Pilna tuštuma: istoriko D. M. Lipmano gyvenimo ir mirties tyrinėjimai

Paso, išduoto D. M. Lipmanui Kaune, kortelė, saugoma Kauno regioniniame valstybės archyve

Dalinamės Molėtų viešosios bibliotekos buvusios darbuotojos Audros Girijotės tyrimu apie senosios Čekiškės gyventoją Dovydą Matį Lipmaną. A. Girijotė šį tyrimą atliko naudodama vis dažniau specialistų (ir ne tik) naudojamą mikroistorijos metodą. Tokiu būdu tyrimas yra pradedamas nuo mažos detalės: vardo, laiško, pastato, gatvės, prisiminimo ar bet kurio kito istorijos fragmento. Žinant bent vieną iš šių detalių yra pradedamos paieškos įvairiose atminties institucijose (archyvuose, muziejuose, bibliotekose ir kt.) ir taip ilgainiui maža praeities detalė atsiskleidžia platesniame kontekste.

Pilna tuštuma

Istorikas Simonas Goldbergas atvyksta iš JAV padirbėti Lietuvos archyvuose. Tyrinėja tarpukario Kauno žydų inteligentiją. Ieškau žmogaus, kuris padėtų jam susigaudyti archyvuose, bet dabar geriam kavą Vilniuje ir kalbam įdomiausius dalykus, kaip nutinka traukiniuose ir visur, kur galima žmogų sutikti pirmą kartą.

Simonas pasakoja apie savo promočiutę, kuri kadaise įkūrė mokyklą mergaitėms Kinijoje.

Aš – apie Dovydą Matį Lipmaną, kurį, man atrodo, tik aš viena ir žinau.

Atsitiktinai sužinojau, galvodama apie Holokausto aukų vardų Lietuvoje skaitymus.

Jie vyksta rugsėjo pabaigoje, kai minimos Vilniaus geto likvidavimo metinės ir Holokausto aukų atminimo Lietuvoje diena. Kai kur Vardai skaitomi tomis dienomis, kai 1941 m. vasarą ar rudens pradžioje vyko žydų žudynės konkrečiame mieste ar miestelyje.

Jei skaitysite nuo aušros iki sutemų, per dieną galima perskaityti keliolika tūkstančių, tik mažąją dalį Lietuvoje nužudytų žydų vardų. Gal todėl ne visada akivaizdu, kiek daug vardų trūksta. Atrodo – skaitėm skaitėm ir perskaitėm. Bet ne. Iki šiol neturime Holokausto aukų vardų sąrašo. Tokį sąrašą jau ne pirmą dešimtmetį sėkmingai surinkinėja Latvija. Yra Lietuvoje miestų ir miestelių, kur istorijos entuziastų dėka nužudytų kraštiečių sąrašai pildomi, bet daug kur skaitoma ta pati saujelė žinomų vardų. Žmonės buvo šaudomi be vardų, ataskaitose jie liko tik skaičiais.

Ne visi žmonės gali rinkti Holokausto vardus iš duomenų bazių, prisiminimų ir likusių dokumentų. Randi įrašą apie šeimą, kurioje trys maži vaikai, ir viskas, rinkimas baigiasi. Darbui su Holokausto istorija reikia ne tik noro, bet ir psichologinio pasiruošimo.

Paaiškėjo, kad rinkti vardų nesugebu. Jei negali, reikia daryti, ką gali. Tai, maniau, sužinosiu daugiau apie vieną žmogų, vieną vardą, vieną gyvenimą.

Užuot bandžius aprėpti ir suvokti tai kas nesuvokiama, paimsiu globon vieną vardą. Tiek tai tikrai galiu.

Išsirinkau atsitiktinai, atsivertusi knygą apie gretimą miestelį, Čekiškę.

Vaistininkas

Dovydas Lipmanas, nužudytas 1941 m. liepą, buvo vaistininkas. Maniau, sužinosiu, koks buvo paprastas miestelio vaistininko gyvenimas, kaip atrodė jo vaistinė, kur ji stovėjo. Jei nerasiu nieko apie jo vaistinę, skaitysiu apie kitas to laiko miestelių vaistines ir bandysiu įsivaizduoti. Sužinosiu, kur jis mokėsi. Ar buvo užaugęs Čekiškėje. Kas buvo jo šeima. Kokius vaistus jis gamino – gal kur nors išliko jo receptų knyga. Kur nužudytas. Kas vyko tą dieną. Kur jo kūnas. Gal kas liko gyvas.

O tada tarsi prasivėrė užsitrenkusios kolektyvinės atminties durys, ir atsidūriau ten, kur nesitikėjau.

Noriu visa tai papasakoti Simonui, bet jis mane nutraukia:

-Žinau Lipmaną, žinoma, kad žinau. Mačiau, kad Vilniuje yra jo knygos originalas, eisiu pažiūrėti. Tikrai užaugai netoli jo namų? – žiūri į mane lyg klaustų, ar užaugau ten, kur gyveno David Bowie.

