Nijolė Navikienė

Nijolė Navikienė – 2022 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.

Smalsutė kalba rimtai

Mano mokslas prasidėjo ne tada, kai aš pravėriau tikros mokyklos duris. Pamokos prasidėjo daug anksčiau. Viena iš jų buvo apie daiktų apgavystę. Man buvo tik keli metai, kai mama ruošėsi Velykoms.

Taigi, buvo jau iškilnotas ir patikrintas virtuvės spintelių turinys. Beje, į tą darbą mama priimdavo ir mane. Buvo išvalyti namai, išblizginti langai, kabėjo švarios užuolaidos ir namuose sklandė kažkokia ypatinga nuotaika bei patys skaniausi maisto kvapai. Mama iš virtuvės atnešė į dubenį sudėtus kiaušinius. Keista, tačiau jie buvo ne tokie, kokius matydavau ant pusryčių stalo. Jie buvo žaismingai margi. Nustebau. Gal mama pagavo keistą stebuklingą paukštį ir jis padėjo tokius gražius kiaušinius. Kai mama nuėjo dar kažko padaryti į kitą kambarį, aš užsiropščiau ant kėdės ir pasiekiau tą spalvingų kiaušinių pilną dubenį. Man pasidarė smalsu, ar tie skirtingomis spalvomis džiuginantys kiaušiniai yra vienodo skonio. Juk obuolys su raudona odele yra kitoks, negu dryžuotas ar gelsvas. Tad raginti manęs nereikėjo. Pasirinkau patį gražiausią kiaušinį ir sudaužiau į stalo kraštą, kaip tai darydavo mano tėtis. Pokšt. Pirštai nekantriai pralupo kevalą ir aš su pasimėgavimu prakandau atsivėrusį baltymą. Nieko ypatingo… Gal apsirikau. Čia, matyt, ne tas. Kitas kiaušinis jau dužo į stalą. Vėl nekantriai nukrapščiau kevalą, kurio spalva buvo rusva. Krimstelėjau.  Ak, kokia kiaulystė! Burnoje vėl vėlėsi paprasto kiaušinio kąsnis. Bet man užsispyrimas neleido pasiduoti. Dubenyje vienas po kito seko kiaušiniai, ant baltos staltiesės daugėjo margų kevalų skeveldrų, o mano akyse tvenkėsi apmaudo ašaros. Tikra kiaulystė. Kokia nustebusi buvo mano mama, kai ant stalo pamatė mano stebuklo paieškos rezultatus. Pamaniau, kad bars. Ne. Ji tik nusišypsojo, priglaudė mane ir pabučiavo į kaktą.

– Ak, tu jau atradai pasaulio paslaptį. – tepasakė.

Jei tai buvo paslaptis, koks keistas tada yra tas pasaulis. Ir jis daug kartų man patvirtino, kad per anas Velykas padarytas atradimas yra gryna tiesa. Po kevalu slepiasi tikrasis turinys. Bet iki kitų pamokų turėjo praeiti kažkiek laiko.

Vienkiemyje draugų nėra daug. Suaugę nuolatos ką nors dirba ir dažniausiai tokius darbus, kurių aš nesuprantu ar nepajėgiu daryti. Man labai patinka tas laikas, kai mama prieš miegą man seka pasakas. Pasakos yra tokios stebuklingos. Ten gali būti visokių nuotykių, kokių kiekvieną dieną mano gyvenime nė su prožektoriumi nerasi. Na, gal tik vieną kitą…

Taigi, mano tėčio medžioklinė kalytė – Šunytė turi Murziuką. Nors Šunytė gana pikta, nes nei viena višta pro ją nepraeina be išpeštų plunksnų, tačiau aš jos visai nebijau. Vieną dieną aš vaikščiojau po kiemą ir man pasirodė, kad Murziukas nuobodžiauja – kaip ir aš. Supratau, gal  Šunytė neseka jam pasakų. Todėl aš įlindau į erdvią Šunytės būdą, kurios kertėje snaudė Murziukas. Aš atsisėdau prie jo. Šunytė tik pauostė orą, tačiau leido mums sėdėti būdoje kartu. Tada aš pagalvojau, kad Murziukui bus įdomu klausytis pasakos apie sraigės namą, kurią  sekė praėjusią dieną man mama. Aš pradėjau ir ramiai pasakojau apie tai, kaip sraigės namą sugriovė ant jo užlipusi stirna, kaip sraigė ieškojo ramios vietos ne miške, bet lauke, tačiau ten sraigės namą sutrypė greitakojis kiškis. Aš nesuspėjau pasakyti, kad dėl to sraigės ant nugaros neša namą, kai pro būdos landą pamačiau išsigandusį mamos veidą.

– Štai kur tu, mažule… – mama ištiesė rankas.

Aš buvau pati apsnūdusi ir palaimingai įsiritau į mamos glėbį. Sapnavau, kad seku pasaką Murziukui. Atsibudau savo lovelėje.

Kai man buvo gal kokie trys metai, gavau dovaną – spalvotų pieštukų rinkinį. Žiūrėjau į juos kaip į kažkokį keistą man nesuprantamą stebuklą. Iki tol rankose turėjau tik paprastą pieštuką, kuris ant popieriaus palikdavo pilką brūkšnį. Jis buvo ne įdomus. Tačiau tas rinkinys, kurio kiekvienas pieštukas brėžė vis kitokią spalvą, man atrodė kaip rankose sprogusi vaivorykštė. Gavau ir sąsiuvinį. Nuo tada man nereikėjo nieko. Tik pieštukų ir balto lapo. Ant jo ėmė augti žalia žolė, žydėti didelės įvairiaspalvės gėlės, aš pastačiau namą su raudonu stogu ir juodu kaminu, paskui ėmė rikiuotis visi mūsų šeimos nariai ir net močiutė su seneliu iš kito miesto. Aš laukiau ryto, kad vėl ir vėl galėčiau piešti savo pamatytus, o paskui ir nematytus vaizdus. Mano mama buvo sužavėta, kad aš taip įsitraukiau į piešimą. Ji rasdavo mane ten, kur paliko, kai išeidavo melžti karvės ar parnešti iš šulinio vandens kibirą. Iš pradžių mano nupiešti žmonės buvo didelėmis galvomis, ilgomis rankomis ir labai plačiai išsišiepę, tačiau pamažu mano pirštai vis vikriau valdė pieštukus ir piešinių vaizdai darėsi vis tikroviškesni. Koks nuostabus jausmas kurti savo pasaulį! Ten gali būti raudonas dangus, nes tokį aš mačiau, kai vakare už miško leidosi saulė. ten gali būti didelė varlė, nors aš jų nemėgstu ir vengiu susitikti prie kūdros. Ten gali būti mėlyni kalnai ir raudona mano suknelė, nors tokios aš neturiu. Tai pati geriausia dovana, kokią kada nors esu gavusi. Bent keli spalvoti pieštukai visada būna tarp mano daiktų. Nes kas žino, kokius stebuklingus dalykus aš staiga sumanysiu nupiešti. O paskui šypsosiuosi, nes taip daro laimingi žmonės. Tie, kurie pamato mano piešinius. Daryti žmones laimingus yra jėga!

