir iš mamos nuotraukos viską pasakys?

• Ei tu! Kas tu toks? Kažkoks nematytas. Svetimas.

Audrius atsisuko ir pamatė tris į sieną atsirėmusius vaikinus, už jį vyresnius ir stambesnius.

•  Aš nevietinis. Aš svečias.
•  Tai ko čia zulinies?
•  Aš ieškau vieno žmogaus. Turėtų gyventi šioje gatvėje.
•  Kokio žmogaus? Kokia pavardė?
•  Tai kad nežinau…
•  Čia tai geras! Atvažiavo į svečius ir net pavardės nežino!
•  Aš ieškau mago arba ekstrasenso… – prasitarė Audrius, nes manė, kad tokią

 asmenybę tikrai žinos.

Vienas iš jų tik vyptelėjo, antras pasuko pirštą apie smilkinį. O trečias, toks ilgšis, iš vietos pašoko:

• Aišku, kad žinom! Yra toks! Duok telefoną, paskambinsiu, kad tave priimtų!

Ne, telefono Audrius neduos. Iš tokių gali ir neatgauti.

Kol Audrius dvejojo, ilgšis surado išeitį:

• Tu pats paskambink. Aš padiktuosiu numerį.

Taip tai galima. Ir Audrius iš kišenės išsiėmė telefoną.

• Rink. Aštuoni, šeši, trys… –  ir šoko prie Audriaus, išplėšė iš rankų telefoną.
•  Nerėk ir nesiskųsk! Policija – mūsų! Pasiskųsi, taip tave paauklės – ilgam prisiminsi gerus draugus. Mus! Gal ir pinigėlių reikėtų paieškoti, juk į svečius atėjo.
•  Gal nereikia, – ištarė antrasis. – Juk tai mūsų svečias.
•  Svečias – tai svečias. Tegu sau eina pas magą. O telefonu mes daug kam turime paskambinėti.

                        Nedora ši diena… Nebeturi to- kišeninio. Dabar nebegalės nei mamai, nei seneliui paskambinti. Na, vakare grįš mama, pasakys, kad kažkur pametė, net nežino kur. Užblokuos numerius ir tiek… Kažin kiek šiandien pinigėlių privarys? Negerai, kad kardą žilvityje paliko…

**

                     Po tokio įvykio derėtų pažliumbti. Ir nebūtų sarmata! Bet Audrius – vyras! Vyrai neverkia netgi tada, kai pirštą nusimuša!

                     Bet pilvo reikalavimų negali neišgirsti. Jis prašo pietų! Gerai, kad tie draugai pinigų neatėmė.

                     O prieš akis „Maksima“ su vienu iksu.

                     Audrius pamatė, kad „Maksimoje“ daugiau lentynų negu „Aibėje“. Bet prekių visur jos prigrūstos. Pasisukiojęs pasiėmė dešrą, užsimokėjo, įsikišo į kišenę, kurioje neseniai telefonas šildėsi. Išeis kur nors nuošaliau ir sužiaumos.

                     „Maksimos“ durys automatinės: paslaugiai atsivėrė ir išėjus užsisklendė.  Audrius nespėjo pamatyti, kai kažkieno kietos rankos čiupo ir ėmė tempti.

•  Nešauk! Aš apsauginis Vienas iks. O tu vagis! Apvogei parduotuvę. Turi būti apklaustas ir nubaustas!
•  Aš užsimokėjau! Ir čekį turiu.
•  Užsimokėjai už dešrą. O už šokoladą?
•  Aš neturiu šokolado! Aš šokolado nepirkau!
•  Aišku, kad nepirkai, o slapta įsidėjai į kišenę. Sėsk mašinon, išsiaiškinsim.

Užsuko rankas už nugaros, surakino antrankiais ir įstūmė į mašiną. Pats atsisėdo šalia, prie vairo.