Užaugau netoli garsaus žmogaus namų, bet tik dabar tai žinau.

Dabar jau įpratau, kad užsieniečiai linksi paminėjus vardą, kuris, maniau, yra ramaus miestelio vaistininko vardas.

Mažai tikėtina, kad būsite daug girdėję apie Dovydą Matį Lipmaną (1888-1941).

Mažiau, nei tikimybė, kad jo vardą žinos niekada Lietuvoje nebuvęs žmogus, tyrinėjantis Europos žydų istoriją.

D. M. Lipmanas buvo 1924-1925 m. Kaune hebrajų kalba leisto laikraščio Hed Lita (hebr. k. Lietuvos aidas) redaktorius

Istorikas ir etnografas

D. M. Lipmanas gimė ir augo Nemakščiuose, dabartiniame Raseinių rajone. Studijavo Tartu (Dorpato) universitete farmaciją. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aktyvus Žydų tautos tarybos, neformaliai vadintos žydų parlamentu, Kultūros skyriaus narys, inicijavo Istorijos ir etnografijos sekcijos sukūrimą, iš jos 1922 m. išaugo Lietuvos žydų istorijos-etnografijos draugija. Kurį laiką gyveno Kaune, apie 1925 m. persikėlė į Čekiškės miestelį (dabar Kauno rajonas), kur nusipirko vaistinę.

Buvo surinkęs didelę etnografinės medžiagos ir tautosakos kolekciją, rašė straipsnius ir knygas. Rinko medžiagą knygų apie Lietuvos žydų bendruomenes serijai, iš kurių spėjo išleisti dvi – „Žemaičių žydų istoriją“ ir „Žydų istoriją Kaune ir Vilijampolėje“. „Šios abi monografijos buvo labai palankiai sutiktos ir sudarė jam vardą“ – 1938 m. straipsnyje, skirtame istoriko 50-mečiui, rašo laikraštis „Apžvalga”.

Buvau tikra, kad galima atrasti jo rankraščius. D. M. Lipmanas buvo surinkęs medžiagą daugiau nei 10-čiai knygų, negi galėjo viskas būti sunaikinta, kas nors galėjo juk likti. Negi gali visas mokslininko gyvenimo darbas būti ištrintas akimirksniu.

Dabar kasdien matau, kaip čia pat, visai netoli žudomi žmonės ir metodiškai naikinama viskas, kas jiems vertinga. Tie dalykai, kurie vertingiausi, reikalavę daug darbo, sunaikinami pirmiausiai.  Geriau suprantu, kad mūsų bandymai rinkti gyvenimų fragmentus yra klaidžiojimas tuštumoje.

Režisierius ir kino mąstytojas Mantas Kvedaravičius, nužudytas Ukrainoje, Mariupolyje, bandė atrasti, kaip tą tuštumą, tą stoką ir nebuvimą gali perteikti kinas, kurio raiškos pagrindas – vaizdas.

Istorijos mokslas, kuris privalo remtis tekstais, taip pat susiduria su tuo klausimu. Kaip kinas pririštas prie vaizdo, taip istorija – prie šaltinių. Jeigu jų nėra, kaip tirti ir atskleisti tuštumą?

Ji pilna nepavadintų dalykų. Tai slegia. Mes vaduojamės bandydami sudaryti sąrašus ir aprašus, kurie sukuria tvarkos iliuziją, šiek tiek mus nuramina.

Galvoju, jei tekstai iš tuštumos neišnyra, gal geriau pavyks ieškoti to, kas apčiuopiama.

Žmogaus kūnas

Kūnas – gyvas ar miręs – yra nepaneigiamas, neginčytinas, skirtingai nei tekstas. Bet tik tekstai gali padėti surasti 1941 m. liepą nužudyto žmogaus kūną.

Istorikas Alfredas Rukšėnas straipsnyje „Holokaustas Lietuvoje: Kauno apskrities Čekiškės, Seredžiaus, Veliuonos ir Vilkijos valsčių žydų likimas 1941 m. vasarą ir rudenį“ (Genocidas ir rezistencija Nr. 1 (45) 2019) rašo, jog 1941 m. liepos pabaigoje D. M. Lipmaną išsivedęs į Čekiškės miestelio pakraštį nušovė Stanislovas Gudavičius, Vilkijos komendantūros ginkluoto būrio vadas, atvykęs į Čekiškę kartu su sau pavaldžiais baltaraiščiais.

Yad Vashem Holokausto istorijos muziejaus Holokausto aukų duomenų bazėje yra du liudijimai apie Dovydą Matį Lipmaną.

Pirmasis – sesers Batshevos Margalith, pateiktas 1956 m. Žūties vieta nurodyta Čekiškė.

Antrąjį liudijimą 1987 m. pateikė Shlomo Pereles, žūties vieta nurodomas Jančikų kaimas Alytaus rajone. Tai gali būti klaida dėl panašių pavadinimų – Jančikų Alytaus rajone ir Jaučakių kaimo prie Vilkijos, kur rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį buvo sušaudyti aplinkinių miestelių žydai, tarp jų ir čekiškiečiai.