Vieną vasaros rytą aš atsikėliau nuo keisto triukšmo. Nė nespėjusi apsiauti basų kojų, aš išbėgau pro duris. Kieme kažkas vyko. Tik aš nesupratau, kas. Mano mama net susirietusi juokėsi, per daržą liuoksėjo kiškis, jį per sodrius plačialapius kopūstų ir burokų daigus vijosi Murziukas, o jam iš paskos bėgo tėtis. Pasirodo, kad mano mama buvo pagavusi kiškį, nes mes turėjome triušių ir ji pamanė, kad kuris nors iš triušių pabėgo iš narvelio ir sėdi po kopūsto lapu. Tik ausys kyšo. Ji prispaudė lapą prie žemės ir sugebėjo pastverti kiškį. Žinoma, tas be galo išsigando, todėl suspurdėjo ir nėrė per daržą. Kiškį užmatė netoli buvęs Murziukas ir ėmė vytis. Murziuką pamatė mano tėtis ir puolė gelbėti kiškio. O aš pamačiau viską ir supratau, kad kiškis tik panašus į triušį. Jis pats nusprendžia, kur jam būti ir nė negalvoja, kad narvelyje gyventi gera. Net jei kopūstus iš daržo jam atneša mano mama. Kiškis sėkmingai pabėgo nuo Murziuko. Mama šypsosi tėčiui. O aš prisiminiau, kad esu basa, nes rasa žnaibo  kojas. Kiškiams gerai, nes jie be batų ir bėga taip greitai, kad net Murziukas nepagauna. Tik kaip mama kiškį pagavo? Gaila, to aš nespėjau pamatyti. Ilgai miegodama galiu gyvenimą pramiegoti. Teks keltis anksčiau. Gal net kartu su mama.

Mes su mama kartais nueidavome pas artimiausius kaimynus. Pas juos veda kelias, kuris kerta kaimo keliuką. Tada reikia eiti pro didelę liepą, kuri vasarą ūžia nuo kito kaimyno aviliuose gyvenančių bičių. Mama juokiasi, kad kaimyno bitės nuneša sau visą nektarą. Bet kaimynai tarp savęs gerai sutaria, todėl liepos šeimininkai gauna medaus iš bitininko už bičių aprūpinimą nektaru. Man būdavo įdomu pas senukus kaimynus. Ten mane pavaišindavo saldainiais. Todėl kartą aš sumaniau, kad galiu ten nueiti. Mama užsnūdo po pietų ruošos. Ji keliasi labai anksti ir eina į ganyklas pas karves, net jei lauke dar būna tamsu. Aš apsiaviau savo raudonais sandaliukais, susirinkau į kibirėlį spalvotus pieštukus ir pasiėmiau sąsiuvinį. Maniau, kad esu jau pasiruošusi mokyklai. Juk senoji kaimynė daug žino apie gyvenimą, todėl mane gali pamokyti. Ir tyliai išėjau. Po lietaus oras kvepėjo nuostabiu tirštu vasaros gaivumu. Toks gaivumas būna tik po lietaus su perkūnija. Aš ėjau, ėjau, o kelias mane vedė, vedė. Kai atėjau pas kaimynus, senutė nustebo, kad esu viena. Ji mane pasodino kambaryje ir mes abi kalbėjomės apie praėjusį lietų, apie gražias gėles jos darželyje prie lango, apie tai, kaip aš greitai augu. Paskui aš pasiėmiau savo stebuklingus pieštukus ir piešiau. Net nepajutau, kaip praėjo laikas. O tarpduryje pasirodė mama iš baimės išbalusiu veidu. Ji pamatė mane ir su palengvėjimu atsiduso. Senoji kaimynė kažkodėl paprašė, kad mama manęs nebartų. Nesupratau, o už ką turėtų barti? Aš juk tik ėjau į mokyklą. Senutės kaimynės gyvenimo mokyklą  Man jau buvo trys metai.

Močiutė gyvena kitame mieste. Ji kartais atvažiuoja aplankyti mūsų į vienkiemį. Aš jos labai laukiu. Ji apglėbia mane į glėbį ir aš jaukiai įsitaisau ant jos kelių. Žinoma, kol kas aš esu maža. Kada nors aš pasidarysiu didelė ir ant močiutės kelių nesėdėsiu. Močiutė darbšti kaip skruzdėlytė. Ji padeda mamai, tačiau aš visada kartu einu ir  ravėti daržo, ir skinti serbentų. Močiutė nuolatos kalbina mane, todėl aš galiu jai pasakoti viską, kas sukasi mano mintyse. Ji atsako į pačius keisčiausius mano klausimus. Aš stebiuosi, kokios vikrios yra jos rankos, kaip ji nuolat ką nors veikia, kaip ji eina smulkiais žingsniais per kiemą, kaip atsisėda trumpam poilsiui po slyva. Atrodo, kad ji yra stebuklinga fėja, kuri žino, kam ko reikia. Kartą ji atvyko kelioms dienoms. Tada mama išvažiavo, o namuose šeimininkavome mudvi su močiute. Tėtis, po darbo grįžęs vakare, nueidavo  pas karvę. Man bristi per rasotas pievas prieblandoje būtų nejauku. Geriau likti namuose. O paskui mes abi rovėme pašarinius burokus. Burokas nepasidavė mano rankoms, tad močiutė išklibino juos, kad aš galėčiau įveikti už mane didesnį buroką. O kokia pavargusi aš jaučiausi tą vakarą! Tačiau iš ryto kažkokie džiaugsmingi buvo ir tėtis, ir močiutė. Į kiemą įriedėjo mano dėdės automobilis. Iš jo išlipo mama, nešina keistu knirksinčiu gniužulu.