Dabar tai tikrai reikia rėkti:

•  Aš neėmiau šokolado!
•  O kaipgi? Kas čia? – ir ištraukė „Karūnos“ dėžutę iš vidinės striukės kišenės, kur buvo saugoma mamos nuotrauka.
•  Tu nusiramink ir daug nespurdėk. Nepaspruksi, kol nesutarsim. O susitarti turime daug ką.
•  Iš kur tu esi?
•  Iš Paupių…
•  Ką veikia tėvai?
•  Mama auklytė darželyje. Darbininkė… Tėvo neturiu.
•  Vadinasi, sunkiai verčiatės. Ar nenorėtum gerai pagyventi, pasaulio pamatyti?
•  Mama neturi iš ko…
•  Suprantu, kad neturi. Bet pinigų nereikia. Tau tik reikėtų per atostogas padirbėti Vokietijoje. Nuvažiuosi su tokiu dėde, ir jis pasakys, ką reikia dirbti.
•  Mama neišleis…
•  Bus susitarta su mama ir dokumentai sutvarkyti.

                      Staiga apsauginis palinko prie Audriaus kelių ir įsistebeilijo į nuotrauką, kuri iškrito traukiant šokoladą iš kišenės.

•  O kieno čia nuotrauka tau iškrito?
•  Mano mamos nuotrauka.
•  Mamos?.. – išpūtė akis. – Kokia pavardė?
•  Žigaitytė.

                     Apsauginis visai sumišo. Kelis kartus pažvelgė tai į nuotrauką, tai į Audrių.

• Palauk… Reikia mums kitaip pasikalbėti… Nešok iš mašinos.

Nuėmė antrankius ir paėmęs nuotrauką, ilgai apžiūrinėjo.

• Tai sakai, čia Žigaitytė. O tu jos sūnus?
•  Taip ir yra. Aš jau sakiau.
•  Matai, labai painus reikalas. Aš pažinojau … Žigaitytę. Tik labai trumpai. Tik vieną naktį … Girdėjau, kad turi sūnų. Ar ji ištekėjusi?
•  Ne. Ji man prisipažino, kad vyrą turėjusi tik vieną naktį.
•  Tai ką, ką, tu, vaike, mano sūnus?!

                     Pasimetę buvo jiedu abu.

                     „Nejaugi čia mano tėvas? Tėvas, kurio aš ieškau, o jis šalia manęs?“

                     „Nejaugi čia vienos nakties sūnus? – įsižiūrėjo į akis- Ir vis dėlto tai sūnus!“

                     Reikėtų apkabinti, pabučiuoti. Juk sūnus jau didelis, kaip iš dangaus nukrito. O gal iš pragaro išlindo. Sujauks gyvenimą… Nežinojo ir nereikėjo.

                     Pagaliau išlemeno:

•  Koks tavo vardas?
•  Audrius.
•  Sveikas, Audriau! Jei esi mano sūnus…O ką tu veiki Kalnuočiuos?
•  Tėvo ieškau.
•  Mama atsiuntė? Alimentų nori?
•  Ne, ji nežino. Man reikia tėvo vardo! O ne tėvo! Koks tavo vardas?
•  Sakiau. Vienas iks. Tai apsauginio.
•  O tikras?
•  O kam tau reikia?
•  Kad manęs nevadintų: Marijonos…
•  Na ir kas? Šiais laikais tėvo vardo dokumentuose neberašo. Niekam neįdomu, kas tėvas. O dėl malonumo tau, tegu motina pasako. Gal prisimena? Turėtų… Bet kam mes čia žodžiais svaidomės. Jei esi sūnus, tai ir priimti tave turiu kaip sūnų. Važiuojam pas mane į namus.
•  Bet aš ne vagis!
•  Žinau. Taip reikėjo padaryti… Čia toks reikalas. Vienas draugelis paprašė surasti vaikinuką, kuris užsienyje vykdytų jo užduotis. O tu toks žvitrus, maniau, būsi labai naudingas draugui. Ir tau bus gerai..
•  Tai tu iš manęs norėjai padaryti tikrą vagį?
•  Ne, ne! Aš nevažiuoju. Aš nežinau, kam jam reikalingas pagalbininkas.