Tokių netikslumų liudijimuose pasitaiko – jeigu liudijo žmonės Antrojo pasaulinio karo metais gyvenę ne Europoje, informacija apie žuvusius artimuosius ir kraštiečius juos pasiekdavo ne iš karto, ateidavo fragmentuota, tikslios nužudymo aplinkybės ne visada būdavo žinomos.

1944 m. spalį sovietų karinis 39 armijos tribunolas skyrė Stanislovui Gudavičiui mirties bausmę konfiskuojant turtą, be teisės apskųsti. S. Gudavičius sušaudytas 1945 m. sausį. Vienas iš punktų išankstinio ir teisminio tyrimo medžiagoje – būdamas Čekiškėje S. Gudavičius kartu su kitais šauliais du kartus dalyvavęs žydų šaudyme.

Sprendžiant pagal byloje esamą informaciją, vieno iš tų apsilankymų metu buvo nužudytas D. M. Lipmanas. Kadangi nėra visų nužudytųjų pavardžių, o tardytojai akivaizdžiai jomis nesidomi, tikslus skaičius taip ir lieka neaiškus, jų galėjo būti daugiau, nei nurodoma bylose, taip pat ir vilkijiečių apsilankymų Čekiškėje galėjo būti daugiau nei du. Išsamiau aptartas tik 6-7 žydų sušaudymas juos varant iš Čekiškės į Vilkiją.

Jono Dailidos ir Antano Girlevičiaus byloje yra du aktai, surašyti atkasus duobes Jagminiškėse prie Vilkijos ir pakelėje prie Čekiškės. Jagminiškėse kūnai rasti, o Čekiškėje – ne. Tyrėjai daro išvadą, kad duobė tuščia, nes Čekiškėje vietos gyventojai galėjo perlaidoti kūnus.

Tuštuma kaip nuoroda

1941 m. liepos pradžioje Čekiškėje tai galėjo būti įmanoma. Didžiosios čekiškiečių žydų žudynės įvyko rugpjūčio pabaigoje, o liepos pradžioje pirmųjų Čekiškėje Holokausto aukų artimieji dar buvo gyvi. Situacija miestelyje darėsi vis sudėtingesnė, bet skyrėsi nuo Vilkijos – tardymo protokole klausiamas apie liepos pirmomis dienomis vykusį apsilankymą Čekiškėje S. Gudavičius nurodo, jog Čekiškėje neradęs tokios „tvarkos“, kokia yra įvesta Vilkijoje. 

Kaip ir byloje aptariamų bet pavardėmis neįvardintų čekiškiečių, taip ir tomis dienomis sušaudytų D. M. Lipmano ir M. Klazo kūnai taip pat galėjo būti perlaidoti kapinėse. Dokumentų, rodančių jog pasibaigus karui būtų buvę Holokausto aukų iš Čekiškės perlaidojimų į masinių žudynių duobę Jaučakiuose prie Vilkijos dar neradau, tokie perlaidojimai vyko iš kitų aplinkinių miestelių.

Tai galėtų reikšti, jog istoriko D. M. Lipmano kapas yra Čekiškės žydų kapinėse, kurios yra šiek tiek už miestelio, Gegužėnuose.

Dar neradau šaltinio tai rodančio tiesiogiai. Bet vien tokia galimybė man yra svarbiausias atradimas.

Tai reiškia, kad yra tikimybė, jog jo kūnas neguli paliktas tekstuose minimame „pagriovyje“, kuris net neaišku kur tiksliai yra.

Galiu nueiti į kapines.

Galiu galvoti, kaip pažymėti D. M. Lipmano palaidojimo vietą. Galiu galvoti, su kuo apie tai reikėtų pakalbėti. Žudynių vietą taip pat reikia nustatyti ir pažymėti, nors ji ir tuščia.

Rašau laišką Simonui:

-Sakiau Tau, kad viskas čia tik tuštuma, bet kartais tuštuma yra pati geriausia žinia.

Šaltiniai

Genocidas ir rezistencija Nr. 1 (45) 2019)

Liudijimas 1016500 https://yvng.yadvashem.org/nameDetails.html?language=en&itemId=1016500&ind=1

Liudijimas 1730352 https://yvng.yadvashem.org/nameDetails.html?language=en&itemId=1730352&ind=1 

Nuosprendis Nr 00177S. S. Gudavičiaus bylos priedas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44463 l. 19.

S. Gudavičiaus apklausos protokolas, 1944 m. spalio 4 d., LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44463/3 l. 38

Audra Girijotė yra žurnalistė, LNB Judaikos tyrimų centro tyrėja.

Gavusi LKT stipendiją, renka medžiagą knygai apie D. M. Lipmaną ir rašo tinklaraštį https://lipmanas.wordpress.com/

Verified by MonsterInsights