– Žiūrėk, mieloji, čia tavo broliukas, –  nusišypsojo močiutė.

Aš nedrąsiai priėjau. Mama mane apglėbė. O iš apkloto į mane žvelgė mažas raukšlėtas veidas.

 – Boliukas, – nežinodama ką sakyti sukuždėjau aš.

Raukšlėtas veidas susiraukė, tačiau tuoj nusišypsojo. Ir man pasidarė įdomu, kas tas broliukas ir kaip man su juo pavyks susikalbėti. Vėl teks laukti. Tas gyvenimas yra ištisas laukimas. Kažko įdomaus, svarbaus, stebuklingo. Net burokų darže.

Mūsų kūdroje prisiveisė karosų. Tėtis sakė, kad antys juos atneša ant savo kojų. Mačiau aš tas antis. Jų kojos man visai nepanašios į talpias saujas. Kažin, kokie tie žuvų kiaušiniai, jei antys juos neša? Reikia ištirti. O karosai tai tokios žuvys, kurios gyvena dumblėtame vandenyje. Mano dėdė mėgsta žvejoti. Jis retai atvyksta, tačiau mielai laukia karoso su meškere rankose ant kūdros kranto. Aš prie kūdros neinu. Nors man taip pat įdomu, kaip tie karosai iš tvenkinio būna išgriebti. Kai vieną kartą karosai jau buvo sugauti ir plaukiojo į vonelę įpiltame vandenyje, nusprendžiau pabūti žveje ir aš. Iš suaugusių nieko šalia nebuvo. Todėl aš prisiderinau ir čiupau vieną žuvį iš indo. Man nepavyko – slidi žuvis tik vikstelėjo vikriai tarp delnų ir aptaškė mane vandeniu. Rankovės sušlapo. Per visą suknelės priekį nutiško vanduo. Ak, tu! Nepasiduosiu. Vėl patykojau ir stvėriau. Vėl žuvis ištrūko ir mano rankovėse liko dar daugiau vandens. Kažin, kaip tas dėdė juos iš kūdros išgriebė, jei jie taip spurda ir taškosi? Kitą kartą eisiu su juo ir aš. Nesvarbu, kad prie kūdros daug varlių, kurių aš nemėgstu. Kol svarsčiau, kaip pasigauti žuvį, karosai nurimo. Man pavyko vieną jų – patį mažiausią – pagauti. Broliukas sėdėjo savo vaikiškame vežimėlyje ir stebėjo mano sunkią žvejybą. Kai aš pagavau karosą, jis ištiesė rankas. Atidaviau jam žuvį, tegul pasidžiaugia. O brolis kažkodėl paskubomis ją pakėlė prie veido ir jau būtų kandęs. Gerai, kad pasirodė mama. Ji nustebusi žiūrėjo į karosą, kuris nežinia iš kur spurdėjo mano brolio delnuose. Paskui pagrūmojo man pirštu, garsiai nusijuokė ir atėmė taip sunkiai sugautą karosą iš brolio. Neįvertino nei mano pastangų, nei geros širdies.

Kai vieną kartą mano dėdė atvyko pas mus ir susiruošė žvejoti karosų, jis pasiėmė kastuvą ir nuėjo prie daržo. Aš stebėjausi, ko jis ieško žemėje, jei žinau, kad žuvys tikrai yra kūdros vandenyje.

– Einam, padėsi man,  – kažkaip šelmiškai nusišypsojo dėdė.

Aš su dideliu džiaugsmu nutipenau iš paskos, nes juk retai kada mane kviečia daryti kokio nors tikro rimto darbo. O juk sužinoti viską apie karosų gyvenimą ir gaudymą man labai įdomu.

Prie daržo krašto dėdė įbedė kastuvą ir atplėšė velėnos gabalą. Prie žolių šaknų raitėsi sliekai.

 – Teks surinkti tuos sliekus, – žiūrėdamas į mane nusišypsojo dėdė,  – tu juk mėgsti valgyti žuvienę.

Man nieko kito neliko, kaip imti į rankas bekrutantį kirminą. Nors aš bijojau, kad jis gali įkąsti. Nieko baisaus neįvyko, tik sliekas labai rangėsi ir bandė ištrūkti tarp pirštų. Man net pagailo to keisto padaro. Dėdei nieko nesakiau, nes galvojau, kad žuvienės labiau noriu, negu gelbėti slieką.  Ką galiu žinoti – gal mano šaipokas dėdė pasiūlys sliekienę, jei aš pradėsiu spyriotis ir jam nepadėsiu pagauti karosų. Nuo to karto aš esu pagrindinė sliekautoja, kai dėdė eina meškerioti. Jaučiausi atlikusi dalį darbo, kad visi galėtų mėgautis skania sriuba.

Aš ramiai gyvenau, tačiau kažkur kaupiasi įvykiai, skirti man. Į kiemą vieną dieną atvažiavo keli žmonės. Viena teta ir du dėdės. Jie kalbėjo su mano mama, kad mūsų šeima bus rodoma per televiziją. Mama kažkodėl rūpinosi daugiau pietų ruošimu, negu tais pasiūlymais, todėl ir aš pradėjau kalbėti su svečiais. Vienam dėdulei, kuris gal buvo jų vadovas, mano kalba pasirodė verta dėmesio. Jis pasiūlė mano mamai, kad po ūkį žurnalistus lydėsiu aš. Mama atrodo net apsidžiaugė, kad jai nereikės sekioti po kiemą besidairančių žmonių ir ji ramiai galės prižiūrėti kunkuliuojančius puodus. O aš su žurnalistais nuėjau per kiemą. Jiems aš pasakysiu, kas auga darže, nes juk pati ravėjau daržoves ir pažinau jų daigus. Paskui ėjome pas gyvulius. Mūsų senukas arklys kinknojo galvą taip baidydamas į akis lendančius mašalus. Dėdulė žurnalistas priėjo prie veršiuko ir paklausė, ar aš padedu melžti pieną. Aš vos susilaikiau nenusijuokusi. Pamanykit tik, jam buvo neaišku, kad veršelių niekas nemelžia. Keistuolis. Štai ko jis čia atvažiavo. Pataikė ten, kur reikia – apie kaimo gyvenimą aš žinau daug. Galiu pasakoti. Negi gaila? Kitą savaitę mačiau save per televizorių. Ir kodėl ten vėl tas dėdulė klausia apie melžimą? Juk sakiau, kad veršelių niekas nemelžia. Kiek galima kartoti?

