Kūryba

Audreolė Pivorė

Nijolė Pereckienė · 2022-07-07

Audreolė Pivorė – 2022 metų Molėtų rajono Kazio Umbraso literatūrinės premijos konkurso dalyvė.

BAZELIO MIRKSNIAI

Parko pieva

Parko pieva ovali, su paaugusia žole. Vidury stovi tėtis, tolėliau sūnus.

Vienas kitam mėto bumerangą.

Meta tėtis. Kažkur nukrenta, kartais į šoną, kartais grįžta atgal.

Tada suskėsčioja rankomis.

Meta sūnus. Į šoną, į viršų – bumerangas visad nukrenta prie tėčio.

Pagaliau pavyksta ir tėčiui.

Kalbasi mažai – vieną kitą žodį.

Baigę žaisti eina per pievą iki tako.

Tėtis patraukia toliau, iki laiptų, prie žydinčių rožių.

Tada uosto – vieną, antrą, trečią, pasistiebęs, kad pasiektų.

Sūnus lėtais žingsneliais eina takeliu.

Tėtis pasiveja sūnų ir baltų akmenėlių tako ovalu nueina vienas paskui kitą miesto linkui.

Turgaus aikštė

Vakaras. Violončelės romantiška melodija.

Prie šokolado parduotuvės groja vyrukas modernia šukuosena.

Šalia sėdi dviratininkas, su šalmu, klausosi.

Visi pro šalį, ir tramvajų gausmas.

Parduotuvėje baigiasi darbo laikas. Pardavėjas nuo didelių šokoladinių plokščių purto trupinius.

Plokštės rudos, juodos, baltos, su visokiausiais priedais.

Visus šokoladinius trupinius sušluoja ir suberia į maišelį, kuris jau beveik ir pilnas.

Į parduotuvę atskuba mergina balta bliuzele, nusiperka vieną baltą rutuliuką.

Tramvajaus sustojime – tamsaus gymio šeimyna. Šeši vaikiukai. Kol tėtis perka bilietus, vaikai susistumdo.

Ateina tėtis, kažką pasako sava kalba, vaikai tvarkingai susėda ant suoliuko.

Sulaukę tramvajaus, visi nubėga į pirmąjį vagoną.

Šokolado pardavėjas blizgina vitriną. Muzikantas pakuojasi violončelę.

Ežys reklamoj pamerkia akį.

Sekmadienio pavakarė. Tramvajus

Vienam sustojime įlipa šeimyna – tėtis, mama ir trys vaikai.

Tėtis su kuprine ir indeliu slyvų, mama su bananų pundeliu,

kokių septynių metų berniukas, šešerių metų mergaitė su melionu ir mažiausias, gal dviejų,

su dvišakiu pagaliu, kurį patogiai pasikabina ant turėklo.

Vaikai klekteli ant sėdynių, tėvai lieka stovėti. Visi pasivėlę, matyt kad po išvykos.

Vyresnysis vis paprašo slyvos, tėtis paslaugiai paduoda, ir bendrauja, kalbasi su vaikais.

Mama stovi šalia tėčio ir nieko nesako.

Vaikai pradeda klegėti, sesė vis sako – Jonai, Jonai, o mažasis sėdi rimtai.

Vyresnysis brolis suvaidina, kad griūna ant Jono ir visi pradeda juoktis.

Kažkuriam sustojime visi sustoja prie durų ir išlipa su bananais, slyvomis, melionu ir šakaliu.

Teatro aikštė

Prie teatro fontanai kleketuoja, taškosi, pliaukši į visas puses.

Bėgančios raidės praneša, kad bus naujas spektaklis.

Šalia pastatytos scenos, prie fontanų sėdi vyrukas šviesiomis kelnėmis,

raudonomis kojinėmis, surištais plaukais.

Šalia sėdi šuniukas, baltas mažas pupsikas.

Vyrukas parūko, pageria iš skardinės, pažiūri telefoną,

pabučiuoja pupsikui galvą, prašo, kad žiūrėtų į telefoną, nori kartu fotografuotis.

Pupsikas nežiūri. Vyrukas nusijuokia, vistiek fotografuojasi.

Atsistoja su skardine rankoje, vedasi pupsiką, šis nori į kitą pusę –

atsigula ir neina. Vyrukas juokiasi, jau kartu su sėdinčiais prie fontano.

Ir eina ten, kur nori pupsikas.

Užlipa laiptais, o ten – apsauginis ir šuo, rimtas. Vyrukas liepia pupsikui sėstis.

Šis sėdasi ir klausosi, kol šeimininkai rimtai kalbasi.

Tada užlipa dar laiptais, o ten kitas šuo. Pupsikas džiaugiasi, šokinėja, ir kitas šuo taip pat.

Šeimininkai irgi džiaugsmingai kalbasi.

Galop abu atgal, pasišokčiodami, nubėga laiptais žemyn.

Vidurinis tiltas

Tai tiltas, jungiantis Bazelio senamiestį su mažuoju Bazeliu, kitapus Reino.

Viename tilto gale prie kolonos sėdi senutė. Groja akordeonu. Vos girdimai.