                     „Tai aš tokį tėvą suradau!”

                     Ir pirmą kartą pažvelgė į jį. Gal iš tikrųjų tėvas? Garbanėlės kaip ir jo, tik mažumėlę pradėjusios slinkti, žandai įdubę. Akys rudos. Audrius tiksliai nežinojo, kokios jo paties. Bet su tokia šėma barzdele. Ne, ne, Audrius nekenčia barzdotų.

                     Bet nebebuvo kur dėtis: Vienas iks mašiną įvairavo į kiemą prie daugiabučio namo.

• Mes gyvenam antrame aukšte. Užeinam.

„Parodys savo žmoną? Man antrą motiną?..“

Įėjęs Audrius suspėjo apžvelgti dvikambarinį butą. Viename jų prie televizoriaus prigludusi sėdėjo mergaitė.

• Irina, ateik pasisveikinti. Nežinai, su kuo aš tave supažindinsiu!

Irina priėjo, bet neištiesė rankos. Audrius taip pat.

• Tai tavo brolis Audrius! O čia sesutė Irina.

Irina net atšoko nuo Audriaus, žvilgterėjo į tėvą ir nutūpė prie televizoriaus.

• Irina, klausyk. Čia iš tikrųjų tavo brolis. Gal ir ne visai tikras, bet brolis. Tu suprask! Aš esu jo tėvas, aš ir tavo tėvas. Audrius turi savo mamą, o tu savo. Aš Audriaus iki šios dienos nepažinojau.
•  Tai tu, tėve, paleistuvis? Kiek brolių man dar priveši?
•  Galvok, kaip nori. Tai buvo vienos nakties nuotykis. Kaip sapnas. Su Audriaus mama daugiau nebendravau, nes Lena jau laukėsi tavęs. Ir niekad jos neieškojau. Net negalvojau, kad gali po tos nakties ką nors pagimdyti. Bet, matyt, galėjo. Labai padori ir gera mergaitė buvo..
•  Bet tu ją nugirdei? – iššovė Audrius.
•  Netiesa! Mes abu buvom apsvaigę! Ir ne nuo to vyno butelio!
•  Ir užmiršti galima?
•  Ne! Aš neužmiršau. Bet buvau ištikimas Lenai.
•  Visi jūs tokie… – burbtelėjo Irina.
•  Gerai, gerai! Pavaišink kuo nors. Šaldytuve gal ką nors rasi.
•  Aš maniau, kad tu ką nors šviežio parveši?
•  Parvežiau Audriaus dešrą. Supjaustyk.

                     Aiškiai matėsi, kad Irina nebežinojo, nei ką sakyti, nei ką galvoti.

• Ačiū, aš nieko nenoriu, man jau laikas namo keliauti.
• Kuo tu atvažiavai, nes autobuso čia šiandien nebus.
• Pėsčias. Visai netoli.
•    Ne, aš tave parvešiu. Gal ir tave aplankysiu. Irinos mama Lena prieš pusmetį mirė, tai norėtųsi pasikalbėti su tavo mama.

                     Tai, ką išgirdo, Audriui buvo baisiausia. Vienas iks nori susitikti su mama! Man nereikia tokio tėvo! Tai pasakytų ir mamai, ją perspėtų, kad nepriimtų, jei būtų grįžusi. Bet telefono Audrius jau nebeturi…

•  Irina, tik paklausyk. Tau dar reikia geros motinos! Audriaus mama galėtų ir būti

 tokia! Tu nesikarščiuok! Ir tu, Audriau!

•  Viso gero, panele Irina! – rėkte išrėkė Audrius ir šovė pro duris.

Jis dar girdėjo pono Vieno iks tapsenimą, bet nėrė už kampo ir neatsikvėpdamas įsmuko į savąjį kelią.  Čia jo laukė kardas ir garbingos mylios iki namų. Pas mamą! Ir su  jos vardu dokumentuose.