Vakar su mama aš buvau mieste. Kažkokia skubančių žmonių vieta. Tarsi visi jie susitarę ir laksto, važinėja pačiomis įvairiausiomis kryptimis. Namai aukšti. medžių mažai. Obelų nėra. Manau, kad ir stirnų čia nėra, ir kiškių, ir ežiukų. Tik žmonės, žmonės, žmonės. Jie lyg ir nepastebi vienas kito, nes kai aš sustojau pasitaisyti batelio, vienas dėdė vos neužlipo man ant nugaros. Jis kažką piktai burbtelėjo ir nuskubėjo, plevėsuodamas plataus palto skvernais. Tetulės su keistais apdarais. Senukų beveik nemačiau. Tik viena gėles parduodanti moteris ryšėjo skarelę ir dėl to buvo panaši į mūsų kaimynę. Mama kažkodėl tapo tokia pat nekantri ir skubanti, kokie buvo aplinkui zujantys žmonės. Mes aplankėme tetą. Ji gyvena viena. Tetos namas taip pat aukštas aukštas. Norėdama pamatyti, kur jo pabaiga, aš turėjau atlošti galvą. Mes ilgai lipome laiptais. Man buvo šiek tiek baugu, kai pagalvojau, kur mes užsikabarojome ir kas bus, jei kuris nors laiptas staiga sulūš. Tačiau kad įsitikinčiau, kad taip nenutiks, aš pastuksenau į laiptą kulniuku. Tetos kambarys buvo pilnas kilimėlių, servetėlių, pagalvėlių, paveikslėlių. Kol mama su teta kalbėjosi, aš graužiau sausainius ir apžiūrinėjau viską, kas sudėta kambaryje. Gal ji labai turtinga, ta teta. Ne. ji viena vienutėlė tame kambaryje su daugybe pagalvėlių. Kai nėra ką guldyti, kokia nauda ir kokia laimė? Lengviau atsidusau, kai mes išėjome iš to namo. Juk mes grįžtame į savo sode pasislėpusį vienkiemį. Vietą, kurią mama vadina Rojumi. O kaip aš skubėjau. Tarsi tie žmonės, kuriuos mačiau miesto gatvėse. Gal jie visi norėjo sugrįžti į savo vienkiemius? Kažkodėl labai pagailo tetulės, kuri liko pagalvėlių pilname kambaryje. Neskubanti į savo Rojų. Gal ji pasiklydo?

Kiekvieną dieną tėtis ir mama kažkuo užsiėmę. Kartais į jų darbus jie priima ir mane. Tada aš būnu didelė ir labai stengiuosi. Žinoma, man nelabai patinka ravėti daržą, tačiau tada mama arba močiutė ką nors pasakoja ir aš mielai pešioju nereikalingas žoles iš lysvės. Man įdomu pažinti daržovių daigus, nors iš pirmo žvilgsnio visi augalai yra žali ir sunku suprasti, ką palikti, ką rauti. Pamažu aš pradėjau įžiūrėti, kur yra garbanoti morkų ar petražolių lapeliai, platūs kopūstų delnai, gaudantys godžiai spindulius ir lietaus lašus. Mama man parodė, kaip atrodo žliūgė, kokia yra balanda, kaip atrodo varnalėša, lakišius ar žvaginė . Dilgėlė save pristatė pati, nes taip kando į ranką jos pikti plaukeliai ant lapo krašto, kad aš net pravirkau. Laimė, kad dilgėlių darže pasitaiko retai.

Darbas man patinka dėl galimybės kalbėtis su mama arba močiute. Geriausias užsiėmimas yra skinti serbentus. Iš jų mama padaro skanius drebučius, kuriuos aš mielai valgau su blynais. O serbentų skynimo žaidimas dažnai būna žodžiai. Močiutė pasako kokią nors raidę ir mes paeiliui sakome žodžius iš tos raidės. Iki tol, kol kam nors pasibaigia žodžių atsarga. Tada raidę sako mama, o paskui raidę sugalvoju aš. Kai kiek paūgėjo, netoli mūsų sukiojasi ir mano broliukas. jis taip pat stengiasi sugalvoti žodžius. Tik jo žodžiai kartais kažkokie negirdėti, keisti. O mano mama šypsosi, kai brolis tuos žodžius bando ištarti. Močiutė stengiasi sulaikyti juoką. Mūsų visų nuotaika puiki. O, va, ir mano kibirėlis pilnas serbentų. Galvoje daug žodžių. Kur aš juos dėsiu? Drebučiams jie juk netinka. O paskui suprantu, kad tai tikroji mano minčių atsarga. Kuo daugiau aš turiu žodžių savo kalboje, tuo tiksliau aš galiu pasakyti mintį. Aha, tai ne drebučiai, tai tiesiog blynai. Kalbos blynai. Ir po kiekvienos vasaros jų pilna mano burna. Nors kažkaip keista, kad su mama mes kartais suprantame viena kitą be žodžių. Tik iš šelmiško žvilgsnio, kuriame žėruoja kažkokios linksmos ugnelės. Keistas tas gyvenimas. Su žodžiais, blynais ir drebučiais. Vakaras. Pavargau. Nuo darbų, nuo žodžių ir nuo augimo.

Aplinkui namus auga daug vaismedžių. mama juokiasi, kad mes gyvename Rojaus sode. Koks dar rojus, jei kaimas vadinasi visai kitaip. Obelys labai senos, nes jas pasodino dar mano senelis, kai buvo jaunas. Kažkodėl neįsivaizduoju, kad senelis buvo jaunas. Jis man pažįstamas tik iš nuotraukų ir iš tų obelų. Obelys nulinksta nuo vaisių ne kiekvienais metais. Mama sako, kad pramečiuoja. Gal todėl, kad senos, o gal todėl, kad pavasariais kartais būna šalnos. Kol kas dar neištyriau. Kai pagyvensiu dar kelis metus, būtinai sužinosiu. Man to žinojimo reikia ne dėl savęs. Manau, kad tada aš žinosiu, kada reikia laukti stirnų. Tos draugės yra labai baigščios, tačiau labai gražios. Kai sode uždera labai daug obuolių, dalis jų lieka ir stirnos ateina jų valgyti. Aš atsargiai ateinu prie lango ir nejudinu užuolaidų, nes kartais stirnos pastebi, jog aš esu netoli ir pabėga. Jos nebijo Murziuko, nes dabar jis jau tikras Murzius ir tėtis jį laiko naktimis pririštą, kad stirnų nevaikytų. Kai pasidarė daug sniego, tėtis į sodo pakraštį nunešė grūdų. Stirnos dieną atėjo ir vaišinosi grūdais. O aš žiūrėjau pro langą ir vis svarsčiau, kas tas Rojus, kuriame mes gyvename. Reikės klausti mamos. Gal ji paaiškins daugiau, negu jaučia mano širdelė. Laiminga, kai matau patikliai čia atėjusias stirnas.