Ir dainuoja. Vos girdimai.

Akordeonas nedidelis, diržai apsukti lipnia juostele.

Pavakarė. Žmonių srautas.

Netolies dviračių aikštelė.

Eina mamos su vaikais,jaunuoliai, porelės.

Šalia sustoja būrelis vyrų, su baltais marškiniais, smailiais batais,

su kortelėmis ant kaklo, kalba rimtai.

Sustoja porelė, studijuoja žemėlapį.

Praeina turkai, įdeda monetą į ant žemės padėtą kepurę,

indė mergina sustoja, įdeda monetą.

Senutė pasižiūri į laikrodį. Vakarėja. Baigia groti.

Užsega instrumentą, iš kepurės susemia monetas, suberia rankinėn.

Tada lėtai nusiima akordeoną, deda į senutėlį dėklą, suraišioja virvelėmis,

prisitraukia dviratį vežimėlį, uždeda dėklą, prisega diržu,

ant viršaus pririša sulankstomą kėdutę.

Lėtai pereina gatvę.

Šeštadienis

Užlipau iš Bettingen mišku į kalną, kažkur takeliu pasukau, šis visai susiaurėjo ir baigės.

Atsidūriau ant uolėto skardžio su nuvirtusiais medžiais.

Pakraščiu, apeidama krūmus ir didžiulius skroblus, nusileidau į kelią.

Kelias žemyn mišku. Dešinėj pasimatė tvora, ir tęsėsi, kol leidausi.

Supratau, kad tai tos didžiulės kapinės – parkas, kurios yra žemėlapyje.

Už valandos ėjimo pasimatė namai ir Reinas. Jau ir pasienis, Vokietija.

Pakrantė užstatyta nameliais, neprieisi.

Reinas teka sau be sienų, tik užrašas, kad jau ir vėl Šveicarija, Bazelis.

Tai ir pėdinu iki didžiosios užtvankos. Pasėdžiu ant laiptelių.

Vėsa nuo upės. Srovė srauni, plaukia žmonės upe pasroviui, susidėję daiktus į spalvingus nešlampančius maišus.

Einu toliau iki vidurinio tilto.

Nusiperku ledų, randu laisvą suoliuką, pasėdžiu, nufotografuoju dviratį, kurio rankenos apsuktos spalvingomis gėlėmis.

Ateina dviračio savininkė, plačiomis baltomis kelnėmis, vyras rožiniais marškiniais.

Moteris ilgai segasi kelnes skalbinių segtukais, vieną užsega, kitas nuslysta.

Vyras laukia pavėsy. Pavyko.

Abu pro žmones nuvažiuoja.

Fleita

Rytas prieš karštą dieną. Tarp parduotuvės, banko ir kavinės, miestelio alėjoje groja fleita.

Didelis vyras, po liepa, groja Ave Maria, klasikos melodijas.

Žmonės eina kas kur – į parduotuvę, į banką. Lauko kavinėje prisėda senukas, geria kavą.

Kai kas sustoja, klauso. Mama su vaiku, vyras su dviračiu, mergina, senutė su pirkinių vežimėliu.

Švelni fleitos melodija pripildo pėsčiųjų alėją. Saulė apšviečia liepos viršūnę.

Netoliese – pyragų kioskelyje, tarp saldumynų – širšės, daugiausiai jų prie aguonų vyniotinio.

Aplink fontanėlį bėgioja vaikas. Pargriūna, verkia.

Atėjęs tėtis apžiūri galvą, prisiglaudžia, patapšnoja vaikui nugarą.

Šis nurimsta ir vėl bėga aplink fontaną.

Muzikantas prisėda, atsigeria vandens, pažiūri, kiek monetų yra, ir vėl pradeda nuo Ave Maria.

lapelyje, užrašytame kalnuose

vingiuoja raidės
balsvo lietaus lašas
vingiorykštės krūmas posūkyje
kalnų trobelė atviromis durimis
viršūnės visai čia pat
balsvas rūko debesis kviečia taku
aukštyn aukštyn
pastoviu po storu maumedžiu
gal nuslinks debesis ir išvysiu viršūnę
nenuslenka
barbena lietus čia pat
ir šniokščia upė čia pat ir mažas kriokliukas
čiobrelių krūmelis
patrinu žiedą tarp pirštų
kvepia kalnų laikas
šypsosi grįžtantys vakarėja
o taip gera kažkur
nežinomybėj
po lietumi
būti šiaip sau

iš laiško

juodos trešnės
viršūnėj
tokia tiesa šios dienos
užsilipus ant suolo
pasistiebus
šoktelint šaką prisitraukus
ir ką
valgau pilna burna
varva
juodas saldumas
toks vidudienis
tu žinai
varna ryte
skrisdama suklupo
spėjau laiku
į ją pažiūrėti
ir į langą
kuriame barė vaiką
o dabar puošnu
balionai viešoj aikštelėj
ir laukai
su dviem balandžiais
skrydis toks darnus
kai pravažiuoja traktorius
siauru taku
pasitraukiu į pievą
o jis sumirksi šviesomis
ir toliau
pjauna
pakeles
birželio