Vienkiemio gyvenimas yra stebuklingas. Ten nėra kitų žmonių, tik mūsų šeima. Na, kartais atvažiuoja močiutė, kartais – dėdė, kartais – koks kaimynas ateina su reikalais pas tėtį ar mano mamą aplanko kokia draugė. Tačiau ištisas dienas čia būna tik gamtos gyvenimas. Dienos neša savo laiko atkarpas, ateina nakties miegas su mamos pasakomis, bet aš sutinku daug visokių padarų, kurie nemoka žmonių kalbos. Jie gyvena savo keistus ramius gyvenimus ir visai nepaiso, kad šalia gyvenu aš. Tai mane kiek žeidžia, nes aš juk esu didelė ir pats laikas visiems pastebėti, kad aš einu per kiemą, kad apžiūrinėju per seną kelmą lipančias skruzdėles, pašalyje susispeitusius blakių kareivėlius, praskrendantį margasparnį drugelį ar po notrelių baltus ąsotėlius zvimbaujančią kamanę. Ilgainiui aš supratau, kad visi padarai tiesiog gyvena sau, jiems nesu svarbi nei aš, nei mano mama, nei tėtis. Jie turi savo šeimas. Ir tai geriausiai man parodė ežiai. Aš mačiau kažkada spygliukus pašiaušusį ežiuką, kai jis uostydamas orą ėjo per kiemą. Mama paliko jam dubenį pieno. Vakare dubuo buvo pilnas, tačiau iš ryto kažkas tą pieną jau buvo išgėręs. Gal katinas? O gal ežys? Tačiau vieną pavakarę iš krūmų išpupsėjo keli ežiukai. Vieni jų buvo didesni, kiti – mažesni.

– Tai bent šeimyna! – rankomis negarsiai suplojo mama iš nuostabos.

Ežiukai lyg kokia kariuomenė per paradą išsirikiavo ir nupupsėjo savo keliais. Nuo tada man atrodė, kad jie kažkur po krūmu seka tylias pasakas ežiška kalba ir stebi, kaip gyvena žmonės. Mes esame milžinai. Reikia eiti atsargiai ir tyliai, nes netyčia galiu sutrepenti kažkieno būstą ar sutrikdyti miegą. Aplinkui gyvena draugai. Ir dėl to mano pačios gyvenimas be galo įdomus. Štai kodėl gera kas rytą atsibusti. Juk nežinia, ką sutiksiu kieme.

Tamsa man nepatinka. Joje visi daiktai pasidaro nepažįstami, o visur atgyja šešėliai, kurie yra paslaptingi ir mane baugina. Mano tėtis nebijo nieko. Kartą jis mane pakvietė pasižvalgyti po kiemą, kai buvo tyki naktis ir pro langą matėsi spindintis mėnulis. Mama mane aprengė šilčiau, nes sakė, kad dabar lauke nebe vasara, vėsu. Mes išėjome į kiemą. Sodo pakraštys buvo nuklotas šešėlių virtine ir aš ėmiau bijoti. Tėtis, kuris laikė rankoje mano rankelę, pajuto, kad aš suvirpėjau.

 – Kas atsitiko, mažule? – ramiu balsu paklausė.

 – Ten kažkas juda, – sukuždėjau virpančiu iš nerimo balsu.

 – Ten mėnulio šviesa supynė šešėlių kilimą. Jie tik guli ant žolės ir rodo, kur šviesiau, kur tamsiau, – paaiškino man tėtis. -Juk jei tu nieko neįžvelgi šešėlyje, tai ir tavęs niekas nemato, kai tu užsiglaudi už obels. – Linksmai pasakė jis.

Mes slapstėmės obelų šešėliuose ir aš juokiausi iš to nerimo, kuris privertė drebėti išėjus į kiemą rudens vakare. Šešėliai ne baisūs. Tai tik mano nežinojimas kelia šiurpus ir baimes. Gera, kai šalia yra tėtis arba mama. Jie nuramina ir viską paaiškina. Nuo to vakaro aš nebijau šešėlių ir naktis man atrodo keista, tačiau ne baisi. Sapnai juk taip pat ateina naktį. O jie būna gražūs ir net spalvoti.

Nežinau, ar jums teko kada gauti dovanų žvaigždėtą dangų. Mano gimtadienio proga mama mane aprengė šiltais kailiniais ir sutemus išsivedė į kiemą. Tamsoje aš niekada nevaikščiojau lauke. Oras kovo mėnesį dar šaltokas, nes naktis giedra.

– Šiandien pamatysi, kokie maži yra visi dalykai, kurie tau atrodė dideli, – kažkaip paslaptingai pasakė man mama. Ji užvertė galvą ir ėmė žiūrėti į dangų. Ir aš atsismaukiau nuo kaktos kepurę ir pradėjau žvalgytis. Vaje!.. Virš mūsų plytėjo smulkių šviesuliukų pripiltas skliautas. Vieni jų buvo ryškesni, kiti – vos įžiūrimi, tačiau jų tikrai buvo labai daug. Man pradėjo svaigti galva. Iš už miško ėmė kilti didelis šviesulys.

 – Tai mėnulis,  – paaiškino mama. Aš jai nesakiau, kad kartais matydavau jį per langą. Dabar jis atrodė daug ryškesnis ir net kažkoks dėmėtas.

 – O ko jis susitepęs? – pasiteiravau mamos. Juk ji žino viską.

–  Jis ne susitepęs, ten matosi kalnynų keteros. Nors jis toli, bet daro įtaką visam mūsų gyvenimui.

 – Kaip? – nesupratau.

 – Sužinosi, kai išeisime kitą kartą stebėti dangaus,  – paslaptingai pasakė mama. Nesispyriojau. Palauksiu. Dabar visai kitaip bus vakarais. Jokios baimės, kad tamsu. Juk tiek daug šviesos danguje. Kad ir sudužusios į aibes mažų švieselių. Galva tebesvaigo, kai grįžau namo. Stebėjau už lango mėnulį iš savo lovos. Kol pradėjo merktis iš nuovargio akys. Matyt, kad tai mėnulio įtaka.

Man labai patinka pavasaris. Ne tik todėl, kad mano gimtadienis ir Velykos būna pavasarį. Tada darosi vis ilgesnės dienos ir trumpesnės naktys. Tada sušyla oras ir tirpsta sniego pusnys ir jos upeliais bėga iš laukų. O tada pasigirsta pirmos paukščių giesmės ir grįžta tie, kas praleido žiemą toli. Kažkokiuose šiltuose kraštuose. Mūsų kieme pūpso ant elektros stulpo didelis gandro lizdas. Beje, tokių didelių lizdų yra ir pas kaimynus. Todėl galima sakyti, kad kiekvienas kiemas turi po savo gandrą. Aš mielai stebėčiau gandrų gyvenimą, tačiau mama ir tėtis sako, kad geriau netrukdyti jiems ir negąsdinti. Tiesiog ramiai praeiti pro šalį, jei ten eiti yra būtina. Kartais aš girdžiu, kaip gandrai kalena snapais. Tokia yra jų kalba. Kažkada girdėjau, kaip jie šnypščia, kai jaunikliai tupi lizde, o suaugę gandrai jiems atneša maisto. Gandrai nečiulba. Galvoju, kad jei jie mokėtų čiulbėti, jų giesmė turėtų būti labai garsi. Juk tai labai didelis paukštis. Va, vieversys vos įžiūrimas, kai pakilęs virš lauko giedrą pavasario dieną pradeda džiaugtis gyvenimu. Nedideli ir varnėnai. Jų žvilgančios plunksnos lyg labai prašmatnus drabužis, nors iš toliau atrodo, kad jie beveik juodi. O geriausiai savo lizdą paslėpė kurapkos. Jos prie daržo dilgėlių sąžalyne išperėjo pulką mažų margų kurapkiukų. Mačiau lizdą ir ten likusius kiaušinėlių lukštus, kai kurapkos vaikus išsivedė gyventi į laukus. Mano tėtis tyčia paliko dilgėles, kad ten buvusių paukščių gyvenimas nesusitrukdytų. Mūsų namai taip pat yra lizdas. Aš džiaugiuosi, kad aplinkui namus yra tokie įdomūs kaimynai. Ir mes tik gyvename, bet netrukdome vieni kitiems. Kai ateina vėlyvas ruduo, tėtis pakabina lesyklą slyvoje netoli lango, mama ten įpila grūdų. O aš stebiu, kaip atskrenda žvirbliai, zylės, kėkštai ir šarkos, geniai ir sniegenos. Mūsų didelėje eglėje dažnai vasaros vakarais ūbauja apuokas, o tarp tankių tujos šakų yra balandžių lizdas. Mama sako, kad paukščiai atskrenda tik pas gerus žmones. kai užaugsiu, mano kieme bus dar daugiau paukščių. Tik kol kas nežinau, kokių.

Kol nebuvo brolio, visi žaislai, saldainiai teko man. Aš pamačiau, koks jis mažutis ir kaip gailiai verkia, todėl man norisi jam padėti. Mama man pasakė, kad brolis nurims, jei mes visi jį globosime. O ką reiškia globoti? Man nusišypsojo ir pasakė, kad dabar galima ne tik būti, bet būti gerai. Aš juk esu dabar vyresnioji sesė. Susimąsčiau. Naujas vardas man patiko. O ką reiškia tie du žodžiai?

– Vyresnė,- paaiškino mama, – tai daugiau žinanti ir daugiau galinti. Pažiūrėk per langą. Matai tas dvi slyvas? Viena jau didesnė, nes ją pasodinome anksčiau. Ji yra aukštesnė, todėl ant jos viršūnės nutūpęs paukštis greičiau pamato ryte kylančią saulę ir greičiau sušyla kojeles. O šalia auga kita slyvaitė. Ją mes pasodinome vėliau. ji mažesnė. Todėl reikia daugiau laiko ir kantrybės, kol ji pradės derėti. Todėl mes su tėčiu turėsime skirti mažesniam broliukui daugiau laiko ir kantrybės, o tavo mintys jau kaip paukštis tupi ant aukštesnės viršūnės.

– O kaip žaislai ir saldainiai? – vis dar neaišku man.

– Patikėk, tai menka bėda,  – nusišypsojo tėtis, – kol brolis norės žaislų ir saldainių, tu pati pajausi, kad dalintis šeimoje viskuo yra gera, o tas, kuris duoda, yra laimingesnis, negu tas, kuris ima.

Pakraipiau galvą. Ar gali taip būti. Tačiau kai brolis suknirksėjo, o aš pakėliau barškutį ir jį pabarškinau, broliukas mane apdovanojo plačia bedante šypsena. Taip, tėtis sakė tiesą.

Aš matau, kad dienos lyg yra panašios, tačiau visos jos yra tuo pačiu ir skirtingos. Mama man sakė, kad gali būti tokie pat stiklainiai, tačiau į juos įdėti skirtingi kompotai. Man tas palyginimas labai patiko. Labai noriu, kad mano dienos būtų labai įvairios. Tada ne tik atsitinka visokių nuotykių, bet aš patiriu visokių jausmų. Atrodo, kad kiekvienais metais aš pastebiu vis daugiau aplinkui vykstančių įvykių, kurie vyksta ne tik su manimi. Tėtis sako, kad tai rodo mano augimą. Juk kai aš maža, tada matau tik save, mano norus ir tik augdama aš suprantu, kad ir kiti žmonės turi norų ir aš tada juos geriau suprantu, moku bendrauti ir dalintis viskuo, ką turiu. Mama sako, kad dalintis yra gerai. Juk tada aš esu ne sekli kūdra, o lašas didelės jūros. Man patinka būti jūros dalimi labiau, negu drumzlina balute. Mama man sakė, kad vaikas nuo mažens turi išmokti būti žmogumi. Keista. Aš juk esu mažas žmogus. Tikrai ne kačiukas ir ne šuo. Bet tėtis sakė, kad žmogus tada pasidaro žmogumi, kai žino, kaip elgtis tarp kitų žmonių. Jis ne rėkauja, nesispjaudo, nesistumdo, nesikandžioja, nesimuša, nestveria sau visko, ką mato. Nuo dabar aš nuolat galvoju, kaip greičiau pasidaryti panašia į žmogų, o ne į vištą. Mama ir tėtis šypsosi. Atrodo, kad man sekasi. Mama mane glosto ir aš noriu murkti iš džiaugsmo. Ne, kol kas aš labiau panaši į mažą kačiuką. Tėtis juokiasi. Matau, kad mes esame visi labai laimingi. Ir suprantu, kad noriu, jog mano šeimoje nuolatos tas geras jausmas liktų.

Kiek prisimenu, į daugelį mano klausimų atsako mama, nes ji nuolat būna šalia. Kokia laimė, kad yra koks nors suaugęs žmogus, kuris pasiruošęs atsakyti į pačius įvairiausius klausimus. Dar tada, kai ji mane migdydavo dienos pogulio, mes kalbėdavome apie viską. Jaučiau, kad mama žino atsakymus, tačiau kartais ji pati ilgai svarsto, kaip man atsakyti. Kas yra rainelė? Kas yra virškinimas? Kur atsiranda debesys? Kas yra vėjas? Kas yra už tolimo miško? Kodėl varlės šokuoja?… Mano klausimų upė platėja ir gilėja kiekvieną dieną. O mama net paraukdama kaktą ieško man suprantamų žodžių, kad galėtų man paaiškinti viską, kas atkreipė mano dėmesį. Dažnai matau mamos šypseną, nes jai, matyt, pačiai įdomu kalbėti su manimi apie pasaulį. O tai labai daug paslapčių turinti vieta. Man čia kažkaip reikia gyventi. Todėl plačiai praplėstos akys, suklususios ausys ir viską uodžianti nosis  esu aš. Jei kokią valandėlę nuo darbų ilsisi tėtis, tada atsakinėtojas į mano klausimus pasidaro jis. Mes kalbamės apie arklio šnerves, apie tai, kodėl daržo žemė yra suraikyta vagomis, kodėl naktį tamsiau, nei dieną ir ko reikia saugotis, kai išeinu iš namų. Aš jaučiu, kaip pilnėju nuo mamos ir tėčio atsakymų. Lyg tas paslaptingas pasaulis pamažu sulaša į mane, aš jo nebijau ir pati pasidarau jo dalimi. Anksčiau aš nesupratau, kaip svarbu yra žinoti ir suprasti. Dabar tėtis ir mama mane vadina Smalsute.

Mano tėtis susirgo. Jis ilgai gulėdavo lovoje. Jis buvo liūdnas. O paskui vieną dieną jis išvažiavo į miestą gydytis. Mama buvo labai susikrimtusi. Aš žaidžiau su broliuku, nors koks iš jo žaidėjas. Paskui mama labai verkė, atvažiavo giminaičiai, rinkosi kaimynai. Mano tėtis gulėjo viduryje kambario ir miegojo. Nors po namus vaikščiojo žmonės, jis nežiūrėjo, kas atėjo. Neatsimerkė, kai atėjau aš, kai atėjo mama. Buvo labai liūdna. Brolis krykštavo ir žaidė, net nesuprasdamas, kad kažkas pasikeitė. Žiauriai ir negrįžtamai. Paskui buvo laidotuvės. Žmonės išvežė tėtį ir mes palikome jį prie senelių paminklo. Girdėjau, kaip žmonės kalbėjo apie ne laiku atėjusią mirtį. Matyt, aš miegojau, kai ji atėjo, nes nemačiau tos baidyklės, bet supratau, kad tai ji kalta, kad tėtis ne pažiūrėjo į mane, kai aš stovėjau gerta. Mano mama beveik neverkė. Ji atrodė man lyg sustingusi. Panaši į miegantį viduryje kambario tėtį. Ar ji kada nors dar šypsosis? Brolis krykštauja. Man labai liūdna, Labai. Paskui paaiškėjo, kad liūdesys atėjo ilgam. Gal nemiegoti?

Tada niekas neatsėlins į namus ir mes visi būsime kartu, nes mirtis nieko negalės išsivesti.

Rudenį mama mane nuvedė į kaimą. Į pirmą klasę. Namuose aš buvau tik su mama ir broliuku, todėl man buvo keista matyti daug vaikų viename kieme. Mokytoja pakvietė visus žaisti, bet aš nieko nepažinau, todėl pasirinkau geresnį užsiėmimą ir patraukiau prie sportavimo įrenginių, kuriuos vaikai vadino karstyklėmis. Bandžiau užlipti ant vienų, tačiau nebuvau įgudusi, todėl teko to sumanymo atsisakyti. Tiesiog stovėjau atokiai ir žiūrėjau, kaip vaikai kartu su mokytoja eina ratelį. Man tas užsiėmimas atrodė keistas. Kai mokytoja pakvietė mane, taip ir pasakiau. Mama priėjo prie manęs ir paragino dėtis prie visų. Mano laisvė, atrodo, baigėsi. O aš taip veržiausi mokytis Nė nežinodama, kas ta vieta, kurią visi vadina mokykla. Man atrodo, kad mokykla yra visur, kur gali sužinoti ką nors dar negirdėta. Net ir pas senutę kaimynę. Arba miške, kur aibė visokių drugelių, augalų ir grybų. Gerai, kad įsidėjau savo spalvotus pieštukus. Gal rasiu kokią ramią kertę, kur galėsiu piešti. Trepsėti kartu su vaikais? Abejoju. Bet mokytoja atrodo labai gera, nes nuolat šypsosi ir kalba ramiu balsu. Mama pasakė, kad aš čia dabar ateisiu kiekvieną dieną. O aš maniau, kad tik tada, kai noriu. Noriu namo. Jei eisiu kartu su vaikais ratelį, gal rytoj man nereikės čia eiti? Kažkodėl mamos to neklausiau. Juk atsakymas gali man nepatikti.

Nuo kasdieninio ėjimo į mokyklą man išsisukti nepavyko. Pirmas kelias dienas mane iki kaimo lydėjo mama. Kai man kelias pasidarė aiškus, kai dingo baimė paklysti, aš į mokyklą eiti pradėjau viena. Nieko ypatingo tos kasdieninės kelionės. Tik mokykloje vaikai yra visi skirtingi. Vieni draugiški, kiti – kažkokie niūrūs ir pikti. Pikčiausias iš jų žemaūgis berniukas iš gausios šeimynos. Jis nuolat kimba kaip varnalėša ir stengiasi bet kokiu būdu atkreipti į save dėmesį. Aš jo elgesio nesupratau. Koks džiaugsmas nuolat gauti pastabas iš mokytojos? Aš paklausiau savo mamos, kodėl tas vaikas toks keistas. Mamos veidas pasidarė liūdnas.

– Tas vaikas nori dėmesio, nes jam trūksta meilės. Tai lyg liga, kurią labai sunku pagydyti. Juk jis pyksta ant viso pasaulio, kad negavo švelnumo tada, kai jo reikėjo.

Nebeklausiau mamos, kur tas švelnumas sudėtas, kaip jo gauti, kaip jį duoti. Čia tokie dideli reikalai, kurių lyg ir nesimato, tačiau jie tikrai labai svarbūs. Kai tas šėliojantis vaikas mane pastūmė, aš tylomis pažiūrėjau į jį ir pasakiau tiesiai į jo pašaipias akis:

– Man tavęs gaila.

Berniuko pečiai nulinko kaip seno žmogaus, jis nugręžė nuo manęs akis. Galiu prisiekti, kad jose pamačiau sužvilgėjusias ašaras. Nuo to karto jis manęs nebestumdė.

Mama vos suspėjo nuo vieno darbo prie kito. Po tėčio laidotuvių gyvenimas pridėjo papildomų darbų ir galvosūkių mamai. Ji stengėsi, kad mums su broliu nieko nestigtų. Kaip aš galėjau priekaištauti, kad trūksta tik jos pačios? Ji stiklinėmis akimis žiūrėdavo kažkur virš mano pakaušio ir nebedainavo lopšinių. Kartas nuo karto jai darbus dirbti padėdavo tai kokia draugė, tai koks kaimynas. Vieną dieną pas mus daržų ravėti atvyko tokia tetulė iš miesto. Mano mamos draugės mama. Ji neužsibuvo kambaryje, bet išėjo į daržą. Iš pradžių jos ravėjo abi su mama, tačiau artėjo pietų metas. mama nuėjo ruošti maisto. Kai jau valgis garavo puode, mama paprašė, kad aš darže likusią tetulę pakviesčiau pietauti. Man užduotis neatrodė paprasta, bet negalėjau atsisakyti. Nutipenau link daržo. Tetulė ravėjo ir nekreipė dėmesio į susirūpinusią mano stovylą.

Pagaliau aš įsidrąsinau.

– Mama sakė, kad pietūs jau išvirti, reikia eiti valgyti… – sulemenau.

– Tai kad aš dar ne alkana,  – pradėjo kalbėti tetulė.

Aš sutrikau. Juk man būtinai reikia įvykdyti mamos paliepimą. Ką daryti? Ir tada aš atsiminiau, ką tokiais atvejais, kai mes su broliu atsisakydavome maisto, darydavo tėtis.

– Kai išsikakosite, tai pati ateisite, – išpoškinau aš greitakalbe ir nubėgau.

Tuoj iš daržo leipdama juoku grįžo ir tetulė. Mano mama nesuprato, kas įvyko.

– Tik nebark vaiko,  – braukdama ašaras ir laikydama už šono, kuris skaudėjo nuo juoko, paprašė tetulė. Ir viską išklojo mamai. Mama stvėrėsi už galvos. Atsiprašinėjo. Lyg ką negero aš būčiau padariusi. Juk pati liepė tetulę atvesti. Ar aš kalta, kad ji atsisakinėjo?

Mane nuolat stebina suaugusių žmonių gyvenimas. Toks jausmas, lyg jie viską žinotų. Lyg jie turėtų galvoje kažkokią neregimą fėją, kuri pasako, kada iš ryto keltis, kaip rengtis ir ką veikti. Aš miegojau, kol išsimiegojau. Kėliausi nelabai norom tais rytais, kai mama žadino ir neturėjau jokio supratimo, ką reikia rengtis, nebent man rūbelius šalia lovos palikdavo mama arba pati padėdavo man įsisprausti į marškinius ir kitą aprangą. Aš žinau, kad reikia palto, kai lauke vėjas ir lietus, kad reikia kepurės ir pirštinių, kai lauke baltuoja sniegas. Bet kaip žinoti, ką dirbti? Todėl vieną dieną aš paklausiau mamos, kaip ji žino, ką daryti prasidėjus dienai. Ji pati minutėlę patylėjo. Lyg pabandė pati sau atsakyti į mano klausimą. O paskui paaiškino, kad viskas priklauso nuo aplinkybių. Žinoma, yra pareigos, kurių negali pakeisti jokios aplinkybės. Sakykime, tai yra paglostymas manęs prieš pažadinant. Arba ėjimas pas karvutę, nes ji mus maitina ir jai reikia padėti gyventi. Todėl bet kokią dieną ir bet kokiu oru reikia jai duoti pašarų ir vandens. Būtina palesinti višteles, nes jos teikia kiaušinius. Būtina užsiauginti daržoves. O  su jomis jau kiti reikalai. Po žiemos reikia paruošti dirvą sėkloms, pasėti ir prižiūrėti daržą iki pat rudens, kai daržovės baigia augti ir galima mėgautis jų derliumi. Tačiau ateina žiema, todėl reikia kai kurias daržoves paruošti laikymui, nes paliktos lauke jos tiesiog sušals ir supus. Todėl tenka ruošti atsargas. Toks gamtos sezonų pasikartojimas darbus paverčia ilgomis serijomis. Kai lietus, darbų dauguma vyksta po stogu, kai oras giedras, tenka skubėti visus reikalus sutvarkyti lauke. Juk per lietų nenorim ravėti daržo? Juk šienas karvutės pašarui turi būti sausas, kai jį gabename į daržinę. Kitaip karvutė liks alkana. Štai ir visos gudrybės. Mama paglostė mano pasišiaušusią galvelę ir pasakė, kad pusryčiai manęs jau laukia. Kaip gerai, kad mama žino, kad aš atsikeliu išalkusi. Kaip ji tai supranta? Įtariu, kad kažkada ji buvo tokia mergaitė, kokia esu aš, o močiutė jai gamino pusryčius ir glostė galvą. Aišku. Svarbiausiai – mylėti.